Požiūris

Politika besidomintys Lietuvos piliečiai turi nelengvai dirbti — nuolat lyginti skirtingų žiniasklaidos priemonių informaciją ir daryti išvadas. Politinio gyvenimo vaizdas išryškės tik tiems, kurie gebės žinias patys apibendrinti. Politikos apžvalgininkui, VU Komunikacijos fakulteto dėstytojui Vladimirui Laučiui mūsų žiniasklaida primena pro langą spoksančią kaimo bobutę. Politologo išsilavinimą turintis žurnalistas įsitikinęs, kad itin trūksta kalbėjimo ne apie konkrečius atvejus, o apie reiškinius, žmonių skatinimo ne stebėti politinį spektaklį, o susimąstyti.

Žinių apie skandalingus politikų poelgius nestinga. Tačiau ideologinių diskusijų žiniasklaidoje nematyti. Kaip vertinate tokią politinių žinių situaciją?

Kai kurių žinių kokybė Lietuvoje tokia prasta, kad sunku patikėti, kad šitoje valstybėje kažkada piliečiams rūpėjo tokie dalykai kaip nepriklausomybė ir demokratinė santvarka.

Žiniasklaidos vartotojas dažnai skatinamas ne mąstyti, o pašiurpti: „O siaube, kaip baisu, o siaube, kokie jie visi vagys, niekšai, girtuokliai“. Politikai rodomi kaip tautos priešai.

Yra paklausa tokiam politikos vaizdavimui — žmonės ir taip yra priešiški valdžiai. Žiniasklaida tą neapykantą dar labiau kursto, rodydama politikus dar bjauresnius nei jie yra.

Žinoma, nereikėtų kaltės suversti tik žiniasklaidai. Ir patys politikai visaip stengiasi diskredituoti politiką, kalba apie ją kaip apie niekingą reiškinį. Ne kartą teko girdėti, kaip jie sako: „Nepolitizuokime šio klausimo“. Buvęs socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas vienąsyk aiškino, jog jį net nupurto, kai išgirsta žodžius „politinis sprendimas“. Viktoras Uspaskichas žurnalistams spaudos konferencijoje pareiškė, kad Darbo partijos kandidatų į Europos Parlamentą sąraše nėra nė vieno politiko, tik profesionalai. Apskritai sunku rasti visuomenės grupę, kuri mėgintų reabilituoti politiką.

Iš kur atsirado toks požiūris į politiką?

Kaip tik tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybė, Vakarų Europoje buvo populiari ideologijų pabaigos idėja. Šeštojo dešimtmečio teoretikai sugalvojo mintį, kad ideologinės priešpriešos pasaulyje išsisėmė,nes nebėra socialinio konflikto, nebėra įtampos tarp įvairių visuomenės sluoksnių. Esą, nereikia būti užsifiksavusiais kairiaisiais ar dešiniaisiais, reikia derinti įvairių ideologijų nuostatas. Praėjusį dešimtmetį tokios nuostatos tapo madingos ir pasireiškė vadinamojo „vidurio kelio“ politikos pavidalais. Ir mūsiškiai politikai, taip pat ir dalis žurnalistų, pasidavė tai madai. Vienas įtakingiausių dienraščių savo puslapiuose skelbė komentarus apie tai, jog ideologinį mąstymą turėtų pakeisti pragmatiška neideologinė politika. Tai buvo pateikiama kaip modernios Lietuvos vizija.

Šį dešimtmetį tie patys apžvalgininkai padėtį vertina jau kitaip ir sielojasi, kad trūksta politinių ideologijų perskyrų, vertybių ir principų.

Žiniasklaidos priemonių politinė orientacija — taip pat neaiški. Ar būtų geriau, jei žiniasklaidininkai deklaruotų esantys dešinieji ar kairieji?

