Raimondo Kašausko romanų trilogijos herojus, poetas Vytis Norvaišas jau sulaukė gyvenimo žiemos. Pažintis su ja — netrukus pasirodysiančioje trečioje trilogijos knygoje „Paslaptis“. Praėjus visą autoriaus amžininko Vyčio kelią nuo vaikystės iki pat senatvės, paaiškėja, kad pats žmogus dramatiškai iš esmės nesikeičia net ir keičiantis santvarkoms, aplinkai. 

Rašytojas atskleidžia, kad gyvenime mus veda tos pačios vertybės, tie patys kompleksai ir troškimai, susiformavę dar mažomis dienomis, o gal net atsinešti per genus. Todėl ir romanų herojus V. Norvaišas per pajautas, asociacijas ir mintis nuolat grįžta į svarbiausius savo praeities momentus. Laiko tėkmė juos pagauna ir nepaleidžia, o įvykiai, nuotaikos atgyja vis kitais pavidalais kruvinų Žemaitijos saulėlydžių ir šiaurietiškos gamtos fone. Okupacinis sovietų režimas, tuo metu virš kaimų sklandžiusi baimės ir nepritekliaus šmėkla lieka šešėlyje.

„Savo kūryboje prieš faktą, prieš valdžią esu bejėgis. Man pirmiausia rūpi žmogaus psichologija“, — paaiškina rašytojas R. Kašauskas. Mūsų pokalbis — ir apie tai, kas lieka už jo kūrybos ribų.

Rašote apie okupacinį laikmetį, kurį pats pergyvenote. Kas jums yra laisvė kaip rašytojui, kaip žmogui?

Laisvė žmogui užtikrina visų pirma pasirinkimo galimybę: pats renkiesi, ką tau daryti, kaip gyventi, bet ir atsakomybę prisiimi. Ir be abejo, reikia laikytis etikos normų, moralės principų, idealų. Laisvė yra ir galimybė save išreikšti. Tik įdomu, ar išvis yra tokia visuomenė, kur žmogui būtų visiškai užtikrinta savirealizacijos laisvė.

Olaisvę kūrėjui suprantu kaip galimybę laisvai reikšti savo mintis. Nuo tokios laisvės neatsiejama ir tautos laisvė. Ji leidžiatautai išlikti ir vystytis, įsijungti į pasaulinį procesą, išsaugoti savo dvasią, kalbą. Manau, kad tautai svarbiausia yra būtent kalba. Joje įkūnyta tautos dvasia. Jei išnyksta kalba, išnyksta tautos dvasia. Laisvė rašytojui suteikia ir galimybę pasidalinti tuo, ką matei, atspindėti tai, ką išgyvenai, patyrei, patarti žmonėms, kad jie nekartotų tavo klaidų.

Esant cenzūrai autorius rašo laikydamasis pakelės stulpų, jis bijo juos praeiti ir tą baimę įkelia į sąmonę, gal net pasąmonę, tada jau perteikia iškreiptą, nepilną gyvenimo paveikslą. O juk nutylėta tiesa kartais baisesnė už atvirą melą.

Antroje jūsų trilogijos knygoje „Badmetis, arba žali akiniai arkliams“ tuos akinius galima suvokti kaip metaforą: jie cenzūros laikais buvo dedami menininkams, kad šie matytų, o paskui perteiktų tik tam tikros spalvos realybę. O šiandien kūrėjai į pasaulį turi žiūrėti pro kokį nors stiklą?

Dabar tikrai niekam akiniai nededami. Ano laikmečio su šiandiena lyginti išvis negalima. Sunku net įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis aš, mano kartos kolegos pradėjo kūrybinį kelią. Kaip tik tuo metu dar buvo gyvas „tėvelis“ Stalinas. Net mokyklos rašiniuose jį reikėjo šlovinti. Niekur negalėjai apsieiti nepagarbinęs Stalino. Literatūra buvo fasadiška, paradinė. Nebuvo joje laiko atspindžių, viskas buvo iškreipta. Buvo rašoma tik, kaip reikalavo diktatūrinė doktrina.

Spauda, leidyba buvo kontroliuojama ir finansuojama diktatūrinės valstybės. Reikėjo rašyti tik tai, kas patinka valdžiai. Reikėjo rodyti, kad remi tą valdžią, tačiau ji buvo priešiška žmonėms, žiauri, kruvina. Kas nesutiko, tas buvo ujamas, žlugdomas. O kiekvienam jaunam rašančiam žmogui spausdintis tai norisi...

