Dvidešimt trejų Viktoras Topol, turintis judėjimo negalią, yra daugkartinis lengvojo kultūrizmo pasaulio ir Europos čempionas, hip hopo stiliaus šokių vežimėlyje pradininkas, savanoris, išbandęs aktorystę, ir šiuo metu rimtai pasinėręs į edukologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete.

Kodėl pasirinkai edukologiją ir studijas Kaune?

Neskubėjau su studijomis, nenorėjau suklysti. Neretai sutinku studentų, kurie pasirenka studijuoti ten, kur yra nemokama vieta… Aš nuo devintos klasės savanoriavau, sportavau, bet dėl tolimesnio kelio nebuvau apsisprendęs. Mane daug kas domino. Profesinėje reabilitacijoje įsigijau biuro administravimo specialybę. Dirbau administratoriumi. Esu  baigęs psichologijos modulį. Netgi pusmetį Londone buvau.

Grįžęs nutariau peržvelgti norus ir galimybes, ką toliau veikti, kuo būti. Rinkausi pagal tai, kur galėčiau geriausiai parodyti save, kur sukurčiau geriausią produktą (jeigu taip galima sakyti). Man patinka bendrauti su žmonėmis, rengti motyvacines paskaitas moksleiviams apie tikslo siekimą, laiko planavimą. Radęs edukologijos ir karjeros konsultavimo programą užpildžiau dokumentus, dalyvavau motyvaciniame pokalbyje ir tapau Vytauto Didžiojo universiteto studentu.

Kiek teko domėtis, šiame universitete studijos yra kokybiškesnės nei Vilniuje. Pasirinkimą lėmė faktas, kad Vytauto Didžiojo universitetas yra draugiškiausias universitetas turintiems negalią. Dar vienas stimulas čia studijuoti: mano autoritetas prof. dr. Jonas Ruškus, buvęs Socialinių mokslų fakulteto dekanas. Tikiuosi, kad turėsiu progos su juo susipažinti. Esu labai patenkintas studijomis. Kaune judėti su vežimėliu gana sudėtinga, tik studijos mane ir laiko šiame mieste… Žinoma, dabar mano aktyvumas kiek apmažėjęs, nei būčiau studijavęs Vilniuje.

Praėjusias mokslo metais dirbau Vilniuje, studijos Kaune, teko daug važinėtis, bet po to pabyrėjo sveikata. Todėl dabar tik mokslai, nes darbą rasti Kaune nėra lengva, bet už tai galiu pasidžiaugti studentišku gyvenimu.

O koks buvo paskutinis darbas?

Buvau apsaugos operatorius socialinio statuso įmonėje. Naktimis stebėdavau apie 100 kamerų įvairiuose objektuose. Kilus pavojui, duodi signalą atitinkamoms struktūroms.

Kas nuvedė į Londoną?

Mane pakvietė labdaros ir paramos fonde „Algojimas“ savanoriavęs Dživenas.  Londone gyvenau pusę metų. Viskas lyg ir patiko, bet traukė atgal draugai, šeima. Londone iki smulkmenų viskas pritaikyta neįgaliesiems. Lietuvoje kartais fiziškai jaučiu diskomfortą, bet užtat emocinis komfortas bendraujant, realizuojant save.  

Paskutiniuosius metus mokeisi suaugusiųjų mokymo centre. Kodėl?

Jau tada pradėjau save sieti daugiau su andragogika (suaugusių mokymo teorija ir praktika), norėjau patirti, kaip vyksta suaugusiųjų mokymas. Kita vertus, mokykloje buvo sudėtinga dėl labai paprastų dalykų – daug žmonių, tualetas pritaikytas tik pirmame aukšte, keltuvas nepatogus. Jaučiau žmogišką diskomfortą, kad daug trukdau kitiems ir nusprendžiau ieškoti išeities. Mano pasirinkimas leido susipažinti su kita patirtimi, pamatyti dvi spalvas.

Kaip mama reagavo, juk apie suaugusiųjų mokyklą visokiausių yra nuomonių?

