Kodėl žmonės taip domisi skandalais? Kodėl kultūriniai leidiniai — ties išnykimo riba? Neįmanoma neigti — žiniasklaidos turinį stipriai veikia visuomenės mąstysena.

LR Prezidento patarėja kultūros, mokslo ir ugdymo klausimams dr. Nerija Putinaitė įsitikinusi — žmonės dar negreit atsikratys to, ką į jų sąmonę įrėžė sovietinis režimas. Knygoje „Nenutrūkusi styga“ filosofė aštriai, bet be neapykantos žvelgia į sovietmečio formuotus stereotipus.

Pokalbis su Nerija Putinaite — apie tai, kaip iš sovietmečio palikimas veikia mūsų žiniasklaidos situaciją ir auditorijos poreikius.

Ko labiausiai trūksta Lietuvos žiniasklaidoje? Ar tokią žiniasklaidos situaciją lemia skaitytojų poreikiai?

Lietuvoje labiausiai pasigendu normalių analitinių straipsnių dienraščiuose. Pateikiamos tik žinios, dar gerai, jei jose galima atrasti informaciją bent iš dviejų šaltinių. Argumentuotų nuomonių įvairovės, išvadų, prognozių beveik nėra.

Dienraščiai orientuojasi į auditorijos poreikius. Ko gero, žmonės nesugeba skaityti analitinių tekstų. Tas analitinis neraštingumas atsirado sovietmečiu. Žmonės nebuvo pratinami kritiškai mąstyti. Tie „antisovietikai“, kurie jautėsi esą kritiški, tiesiog atmesdavo ir smerkdavo viską, kas susiję su režimu. Kiti buvo nekritiški ir abejingi, tiesiog prisitaikydavo.

Sovietmečiu toks dalykas kaip laisva interpretacija neegzistavo net mokslo sferoje, nes vienintelė galiojanti teorija buvo marksizmas. Buvo aiškios ribos, kiek tu gali interpretuoti ir aiškinti savaip. Neišsiugdėme interpretavimo kultūros, kai galimos įvairios nuomonės, ginčai.

Tai veikia ir per žiniasklaidą pateikiamos informacijos suvokimą. Į įvykius žmonės reaguoja arba kritiškai, arba abejingai.

Tačiau dabar užaugo karta, kuri negyveno sovietinėmis sąlygomis. Jaunieji juk turėtų kitaip mąstyti.

Į švietimo sistemą perėjo lenininis suvokimas, kad žinojimas yra jėga. Ir moksleiviai, ir jų tėvai dabar guodžiasi, jog visas mokymas orientuotas į žinias. Mokytojai įsprausti į egzaminų užduočių rėmus. Jie neišmoko kritiškai mąstyti, ieškoti savo pozicijos ir ją ginti.

Jaunoji karta perima senesniųjų mąstymo įpročius. Žinoma, jie nepatyrė tiesioginių traumų, jie niekada nejautė represijų baimės. Tačiau pastebiu, jog baimės vietą užpildo abejingumas. Jei bijai, tai bijai dėl kažko, ką norėtum daryti, bet negali daryti, nes bijai. O dabar norų ir tikslų tarsi nebelieka.

Knygoje rašote, kad diskusijose apie visuomenei rūpinčius dalykus vis siekiama iškelti kuo didesnes blogybes, o ne ieškoti to, kas sudaro bendrą interesą. Žiniasklaidos pateikiami skandalai ypač populiarūs. Kodėl žmones taip traukia tos blogybės?

Čia toks tarsi savęs maitinimas. Žmonės jaučiasi blogai ir nori, kad kažkas patvirtintų, jog yra blogai. Jie ir savo gyvenime nemoka matyti pozityvios perspektyvos. Sovietinė sistema psichologiškai traumavo žmones — jie išmoko tikėtis blogio. Psichologai aiškintų, kad susikurti išankstiniai scenarijai pasitvirtina. Jei tikėsi, kad viskas eina į blogį, pozityvių dalykų net nepastebėsi, koncentruosies į tai, kas patvirtina tavo ankstesniąją nuomonę.

Galima pastebėti, kad visų žiniasklaidos priemonių stilius yra itin negatyvus. Iš anksto daroma išvada, kad tas įvykis veda į blogį. Su tuo blogiu susitaikoma, nematoma jokios pozityvios perspektyvos.

