Edmundas Jakilaitis palieka „Lietuvos ryto TV“ direktoriaus pareigas ir 2013 m. pradeda naują kūrybinį etapą — kurs prodiuserinę kompaniją. Ketverius metus televizijai vadovavęs žurnalistas sako, kad vadovas turėtų būti sėslesnis ir nedalinti savęs dar ir kitoms veikloms. „Aš esu atsakingas ir už administraciją, ir už turinį. Stengiuosi dėti visas įmanomas pastangas ir abu darbus atlikti kuo geriau. Vis dėlto direktorius neturėtų būti tas žmogus, kurį, lakstantį televizijos koridoriais, visi bandytų pagauti už rankovės“, — per mūsų pokalbį Naujųjų išvakarėse savo sprendimą aiškino E. Jakilaitis. Jis ir toliau ves laidas „Lietuva tiesiogiai“ bei „24/7”, taip pat kurs projektus skirtingoms TV. 

 Žurnalistas dar nuo studijų laikų įsiliejo į darbą televizijoje ir dabar, regis, nuo jos tiesiog neatplėšiamas. Tačiau Edmundas tikina, kad patekti priešais TV kamerą niekada specialiai nesiekė. „Kas ten žino — jei tuo metu būčiau susiradęs darbą Vilniuje kokiame nors laikraštyje, gal ir iki šiol dirbčiau spaudoje“, — prisiminęs savo karjeros pradžią, svarstė E. Jakilaitis. Naujienų portalo Lrytas.lt skaitytojai jį išrinko patraukliausiu 2012 m. televizijos žmogumi.

Ką prognozuojate „Lietuvos ryto TV“ — keisis jos veidas pasikeitus vadovui?

Veidą ši TV jau turi, todėl jei ji keisis, tai po truputį, evoliucionuodama. Tai televizija, išsiskirianti iš kitų, ji jau turi savo kryptį. Tad kas jai vadovautų, didelių pokyčių tikrai neįvyks, nebent gerų. Juk kiekvienas vadovas įneša naujovių. O aš eisiu kurti turinio — tai, ką geriausiai moku.

Kokia jūsų būsimų laidų vizija?

 Kol dar einu įprastas pareigas, sunku vienu pusrutuliu galvoti ir apie tai, ką dabar darau, ir apie tai, ką darysiu ateityje. Dirbu nuoširdžiai, per daug mintimis nesiblaškau. Ateis sausio 1-oji, tuomet atsisėsiu prie tuščio lapo ir pradėsiu galvoti, ką galėčiau konkrečiai daryti. Tai priklausys, žinoma, nuo pasiūlos ir paklausos santykio.

Mūsų garsūs prodiuseriai įsitikinę, kad Lietuvoje žiūrovai primityvūs, esą jiems tik ir reikia Radžio bei jo nuotakų. Jūs irgi vadovausitės šia idėja?

Pirmiausia, niekada negalima eiti ten, kur jau užimta. Kam daryti tai, kas jau ir taip daroma? Tai paprasčiausia verslo logika. Aš kursiu visuomenines laidas. Bus ir informacinės, publicistinės krypties, ir kiti projektai su socialiniu atspalviu, ar tai būtų politikos, ar verslo, ar sporto temos... Įsivaizduoju pozityvesnius projektus. Nors šiuo metu dar perdaug nerimauju, nes esu aktyvus žurnalistas ir bet kokiu atveju atrasiu ką veikti. Man tikrai nereikia verstis per galvą, galvojant, kaip čia reikės suktis.

Sakote — eiti ten, kur jau užimta, prieštarautų verslo logikai. Kokią matote dar neužpildytą nišą ir neišnaudotas galimybes lietuviškoje televizijoje?

Manau, dar neišsemtos yra visuomeninio turinio laidos. Kol kas Lietuvoje jos susiveda tik į labdaros akcijų maratonus ir paprastas diskusijas. Bet juk kalbėti apie ekonomiką, kokius nors viešus tyrimus, galiausiai kultūrą galima įvairiais žanrais. Formų įvairovės Lietuvos televizijose dar stinga. O turinys patrauklus bus, jei tos laidos bus kuriamos kietos, aštrios, populiariomis priemonėmis, nepaisant to, kad ten nebūtinai kalbėsime apie naują suknelę ar automobilį.

Televizija turi būti populiari, tai pelno siekianti organizacija. Niekas čia niekada elitinio meno nelaužė ir nelauš, nes tam jokių galimybių nėra. Tiesą sakant, ir poreikio nėra. TV nėra elito informavimo priemonė. Tai absoliučiai masinis dalykas. Tik viskas priklauso nuo to, kaip aukštai užkelta tavo kokybės kartelė. Kiekvienas ją nusistato atskirai ir taiko į tam tikrą auditoriją. Nėra laidų, kurias žiūrėtų absoliučiai visi.

Su TV — kaip ir su popmuzika: ji gali būti lėkšta, o gali būti aukščiausio lygio. Jau atradote kokybiško TV produkto apibrėžimą?

Tikrai dar ne. Štai neseniai Vilniuje koncertavo Vienos J. Strausso orkestras — net nepilnos sudėties, o tik grupė. Tai buvo visiška chaltūra. Pasirodo, ir garsūs pasaulio kultūros ženklai gali daryti chaltūrą. Lygiai tas pats ir kitose srityse, taip pat televizijoje.