Mūsų žiniasklaidai būtų labai sunku atstovauti kuriai nors vienai pozicijai, nes nuolat tenka mestis nuo vienų nuostatų į kitas, kai viena verslo grupė ar partija nustoja mokėti už reklamą, o kita pradeda. Nuo to ir priklauso, kaip vertinami politikai ar verslo projektai, kuriuos tie politikai kritikuoja ar gina.

Aiški ideologinė skirtis tarp leidinių ar laidų būtų tikrai geras dalykas. Turėti politinę orientaciją visiškai natūralu, tai nereiškia, kad žurnalistai pataikauja kuriai nors politinei jėgai. Kaip tik keista, kai leidinys neturi ideologinio stuburo ir priklauso tik nuo pinigų srautų.

Spaudos, verslo ir politikų meilės trikampis kelia pavojų žodžio laisvei Lietuvoje. Tas interesų bendrumas leidžia sukeroti oligarchinės santvarkos elementams — atsiranda valdančioji mažuma, kurios galia grindžiama pinigais ir tų pinigų daroma įtaka.

Ko trūksta mūsų žiniasklaidai? Ar objektyvumo nebuvimas — didžiausia problema?

Informaciniuose straipsniuose, kuriuose skaitytojas pagrįstai galėtų tikėtis objektyvumo, daugelis leidinių pateikia vertinimus. Jie įvynioti į informaciją, bet nesunkiai pastebimi. Komentaruose, kur vertininimas neišvengiamas, matyti kita bėda. Dažnai tie vertintojai nelabai žino net kokiais kriterijais vertinant reikėtų vadovautis.

Daugiau dėmesio skiriama tam, kaip yra, o ne tam, kaip turėtų būti. Normatyvinė pozicija reikalauja kur kas didesnių pastangų. Čia reikia ir didesnio išprusimo, ir laiko, ir drąsos. Tai rizikinga — kalbėdamas, kaip turi būti, visuomet gali kažkam nepatikti ir nukentėti. Dėl to toks mąstymas yra nepopuliarus.

Yra aiškinančių, kad žiniasklaidoje pernelyg daug negatyvios informacijos. Ar išties geriau būtų daugiau kalbėti apie gėrį ir grožį?

Kai kurie politikai tikrai norėtų, kad neigiami dalykai nebūtų rodomi. Tačiau visuomenė turbūt nesidžiaugtų, jei mūsų žiniasklaida taptų kaip Rusijos ar Baltarusijos, kur neigiami dalykai pateikiami kaip atsirandantys tik dėl nepakankamo valdžios dėmesio ir prezidentui atkreipus dėmesį visos problemos tuoj bus išspręstos.

Jei neliks kritikos, turėsime nesveikai gyvenančią visuomenę. Tačiau kritikuoti nereiškia diskredituoti pačią politiką. Kritinis požiūris kaip tik turi garantuoti politikos gyvybingumą. Apie gėrį politikoje kalbėti būtina — tik gėrį mes suvokiame skirtingai. Iš to neišvengiamai plaukia nuomonių susidūrimai ir atsiranda ta negatyvi informacija, kurią lemia skirtingi suvokimai, kas politiškai gera ir bloga.

Lietuviai menkai skaito laikraščius. O štai televiziją vidutinis tautietis kasdien žiūri apie pustrečios valandos. Kaip televizijos žiūrėjimo įprotis veikia požiūrį į politiką?

Televizija itin stipriai veikia žmonių politinį apsisprendimą. Kai artistiškąjį Viktorą Uspaskichą dėl jo vaidinamų politinių spektaklių ima daugiau rodyti per televiziją, iškart pakyla Darbo partijos reitingai — tai tiesioginė koreliacija, į kurią sociologai jau atkreipė dėmesį. Taip atsiranda pusiau televizinė politika.

Tai nėra idėjų kova, nes televizija iš prigimties nėra idėjų kovos arena. Visa, kas susiję su spoksojimu, yra gana toli nuo mąstymo. Jau Alexis de Tocqueville, užpraėjusį šimtmetį nagrinėjęs Amerikos demokratiją, atkreipė dėmesį, kad amerikiečiai labiau mėgsta žiūrėti spektaklius negu skaityti ir gilintis į turinį.