Lietuvos visuomenė — specifinė postmodernistinė visuomenė be tradicijų. Negalėdami atsiremti į tradicijas, žmonės ieško nuolatinio naujumo. Į naujumą, stimuliavimą, efektą orientuojasi ir žiniasklaida. Kasryt pasiėmęs dienraštį pirmame puslapyje gali matyti efektingas naujienas, kas ką pavogė ar papjovė.

Daug tokių naujienų, kurios tikrai turėtų visuomenę sukrėsti. Kitose valstybėse kai kurios žinios sukeltų milžiniškus maištus. Lietuviai reaguoja abejingai, žinios neužkliudo jų asmenybės. Gauna efekto dozę, ir viskas. Kitą dieną jau reikia naujo efekto.

Toks abejingas santykis su žiniomis panašus į tą, kuris buvo vėlyvuoju sovietmečiu. Girdi žinias apie kolūkiečių pasiekimus ir statybas, tačiau asmeniškai visiškai neįsitrauki, netiki, kad tai tiesa. Atrodo, kad tas pasaulis kažkur šalia vyksta.

Tačiau ir į žiniasklaidą imama žvelgti kaip į blogybę. Auditorijos pasitikėjimas vis menkesnis. Dažnai pasigirsta, kad visi žurnalistai yra „nupirkti“.

Išties yra tokia bendra nuostata žiniasklaidos atžvilgiu. Vieni labai pasitiki spauda, kiti tvirtina, kad žurnalistai yra susimokę su politikais ir verslininkais. Žmonės nesistengia įžvelgti kokią ideologiją laikraštis ar laida skleidžia, bet ieško sąmokslo.

Yra tokių, kur sąmokslą mato visur — tai irgi žmogaus bejėgiškumo išraiška. Tu aiškini dėl to sąmokslo nieko negalintis daryti, nes vis tiek tavimi bus manipuliuojama.

Užsiminėte apie ideologiją. Tačiau ar mūsų leidiniai, ar laidos išties skleidžia kokią nors ideologiją?

Aiškios ideologinės krypties išties trūksta. Vartydama vokišką spaudą iškart galiu matyti, kokiai ideologijai tie leidiniai atstovauja. Lietuvoje tame pačiame laikraštyje galima rasti du visiškai ideologiškai skirtingus straipsnius. Tas ideologinis neapibrėžtumas ir skatina manyti, kad leidinys vienąsyk atstovauja vienų, kitąsyk — kitų interesams.

Manau, jog vėliau kristalizuosis tam tikros pasaulėžiūrinės kryptys. Žmonės pirks tuos dienraščius, kurie atstovauja jų pažiūroms. Tačiau pasaulėžiūra atsiranda iš gebėjimo kritiškai mąstyti. Normalaus kritiškumo nėra. Išvis pas mus racionalumo labai nedaug. Žiniasklaidininkai apeliuoja ne į žmonių protus, bet į emocijas.

Sovietmečiu žmonės daugiau dėmesio skyrė kultūrai ir mokslui. Knygoje teigiate, kad dabar Justino Marcinkevičiaus vietą užėmė Andrius Rimiškis, tačiau tai nereiškia, kad žmonės kultūriškai degradavo. Įdomu, kas lėmė tokį žmonių pomėgių pasikeitimą?

Laisvė paveikė. Anksčiau žmonės gyveno kalėjimo sąlygomis, o kalėjime egzistuoja taisyklės, kurios reglamentuoja visą gyvenimą.

Totalitarinis režimas mėgino palaikyti kokybišką aukštąją kultūrą, nemažai kultūros kūrinių neleisdavo viešinti, jei lygis būdavo menkas. Dėl to atrodė, kad ir žmonės labai kultūringi. Jie pirko knygas, kurios buvo leidžiamos, nebūtinai jas skaitė, bet pirko, nes taip buvo priimta. Jie eidavo į koncertus, netgi jei jiems tai neteikė malonumo. Jie buvo įpratę neturėti savo nuomonės, įpratę, kad egzistuoja standartas, prie kurio turi taikytis.

Be to, nebuvo iš ko rinktis — net duonos rūšių nebuvo tiek daug, kad galėtum išsirinkti tikrai patinkamą. Kai nėra pasirinkimo, imi tai, kas yra. Dabar informacijos itin daug, žmonės nesugeba rinktis, nes niekada to nesimokė. Kita vertus, jie gal ir nenori rinktis intelektualesnių dalykų.

