Žurnalistų veikla

 Nobelio literatūros premijos paskyrimas publicistei Svetlanai Aleksijevič pakurstė diskusijas, ką šiandien galime vadinti literatūra. Viskas, kas gerai skamba ir gerai skaitoma, jau yra literatūra? Taip pat ir geriausi laikraščiuose spausdinama reportažai bei interviu? Jie visi yra „apdoroti“, nes interviu publikavimui rūpestingai rengiami. Niekada nespausdinamas toks tekstas, koks yra įrašytas į diktofoną. Ar visa tai yra literatūros kūriniai?

Ir kas yra vadinamosios pasakojamosios dalykinės knygos? Ar tai negalėtų būti taip pat kūriniais Nobelio literatūros premijai gauti? Ir apskritai, ar privalo visi geri žurnalistai nedelsiant vadintis „rašytojais"?

Švedijos akademijos žiuri, skirianti aukščiausius apdovanojimus, turi nuomonę, leidžiančią nepaprastai praplėsti literatūros supratimą. Kitaip negalima paaiškinti jos sprendimo šiais metais aukščiausia literatūros premija įvertinti Baltarusijos autorės jautriai redaguotus pokalbius su Afganistano karo, Černobylio katastrofos ar sovietinės imperijos žlugimo liudytojais.

Dokumentiškumo įvertinimas rodo neabejotiną istorinių įvykių liudininkų reikšmingumą socialinėje ir laiko istorijoje. Būtent šitai ir yra tikrai pelnytas Svetlanos Aleksijevič kūrinių aukščiausias įvertinimas - pokalbių knygos, kur nežinomi liudininkai perpasakoja lemtingus istorijos žingsnius. Tačiau tokie literatūriniai meno kuriniai neturi priminti koliažų arba reportažų.

Noras pristatyti kiekvieną gerą tekstą kaip literatūrinį gali tapti kaina, kai už tuštybę turėsime susimokėti. Vis tik gera žurnalistika turi likti būtent žurnalistika, kuria galėtume didžiuotis.

Pagal „Die Zeit“ parengė Janina Bačiliūnaitė- Ostermaier