Regimi vaizdai gali patikti arba nepatikti — tai priklauso nuo skonio. Jei prisiminsime pasakymą, kad dėl skonio nesiginčijama, tai mūsų politika tampa skonio reikalu, dėl kurio ginčytis neįmanoma. Pasižiūrėjau — patiko arba nepatiko, pasakiau savo nuomonę ir viskas. Diskusijų patinka-nepatinka pagrindu nė negali būti, diskutuojant reikia gilintis, ieškoti argumentų. Gali būti nebent apsisvaidymas piktais žodžiais tarp tų, kuriems spektaklis padarė priešingą įspūdį.

Kaip vertinate televizijos laidas, kurios save tituluoja tiriamosiomis? Ar jų reportažus išties galima vadinti žurnalistiniais tyrimais?

Tose laidose yra gerų dalykų. Tačiau yra ir pigaus dramatizavimo, mėginimo veikti emocijas ne visada pateisinamomis priemonėmis. Tokia tiriamoji žurnalistika gimsta iš kaimo bobutės, žiūrinčios pro langą, pasaulėjautos. Ta bobutė dalijasi įspūdžiais su kaimyne: „Žiūrėk, tas, kur namą statosi, jis jau bus kažko prisivogęs. O anas antai prisigėrė, vėl turbūt žmoną muš, vaikai liks nevalgę“. Per televiziją nuolat matome, kaip kažkas kažką nusigvelbė ar suarė ne tą lauką. Viskas nukreipta į daiktų pasaulį, kaimynų konfliktų pasaulį, kurio nors personažo biografijos elementus.

Tą nedorėlių ieškojimą galima vadinti tiesos ieškojimu. Galima sveikinti žurnalistus, kuriems pavyksta iškapstyti, kad kažkur neleistinoje vietoje žmogus pasistatė vagonėlį. Žinoma, bėda, kad tai vyksta. Ir kaimo žmonės apkalbinėdami dažnai teisingai pastebi, kad štai tas kaimynas yra nedoras. Tačiau tai provinciali žurnalistika. Pusvalandį žiūri laidą, kurioje kalbama apie konkretų atvejį, ir tik po laidos, už galvos susiėmęs, gali pradėti mąstyti apie reiškinį. Tačiau tikroji problema yra ne pavieniai atvejai, bet reiškiniai, kurie nagrinėjami itin retai. Tokia žurnalistika sukelia informacijos vartotojo pasipiktinimą ad hoc ir nuteikia vienareikšmiam verdiktui: „Kokie jie visi niekšai“.

Gyvename laisvoje visuomenėje. Kiekvienas žurnalistas turi teisę nepaklusti darbdavio diktatūrai. Tačiau kodėl tokių, kurie lieka principingi, mažuma?

Žmonėms reikia gyventi, išlaikyti šeimas. Kartais noriai, o kartais sukandę dantis jie paklūsta ir daro tai, ką juos spaudžia daryti. Neteisinu tokių žmonių, bet nekaltinu, kad jie visi yra neprincipingi ir bailūs. Jei redaktorius ar savininkas peržengia tam tikras ribas, žmogus turi galimybę rinktis. Bet Lietuva maža ir nedaug yra civilizuotų vakarietiškų vietų, kur nebūtų kryptingo neobjektyvumo problemos. Nesakau, jog tokių nišų išvis nėra — jų yra, bet labai mažai, o ir darbas ten dažnai susijęs su mažesniais finansais.

Vienam žmogui tikrai nedrąsu. Kovoti už vertybes būtų galima tuomet, jei susivienytų daugelis. Tačiau Lietuvos žurnalistų sąjungos reikšmė ne itin didelė.