Mudviejų su mama gal kitokie santykiai nei įprasta. Esam geriausi draugai, kalbamės apie viską. Ji visada palaikydavo mano sprendimus. Gal devintoje klasėje aš mamai pasakiau, kad noriu išeiti iš mokyklos. Tuo metu buvo mano sunki fizinė padėtis, tekdavo išgirsti nemažai pašaipų, gal ir paauglystė tam turėjo įtakos. Mama manęs nebarė, nemoralizavo. Ji pasakė, jog aš žinąs, kur rasti direktorių. Pridurdama: „Ką darysi gyvenime, turi nuspręsti savo galva”. Jos žodžiai privertė mąstyti. Tada aš pagalvojau, ar tikrai reikia mesti viską. Aš galėjau rinktis, bet tuo pačiu turėjau prisiimti atsakomybę.

Šeimoje esi vienturtis?

Dvidešimt metų buvau vienas, o dabar turiu jau dvejų metukų brolį. Jis didelė motyvacija, kuo daugiau siekti ir būti pavyzdžiu.

Užsiminei, kad mokykloje jausdavai diskomfortą, patyčias. Kur slypi priežastys?

Manau, kad  trūksta neformalaus kalbėjimo apie negalią. Esu ne kartą važiavęs į susitikimus su mokiniais. Jiems gal iš pradžių nedrąsu, bet smalsu, kaip įveikti vežimėliu laiptus, jie nori prieiti, paliesti. Tokio bendravimo labai trūksta. Mano manymu, tai duoda keliagubai didesnės naudos nei teorinės paskaitos. Mano atveju klasės draugai man padėdavo, bet pašaipų sulaukdavau iš jaunesnių. Būdavo naktį verkdavau, kad ryte reikės eiti į mokyklą. Kartą man mama pasakė: „Taip, tu esi kitoks, bet tai nereiškia, kad blogesnis”. Mamos mintis, pakeitė mano požiūrį ir gyvenimą. Juk visi mes skiriamės, visi turim trūkumų, tai kodėl turėčiau sielotis, o ne būti kasdien lygiavertis varžovas.  

Ir tada nutarei sportuoti?

Viskas prasidėjo kiek anksčiau. Vaikystėje žiūrėdavau filmus su J. Chanu, J.C.Van Dammu. Tada aš nesupratau, kad turiu negalią. Pradėjau treniruotis, nes svajojau tapti tokiu stipriu kaip jie. Treniruotėms tiko ir suoliukas, ir skersinis namuose, lauke. Vėliau prisijungiau prie neįgaliųjų sporto organizacijų. Pradėjau važinėtis į varžybas. Trečia vieta, antra, pirma – didžiulis stimulas judėti į priekį. Išbandžiau ne vieną šaką. Pradėjau nuo lengvosios - lenktynių vežimėliuose. Turėjau stiprias rankas, gerai valdžiau vežimą, tad jose sekėsi. Bandžiau mėtyti ietį, rutulį, diską, bet čia man stigo aktyvumo. Šešiolikos metų štangos stūmimo rungtyje nuo krūtinės esu laimėjęs prizines vietas. Žinoma, bandžiau ir krepšinį žaisti, bet jį iškeičiau į lauko tenisą. Nors varžybų pasigirti laimėjimais negaliu, bet šį žaidimą labai mėgstu ir tikiuosi dar viskas prieš akis.

Vienas reikšmingiausių etapų – lengvasis kultūrizmas (angl. – fitness). Esu daugkartinis pasaulio ir Europos čempionas. Visus stebino mano programos dalis, kai rankomis pakėlęs save su vežimėliu apeidavau pusę krepšinio aikštelės, padarydavau 5-7 atsispaudimus. Fitnesas prasidėjo po dalyvavimo projekte „Lietuvos talentai”, kuriame su draugu laimėjome trečiąją vietą. Esu hiphopo stiliaus šokių vežimėlyje pradininkas.  Man patinka iššūkiai. Šiandien aš jaučiuosi užtikrintas, kad svajonė tapo realybe: esu stiprus ir turiu svajonių ateičiai.

Dar viena veikla „Gyvosios bibliotekos” savanoris. Kaip veikia ši biblioteka?

Jei tik galiu suderinti su studijomis visada dalyvauju. „Gyvoji biblioteka” vyko ir Vytauto Didžiojo universitete. Bibliotekoje aš atstovauju žmogaus su judėjimo negalia „knygą”. Tai bendravimo metodas, kai susirenka neformalūs žmonės, kurie vadinami „knygomis” ir atėję skaitytojai. „Skaitymas” vyksta 15-20 min. kalbantis bendraujant, kad būtų sulaužyti stereotipai tarp įgalumo bei neįgalumo. Būna įvairių „knygų” – kitokių visuomenėje esančių žmonių, „skaitymo”. Pokalbio metu mes stengiamės laužyti stereotipus, su kuriais susiduria ir viena, ir kita pusė. Dažnai po tokio bendravimo ryšiai nenutrūksta, ir „knygų” skaitymas tęsiasi.

