Menas ant sienų be sienų – taip galima apibūdinti miesto tekstus, vaizdus medžiojančios ir juos atvirukais paverčiančios vilnietės Elenos Malinauskienės eksperimentus. Sienų piešiniai ir užrašai, dulkių ir lietaus kūriniai, kuriuos jos fotoaparatas paverčia abstrakčiu menu, tampa daugialypių, prasmingų teigiamų žinučių užtaisu, lyg pats miestas kalbėtų su praeiviais. Keliose reklamos agentūrose dirbusi, dabar visa galva į atvirukų kūrimą pasinėrusi miesto tekstų tyrinėtoja jaučiasi kaip nesibaigiančioje parodoje be galerijų ir taisyklių – saviraiška, menas, autorių laisvės ribos joms nebepaklūsta.

„Labai daug inspiracijos mieste, daiktuose, sąveikose“, – greitakalbe išberia viesulu į senamiesčio kavinę įsiveržusi E. Malinauskienė, ir paskleidžia ant stalo atvirukų šūsnį.

„Užkalbink atsitiktinumą“, „Greyt Future“, „Tikėk savim taip, kaip aš tikiu tavim, ir viskas bus gerai“, „Kai man liūdna, aš einu“, „Prie lito buvo geriau“ – vieni užrašai nuo Vilniaus sienų išnyksta, kiti atsiranda, ir juos stebinti atvirukų kūrėja jaučiasi savotiška mediume, perduodančia žmonėms miesto žinutes. Tiesa, iš pradžių ji tiesiog mėgdavo pasipuošti kitų kurtais atvirukais savo darbo stalą biure arba, žingsniuodama iš darbo, įsidėmėti akį patraukusį užrašą, piešinį ant sienos. Dabar jos telefonas kemšasi nuo atskirų miesto objektų, tampančių abstrakčiuoju menu, nuotraukų. Neseniai apsilankiusi paskaitoje apie abstraktųjį meną, kurioje buvo pasakojama, kaip nuo realistinio prie abstraktaus moters vaizdavimo perėjo žinomas anglų skulptorius Henris Moore‘as, ji suprato, kad ir pati vis dažniau nauju žvilgsniu pamato miesto detales – taip geltonas už stulpo užkliuvęs maišelis tampa pienės žiedu, nuo lango atbrailos lyjant lietui nubėgę dulkių takeliai – japoniško stiliaus graviūra.

„Tobulai sukurta, – džiaugiasi dažniausiai senamiestį tyrinėjanti, bet po truputį ir kitus rajonus atrandanti, sienų meno Birštone, Kaune, Palangoje ieškanti kūrėja. – Man labai įdomu, kad kai parodau miesto žinutes, kiekvienas mato skirtingus dalykus, nors čia – tik lietus ir nubėgusios dulkės, arba aprūdijusi palangė Birštone – vyras sakė, kad mato kalnus, rūką, sniegą, lyg mėnulis kiltų iš tų sienų ir palangių. Kai pradėjau fotografuoti streetartą, kreipti dėmesį į sienas, pamačiau tokių dalykų, apie kuriuos nebūčiau pagalvojusi – man taip be proto žavu, visi šitie objektai netyčia susikūrę dėl atsitiktinių sąlygų, veiksnių, tu paimi, iš konteksto ištrauki, ir jie tampa žinute“.
Vilnius jį pro objektyvą dažnai stebinčiai projekto „The Envelope“ autorei atrodo toks pilnas kūrybiškų ženklų, kad nors imk ir vaikščiok po jį nešina paveikslo rėmu. Tai, ką menininkai bando išgauti ilgai eksperimentuodami, čia dažnai pasirodo kaip betikslio veiksmo pasekmė ir atveria daugybę durų į supratimą, kas yra menas, saviraiška.

Jūs tarsi nuskenuojate kokį vaizdą, tekstą, perduodate miesto žinutę žmonėms, ir mėginate sužinoti, kaip šie ją perskaito.

Taip. Man atrodo, tas ir yra žavumas, kad kiekvienas žmogus tiek sentencijas, tiek fragmentus pamato kitaip. Pamenu, nufotografavau ryškų mėlyną kelio ženklą prie sienos su baltomis rodyklėmis, ir pavadinau „Pasirinkimai“ – mūsų mieste nedaug ryškių spalvų, bet šis dalykas buvo labai išsiskiriantis. Paskui, bežiūrėdama į linijas, pamačiau tris kelius. „Knygų mugėje“ viena moteris tiek žiūrėjo į tą atviruką, įžvelgė daugiau prasmių, draudimų – be proto įdomu, kaip žmogus tą patį dalyką pamato skirtingai, nors tai kasdienis dalykas, eini, šimtąkart praeini.
Pamačiau, kad atsivėrė dar vienos durys į miestą.

