Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė džiaugiasi, kad į jos vadovaujamos koncertinės įstaigos koncertus renkasi išprususi publika: kuriai koncertų lankymas — viena iš saviugdos dalių; kuri vis jaunėja ir tampa vis įvairesne; kuriai tiesiog reikia kultūros. Kai tuo tarpu didžiojoje visuomenės dalyje kultūra vis dar nėra kasdienio vartojimo produktas — toks požiūris vyrauja tiek kultūros politikoje, tiek žiniasklaidoje.

Neseniai paskelbti 2012 metų Nacionalinės premijos laureatai. Vienas iš jų — Modestas Pitrėnas, diriguojantis ir filharmonijoje. Nacionalinėmis premijomis anksčiau apdovanoti ir kiti filharmonijos dirigentai. Kaip pavyko suformuoti tokį kolektyvą?

Suformuotas jis per labai ilgus dešimtmečius. Visi, prisilietę prie filharmonijos steigimo, buvo didžiuliai entuziastai. Filharmonijos įkūrimui pagrindas padėtas dar 1939 metais, atgavus sostinę Vilnių. Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, dirigentas Balys Dvarionas, pirmasis filharmonijos direktorius, puikus impresarijus Jonas Lenktaitis tiesiog neįsivaizdavo, kaip sostinė gali egzistuoti be  filharmonijos ir simfoninio orkestro. Vėliau, jau po antrojo pasaulinio karo, buvo prijungti liaudies instrumentų ansambliai, estradinės muzikos atlikėjai, kurie tikrai buvo labai stiprūs ir profesionalūs. Visos programos buvo aukščiausio lygio. Visų tų žmonių dėka, per tuos dešimtmečius, filharmonija, kaip struktūra, atitiko globalius standartus. Tokios filharmonijos gyvavo visame pasaulyje, jos buvo panašios. Atvažiuodavo pasaulinio lygio žvaigždės, bet ir vietinės buvo tikrai ne prastesnės.

Viena yra suburti, tačiau kita — išlaikyti. Pastaruoju metu viena didžiausių problemų — emigracija ir talentingų žmonių „nutekėjimas“ į kitas šalis. O gal kultūros srityje tai nėra taip juntama? Menininkas juk negali užsidaryti tik savo erdvėje — jis stažuojasi, tobulinasi, aktyviai kuria tiek savoje, tiek kitose šalyse...

Mes, filharmonija, emigracijos nelabai jaučiame. Filharmonijos kolektyvai yra susiformavę net ne per vieną dešimtmetį ir paprastai kartos keičiasi labai lėtai. Žmogus gali pradėti groti iškart baigęs akademiją ir muzikuoti iki, sakykim, septyniasdešimt trejų metų. Tai yra kone penkiasdešimties metų laikotarpis. Ir tai nereiškia, kad jis gros blogai. Galbūt bėgant metams jis tik tobulės. Ta branda atsispindi orkestro kokybėje, tačiau, kita vertus, beveik trims jaunimo kartoms nėra laisvos vietos...  Vadinasi, trys kartos save atrasti turi kažkur kitur. Todėl daugelis jaunimo važiuoja groti kituose orkestruose, groja kamerinę muziką, o čia sugrįžta festivalių metu, arba kokį vieną kartą per sezoną į filharmoniją. Manau, dabar yra daugiau tų, kuriuos parsikviečiame iš užsienio, nei esančių Lietuvoje. Tačiau jie visada nori grįžti ir sako, kad jiems pasirodymas prieš savą publiką yra pats brangiausias ir sudėtingiausias.

Beje, tokio kalibro jaunų menininkų, kaip M. Pitrėnas, net Europoje yra vienetai. Maestro Juozas Domarkas,  dirbantis kelių tarptautinių dirigentų konkursų komisijose, visada pabrėžia, kad metai iš metų Lenkijos Grzegorzo Fitelbergo konkurse, kur M. Pitrėnas 2003 m. pasidalino pirmąją premiją su serbų dirigentu, labai daug metų nė vienas vietinis lenkų dirigentas nėra laimėjęs pirmųjų premijų. Mes turime talentų, bet tokio tarptautinio lygio talentų nėra daug. Visus juos žinome ir norime pasikviesti. Juk būtent per tokias asmenybes kaip J. Domarkas, M. Pitrėnas, R.Šervenikas, mes garsiname Lietuvą.

Lietuvos nacionalinei filharmonijai Jūs vadovaujate jau antrą kadenciją. Kaip kinta publika?

