Režisierius Cezaris Graužinis pastaruoju metu Vilniuje retas svečias. Retai kada jį galime sutikti ir „Menų spaustuvėje“, kur rodomi „cezario grupės“ spektakliai. Į darbus ne tik Lietuvoje, bet ir svetur paniręs režisierius prisipažįsta, jog dabar jis nekalbus. Ir apie savo naujausią begimstantį kūrinį pašnekovas pasakoja šykščiai, tik užsimindamas, kad rašo pjesę, kuri bus skirta jo vadovaujamos grupės aktoriams, ir greitai bus pristatyta Vilniuje. „Dabar bandau taip viską sugalvoti, kad naujas darbas kuo mažiau primintų ankstesnius mūsų spektaklius. Vyksta procesas, kai kurių išankstinių nuostatų bus atsisakyta, atsiras naujų idėjų. Per premjerą viskas ir bus matyti“, — sako C. Graužinis.
Lietuvoje tiriamosios žurnalistikos nėra. Tokius žodžius neretai galima išgirsti iš žiniasklaidos kritikų lūpų. Nepaisydama šio skeptiško požiūrio, daugiau nei 16 metų dienraštyje „Lietuvos rytas“ specialiąja korespondente dirbanti Laima Lavaste, vadina save žurnaliste tyrėja. Per savo karjerą ji narpliojo ne vieną painią, visuomenėje didelį atgarsį sukėlusią istoriją. Žurnalistė į viešumą iškėlė bažnyčios tarnų nuodėmes, viena pirmųjų pravėrė Jonaičių šeimos namų, kuriuose motina nužudė du savo sūnus, duris, neliko nuošalyje ir tuomet, kai dar tik mezgėsi dabar jau garsusis pedofilijos skandalas.
Regis, šiuolaikiniame šokyje nieko nėra neįmanoma. Kai kada gali susidaryti įspūdis, kad atlikėjas bando pergudrauti pats save ir savo kūną. Vieni žiūrovai po spektaklio aikčioja iš nuostabos ar alpėja iš susižavėjimo, kiti — tik trūkčioja pečiais ar spjaudosi. Šiuolaikinis šokis toks įvairus, nevienalypis, kad svarstant, kas tai yra, verčiau pirma pabandyti atsakyti į klausimą, kas šiuolaikinis šokis nėra.
Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) vadovas, Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas pastebi, jog šiuolaikinis šokis sugeria daugybę meno formų, žanrų, idėjų — tai vienas universaliausių menų. Anot pašnekovo, geras šiuolaikinio šokio spektaklis gali būti įtaigesnis ir ne prastesnis „už protingą knygą“. Nepaisant to, Lietuvoje kol kas šiuolaikinis šokis — tarsi kultūros marginalas: mažai težinomas, retai linksniuojamas.
Joną Staselį galima vadinti Lietuvos spaudos fotografų prezidentu. Tiesa, jam šis titulas reiškia ne privilegijas, o greičiau įsipareigojimus ir darbą. Tačiau vienas iš Lietuvos spaudos fotografų klubo įkūrėjų bei jo prezidentas, fotografijos konkursų ir festivalių organizatorius, Fotomenininkų sąjungos vadovas J. Staselis už savo iniciatyvą ne kartą kolegų priekaištų buvo plakamas. Nepaisant to, jis įsitikinęs, kad bendruomenė net ir menininkams individualistams yra būtina, ji gali padėti tobulėti. To pavyzdys — Lietuvos spaudos fotografų klubas, išaugęs iš neformalaus profesionalių fotografų „Canon“ klubo.