Kaip kalbatės su miestu? Kurie tekstai ir piešiniai tampa atvirukais? Ar tie, kuriuos praeinate kasdien, ir linkčiojate – va, čia gerai pasakyta, gerai nupiešta, ar ieškote kažko šviežio, naujo?

Kai mane pagauna ieškojimo nuotaka, pasiimu telefoną arba fotoaparatą, ir išeinu į medžioklę. Esu gimusi Vilniuje, čia augau, bet daugelis mano ieškomų objektų yra neakivaizdžiose vietose. Kai kurie – judriose gatvėse, išpiešti ant sienų, kitus sunkiau surasti, reikia į kiemus įlįsti, ir man žavumas buvo tas, kad pamačiau tiek Vilniaus vietų!

Šiaip fotografuoju viską iš eilės, bet labiau teigiamas žinutes, ieškau įkvepiančių  minčių, arba ko nors abstraktaus, kas leidžia išskaityti kažką gilesnio. Subjektyviai atsirenku, ką sienos man pasako, duodu žmonėms susipažinti ir žiūriu, kaip jie į žinutes reaguoja.

Kartais patys žmonės parašo, va, Elena, nuvažiuokite ten, yra tokia gera mintis. Viena moteris man atsiuntė užrašą „Tikėk savim taip, kaip aš tikiu tavim, ir viskas bus gerai“. Sėdau į mašiną, ieškojau tos sienos.

Viename interviu pasakojote apie užrašą „Užkalbink atsitiktinumą“, kuris netrukus dingo nuo sienos. Kai kurie užrašai dingsta, bet atvirukuose tarsi išsisaugo savotiškas miesto archyvas, patys laikiniausi ženklai?

Iš pradžių tas mintis fotografavau išsisaugoti sau, pasidalinti su draugais. Atsimenu, kai ėjau ir pamačiau, kad to užrašo nebėra, pagalvojau – eina sau, o jis liko atviruke! Ir čia buvo dar viena motyvacija fotografuoti, ką pamatau įkvepiančio, nes tiek daug gerų dalykų pasakyta. Aišku, forma – paišoma ant sienos – yra kita medalio pusė, bet negali nuginčyti, kad mintis, ar ją perskaitysi knygoje, ar čia, vis tiek yra gera, nepaisant medijos, per kurią perduodama.

Nesu aš labai stipriai palaikanti visus piešinius ant sienų ir vis mąstau, kad galbūt miestas gali išspręsti tai rengdamas „Street Art“ festivalius, parenkant sienas, kurias galima legaliai paskirti tokiam menui. Kartais nuostabų savo architektūra pastatą sugadina užrašai. Visgi, kai kuri nors žinutė mane paliečia, ir pavyksta ją išsaugoti, žiauriai džiaugiuosi dėl to.

Jums tas mediumės vaidmuo priimtinas ir svarbus – užfiksuoti žinutę ir perduoti kitiems?

Taip. Darau pirmus žingsnius ieškodama tikrųjų autorių. Būtų įdomu pakalbinti žmogų, kuris parašė „Turn your mind“, nes mes jį interpretuojame savaip. „Tolimi, bet niekada nesvetimi“ – koks išgyvenimas paskatino parašyti šitą dalyką? Arba – „Kada paskutinį kartą buvai namie“? Kodėl parašė tai, būtent ant šitos sienos, ar jis čia netoli gyveno? Kiek kūrėjų yra už viso šito? Ar jie keičia šriftus?

Bandžiau klausti draugų, gal jie pažįsta man patikusias frazes parašiusius žmones, išsaugočiau jų tapatybę ir paslaptybę. Neįsivaizduoju, kaip prie jų prieiti. Tiems žmonėms papasakočiau, kaip jų mintis supranta kiti. Norėčiau išleisti knygelę su šiais užrašais, pasikalbėjimais apie mintis, kurias pamačiau ant sienų.

Kai medžiojate ir ieškote, ar pastebite, kaip keičiasi gatvės menas? Nes, tarkime, prieš dešimt metų jis dažnai buvo suvokiamas kaip paišalionės, dabar jo yra įvairiausio, ant Vilniaus sienų legaliai piešia ir gatvės meno atstovai iš užsienio. Tekstai irgi keičiasi, nuo „Melsvi mėnulio ežerai“ pereita prie motyvuojančių, stiprių užrašų, socialinių pareiškimų. Ar sienos labiau kalba žodžiais, ar vaizdais, ar žmonės laisviau pasireiškia ant sienų?