Po Stalino, atėjus kitiems „carams“, buvo šioks toks atšilimas. Tačiau su dabartine situacija lyginti neįmanoma. Dabar žmogus laisvas. Menininkas, nepriklausomai nuo valdžios, valdančiųjų partijos, gali iškelti ir nagrinėti įvairias problemas. Gal tik materialinės galimybės autoriams kitokios: kai kada būni paliktas skintis kelią visiškai vienas. Tais laikais tavimi rūpinosi kokios nors komisijos, bet ir ideologiniai reikalavimai buvo keliami. Juos galima buvo apeiti, nutylėti, bet ne išvengti.

Kita vertus, komunizmas buvo priimamas labai savotiškai. Dauguma žmonių jo tiesiog neįsileido — stovėjo tarsi vidinės užtvaros, pro kurias ideologija neprasiskverbė. Daugelis prisitaikė prie to meto gyvenimo, bet santvarkai galutinai nepasidavė. Ir šiandien žmonės intuityviai jaučia netiesą, nepriima tuščių politikų pažadų. Galbūt to nepasako, bet melo neįsileidžia. Tai tautos savisauga.

O kaip įsivaizduojate savo herojų Vytį Norvaišą, gyvenantį šiandien?

Ir šiandien jam reikėtų pasverti, ar jis turi literatūrinių gabumų, ar pašauktas dirbti tą darbą. Ir dabar jo lauktų išbandymai, nusivylimai, gal ir šiek tiek pasitenkinimo. Ir materialinė gerovė jam rūpėtų. Nė nepanašu, kad dabar jam kas nors bruktų kokias politines ideologijas ar klišes. Šiandien jaunas kūrėjas to nė iš tolo neprisileistų. Bet jis irgi pasirinktų ginti valstybę iškilus kokiam nors pavojui. Sąlygos dabar kitokios, tačiau rūpesčių mano herojui tikrai užtektų. 

Trilogijoje atskleidžiate, kad žurnalistai į literatus žiūri su panieka. Tačiau aš pastebėjau, kad būtent rašytojai žiniasklaidininkų darbą menkina, laiko ne tokiu kilniu kaip savo kūrybą.   

Manau, ta kova tarp žurnalistų ir literatų yra tarpcechinė. Bet juk riba tarp šių profesijų yra labai menka. Pavyzdžiui, būna, kad žurnalistas išleidžia esė rinkinį ar pereina prie prozos. Aš pats ilgą laiką dirbau korespondentu.

Mano jaunystės laikais požiūris apskritai buvo kiek kitoks. Tuo metu atrodė šaunu, kad vaikas moka atlikti ūkio darbus, dirbti laukuose, daug kas tokį kelią ir pasirinkdavo. O aš visad norėjau mokytis, skaityti. Kaip kaimo vaikas, išvis neskyriau literatūros nuo žurnalistikos. Man ar knyga, ar straipsnis — bet koks spausdintas žodis buvo kažkas šventa, kaip nenuginčijama tiesa. Net laikraščiais tikėjau.

Tik vėliau, jau įstojęs į universitetą ir pasimokęs vieną kursą žurnalistikos, ją perkandau, supratau, kad tie, kurie kažką rašo, ne tokie jau dori ir šventi. Vėliau mano sąmonėje išsiskyrė literatūra. Pastebėjau, kad rašytojai turi daugiau laiko nei žurnalistai gilintis, atlikti sudėtingesnes žmogaus studijas. Todėl ir pasukau į literatūrą.

Beje, mano kartos žmonės rašytojams jautė ypatingą pagarbą, net ir tiems, kurie, prisitaikę prie valdžios, šiek tiek melavo. Tikėjome, kad rašytojai neša kažkokią šviesą. Galbūt tai ir kilo iš pagarbos spausdintam žodžiui.

Savo kūryboje esate iškėlęs tokią mintį, kad žmogus nuo pat pirmo gyvenimo žingsnio iki pabaigos ne tiek jau toli ir nueina. Paaiškinkite plačiau — ką turite omeny?

Žmogus visada grįžta į savo asmenybės ir jausmų ištakas. Pagrindiniai dalykai susiformuoja labai anksti ir išlieka visam laikui. Atmintis atsijoja, atmeta šalin tai, kas ne taip svarbu.Vaikystės, ankstyvosios jaunystės įspūdžiai kiekvienam būna ypač stiprūs ir jie pranoksta kitas smulkmenas.   Ir laikui bėgant pastebi, kad iš praeities atrandi vis tą patį, kad tau net rūpi tas pats, taip pat kenti, net klysti taip pat, nė kiek nepasitaisai.

Bet galbūt kiekvienas žmogus pasikeistų, jei pasiryžtų tobulėti nuosekliai, imtųsi saviugdos?