Publika labiau įsidrąsina. Vieni koncertų lankymą laiko saviugdos proceso dalimi ir nenori vien tik lengvos klasikinės ar pramoginės programos. Daugelis domisi ir nauju repertuaru, ir sudėtingesniais kūriniais. Kadangi ėjimas į koncertą ar spektaklį reikalauja pasiruošimo, matau, kad žmonės nuosekliai gilinasi. Kita dalis „ragauti“ pradeda po truputį, gal per elitizmo ar snobizmo supratimą, bet tai irgi labai sveikintina, jei tai tampa nuolatiniu prisilietimu prie kultūros. Publika tampa vis įvairesne, jaunėja. Nepaprastai sėkmingi yra edukaciniai bei visai šeimai skirti koncertai, kur vaikai atsiveda savo tėvus ir senelius, o ne atvirkščiai.

Pasižvalgius po koncertų sales, akivaizdu, kad žmonėms reikia geros kokybės kultūrinio gyvenimo. Tačiau, žvelgiant bendrai, tiek visuomenėje, tiek politinėje plotmėje kartais atrodo, kad kultūra lieka tarsi antrame plane.

Kultūra tebėra ne kasdienio vartojimo dalykas. Kultūra turi būti žmogui sava ir įprasta, jis turi ją vartoti nuo vaikystės, ugdytis, šeima turi įdiegti tą kultūrinį indėlį tam, kad žmogus visą gyvenimą jaustų kultūrinį poreikį. Sutinku žmones iš Vakarų Europos šalių, diplomatus, kuriems, atrodo, neprivalu mokėti groti ar žinoti visus Bethoveno opusus, tačiau jie tą geba ir žino. Lietuvoje tai nėra kaip savastis.

Ypač miesto kultūrą mes dar suvokiame kaip kosmopolitišką dalyką ir nusprendžiame geriau puoselėti etnines vertybes ir tapatybes. Daugelis istorikų kaltina mūsų visuomenę labai mažai atsižvelgiant į praeitį. Mes žiūrim į praeitį ne nuo renesanso ar baroko laikų. Ir nesugebame integruoti savęs į tą visumą, kuri yra daugiakultūrinė, daugiareliginė, kur ta miesto kultūra puikiai klestėjo. Bet mums ji atrodo labai elitinė, tolima ir išaukštinta.

Žmonėms kultūros labai reikia. Mūsų salės pilnos, bet ne politikų (šypsosi). Tikrai yra labai daug jaunų žmonių, technokratų, humanitarų, sugrįžtančių čia vos vienai savaitei ir bandančių aplankyti kuo daugiau renginių. Tai yra labai gražu. Manau, kad ta jaunoji karta nejaučia jokių sienų, jiems tai — tiesiog saviugda.

O kokią kultūrą, kultūrinį gyvenimą matote žiniasklaidoje?

Žiniasklaidoje pasigendu vertės supratimo. Suvokimo, kad kultūroje vykstantys reiškiniai nė kiek ne mažiau vertingi nei sporte, ekonomikoje, energetikoje, ūkyje ir panašiai.

Ant aukšto pjedestalo iškeliami jaunų sportininkų pasiekimai. Po plaukikės Rūtos Meilutytės olimpinės pergalės man skambino iš viso pasaulio ir gyrė šaunuolę lietuvaitė. Taip, tai irgi yra didžiulis indėlis. Tačiau kažkur visiškai nuplaukė, tik kultūrinėse rubrikose buvo vos užsiminta apie Mirgos Gražinytės-Tylos laimėjimą dirigentų konkurse ir jos debiutą Zalcburgo konkurse. Tokie dalykai taip pat turi būti pirmuose puslapiuose.

Tačiau žiniasklaida nuo jai metamų priekaištų ginasi teigdama, kad publikai duoda tai, ko ji nori.

Visiškai prieštarauju tokiai nuomonei. Kartais tai būna tiesiog žmogaus, klausytojo vertės ir skonio numenkinimas. Tai net ne pataikavimas, o brukimas žemesnės kokybės produkto, nei tas žmogus galėtų priimti. Dažnai yra taip, kad jei tu išreiški labai aukštas kūrybines ambicijas, pats jomis patiki, tuomet patiki atlikėjai ir galiausiai — publika. Ir vėliau ji jau nori vis geresnės, aukštesnės kokybės. Visada turime siekti, kad žmogus kiltų aukštyn, o ne leistis link jo žemyn. Kaip žemai tuomet galime nusileisti?..

