Požiūris

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė Karolina Glinskaitė sako, jog nuo pat vaikystės ją traukė operos pasaulis. Noras ten patekti buvo toks stiprus, kad mergina džiazo studijas iškeitė į klasiką. Tačiau kūrybiniai ieškojimai jai liko artimi. Todėl į džiazą ir klasikinį dainavimą jungiantį projektą „Baroque Contempo“, kurio debiutas — lapkričio 27 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje sostinėje, Karolina nėrė su malonumu. Dainininkės įsitikinimu, tokie eksperimentai nepažeidžia jokių klasikinio meno kanonų, atlikėjų patirtį tik praturtina, o šiuolaikinę muziką mėgstančiam jaunimui suteikia galimybę pažinti teatrališką baroko epochą.

Kartu su daugkartine konkursų laureate K. Glinskaite (sopranas) koncertuoja džiazo vokalistė Silvija Pankūnaitė ir tarptautinėje scenoje patirties įgijęs pianistas Vytis Smolskas. „Klasika man visada buvo artimesnė, bet dauguma mano draugų yra džiazo atlikėjai. Jie man vis primena apie džiazą, o aš visada domėjausi galimybe sieti skirtingas muzikos formas“, — aiškina šiuo metu repeticijų ir koncertų ritmu gyvenanti K. Glinskaitė. Ji ruošiasi ir kalėdiniams renginiams su savo pedagogu Virgilijumi Noreika. Mergina tikina, kad mažesniuose miestuose žiūrovų salės bus sausakimšos.

Paneigiate įsitikinimą, kad provincijai reikia tik Ryčio Cicino ir Mios?

Miestelių publikai klasikos labai reikia! Jiems tai įdomu, ypač jei žino, kad koncertuos V. Noreika. Tada susirenka daugybė žmonių ir jie būna tiesiog pakylėti. Vilnius yra labiau išlepęs, nes turi didelį pasirinkimą, o mažiems miestams tų renginių labai trūksta.

Kas jus pastūmėjo pasukti į operą, atsiduoti muzikai, kuri vis dėlto jaunimui ne tokia artima kaip džiazas?

Nuo mažumės mokiausi menų gimnazijoje. Klasika mane supo visą laiką. Ir tėveliai mane dažniausiai vesdavo žiūrėti operos pastatymų. Mane žavėdavo, kad artistas vienu metu ir vaidina, ir dainuoja, ir dar orkestrą girdi. Tiesą sakant, opera man — kažkas mistiška iki šiol, ji vis dar man atrodo įspūdingai ir ypatingai, nors ją studijuoju.

Ar nepasigendate galimybės kurti savo muziką, o ne vien paklusti kompozitoriams, kurie ir taip perdainuojami jau ištisus šimtmečius?

Aš paklusni kompozitoriams. Man patinka atlikti jų kūriniuskuo tiksliau. Labai įdomu pasigilinti, kas tuose kūriniuose pasakyta, stengiuosi į juos įsijausti, suvokti ir išreikšti jų prasmę. Mano dievaitėMaria Callas yra pasakiusi, kad jeidainininkas įgyvendintų viską, ko siekė kompozitorius, kūrinys suskambėtų nuostabiai.

Iš operos kompozitorių man patys artimiausi — Giacomo Puccini ir Francesko Cilea, o iš barokinės muzikos — Claudio Monteverdi. Beje, mėgstu klausytis fortepijono be vokalo. Mano mylimiausias fortepijoninės muzikos kūrėjas — Sergejus Rachmaninovas.

Bet ištikimybė klasikai ir atlikimui pagal jos griežtas taisykles, regis, visiškai nesiderina prie idėjos baroką suvesti su džiazu...

Kai kada jaučiu, kad viską noriu atlikti labai tvarkingai, teisingai, o džiazo muzikantai skatina daugiau improvizuoti, pasinaudotilaisve. Klasikoje tos laisvės irgi yra, bet ji — kitokia. Toks projektas kaip „Baroque Contempo“ atlikėjui suteikia daugiau laisvės. Mes pateikiame sudžiazintą harmoniją: vokalas klasikinis, o instrumentinė muzika — džiazas. Yra momentų, kai iš klasikos pamažu pereiname į kitokią, šiuolaikinę muziką.

Dainuodama klasikine maniera grojant džiazui,suprantu, kad vis dėlto muzika, nepaisant skirtingų žanrų ir net epochų, yra viena ir ta pati. Muzikoje iš tiesų viskas labai tampriai siejasi, klasika ir džiazas draugauja.

Operai pasišventę ir naujoves atsargiai vertinantys jūsų kolegos pabrėžia, kad šitaip žaisti yra rizikinga — klasikos kūrinys gali netekti pradinės prasmės. Sutinkate, kad neriate į avantiūrą?

Esu tokią nuomonę girdėjusi. Bet aš iš tiesų tos tradicijos ir nepažeidžiu, išlieku klasikos rėmuose ir darau tai, kas parašyta, tiesiog džiazo atlikėjai keičia harmoniją ir ritmiką. Manau, tai nėra blogai. Šiuo projektu parodome muzikos spalvų įvairovę ir toleranciją — ne tik muzikos stiliams.