Lietuvoje yra daugybė pavyzdžių, liudijančių, kad šokių, muzikiniai, kaip ir laidų apie politiką, projektai gali būti ir kokybiški, ir ne. Diskusijas galima daryti labai liūdnai ir nykiai, kokių pas mus šiuo metu netrūksta, ir galima sukurti tikrai puikias laidas bei šou. Mano požiūriu, „X faktorius“ yra vienas geriausiai „sukaltų“ TV produktų per visą Lietuvos televizijų istoriją. Realizuoti idėją, kad ir iš kitų paimtą, irgi reikia mokėti. Kokybiška pramoga taip pat yra aukštasis pilotažas, reikalaujantis didelių gebėjimų ir profesionalumo.

Televizijoje pradėjote dirbti dar tada, kai klestėjo spauda ir nebuvo internetinės žiniasklaidos.   Kaip TV pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį? 

Televizijoje ypač didelių, esminių pokyčių nematau. Ir prieš dešimt metų buvo didelių projektų,  įvairiausių laidų. Tik man labai patinka, kad pastaruoju metu mažėja lietuvių išradimo — tokios TV publicistikos, kokią vadinti publicistika iš tiesų netinka. Iš pradžių tokios laidos buvo sėkmingas TV produktas, paskui nusivažiavo dėka jas kuriančiųjų. Šiandien vulgaraus žmonių bauginimo tikrai mažėja. Bet dabar itin paaštrėjusi konkurencija tarp TV kanalų.

Kaip vertinate tokį mūsų televizijų konkurencijos suvokimą, kai reikia kurti ir rodyti tą patį ir net tuo pačiu metu, ką siūlo pagrindinis konkurentas?

Pastaruosius ketverius penkerius metus iš tiesų LNK ir TV3 programos buvo kone identiškos. Vienai iš TV — kuriai, nesakysiu — tuo metu trūko kūrybiškumo ir ji buvo kopijuotojos vaidmeny. Buvo kuriami lygiai tokie patys projektai, tik pavadinimai skirtingi. Dabar jau padėtis keičiasi ir programa tampa įvairesnė.

Idėjų kopijavimas — galbūt apskritai visos žiniasklaidos Lietuvoje problema?

Problemos aš čia nematau. Aš ir pats kopijuoju kitus. Televizija — tokia vieša erdvė, kad jei kažkas kažką sukūrė ir paleido į eterį, tai tą pačią sekundę tampa kitų nuosavybe. Dėl to visiškai nereikia išgyventi. Televizija remiasi keliais dalykais: žurnalistika, žaidimais ir muzika, o visa kita — šių formų kompiliacija. Tik kūrybiškumo klausimas, kaip jas sujungti.

Aktoriai turi sistemų, kaip įeiti į vaidmenį ir scenoje visiškai atsiduoti savo personažui. Ar jūs turite kokią nors praktiką, užtikrinančią sėkmę tiesioginio eterio metu?

Aš nenaudoju jokios specialios technikos. Man pavyksta natūraliai pačiam save sudominti ta tema, kurią rengiu laidai. Tą dieną tai man tampa pačiu įdomiausiu dalyku pasaulyje. Kitaip ir nieko neišeitų. Kad žiūrovams būtų įdomu, jie turi pajausti, kad įdomu ir tam, kas rengia pokalbį ar diskusiją. Turi būti aistringas žurnalisto santykis su tema. Man buvimas eteryje nėra vien paprasčiausias darbas. Tai darbas, kurį reikia atlikti su aistra.

Kokios aplinkybės diktuoja žurnalistų „transformacijas“, kai kolegos iš spaudos pasuka į viešuosius ryšius, o televizininkai imasi laidų prodiusavimo?

Tiesą sakant, nepastebiu, kad žurnalistai labai veržtųsi papildyti prodiuserių gretas. Kokie buvo prodiuseriai pas mus prieš dešimt metų, tie patys dešimt ar net mažiau likę ir šiandien. O apskritai žurnalistų veiklos pobūdžio pasirinkimą diktuoja komercinės aplinkybės. Žmonės nori gyventi dabar, o ne kada nors. Spaudos situacija šiandien — ne pati geriausia, todėl visiškai suprantama, kad tie, kuriems nelieka vietos spaudoje arba kurių netenkina darbo joje sąlygos, pereina į viešuosius ryšius. Ir tai visiškai normalus reiškinys. Čia nematau jokio vertybinio lūžio.

Prieš maždaug šešiolika metų, kai pats pradėjau dirbti žurnalistu, žiniasklaidoje trūko žmonių, nes viskas tik kūrėsi, o dabar rinka keičiasi: spauda traukiasi, internetinė žiniasklaida kyla, bet ne tiek, kad galėtų priimti visus žurnalistus iš spaudos.

Kodėl taip susiklostė, kad nuo pat studijų laikų taip ir likote TV? Ėjote ta linkme kryptingai?

Kai dar buvau studentas ir laisvai samdomas žurnalistas, šiek tiek dirbau M-1 žinių tarnyboje, o vasarą su viena kursioke praktiką atlikinėjau dienraštyje „Kauno diena“. Gavome daug darbo, buvo puiku. Turėdavome kiekvieną dieną dviese parengti atverstinį puslapį. Kaip tik tada rimtai galvojau, kad reikia kraustytis į Vilnių. Nebenorėjau gyventi taip, kaip gyvenau iki tol: kiekvieną rytą sėsti į traukinį, važiuoti į paskaitas ir tą pačią dieną — atgal namo į Kauną.

Todėl tuo metu kolegų iš TV, dirbusių Kaune, pradėjau teirautis, gal jiems reikėtų darbuotojų Vilniuje. Nuėjau į LNK. Pašnekėjau su tuomečiu žinių tarnybos vadovu vos keletą minučių. Jis, apie mane susidaręs pirmą įspūdį, pasakė: „Matau, naglas esi ir balsas neblogas — tiksi“.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