Darbą pradėjo šešioliktoji Vyriausybė. Ko Jūs pasigendate kultūros politikoje?

Susisteminimo, analizės, apžvalgos ir rėmimosi į tai, ką jau turime bei kur einame. Pozityviai vertinčiau Prezidentūros darbo grupės paruoštas ir Seimo priimtas kultūros politikos kaitos gaires, tačiau kai visa tai nusileidžia į įgyvendinimo bei įstatymo lygmenį, viskas kažkur pasimeta ir lieka paskutinėje vietoje. Nepaprastais sunku rasti suvokimą, pritarimą. Gerai, kad tą suvokimą randame Švietimo, mokslo ir kultūros komitete Seime bei Prezidentūroje. Iš šalies pastebiu, kad Kultūros ministerija, jos poreikiai, idėjos visada yra kažkur pabaigoje. Iš krašto.

Kažkur antrame plane lieka net tokie aktualūs įstatyminiai dalykai, kurie galėtų ryškiai pakeisti renginių organizavimą, kurie galėtų padėti ir atlikėjams, kūrėjams. Kad ir tie patys viešųjų pirkimų įstatymai ar mokesčiai, kurie per pastaruosius metus siaubingai išaugo. Labai sumažėjo galimybė tinkamai apmokėti žmogui už jo darbą. Turbūt niekas neįvertina to, kad kūrėjas kuria kūrinį ne vienus metus. Jei atlikėjas rengia naują programą, ją turį įsisavinti, repetuoti pusmetį. Tai yra milžiniškos laiko ir energijos sąnaudos. Deja tenka pastebėti blogą tendenciją, kad ir filharmonijos mokami honorarai pastaruoju metu ne tik kad neaugo, bet dar ir sumažėjo.

Paminėjote sudėtingus viešuosius pirkimus. Pavasarį bandyta tai keisti ir būtent kultūros sričiai Seimas viešuosius pirkimus supaprastino.

Tikrai bandyta keisti padėtį. Priimta įstatymo pataisa, kad kultūros sektorių reguliuotų kultūros ministerijos nustatytos taisyklės, bet dabar vėl įžvelgiu prastą tendenciją: viskas grįžta į teisinę ekvilibristiką. Skaičiau paskutinį tų taisyklių tarpžinybinės grupės parengtą dokumentą. Manau, kad tai yra visiškai toks pats status quo, koks buvo  ir prieš pataisos priėmimą. Įsivaizduokite, man dabar reiktų aprašyti, apsakyti ir kažkaip apibūdinti  M. Pitrėno, J. Domarko, Violetos Urmanos profesines kompetencijas. Taip nusiritame iki visiškų nesąmonių. Mano giliu įsitikinimu, turėjome tiesiog įvardinti taip, kaip absoliučioje daugumoje Europos Sąjungos valstybių, kad autorinės ir gretutinės teisės nėra perkamos viešųjų pirkimų būdu, o sudaromos sutartys kaip seniau. Juk tik kompetentingas žmogus, pavyzdžiui, režisierius gali pasirinkti vienus ar kitus aktorius. O jei kuris nors iškrenta, sakykim, dėl gripo, režisierius iškart jį turi keisti kitu. Kada, vadovaujantis viešųjų pirkimų tvarka, jis gali tai spėti padaryti?

Jei nuosekliai vadovautumėtės nustatyta tvarka, dalies koncertų žiūrovai neišvystų? Kaip tuomet sugebate išlaviruoti ir pasikviesti žymiausius atlikėjus?

Jei visko laikytumėmės, griūtų visas mūsų sezonas. O ypač žlugtų pastatymai, pavyzdžiui, Operos ir baleto teatre, kur viskas paremta žmogaus fizinėmis galimybėmis, kur gaunama labai daug fizinių traumų, kur iš vakaro gali dingti balsas...

Pasakysiu labai atvirai — mes viską sutvarkome praktiškai fakto įvykimo metu. Nes žinome, kad pasikvietus, sakykim, žymų pianistą ar kitą atlikėją, jis gali paskambinti ir pranešti, kad susirgo, ištiko kokia nelaimė ir jis negali koncertuoti. Staigiai reikės kviesti visai kitą žmogų tam, kad numatytas koncertas nežlugtų. Net neįvykus faktui mes negalime įteisinti to angažavimo. Aišku, kontraktus sudarome iš anksto, bet juose yra numatyta force majeure...