Išbandei ir aktorystę. Kokie potyriai?

Išsipildė dar viena vaikystės svajonė. Būdamas penkiolikos ar šešiolikos pradėjau vaidinti „Kitoks teatras” spektakliuose. Juose vaidina įgalieji aktoriai ir turintys negalią. Režisieriai stengdavosi spektaklyje tai dar labiau išreikšti. Įdomu pažinti  teatro „virtuvę”, sulaukti draugų pagyrimo ir kas be ko, išskirtinio dėmesio. Bet labiausiai patiko persilaužti, įsijausti, vaidinti – būti kitokiu, gal net priešingybe sau. Ta patirtis: būti kitokiu, leidžia pažvelgti, pamatyti, kas aplink, kitokiomis akimis.

Filmavaisi grupės „The Roop” muzikiniame vaizdo klipe su ne vieną apdovanojimą pelniusia aktore Severija Janušauskaite. Sulaužėte dar vieną stereotipą?

Aš labai džiaugiuosi, kad poproko grupė „The Roop” dainai „Be mine” vaizdo klipui pasirinko antruoju herojumi mane. Tai irgi vienas būdų laužyti stereotipus – neįgalieji gali mylėti ir gyventi pilnavertį gyvenimą meilėje. Aktorė Severija Janušauskaitė nuoširdi, paprasta, tad iš karto kalbėjomės apie daugybe temų. Ji man padėjo įsijauti į vaidmenį, nes aš juk „žalias” prieš kameras. Džaugiuosi galėjęs susipažinti ir dirbti su profesionale aktore ir jautriu žmogumi. Dabar turiu svajonę nusifilmuoti filme.

Mėgsti gaminti. Gal ir šioje srityje turi svajonių?

Skanus maistas – vienas iš malonumų. Įdomu gavus stipendiją, atlyginimą, paieškoti įdomesnio recepto ir pabandyti improvizuoti. Gaminimas mane atpalaiduoja. Paprašau, kad mama nukeltų žemiau puodus, prieskoniu ir lieku virtuvėje vienas. Tai dar viena mano komforto zona. Turiu dar vieną svajonę – kavinė ar restoranas. Jis turėtų būti kitoks… Žinoma, svajoju ir apie šeimą. Manau, kad esu jai subrendęs.

Prakalbom apie šeimą. Tave augino viena mama?

Kai gimiau gydytojai konstatavo, kad yra atverta stuburo išvarža ir trečią dieną operavo. Po jos medikų išvados - net sėdėti negalėsiu be pagalbos. Tą dieną manęs atsisakė tėvas.

O medikų diagnozė labiau nepasitvirtino. Aš pats atsisėdau. Ketverių atsistojau. Po pusmečio pradėjau vaikščioti prisilaikydamas sienos. Net į kiemą eidavau susitikti su draugais. Žinoma, vaikščiojau lėčiau. Gal nuo dešimties supratau, kad pritrūksta jėgų nueiti ilgesnį atstumą. Nervas spausdamas stuburą keldavo didžiulį skausmą. Teko sėstis į vežimėlį.

Tikriausiai didžausią įspūdį jis padarė mano draugams, kurie to nesitikėjo. Man nepasirodė, kad tai baisus dalykas. Gal mamai buvo didesnis iššūkis, nes gyvenom  visiškai nepritaikytame name. Aš su tuo nesusitaikiau, aš susigyvenau. Mokslai, kūryba, sportas, savanorystė manęs neišskirdavo iš bendraamžių. Gal ir aplinka padarė didžiulę įtaką. Aš net nesusimąstydavau, kas tas neįgalumas. Žinoma, buvo šalia žmonių, kurie turėjo sveikatos sutrikimų, bet jie nebuvo ryškūs. Augau kaip visi vaikai. Aš ir šiandien manau, kad gyvenu įprastą gyvenimą.

Esi užsiminęs, kad nepyksti ant tėvo.