Tik iš dalies galima išvengti tų pačių klaidų, nes žmogus negali būti savo gyvenimo šeimininku visu šimtu procentų. Už mūsų sąmonės slypi pasąmonė, kuri atkartoja mūsų tėvų, protėvių dalykus, atsineštus per kartas — tai, ko net patys nežinome. Sąmonę prilyginčiau eismo taisyklių visumai. Sąmonė daug ko gali išmokti, net suvaldyti žalingus įpročius, bjaurius papročius, kai ką nuslopinti, bet ji — ne visagalė.

Pasaulyje yra visokių žmonių — kitokių, keistų, taip pat tokių, kurie gydosi psichiatrinėse gydyklose. Ir jų likimas ne visai priklauso nuo jų pačių. Todėl tokius žmones reikia pateisinti. Jie patys gali prisitaikyti prie visuomenės normų, etikos, moralės, bet nei jie patys save angelais pavers, nei kas nors kitas juos padarys angelais. Tobulėjimas yra, tačiau jis neturi galo. Kad žmogus gali būti tobulas ar visiškai geras — tik iliuzija.

Jei, kaip sakote, žmogus iš esmės nesikeičia, tai ir jo vertybės per visą gyvenimą išlieka tos pačios?

Požiūris į tam tikrus dalykus gali keistis, bet pats žmogaus vertybių supratimas ir jų laikymasis iš esmės nekinta, nes tai pamatinis asmenybės dalykas.

Bet juk matyti, kad visuomenės vertybės keičiasi, priklausomai nuo esamos santvarkos, režimų kaitos...

Aplinkybė tik iš dalies pakeičia visuomenės vertybes, nes ji prisitaiko prie tam tikrų klišių ir stereotipų. Užtat tas, kuris nesilaiko tuo metu nustatytų normų, gali būti maištininkas, atrodyti kaip psichiškai nesveikas, gal nenormalus. Mane labiausiai ir domina tokie personažai, kurie atrodo ne visai taip, kaip visi kiti.

Kuo žmogus dvasiškai turtingesnis, tuo jis kitokesnis, ne taip gerai prisitaiko prie visuomenės, būna vienišas, todėl sudėtingesnis. Pasitraukęs į nuošalę, jis ir daugiau pamato, ir daugiau pajaučia, daugiau kenčia, laukia stebuklo.  

Kokie tokio žmogaus iššūkiai yra šiandien?

Jis turėtų visada sakyti ir daryti tiesą. O tiesa daug kam nepatinka. Užtat toks žmogus įgija daugybę priešų. Vadinasi, jis turi būti stiprus, kad galėtų atsilaikyti. Šiandien yra daug blogio, bet kas dėl to kaltas, niekas negali pasakyti. Tas drąsus žmogus ir turėtų parodyti kaltąjį.

Todėl kartais jis gali atrodyti kaip Don Kichotas, nes užuot gyvenęs kaip visi kiti ir siekęs tokių suprantamų dalykų kaip karjera ar šeimos gerovė, jis visa tai savo rankomis griauna eidamas prieš melą. O melas labai gajus. Nepaisant to, kad blogis netoleruojamas ir jam atsilaikyti mūsų europietiškoji civilizacija, krikščioniškoji kultūra sukūrė tam tikras normas ir taisykles, jis vis tiek prasiskverbia.

Galbūt dėl to, kad kita mūsų kultūros pusė moko veidmainiauti?

Nei įstatymai, nei bažnyčia veidmainiauti mūsų sąmoningai nemoko. Bet žmogus, siekdamas savo paties gerovės, siaurų asmeninių tikslų, tas taisykles pradeda naudoti ne tam, kam reikia — tai ir yra veidmainystė.

Bet visuomenėje yra tam tikri saugikliai, pavyzdžiui, pajuoka. Spauda, televizija vis tiek ištraukia, demaskuoja tą melą, veidmainystę. Tai ir yra laisvės pranašumas. Ji įgalina mus parodyti žmogų su visomis ydomis — tokį, koks jis yra.

Vadinasi, šiandien mūsų visuomenėje nėra viskas taip jau blogai ir beviltiška kaip atrodo dejuojantiems intelektualams?

O kada žmonėms buvo viskas gerai? Nėra tokios visuomenės nei laikmečio, kai žmonės būtų patenkinti valdžia, o filosofai nekeltų problemų ir nesityčiotų iš to meto ydų. Žmonės visą laiką gyveno laukdami kažkokio stebuklo, tikėdamiesi, kad bus geriau, bus šviesiau. Ir mano herojus  Norvaišas, atėjęs į spaudą ir dėl to pradėjęs jausti nerimą, laukia to stebuklo, nori kažkuo įtikėti.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