Žmonės nepasikeitė, tik laisvės sąlygomis atsiskleidė jų tikrasis lygis. Pasirodė, jog tie aukštosios kultūros dalykai, kurie buvo plačiai vartojami, visuomenei nepatinka. Dabar kultūrinių žurnalų ir intelektualesnių knygų tiražai minimalūs — jų neskaito net ta plačioji inteligentija, kuri sovietmečiu tarsi turėjo susiformuoti.

O gal mes pernelyg skurdžiai gyvename, gal žmonės neišgali pirkti kultūrinių leidinių?

Lietuviai neproporcingai mažai pinigų linkę skirti tiems dalykams, kurie ugdo asmenybę. Daug mieliau jie išlaidaus daiktams. Orientacija į materialius daiktus — taip pat sovietmečio liekana. Anksčiau reikėjo dėti milžiniškas pastangas, kad galėtum įsigyti geresnę prekę.

Dabar mūsų vartojimo kultūra yra kitokia nei Vakarų Europoje. Per daiktus stengiamasi save parodyti, daiktai yra tarsi asmenybės reprezentacija. Daugelis iš paskutiniųjų spaudžiasi, kad galėtų išsimokėtinai nusipirkti prabangų automobilį.

O gal intelektualesnė informacija žmonių netraukia, nes reikia daugiau pastangų ją suvokti?

Žinoma, reikia ir pastangų, ir tam tikro išmanymo. Stengtis reikia reguliariai, kad jaustumeisi bent šiek tiek išmanąs. Jei kultūros laidoje ekspertas komentuoja situaciją, o tu jo komentaro net nesupranti, tau nemalonu, kad nesusigaudai.

Tuomet įsijungi realybės šou ir tau viskas suprantama. Tu netgi gali būti arbitras — balsuoti, kas yra gerai ir kas blogai. Prievartos vartoti subtilesnę kultūrą nėra, o žmonės nereiklūs sau. Galima būtų tai pavadinti apsileidimu.

Žiniasklaidai dažnai keliamas uždavinys, kad ji turi ugdyti žmones. Man atrodo, kad taip per daug pretenzijų reiškiama. Užtektų, kad žiniasklaida pateiktų žinias ir išsamesnius tų žinių aiškinimus.

Tačiau iš žiniasklaidos žmonės daug reikalauja — esą, žurnalistai ir žmones privalo šviesti, ir blogą valdžią nuversti. Kodėl daugelis nori, kad gėrybes kiti jiems ant lėkštelės atneštų?

Šis dalykas taip pat atėjęs iš sovietmečio, kada liaudis buvo bejėgė ir viskas, ko galėdavai tikėtis, priklausė nuo valdžios.

Ką reiškia laisvas žmogus? Laisvas žmogus yra tada, kai jis suvokia, kas jis yra ir ko siekia. Jis supranta, kad gali tikslų siekti savarankiškai, jis žino savo nuomonę tam tikrais klausimais, geba ir nori ginti tą poziciją.

Kai tos laisvės viduje yra mažai, atsiranda ydingas tikėjimas kitais. Galvoji, kad jie geriau už tave ką nors išmano, paskui pasirodo, kad tie žmonės korumpuoti, keičia nuomones, - nusivili, ieškai kito, kuris turėtų tą kompetenciją, vėl nusivili, imi blaškytis. Posovietinės visuomenės gyventojas tampa labai paveikus visokiems emociniams pūstelėjimams.

Teko dalyvauti diskusijose, kuriose žmonės reikalavo, kad valdžia sukurtų pilietinę visuomenę. Tai keista. Kas patiems žmonėms trukdo burtis ir imtis iniciatyvos?

Knygoje aiškinote, kad žmonės vengia burtis, nes sovietmečiu buvo verčiami tą daryti.

Sovietmečiu toks dalykas kaip visuomenė buvo išnaikintas. Visuomeniškumas buvo priverstinis. Į organizacijos žmonės būrėsi, nes norėjo toliau daryti karjerą arba bijojo būti represuoti. Atgavus laisvę atsitiko paprastas dalykas — žmonės džiaugėsi išsivadavę nuo prievartos būti kartu ir siekti kažkokių tikslų, kurie yra primesti.

