Požiūris
Nomeda Repšytė: „Tautos dalijimas į čionykščius ir emigrantus — tarsi Šaltasis karas“
„Vadinkite mane humanitare — žmogumi be specialybės, bet su išsilavinimu“, — prieš interviu sakė Nomeda Repšytė, viešojoje erdvėje dažnai pristatoma ir menotyrininke, ir žiniasklaidos analitike. Bet mieliausias ir tiksliausias jai apibūdinimas — kaunietė iš Žaliakalnio. Danijoje, Kanadoje, Latvijoje, Norvegijoje ir Škotijoje gyvenusios N. Repšytės išsilavinimas ir akiratis — itin platus, o jos specializacija — sisteminė filosofija, metodologija ir vizuali kultūra.
Pašnekovė prisipažįsta, kad nors užsienyje praleido beveik šešiolika metų ir tik pačioje gyvenimo svetur pabaigoje įsitraukė į Danijos lietuvių bendrijos veiklą, migracijos tema pradėjo domėtis dar 1997 metais. Įvairiose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje studijavusi bei dirbusi N. Repšytė ir grįžusi į Lietuvą nepalieka išeivių aktualijų.Žiniasklaidos ir „Facebook'o“ draugystė — „patinka“, bet mažai naudinga
Jeigu tavęs nėra virtualiame socialiame tinkle „Facebook“, reiškia, tavęs nėra niekur. Šia logika vis dažniau vadovaujasi ne tik pavieniai interneto vartotojai, šou verslo atstovai, įmonės, klubai, organizacijos, bet ir žiniasklaidos priemonės. Laikraščiai, radijo stotys, televizijos kanalai susikūrė savo profilius, interneto portalai įsidiegė „patinka“ mygtukus — informacijos skleidimas bei savo vardo populiarinimas „Facebook'e“ tapo itin svarbia redakcijų darbo dalimi.
Fotografas Vidmantas Balkūnas: „Tikroji fotožurnalistika — ne plastmasiniai veidai su nupieštomis šypsenomis“
Lietuvoje trinama riba tarp fotožurnalistikos ir režisūrinės fotografijos? Šį klausimą, po šiemet vykusių spaudos fotografijos apdovanojimų „Auksinis kadras“, viešai iškėlė „Lietuvos ryto“ fotokorespondentas Vidmantas Balkūnas. Laiku, vietoje, profesionaliai sustabdyta akimirka ar gerai apgalvotas, suplanuotas ir užfiksuotas kadras? Kodėl tai yra svarbu? Konfliktas slypi fotožurnalistikos esmėje: atspindėti, o ne režisuoti realybę.
V.Balkūnas — jaunosios kartos fotografas, kuris nebijo pasakyti, kad karalius — nuogas. Jo manymu, Lietuvoje fotožurnalistikos žanras neturi tradicijų, todėl dažnai, užuot ieškojus netikėtų, originalių, verčiančių susimąstyti, aiktelėti, o gal net keičiančių žmonių gyvenimus kadrų, daug paprasčiau juos tiesiog surežisuoti. Tačiau periodinė spauda, interneto portalai — ne pasakų knygos.Džiazo pedagogas Artūras Novikas: „Jaunoji karta išmokusi dirbti papūgos metodu“
Pirmą sykį išgirdęs vokalinės džiazo grupės „Singers Unlimited“ dainas Artūras Novikas liko sužavėtas ir albumo įrašą perklausė penkis kartus. Už dar tik pradėjusios vertis Geležinės uždangos džiazas skambėjo ypatingai. Tuo metu jokia užsieninė muzika nebuvo ranka pasiekiama — nei kompiuterių, nei interneto.
Chorinio dirigavimo specialybę tuometėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) įgijęs ir savo darbo karjerą pradėjęs liaudies ansambliuose „Vingis“ ir „Ugnelė“ jaunuolis užsidegė idėja, kaip jis pats sako, „mokyti studentus kažko panašaus“ į „Singers Unlimited“. Ir kaip tik tuometis Moksleivių rūmų direktorius Valdas Jankauskas Artūrui pasiūlė surinkti mokinių džiazo būrelį. Nepasidavęs artimųjų, taip pat tėvo, garsaus kompozitoriaus, atkalbinėjimams, jis vis dėlto leidosi į šią „avantiūrą“. Paplatino skelbimus mokyklose, ir jau 1991-ųjų sausio 13 d. turėjo įvykti pirmoji repeticija. Žinoma, ji buvo nukelta ir surengta vėliau nei planuota.