Aš jo nepažinojau. Mačiau vos vieną kartą. Žinoma, bendraudamas su draugais, jaučiau, kad man trūksta tėčio. Būdavo ir yra temų, kurias aš tiesiog turiu praleisti… Po mamos žodžių, kad esu kitoks, bet nesu blogesnis - daug mąsčiau. Supratau, kad tėvas išsigando. Baimė, pyktis – normalūs dalykai. Gal jei tėvas būtų šalia būtų kitaip, bet nežinia, ar geriau. Aš turiu džiaugtis, kuo aš esu netgi jam nebūnat šalia. Aš turiu džiaugtis tais, kurie šalia. Gyvenimas su pykčiu, nuoskaudomis  neleistų susikaupti savo gyvenimui, svajonėms, siekiams. Kita vertus, man pamoka, kad gyvenime aš nedaryčiau panašių klaidų – neišsigąsti, nebėgti nuo sunkumų.   

Gal man padėjo, kad anksti pradėjau skaityti ir kitokią literatūrą, domėtis psichologija, jausmais, minčių valdymu. Kam švaistyti laiką, ko negali pakeisti.

Aš apskritai nemoku ilgai pykčio laikyti. Visi susiduriam su sudėtingomis situacijomis tik skirtingai mes jas sprendžiam. Viskas priklauso nuo požiūrio.  

Atrodytų nemažai organizacijų, fondų, kurių tikslas padėti negalios ištiktiems, bet kalbantis daugelis tikina, kad neretai jie susiduria su problemomis, kai žmogus bandomas įsprausti į vienokią ar kitokią sistemos grafą ar priverstas varstyti kelias duris, kol gauna jam reikalingą pagalbą.

Nuostatų, įstatų, įstaigų labai daug, bet nuo to žmogui lengviau netampa. Sistemą pakeisti ir labai norintiems nėra paprasta. Einant kažkelintą ratą žmogui jau lengviau susigaudyti, bet pirmą kartą tenka dažnas duris be reikalo pavarstyti. Gana daug būna netgi dezinformacijos, bet ar kalta esanti sistema, ar atsakingų įstaigų, įmonių dirbantieji dėl nežinojimo permeta atsakomybę kitiems. Gal galėtų būti vienas centras, į kurį kreiptųsi visi negalią turintys dėl pagalbos. Jame būtų visi duomenys, visa informacija. Nesakau, kad informacijos trūksta, bet ji pasklidusi po atskiras internetines platformas.

Baigęs studijas, su kuo savo ateitį sieji?

Ateitį sieju su kaučingu (ugdomuoju vadovavimu). Manau, kad galiu padėti žmonėms rasti geriausią sprendimą ir realizavimą siekiant tikslo, svajonių, sprendžiant problemas. Gyvenimas prieš akis tikrai nebus nuobodus.   

Apie Viktorą

Aktorė Severija Janušauskaitė: Kiekvienam yra kažko neduota. Vieniems rankų, kojų, kitiems - mąstymo ar kitų sugebėjimų. Viskas būtų kitaip, jeigu daugiau būtų mąstančių taip, kaip Viktoras. Jis turi drąsos ir supranta, kad viskas priklauso nuo mūsų minčių. Viskas mūsų galvose.

Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė: Pirmoji pažintis – kuriant filmą apie negalios pažinimą, kuriame Viktoras supažindina su judėjimo negalia. Mane imponavo jo mamos sveikas požiūris į sūnaus ypatumus. Kai Viktoras baigė neįgaliųjų reabilitacijos programą, dirbo administratoriumi fonde. Jis dalyvaudavo šeimų psichosocialinės reabilitacijos stovyklose, kaip pavyzdys tėvams, auginantiems neįgalų vaiką, kad negalia nėra gyvenimą nubraukiantis siaubas. Viktoras kuria tikslus ir jų siekia. Jo stipri valia, begalinis žingeidumas, imlumas. Jis užsikabino už noro parodyti – pirmiausia sau įrodyti ir kitiems parodyti, ką gali judėjimo negalią turintis vaikinas. Labai džiaugiuosi, kad jis mokosi. Viktoras turi visus duomenis būti laimingas.

Kalbėjosi Eugenija GIMBUTIENĖ

 

Neįtikėtina programos dalis - ant rankų su vežimėliu apeiti pusę krepšinio salės (asmeninio albumo nuotr.)

 

TV projekte „Lietuvos talentai“ Viktoras su draugu buvo treti (asmeninio albumo nuotr.)

 

Viktoras savanoriauja „Gyvojoje bibliotekoje“  ir atstovauja žmogaus su judėjimo negalia „knygą“ (asmeninio albumo nuotr.)