O kuri profesinė sąjunga Lietuvoje yra reikšminga ir įtakinga? Rodyti visuomeninę iniciatyvą Lietuvoje rizikinga. Spaudimą patiriantys žmonės dažnai priima sprendimą ne kovoti, o prisitaikyti. Prisitaikėliškumas yra visuomenės problema, būdinga ne tik žiniasklaidai. Baimės ir bejėgiškumo jausmas yra sovietmečio liekana. Tačiau neteisinga kaltę versti vien sovietmečiui — dažnai pilietinei pozicijai prieštarauja šiuolaikinis karjerizmas.

Daugelis žmonių nusprendžia, kad, užuot kovojus už profesijos garbę ir interesus, geriau dirbti savo darbą ir pasiekti karjeros viršūnių.

O gal ir visuomenei ne itin reikia tos rimtesnės žiniasklaidos? Žurnalistai dažnai pasišaipo, kad jų auditorijai tinka viskas, kas rodoma.

Sunku būtų paneigti, kad didelė visuomenės dalis to ir nori. Kitaip prastos televizijos laidos, kvaili pramogų reginiai neturėtų tokių reitingų. Pamatę tokius reginius ar televizijos žinias, kur vedėjos nusirenginėja, galime daryti tam tikras išvadas apie visuomenės poreikius ir pasaulėvaizdį. Už tokias žinias dar blogesnis yra sielos striptizas žmonių, kurie, vadindami save žurnalistais ir „gelbėtojais“, diskredituoja žurnalisto profesiją. Tačiau ryšys abipusis — ne tik žiniasklaida yra tokia, kokia visuomenė, bet ir visuomenė tampa pamažu tokia, kokia stengiasi, nerdamasi iš kailio, būti žinasklaida.

Kaip situacija galėtų pasikeisti?

Ne kiekvienas žmogus gali priversti žiniasklaidos vartotoją susimąstyti ir daryti išvadas, kurios reikalauja šiek tiek daugiau nei vien tik spektaklio žiūrėjimo ir sprendimo „patiko — nepatiko“. Aš įsivaizduoju, kad geras žurnalistas turi būti žmogus, kuris turi gero išprusimo suteiktą akiratį, kultūriškai pagrįstą poziciją ir nebijo jos išsakyti. Vien geros rašymo ar reportažų kūrimo technikos nepakanka.

Dabar jaunas žmogus pratinamas ne turėti savo nuomonę, o prisitaikyti. Taip ugdomas jis netaps nei geru žurnalistu, nei geru piliečiu. Ir žurnalistikos, ir politikos problemų šaknys glūdi švietimo sistemoje. Tai, kas sudaro švietimo sistemos šerdį, panašu į sovietinį technikumą, kur žmogui buvo svarbu įsigyti specialybę, iš kurios jis vėliau galėtų pragyventi. Ir vidurinės mokyklos, ir universitetai tampa techniškai lavinamų žmonių kalve. Net moksleiviai mokomi apie pasaulį galvoti pirmiausiai pragmatiškai, mokomi ne skaityti, o apskaičiuoti. Skaitymo kultūros nuosmukis yra didžiulė problema. Tačiau sistema verčia žmogų manyti, kad kultūrinio akiračio plėtimas yra tik jo paties asmeninis reikalas.

Aš gyvenu ir dirbu žinodamas, kad daug kas privalo pasikeisti. Nekuriu iliuzijų, ar tai pasikeis. Manau, daugeliu gyvenimo atvejų galima vadovautis nuostata, kad kova už pralaimėtą reikalą vis tik gali būti teisinga ir verta kovoti.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ

---

Vladimiras Laučius dabar dirba kaip laisvas žurnalistas — rašo apžvalgas savaitraščiui „Veidas“ ir naujienų portalui www.alfa.lt. Dėsto VU Komunikacijos fakultete Žurnalistikos institute. Jis — buvęs žinių agentūros ELTA politikos skyriaus redaktorius (2003-2005), „MG Baltic Media“ konsultantas žiniasklaidos projektams (2005-2006), naujienų portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius (2006), Seimo pirmininko pavaduotojo patarėjas (2006-2007), savaitraščio „Veidas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas (2007).