Požiūris
Brazilijoje savanoriavusi Gintė Žulytė: „Antropologiją, žurnalistiką ir savanorystę sieja žmonių ryšys“
Po ilgos pertraukos susitikusi draugę „iš senų laikų“ Gintę Žulytę, supratau, kad prieš porą metų jos, kaip savanorės, įgyta patirtis Brazilijoje ir požiūris į svetimšalio gyvenimą vargingame priemiestyje tarp vaikų, kuriems įprasta girdėti į kažkieno galvą paleistus šūvius, verta daugiau nei tik bičiulių pokalbio prie kavos.
G. Žulytė buvo atrinkta į Europos savanorių tarnybos EVS projektą. Laikinai Vilniuje palikusi darbus kino edukacinius renginius organizuojančiame „Meno avily“, mokėdama vos vieną žodį portugališkai, mergina išvyko į pietų Braziliją devyniems mėnesiams. Gintė Porto Alegro faveloje laisvalaikio centre dirbo su vietiniais vaikais, taip pat laisvalaikio užsiėmimus rengdavo netoli miesto esančiame indėnų Guarani genties Tekhua rezervate.
Jonas Vaitkus: „Intelektualai — pavojingi žmonės“
Spaudžiant žiemiškam šaltukui, eilinio pirmadienio rytą po dar tuščius Rusų dramos teatro aukštus vilnijo smilkalų kvapas, pasaldintas klasikos garsų. Paskui juos ir ėjau painiais, tamsiais koridoriais, kol pasiekiau erdvų teatro vadovo Jono Vaitkaus kabinetą. Tuo metu ten buvo ramu ir jauku, nesijautė jokio streso, jokios sumaišties, artėjant spektaklio „Tas, kuris gauna antausių“ (Leonidas Andrejevas) premjerai, numatomai balandžio mėnesį.
Tai — tik vienas iš daugybės kino ir teatro režisieriaus J. Vaitkaus darbų, o Rusų dramos teatras Vilniuje — tik viena iš jo kūrybinių erdvių. Galbūt dėl to ir nesinorėjo, kad kalba suktųsi tik viena tema ir tik šiuo laiku — režisierius ir gyvenime, ir kūryboje patyrė akistatą su skirtingais laikmečiais.
Ar krepšinio šalyje yra vietos kitų sporto šakų komentatoriams?
Lietuvos biatlono federacijos rinkodaros direktorius italas Gian Luca Demarco, prieš porą metų atvykęs dirbti su mūsų šalies sportininkais, patyrė tikrą šoką. Tai, kad dažnas krepšinio šalies gyventojas net nežino, kokia sporto šaka yra biatlonas, jis dar gali suprasti, tačiau kodėl kitų sporto šakų komentatoriai migdo prie televizorių žiūrovus, jam iki šiol neįmenama mįslė.
Marius Abramavičius: „Ieškok savo generalinės linijos"
Kuriuo metų laiku besutiktum menininką Marių Abramavičių kokioje nors Vilniaus senamiesčio kavinėje ar Užupyje, Tibeto skverelyje, regis, nei pats Marius, nei jo kasdienybė ar aplinka visiškai nepasikeitė. Išskyrus tai, kad Vilnelėje nebematyti Azijos čiortenus primenančių akmens bokštelių, kuriuos jis ir buvo pastatęs. Per tą laiką, kai čiortenus skalavo upės vanduo, M. Abramavičiaus kelionių žemėlapis plėtėsi, o vėliau gimė gausiai nuotraukomis iliustruota knyga apie Iraną. Autorius žino, kad kai vėl ten grįš, šalis bus šiek tiek kitokia, o visa, kas liko kelionių dienoraščiuose ir fotografijose, — jau istorija.