Kokius įžvelgiate karščiausius kultūros srities taškus? Į ką būtina nedelsiant reaguoti ir atkreipti dėmesį?

Tai — jau minėtieji viešieji pirkimai, mokestinė sistema. Trečias dalykas — biudžetinių įstaigų statuso pakeitimas į viešąsias. Daug apie tai kalbėta  ir niekaip nesuprantu, kodėl tai nejuda, Biudžetinės įstaigos iš esmės negali normaliai vykdyti veiklos. Mes esame įstatyti į tokius rėmus jau dešimt metų, kuriuose visiškai netinkame. Gauname ir pajamas, ir dirbame daugiausia su komerciniais paslaugų tiekėjais, turime sureaguoti į permainas iškart. Sakykime, vieną vakarą gavome daugiau pajamų, jau rytoj gal galėtume daugiau investuoti į kokį koncertą Lietuvos miestelyje, pakviesti įdomesnį atlikėją. Tačiau dabar yra privalome susiplanuoti kone visas išlaidas ir visas sąskaitas vos ne prieš metus, o paskui tik padieniui vykdyti nieko negalvojant, nieko kūrybiškai nesistengiant... Visos kitos sritys, net aukštosios mokyklos, jau kelerius metus turi viešųjų įstaigų statusą ir turi visiškai kitas galias. Mes esame dar labai senoje sistemoje, t. y. grįžome į senąją sovietinę tvarką.

Kartais pasigirsta kaltinimų, kad kultūra, kultūrinis gyvenimas koncentruojamas sostinėje, didžiuosiuose miestuose, o mažesni miesteliai lieka tarsi izoliuoti.

Tai yra tik finansinė problema. Savivaldybės arba gauna, arba skiria labai mažai lėšų rimtosios kultūros sklaidai. Jei per visus metus rimtosios kultūros renginiams skiriama dešimt tūkstančių litų, tai gali būti finansuojami du koncertai ir nebrangus spektakliukas vaikams.

Kita vertus, yra galimybių ir filharmonija labai aktyvia koncertuoja regionuose. Tai sudaro netgi didesnę dalį veiklos nei Vilniuje ir užsienyje. Sakykime, 140 koncertų Vilniuje ir apie  200 —Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Mes tikrai žinome visus poreikius, galimybes. Į mus kreipiasi kultūros centrai, patys siūlo idėjas, patys ieško papildomo finansavimo. Žmonės yra labai išradingi, bet turi labai mažus išteklius. Tie ištekliai, kultūrai skirtas biudžetas turi būti apsaugotas ir turėtų būti daugiau skiriamas ugdymui nei pramogoms bei miesto šventėms, kurios vyksta vieną dieną.

Kaip minėjote, filharmonijos kolektyviai aktyviai koncertuoja ir regionuose. Ar skiriasi sostinės ir kitų miestų publika?

Sostinės publika turi milžinišką pasiūlą. Nesakyčiau, kad ji yra išlepinta, net atvykėliai, koncertuojantys Vilniuje, žavisi jos išsilavinimu, kultūringumu. Net ir nelabai kokybiškai pavykus koncertui, jie nebus nušvilpti. Žmonės čia jautrūs, supranta, kad ne visada tą vakarą viskas gali pavykti tobulai. O miesteliuose publika yra fantastiška. Didžiulis entuziazmas, laukimas kone visus metus to  kultūrinio įvykio. Atradome galimybių ir jau kelis metus mūsų kamerinis ir simfoninis orkestrai važiuoja į Lietuvos miestus, kurie turi geresnes sales, kurie yra renovavę kultūros centrus. Turbūt tai tampa metų įvykiu. Maestro J. Domarkas džiaugiasi, kad nuvažiavus į tokius koncertus, dar net nepradėjus groti, nepradėjus koncerto, publika jau stovi ir ploja kelias minutes.

Nuostabiai dirba kultūros centrų žmonės, tiesiog stebuklingai. Sugeba išsiugdyti publiką, tariasi su savo miestelėnais.

Ko palinkėtumėte ir sau, ir filharmonijai, ir visam kultūros sektoriui kitiems metams?

Palinkėčiau didžiulio kūrybinio įkvėpimo ir kad bendrautume tarpusavyje geranoriškai, jautriai. Kad visos kartos suprastume vieni kitus, kad nebūtų dirbtinės konkurencijos, kad suvoktume, jog būtinas supratimas, kalbėjimas, žinių perdavimas.

Kalbėjosi Marija Vanagaitė