O koks požiūris vyresnės kartos pedagogų į studentų eksperimentus, kurie neatitinka mokymosi programos?

Man mano mokytojas profesorius V. Noreika yra didžiausias autoritetas. Jis pritaria tokiems eksperimentams ir palaiko ieškančius studentus. Juk tai yra ne tik kūrybinis ieškojimas, bet ir savęs paties ieškojimas.

Jau turite savo svajonių vaidmenį?

Tai Cio-Cio San (G. Puccini „Madame Butterfly“ — red.). Vieną kartą pati savęs klausiau, kodėl būtent šito vaidmens norėčiau, ir mėginau atsakyti. Manau, dėl jos jaunatviško naivumo. Aš pati esu tokia — idealistė, gal kartais per naivi. Ilgą laiką tikėjau gėriu ir net labai už jį kovojau. Gal tik laikui bėgant gyvenimas aplaužo sparnelius, pastaruoju metu šiek tiek keičiuosi. Bet man MadameButterfly tuo ir artima — kad tiki tikrąja meile. Juk ji tą vienintelį žmogų mylėjo, o jis ją išdavė... Dabar jau neegzistuoja tokia tikra, išlaukta meilė arba ji pasitaiko labai retai.

Ką norėtumėte į dabartinį operos pasaulį įnešti ar jame pakeisti, jei būtų jūsų valia?

Norėčiau, kad būtų suteikta daugiau erdvės jauniems operos solistams. Kad Operos ir baleto teatras nebūtų iš vidaus pasenęs. Nuolat stebiu operos pasaulį ir matau, kad jame sukasi vien tie patys žmonės. Viskas tampa labai nuspėjama. O yra tiek daug jaunų talentingų žmonių. Norėtųsi, kad jiems būtų suteikiama daugiau galimybių atsiskleisti. Jaunam atlikėjui bent mažas vaidmuo jau būtų vertinga praktika pradžiai.

Kokia apskritai jauno muzikanto padėtis šiandien, kai menininkai skundžiasi negalintys pragyventi iš savo profesijos?

Manau, kad dabar padėtis visai nebloga, jei, žinoma, pats muzikantas turi noro ir jei jo didžiausias tikslas yra nuolatmokytis, tobulėti. Jei gali atrasti bendraminčių, su kuriais tavo siekiai sutampa, tuomet gali kartu kurti, dirbti ir ieškoti. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų mąstymo. Jei nori ir dirbi, visada atsiras kelių.

Taip ir norisi to dejuojančio, kuris tik skundžiasi ir nemato jokių perspektyvų, paklausti: ar tu darai ką nors, kad pasiektum tai, ko nori, ar tik lauki, kol kažkas pasibels ir pasiūlys sugroti arba padainuoti? Mes patys turime būti smalsūs, iniciatyvūs, aktyvūs.

Pabrėžiate tobulėjimo svarbą. Bet dabar atlikėjas pas mus neprivalo būti talentingas, kad įgytų pripažinimą?

Viskas priklauso nuo to, ko pats sieki. Jei tave pakvietė į kokį nors TV projektą, jame sudalyvavai ir tau to užtenka, tuomet ir tobulėjimas tampa nebe toks svarbus, tada tarsi sustoji. Būna ir žiūrovų, kurie tiesiog įpranta matyti vienodo lygio standartinį produktą. Taip jie atbunka ir jiems nebereikia kažko stipresnio.

Gal čia prasimuša tas mano jaunatviškas, utopinis mąstymas, bet manau, kad kiekvienas turi mokėti gyvenime atsirinkti. Nežinau, ar aš pati atsisakyčiau, jei man pasiūlytų dalyvauti kokiame nors šouprojekte, bet stengčiausi tinkamai atsirinkti.

„Popsas“ nėra pats iš savęs blogas, jis gali būti kokybiškas. Kaip pasiekti, kad tame pramogų pasaulyje kokybės atsirastų daugiau?

Geras klausimas! Aš ir pati kai kada to paties savęs klausiu. Bet pastebėjau, kad pastaruoju metu atsiranda žmonių, kurie nori pakeisti situaciją, įnešti daugiau kokybės į populiariąją muziką. Ir aš nesu prieš ją. Tik pas mus televizija tiek sukomercinta, kad nebesistengia ieškoti kažko ypatinga, jai užtenka  lengvai prieinamo paprastumo.

Prodiuseriai mano, kad kuo daugiau orientuosiesį primityvesnį žiūrovą, tuo bus geriau. Bet juk tokiu atveju lieka nuskriaustas labiau išprusęs žiūrovas. Manau, kad ir primityvios publikos lygį reikia mėginti kilstelėti. Galbūt iš pat pradžių jiems naujas turinys atrodytų per sudėtingas, bet ilgainiui žmonėms pradėtų patikti, jie priprastų ir patys norėtų aukštesnės kokybės.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