Be to, normalus visuomeniškumas gali atsirasti tik tuomet, kai susirenka žmonės, kurie turi savo požiūrį ir siekia ne tik asmeninių tikslų, bet nori bendrą gėrį kurti. Sovietmečiu žmonės įprato žiūrėti tik savo individualių interesų. Žinojo, kad bendros situacijos nepakeis, tad mėgino susikurti geresnį gyvenimą sau, pasinaudodami įvairiais ryšiais, vadinamuoju „blatu“.

Bejėgystės jausmas ir egoistinis individualumas trukdo pasitikėti kitais. Visi įtaria, kad organizacijoje kiekvienas rūpinsis savo egoistiniais interesais. Vos tik atsiranda kokia visuomeninė iniciatyva, iškart pasigirsta, kad čia kažkas kažko siekia. O jei akivaizdu, kad nesiekia, klausiama: „O kam tau to reikia?“.

Lankiausi viename miestelyje, kur jaunimas užsiima aktyvia veikla. Aplinkiniai jų dažnai klausinėja, kam jiems to reikia. Kitiems atrodo prasmingiau sėdėti namie, žiūrėti televizorių, gerti alų.

Nenuostabu, kad ir žurnalistai nusivylę — jie dažnai teigia, kad ugdyti tokią auditoriją beviltiška. Kaip turėtų elgtis tie, kurie nenori nuleisti rankų?

Žurnalistai yra tos pačios visuomenės nariai. Nekalbėčiau apie žurnalistiką kaip apie išskirtinę profesiją. Visose srityse trūksta stiprių žmonių, kurie stengtųsi kažką daryti, kad visuomenė keistųsi.

Galiu papasakoti apie universiteto dėstytojus. Daugelis man guodėsi, jog ateina į auditoriją ir mato studentus, kurie mąsto taip, kad kyla klausimas, kaip jie vidurinę pabaigė. Dėstytojai gali nuspręsti, kad studentai vis tiek liks „idiotai“, pamėtėti jiems dviejų puslapių kurso santrauką ir susitikti tik per egzaminus. Taip kartais ir atsitinka. Ne dėl to, kad dėstytojai tingėtų dėstyti, bet iš nevilties. Ypač per sesijas daugelis patiria baisią neviltį, pamatę prastus rezultatus.

Tačiau galima mėginti daryti tai, kas įmanoma, stengtis išaiškinti temą. Žurnalistų uždavinys toks pats — prisibelsti į žmonių širdis ir protus. Net tuo atveju, jei manai, kad žmonės jau nesugeba priimti jokios aukštesnio lygio informacijos. Sunku žinias pateikti taip, kad žmonės suprastų. Žurnalistiką galima būtų vadinti ne tik amatu, bet ir menu. Atrasti ryšį su žmonėmis, kurių tu net nematai, tikrai yra menas.

Ar verta tikėtis, kad ir visuomenė, ir žiniasklaida pasikeis?

Jau praėjo aštuoniolika nepriklausomybės metų ir dabar suvokiame, kad išsilaisvinimo procesas yra be galo skausmingas. Išorinis pavidalas pasikeitė greitai - pakeitėme įstatymus, sustiprėjo ekonomika. Tačiau žmonės ir jų laisvės suvokimas keičiasi labai lėtai.

Natūralu — kai rezultatai daug menkesni už lūkesčius, apima nusivylimas. Tačiau greito rezultato tikėtis neįmanoma ir reikia nusiteikti, kas procesas bus labai ilgas. Turėtume pripažinti, kad negyvename normalioje visuomenėje — gal tuomet sunkumus bus ištverti lengviau. Esame kur kas keblesnėje situacijoje, negu tarpukario Lietuvos gyventojai — tuomet žmonės nebuvo paveikti tokio režimo, nebuvo taip nuasmeninti.

Jei Lietuvoje atsirastų grupė talentingų ir nenusivylusių žurnalistų, jie labai daug ką galėtų pakeisti. Iš pradžių pastangos atrodys beviltiškos. Tačiau judėjimas į priekį ir susideda iš beviltiškų pastangų — žmogus supranta, kad taip elgtis beviltiška, bet tiesiog negali elgtis kitaip, nes jaučia atsakomybę.

Ant tokių žmonių ir laikosi visuomenė.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