Mus supa tiek daug informacijos ir žinučių, kurios atakuoja visur, miestas tuo metu žinučių prasme yra ganėtinai tuščias, neišnaudota erdvė kažką pasakyti. Vienas japonų gatvės menininkas sakė –  tai yra galerija, į kurią nereikia bilieto, tiesiog eini ir negali išvengti, vis tiek turi paskaityti. Sienų vaizdai gali edukuoti, įkvėpti, kažką pranešti – praeivis neprašė, niekas leidimo nedavė, bet aš tau pasakau. Smagu, kad tos žinutės nėra tuščios, jos daugialypės ir atviros kiekvieno interpretacijai, atrodo, kad autoriai nori pradžiuginti, įkvėpti. Tai ir yra magija.

Atrodo, tau pats miestas pasako, būna, eini susimąstęs, gal su problema, pamatai žinutę, ir pagalvoji, kaip laiku ir vietoje. Atsitiktinumai turi magišką savo jėgą, man atrodo, kad labai įdomūs žmonės rašo tuos dalykus: „Akys – egzistencinė individo būtis postmodernioje visuomenėje“, arba „Nieko nėra, išskyrus tai, ko nėra“, „Geriausios mintys gimsta naktį“. Džiaugiuosi, kad jie nebanalūs.

Perduodate miesto citatas, kiek žinau, norite nupiešti miesto rajonus. Gal pastebėjote, kaip ir ką kalba skirtingų miestų rajonai, galbūt Užupis kalba kitaip negu Naujininkai ir Antakalnis?

Vienas japonų menininkas kelių didžiausių pasaulio miestų aukščiausius pastatus sudėjo vienas šalia kito, parašė jų aukščius. Aš tą dalyką padariau Vilniui. Paskui pagalvojau, būtų įdomu piešti rajoną; pradėjau nuo Šeškinės, nes mano vyras iš Šeškinės. Man Šeškinė – nebaigtas stadionas ir „Akropolis“, o jis vardijo visai kitus dalykus, buvo taip įdomu. Pats smagumas yra tas, kad to rajono nepažįsti, pasikalbi su žmonėmis, taip suteiki charakterį, spalvas. Miesto rajonai iš pradžių man buvo objektai, kurių neidentifikuoji. Dabar iš centro persikėliau gyvent į Stoties rajoną, atradau jo šarmo – Ivanauskaitės skverelis, geležinkelio stotis, Halės turgus, pradedi gilintis ir bandai atviruke parodyti, koks tas rajonas yra.

Viskas man labai nukrypo į miestą, supratau, kiek jis įkvepia.

Daugiausia vaikštinėju senamiestyje, centre, Užupyje. Kiekvienas miestas ir jo žinutės yra skirtingi. Palangoje radau visiškų abstrakcijų – „Jo“, „Kumpis“, „Vafliukai“, „Aš irgi“. Paliktos atviros durys interpretacijoms.

Vilniuje randu atpažįstamą braižą, bet atvirukų nedarau, nes tas žmogus paliečia konkrečias visuomenės aktualijas – keičiamą grindinį, atšvaitų poreikį. Miestas reaguoja į naujienas, o aš išsirenku žinutes, kurios atgimsta ant atviruko.

Vienas fotografas atidavė savo kolekciją, jis fotografavo Vilniaus sienas prieš dešimt metų. Laikotarpio skirtumą tikrai pamatai. Dabar žmonės labai daug pradėjo rašyti tekstu. Tuo metu buvo daug vaizdų, stipri karo, muzikos tematika – sienos nurašytos „Skamp“, „Rap is cool“, dabar visai kitaip, mintys gilesnės.

Su kuo siejate per dešimtmetį pasikeitusį sienų kalbėjimą? Turiu prielaidą, kad, praėjus nedaug laiko nuo nepriklausomybės paskelbimo, buvo tęsiama tradicija savo mintį reikšti per muziką, vaizdą, nes už gryną stiprų tekstą galėjai sulaukti pasekmių. O dabar nėra sienų, jauni menininkai jaučiasi laisvi, kosmopolitiški, turi daugybę idėjų, menas priklauso nebe vien galerijoms.

Su tuo sutinku, manau, kad žmonės turi daugiau drąsos, būdų  pasakyti savo nuomonę ir perduoti žinutę. Įdomu, kodėl jiems kartais neužtenka parašyti savo „Facebook“ sienoje, kokia magija rašyti ant sienos?

