Lietuvos žurnalistikos centro direktorius dr. Deimantas Jastramskis teigia, kad valstybei būtinas kompleksinis požiūris į visas sritis. Šalyje ir visuomenėje tebesklandant rinkimų atgarsiams jis akcentuoja, kad žiniasklaidos politika dažniausiai lieka nuošalyje, o viso to pasekmė — chaotiški politiniai, ekonominiai sprendimai, dalį žiniasklaidos verčiantys tegalvoti apie išgyvenimą. O tokiose situacijose žiniasklaidai tenka ieškoti kompromisų kasdienėje veikloje - turinio kokybėje, etikoje.

Rinkiminėse politikų diskusijose girdėjome pažadų ir ryžto keisti ekonominę, socialinę šalies padėtį. O kokią vietą turėtų užimti žiniasklaidos politika? Vienoje savo publikacijų teigėte, kad penkioliktoji vyriausybė jos apskritai neturėjo.

Ši vyriausybė žiniasklaidai skyrė dėmesio. Ir pakankamai nemažai - tik atėjusi nauja valdančioji koalicija padarė perversmą mokesčiuose, kurie palietė ir žiniasklaidą bei kūrybinius darbuotojus. Kai kurių mokestinių sprendimų reikėjo seniai, bet jie turėjo atsirasti nuosekliai ir ekonominio pakilimo metu. Toliaregiškai žiūrint, sprendimas teigiamas, bet sudėtingos situacijos metu jis galėjo būti atidėtas bent dviem trims metams - nebūtų tokių negatyvių pasekmių. Nes turinio kokybei buvo labai didelės pasekmės, o kai nėra gero turinio arba jo yra gerokai mažiau, visuomenė neturi svarbios informacijos, jai įtaka negatyvesnė. Taigi dėmesys žiniasklaidai buvo, bet jis -  nekoordinuotas.

Žiniasklaida yra specifinis sektorius. Ir viena iš problemų - nėra į ją aiškaus politinio požiūrio.  Tikėtina, kad jo nebus ir ateityje, nes iš keliolikos partijų programų nė vienoje nėra aiškesnių formuluočių, nebent tik užuominos apie žiniasklaidą ir žiniasklaidos politiką. Lietuvos Respublikoje yra tik atsitiktiniai veiksmai, kurie pastaraisiais metais tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjo prie to, kad spaudos laisvės indeksas pablogėjo ir tai atsitiko būtent dėl politinių, ekonominių priežasčių.

Prognozuoti tiksliau, kokia bus padėtis pradėjus dirbti naujai vyriausybei dar sunku, bet sprendžiant pagal tai kiek skiriama tam dėmesio, tiksliau, kiek neskiriama, panašių nenuoseklių veiksmų tikėčiausi ir toliau. Jei atsirastų visuomenės informavimo politikos poskyris viena ar kita formuluote vyriausybės programoje, būtų aiškus bent strateginis žvilgsnis. Kita vertus, tai savaime nėra gėris. Žymiai svarbiau, koks yra turinys.

Visuomenei suprantama, kad valstybei būtina ekonominė politika, socialinė, užsienio... Tačiau kol kas net ne visi politikai supranta, kad valstybės gyvenime reikalinga žiniasklaidos politika … ne tik per rinkimus.

Bet kurioje visuomenėje, bet kurioje srityje reikia turėti politiką, nes niekas nevyksta be tam tikrų politinių sprendimų. Kai politiniai sprendimai priimami remiantis tam tikra informacija, konsultuojantis su ekspertais, jie gali būti vienokio lygio, kai atsitiktiniai — susidarius situacijai, kai sprendimas būtinas, arba aktyviau veikiant tam tikroms interesų grupėms - sprendimai visai kitokios kokybės. Todėl politika būtina.

Idealus variantas, kai per partijų programas ji pereina į vyriausybės programą. Kuo paskui vadovaujasi atitinkama ministerija, kai tos politikos niekas nesuformuoja? Vėlgi gimsta atsitiktiniai sprendimai ir nebelieka nuoseklumo.

Kokias įžvelgiate problemines vietas, į kurias būtina atkreipti dėmesį nedelsiant?

Vaizdžiai kalbant, vienas degantis dalykas, kur jau rūksta dūmai ir gali pradėti degti — Baudžiamojo kodekso (BK) nuostata, suteikianti galimybę žurnalistą ar bet kurį Lietuvos Respublikos pilietį, kuris ką nors viešai pasakė, parašė ar kitaip pareiškė, patupdyti į kalėjimą už šmeižimą iki dviejų metų. Kitas BK straipsnis už įžeidimą visuomenės informavimo priemonėje numato maksimalią bausmę — laisvės atėmimą iki metų.

Devyneri metai, kai tie straipsniai galioja, o pastaruoju metu jie įgavo tam tikrą pagreitį veikti negatyviai. Tai virsta šantažo, prispaudimo, susidorojimo priemone. Aktualu visiems, bet aktualiausia žurnalistams, nes žodis — jų darbo priemonė.

Neseniai Seime vykusios konferencijos metu teisės ekspertai, žiniasklaidos atstovai sutarė, kad tai — atgyvena. Niekam nekilo abejonių, kad palikus tuos straipsnius BK, bausmė turėtų būti ne kalėjimas, o tik bauda. Bet žiūrint progresyviai, jie apskritai nereikalingi, nes viskas gali būti sprendžiama civiline tvarka. Tuo labiau, kad už įžeidimą galima kreiptis į etikos komisiją, etikos inspektorių, į teismą ir pagal civilinį, ir pagal baudžiamąjį kodeksus. Čia yra toks galimybių spektras žurnalistus spausti į kampą... Atėjo laikas, kai įsivažiavo procesai pagal tuos straipsnius, kurie prieš keletą metų atrodė  esantys tik ekstra atvejams.

Tuo labiau, kad atsako konkretus žmogus, o redakcijos gali nusiplauti rankas. Mano galva, tai yra pražiūrėtas dalykas. Tai - viena problema, kuri tikrai dega, o šiaip visokių ekonominių problemų, susijusių su teisės aktais, yra daug: ir mokestinė politika, ir LRT finansavimas, ir kai kurie administracinės atsakomybės aspektai. Pavyzdžiui, straipsnis, kuris numato, jog už prezidento įžeidimą taikoma atsakomybė. Tai irgi yra išskyrimas vieno asmens, kuris, jei jaustųsi įsižeidęs, galėtų kreiptis numatyta tvarka kaip visi piliečiai teisę, bet jis yra išskirtas. Tokių dalykų yra pakankamai nemažai, bet pats svarbiausias, be jau minėtų labai griežtų baudžiamųjų nuostatų - žiniasklaidos ekonominė situacija, kurią reiktų koreguoti per mokesčių lengvatų sistemą, per paramos didinimą. Tai, ką darė ir daro daug Europos valstybių.

Kalbant apie paramą, galima būtų sakyti,  kad žiniasklaida tėra verslas. Toks pats verslas, kaip daugelis kitų, tad kodėl jis turi būti išskirtas ir kažkaip ypatingai remiamas? Tegul kapstosi ir bando išgyventi kaip tūkstančiai kitų verslininkų kasdien.

Tai, kad žiniasklaida yra eilinis verslas - dogma. Verslo raktinis žodis bei elementas yra pelnas ir jo siekimas. Tai vyraujanti veiklos forma, bet tai nėra vienintelis pasirinkimas. Paprastas, schematiškas požiūris — padėti lygybės ženklą ir visus traktuoti kaip vieną profilį, tačiau juk nei LRT nėra verslas, nei kokios kitos viešosios įstaigos žiniasklaidos priemonė. Tai normalu, nes yra galimybė veikti tokia forma, kai galima gauti įstatymu numatytą paramą ir tokiu būdu plėtoti veiklą nesiekiant tik pelno. Pasaulyje yra nemažai tokių organizacijų.

Priimti dogmatišką formulę ir nematyti šio verslo specifikos tiesiog neišmintinga.  Nes jis turi specifiką: daro poveikį visuomenei, rinkėjams, auditorijai. Tai - dalykai, kurie daugeliui šalių rūpi ir mes galbūt taip pat iki to priaugsime. Ateis laikas, kai atsiras žmonės, kurie tai supras ir bandys sukurti palankesnę situaciją žiniasklaidai ekonominėje, politinėje aplinkoje. Ir ne vien tik palankią verslui plėtoti, bet ir sudarančią sąlygas atsakomybei. Ši pusė taip pat neturi būti pamiršta.

Neseniai išleistoje monografijoje „Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje“ rašote, kad „Lietuvos žiniasklaidos sistemoje vyrauja komercinė žiniasklaida ir rinkos modelio filosofija, o viešosios sferos modelis išplėtotas nepakankamai“. Kokios to priežastys?

Parama per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą yra, taigi negalima sakyti, kad dėl vyraujančio rinkos modelio kaltas vien paramos trūkumas. Esmė — ne forma, o požiūris. Bet kuria veiklos forma galima veikti neskaidriai. Jei verslas yra socialiai atsakingas, tuomet viskas gerai.

Natūralu, kad kapitalistinėje visuomenėje vyrauja būtent rinkos modelis. Klausimas, kokia viso to kokybė. Viešuoju vadinamas modelis, kuriame suteikiama didesnė svarba socialinei atsakomybei, puikiausiai gali veikti ir pelno siekimo mechanizme. Jei tik yra tas požiūris, jei tik yra filosofija. Lietuvoje taip pat galima rasti tokių bendrovių. Bet yra vienas „bet“. Subjektai, kurie siekia pelno, akcininkų susirinkime nesvarsto, kokią misiją šiemet įgyvendino. Svarstoma, koks pelnas ir kaip jį pasidalinti arba jei yra nuostolių — kas juos dengs. Turinio dalykai dažniausiai niekam neįdomūs. Jei išeities tašku būtų svarstymas, ką galima nuveikti misijos aspektu, ir tik paskui jau materialinių priemonių taikymas... Tačiau išeities tašku dažniausiai būna klausimas „Kaip uždirbti pinigų?“ Tie, kurie sutinka su įstatymo normomis, nepažeidinėja etikos, sugeba rasti tų dviejų modelių mišinį ir tai yra normaliausias variantas. Bet tokių nėra dauguma.

Šie du modeliai yra teoriniai, o tarp jų visi deriniai - praktika. Tik klausimas, į kurią pusę daugiau pasislenkama. Gerai būtų, kad rinkos ir viešosios sferos modeliai derėtų tarpusavyje - toks galėtų būti siekinys. O prie to artėti leistų ekonominių sąlygų tam sukūrimas.

Žiniasklaida neegzistuoja vakuume — ją vienaip ar kitaip veikia aplinka. Galų gale, jei kalbame apie verslą, jis atskaitingas savininkams, kurie taip pat turi tam tikrų interesų. Gal deklaruojame, jog turime absoliučiai laisvą spaudą, tačiau realybėje paaiškėja, kad tai — lengva iliuzija?

Lietuvos spaudos laisvės indeksas pagal „Freedom house“ prieš keletą metų buvo 18 punktų, dabar -  23. Taigi — suprastėjo. Bet negalima sakyti, kad nėra laisvo žodžio. Laisvė yra, bet ji galėtų būti didesnė. Čia galima vėl prisiminti aukščiau minėtą Baudžiamąjį kodeksą, ne itin palankią ekonominę ir politinę situaciją. Jei visa tai negatyviai veikia žiniasklaidą, jei ji silpnėja, yra papirkinėjama, dėl finansinių dalykų atsiranda daugiau tendencingumo, spaudos laisvė mažėja. Bet kalbant apie spaudos laisvę kaip konstantą, reikia nepamiršti, kad labai svarbu ir atsakomybė. Šie dalykai susiję tarpusavyje.

Situacija nėra kritiška, bet tendencijos kol kas ne pačios geriausios. Ypač dabar, kai Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas teisiamas dėl šmeižto. Teisinė plotmė iki praeitų metų, kol nebuvo tokių rezonansinių bylų, atrodė pakankamai stabili, pastaruoju metu blogėjo ekonominės, politinės dimensijos. Manau, tokia teisinė praktika koreguos ir spaudos laisvės indekso rezultatus. Nereikia skambinti pavojaus varpu dėl žiniasklaidos laisvės — ji yra, bet norėtųsi, kad laisvė būtų didesnė, o žiniasklaida - atsakingesnė.

O dėl savininkų - dalis visuomenės tą informaciją žino. Pavyzdžiui, kai „Lietuvos ryto“ akcijų įsigijo tuometinio banko „Snoras“ grupės įmonė, ta informacija nebuvo slapta. Buvo pasielgta skaidriai, išplatintas pranešimas. Kad buvo apeitas įstatymas ir tai padaryta per antrinę įmonę — negerai. Bet didelės problemos skaidrumo aspektu nematau. Visuomenei belieka tik atitinkamai vertinti priemonę, kurios tam tikrą dalį akcijų valdo bankas. Gerokai daugiau problemų su nuosavybės deklaravimu yra kitose įmonėse.

Politikai daro įtaką žiniasklaidai per valstybės pinigus, rajonuose - per savivaldybes, atskirus politikus. Išsilaikyti ir dirbti mažoje rinkoje, kur reklamos rinka irgi maža, nėra taip lengva. Tokiu atveju politikų įtaka gerokai padidėja. O tai - viena iš priežasčių, kodėl krinta ir laisvės indeksas.

Minėjote, kad prieš dvidešimt metų buvote optimistas ir tikėjote, jog daug kas gali keistis ir keistis į gerą. Kiek pasitvirtino lūkesčiai dėl žiniasklaidos?

Buvo lūkesčiai, kad pasikeis žmonės, o tai duos didelį stimulą visose srityse į gerą. Žiniasklaida - ne išimtis. Ji labai pasikeitė ir iš esmės. Ji transformavosi, bet kai buvo bandoma kurti savireguliacijos, paramos sistemą, buvo galvojama, kad viskas greitai pasikeis ir sistema pradės tvarkyti pati save. Bet taip neatsitiko. Žiniasklaidoje juk irgi dirba tam tikro visuomenės segmento standartas. Žmonės ateina turėdami vertybes, kurių vidurkis yra toks pats, kaip ir likusios visuomenės. Pagal tą supratimą, mentalitetą ir dirba. Negalėjome atitrūkti nuo kitų visuomenės sričių ir atsidurti avangarde. Viskas logiška.

Kita vertus, Estijos pavyzdys rodo, kad gal ir galėjo būti kitaip. Ten žiniasklaidos srityje daug kas kitaip padaryta, jų ir laisvės indeksas geresnis, nors kažkada buvo panašus. Pasirodo, galima ir kitaip tvarkytis. Bet, turbūt, visa tai vėl lemia tam tikri mentaliniai ir istoriniai dalykai.

Mums patiems tereikia turėti norą kažką keisti. Grįžtant prie išeities politinių taškų -  yra viltis. Juk pati žiniasklaida, patys žurnalistai neturi tokių galių ir tokių svertų. Darbdavių organizacijos pakankamai gerai susiorganizavusios. Tam tikrų įstatymų pakeitimas rodo, kad atskiri tikslai pasiekiami ir tai padaroma gana greitai, bet sistemiškai pati žiniasklaida šitų dalykų politiniame-ekonominiame lauke nesutvarkys. Žurnalistai savo profesinėje gildijoje kažką gali. Štai etikos komisija Lietuvos žurnalistų sąjungoje labai gerai sukurta, dirba darbą ir kai kurie ginčai ten išsisprendžia, nereikia toliau keliauti. Taigi - yra ir teigiamų dalykų, kurie pamečiui gali plėtotis.

Augs visuomenės sąmoningumas, keisis ir žiniasklaida?

Toks laukimas - lengviausias būdas. Aš labiau linkęs manyti, kad visuomenės elitas, tam tikri atstovai, kuriems priklausytų daryti tam tikrus darbus, formuoti politikos nuostatas ir jas įgyvendinti, kad jie imsis tų darbų. Nereikia išradimų, nes mechanizmai veikia. Veikia skandinavų ir kitose šalyse. Jei mes pradėsim laukti, kad subręs visuomenė ir viskas savaime atsiras... Kas ta visuomenė? Yra atskira sritis, yra specialistai, kurie turi tuos darbus daryti. O pati žiniasklaida, kas jai skirta, tą padarys ir savo interesus stengsis ginti. Visuomenės informavimo lauke tai tėra vienas iš žaidėjų. Veikėjų čia yra labai daug — ir valstybės institucijos, interesų grupės, darbdaviai, žurnalistų organizacijos, teismai... Jų yra daug ir juos visus reikia bandyti suderinti.

Tam tikrai grupei žmonių skirti savi darbai, sava atsakomybė. Toną užduoda tie, kas priima politinius sprendimus, o ne atvirkščiai. Taip, juos galima raginti ir skatinti, bet sprendimą reikia priimti politikams. Žurnalistai? Jiems sunku susiorganizuoti. Nors yra Lietuvos žurnalistų sąjunga, bet jiems irgi sunku viską apimti, aprėpti.

Jei sistema būtų tvarkingai surėdyta iš viršaus, tada ir žiniasklaidos atsakomybė būtų kitokia, bet vėlgi - dalis žiniasklaidos visai nenori pripažinti atsakomybės. Jiems etikos inspektoriaus sprendimas tėra kišimasis į verslą. Bet yra tokių, kurie viso to netraktuoja vien tik kaip verslo ir supranta, kas yra negerai.

Paprasta pasakyti, kad čia yra verslas, nieko nereikia daryti, tegul visi atsako pagal bendrus įstatymus ir nėra čia jokios specifikos. Sakyčiau, čia toks nesupratimas. Tokiuose valstybės dokumentuose kaip 2030 metų strategija apie visuomenės informavimą ir žiniasklaidą nieko nėra iš esmės. Analogiškuose dokumentuose, pavyzdžiui, Švedijoje yra apie tai kalbama, kaip apie labai svarbią sritį, kuri daro įtaką visuomenei. Reikia galvoti, kokius sprendimus priimti, kad žiniasklaidos sistema veiktų efektyviau, tuo pačiu socialiai atsakingai ir tai duotų kuo didesnę naudą  visuomenei.

Dažnai reikalaujama žiniasklaidos kokybės nieko nesuteikiant, arba suteikiant elementarias sąlygas. Šiaip yra ir kritikuojama, ir aiškinama, kad žiniasklaida neatsakinga, bloga. Dalis žiniasklaidos yra tokia, kad, silpnomis ekonominėmis sąlygomis bandydama išgyventi, tiesiog ieško kompromisų. Visą laiką yra dalis žmonių, kurie ir blogose sąlygose elgiasi pagal tam tikras nuostatas, tam tikrus etikos standartus ir  jų jokios sąlygos neišmuš. Yra dalis, kurie net ir pačiomis geriausiomis sąlygomis stengsis sukti, apsukti ir apgauti. Bet yra didelė masė tų, kurių elgesys labai svyruoja priklausomai nuo sąlygų. Štai šitai masei ir reikia padėti, kad ji kryptų ne į negatyvią pusę. Negalima tiesiog palikti likimo valiai.

Kalbėjosi Marija Vanagaitė