Žmonės drąsesni, skirtingesni, rašo ir piešia įdomesnius dalykus – čia faktas, ir tikiu, kad visuomenė darosi drąsesnė, nebebijo turėti savo nuomonės. Nebėra taip, kad visa visuomene gyvena viena žinute – jų tiek daug ir tokių skirtingų, atrodo, tai kiekvieno individuali išraiška. Tas dešimtmetis parodė, kad diversifikacija didelė, drąsi, visuomenė aiškiai parodė lūžį. Tie tekstai ant sienų yra mūsų, apie mus.

Kalbant apie drąsą, menininkai ir jų projektai irgi tampa drąsesni, ieško įvairiausių meno formų, nebebijo, kas ką pagalvos?

Kai pasižiūri į vizualiojo meno istoriją, pamatai, kaip viskas iš pradžių vyko pagal taisykles; paskui atėjo modernizmas, postmodernizmas, avangardas, taisyklių nebeliko, ir aš tuo labai džiaugiuosi, nes kiekvienas žmogus meną suvokia kitaip. Skiriasi ribos – ar tai, kas užpurkšta ant sienos, vandalizmas, ar menas?

Bandymas ieškoti naujų formų kažką išsakyti yra nerealu, nes nebėra vienų durų, žmonės ir sukuria, ir atranda naujas duris, menas tampa daugialypis, tą pačią žinutę gali perduoti skirtingomis medijomis. Labai džiaugiuosi, kad gyvenu tokiu laiku, kada meno formų, rūšių labai daug. Kitų drąsa ir ieškojimas, manifestai mane įkvepia.

Neseniai eidama gatve pamačiau prie stulpo prikibusį geltoną maišelį, jis plaikstėsi nuo vėjo – atrodė kaip pienės žiedas.  Žinutė, pasakyta dviejų daiktų mieste – ne aš kūriau, aš tik pamačiau, bet man tai yra menas. Žiauriai įdomu, kai eini miestu ir pasidarai atviras tokiems dalykams, imi interpretuoti. Meno galerijose irgi būna kūrinių be pavadinimo, galvoji, ką autorius norėjo pasakyti. Norėčiau žmones paskatinti pastebėti tokias žinutes – labai daug inspiracijos mieste, daiktuose, sąveikose, užsidegusioje raudonoje šviesoje.

Anksčiau dirbote keliose reklamos agentūrose, pasakojote, kad ten žmonės mėgsta apsikabinėti atvirukais, turėti inspiracijų. Pagaminusi pirmuosius atvirukus, visų klausinėjote, ką jie mato tuose vaizduose. Kodėl šitame vaizdinių, elektroninių žinučių, informacijos srauto pasaulyje žmonėms vis dar norisi vienas kitam kalbėti popieriaus gabalėliu?

Kalbant apie ofiso aplinką ir daiktus, kurie žmones inspiruoja, vis tiek reikia išsirinkti iš galybės, kas šį momentą esi tu pats, kas tau svarbiausia. Ofise vyksta visko labai daug, jame praeina dalis tavo gyvenimo, kartais tikrai reikia motyvuojančių žinučių, smagaus fakto. Tie atvirukai, nuotraukos, daiktai keičiasi, nes ir pats keitiesi. Buvo labai įdomu stebėti, ką žmonės naujo pasikabina, išsirenka, apsidėlioja artefaktais, kurie jiems svarbūs.

Galvoju, kad gali ir knygą pasidėti, bet atvirukas yra greito poveikio vartojimo produktas – man atrodo, tai įkvepia žmones reikiamu metu ir labai greitai.

Atvirukas išgyvena renesansą, žmonės grįžta prie tikrumo. Elektroninė medija suteikia daugiau galimybių, bet knyga, popierius, atvirukas yra gyvas, fiziškas, gali jį paliesti, užuosti popieriaus kvapą, matyti tušinuko spalvą, tekstūrą, netyčia paliktą klaidą. Siunti šimtus elektroninių laiškų per dieną, o atvirukų nesiunti dažnai, dėl to jiems suteiki daugiau reikšmės. Man smagu, jei mano kūryba prisideda prie to, kad žmogus nori kitam kažką gero pasakyti. Smagu, kad žinutės iš Vilniaus iškeliauja į užsienį, kaip dalelė miesto, – sakė E. Malinauskienė, šiuo metu piešianti kasdienės lietuvių virtuvės patiekalų – šaltibarščių, bulvinių blynų, keptos duonos gaminimo instrukcijas užsieniečiams.

Rugilė AUDENIENĖ

Elenos Malinauskienės darbai: