Požiūris

Ar žodiniai susitarimai dėl autorinio atlyginimo už publikacijas tarp darbdavio ir žurnalisto galimi?

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (42 str. 1 dalyje) numatyta, kad rašytinė sutarties forma neprivaloma sutartims dėl kūrinių skelbimo periodiniuose leidiniuose. Nepaisant to, kad dėl teisės skelbti kūrinius periodiniuose leidiniuose Įstatymas šalims nenumato reikalavimo susitarti raštu, rašytinė sutarties forma naudinga tiek leidinio redakcijai, tiek autoriui.

Ką žurnalistams svarbiausia žinoti - kuo autorinė sutartis, sudaryta raštu, galėtų būti ypač naudinga redakcijai?

Įstatymas numato, kad periodinis leidinys (laikraštis, žurnalas, žinynas) yra kolektyvinis kūrinys. Pagal Įstatymą (8 str. 2 dalis), kūrinių, įtrauktų į kolektyvinius kūrinius, autoriai išsaugo išimtines teises naudoti savo kūrinius atskirai nuo kolektyvinio kūrinio, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Todėl redakcija, norėdama tapti autoriaus turtinių teisių perėmėja, turėtų su autoriumi raštu sudaryti autorinę sutartį dėl autoriaus turtinių teisių perdavimo. Pagal žodinę sutartį redakcija įgyja teisę tik į vienkartinį kūrinio paskelbimą konkrečiame leidinio numeryje.

O kokios problemos paprastai žurnalistams kyla dėl to, kad autorinė sutartis nebuvo įforminta raštiškai?

Paprastai problemos kyla dėl autorinio atlyginimo. Nesant rašytinės sutarties redakcija autoriui gali sumokėti mažesnį autorinį atlyginimą, nei buvo žadėtas užsakant straipsnį ar kitą kūrinį.

Ar kilus ginčui tarp redakcijos ir žurnalisto galiotų susitarimas, kuris liko užfiksuotas tik per susirašinėjimus (tarp autoriaus ir redaktorių) elektroniniu paštu?

Toks, elektronine forma išreikštas, susitarimas teismo nuožiūra galėtų būti vertinamas kaip vienas iš įrodymų. Teismas, nagrinėdamas bylą, paprastai vertina visus įrodymus (bet kokius faktinius duomenis ir aplinkybes) kurie reikšmingi bylai.

Pastebėta, kad jei žurnalistas su redakcija iš anksto griežtai nesusitarė dėl honorarų tikslaus dydžio ir kokių nors papildomų sąlygų, įmonė nelinkusi autoriui mokėti daugiau - net tais atvejais, kai kūrybinis indėlis didesnis ir darbo rezultatai akivaizdžiai didesni. Pavyzdžiui, korespondentas savo rašinius papildė fotografijomis, bet už jas redakcija nesiteikia sumokėti ir paprastai „spardosi“ taip: „Mes neturime sutarčių dėl jūsų nuotraukų“, „Reikėjo iš anksto derinti“ ir pan. Nejaugi tai reiškia, kad autorius tas papildomas fotografijas įmonei tiesiog dovanojo?

Sudarydamos kūrinio užsakymo sutartį, abi šalys turi labai aiškiai aptarti publikacijos pobūdį ir apimtį. Akivaizdu, kad redakcija turi sumokėti autoriui atlyginimą, jeigu panaudojo jo pateiktą papildomą medžiagą. Ar žurnalistas sieks, kad papildomas autorinis atlyginimas jam būtų išmokėtas, ar susitaikys su tokiomis sąlygomis, kokias jam diktuos redakcija, tai priklausys tik nuo paties autoriaus. Esant konfliktinei situacijai, šį ginčą reikės spręsti teismine tvarka.

O koks galimas teisinis sprendimas, jeigu lygiai toks pat ginčas kilo tarp darbdavio ir žurnalisto, kuris redakcijoje dirba pagal darbo sutartį (pagal kurią gauna minimalų darbo užmokestį) ir pagal autorinę sutartį (pagal kurią gauna honorarus už kūrinius), bet taip pat neturėjo konkretaus susitarimo dėl atlygio už tas papildomas publikacijas?

Visais atvejais, kai ginčo nepavyksta išspręsti šalių susitarimu, jis sprendžiamas teisme. Paprastai, nustatydamas autorinio atlyginimo dydį teismas atsižvelgia ir vertina įvairias aplinkybes, aiškinasi, koks atlyginimas paprastai mokamas už teisėtą tokių kūrinių panaudojimą, kokį atlyginimą moka kiti kūrinių naudotojai už panašių kūrinių panaudojimą ir pan. Autorius taip pat gali prašyti išieškoti iš redakcijos jo negautas pajamas. Vietoj autorinio atlyginimo ar negautų pajamų autorius gali prašyti kompensacijos. Kompensacijos dydį iki 1 000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai svarbias aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Įstatymo 83 str. 4 dalis 1 punktas).

Ar redakcija turi teisę perduoti žurnalisto darbą publikuoti kitame leidinyje, su kuriuo bendradarbiauja, bet už tai autoriui nemokėti papildomo honoraro, jei dėl to nebuvo tartasi?

Redakcija turi teisę perduoti žurnalisto sukurtą kūrinį publikuoti kitame periodiniame leidinyje arba viešai skelbti internete, jeigu ji yra autoriaus turtinių teisių perėmėja pagal įstatymą arba pagal sutartį: jei autoriaus kūrinys, sukurtas vykdant darbo užduotį ir autoriaus turtinės teisės į jį 5 metams perėjo leidinio redakcijai (darbdaviui); jei autoriaus turtinės teisės leidinio redakcijai perduotos autorine sutartimi dėl teisių perdavimo. Tokioje autorinėje sutartyje turi būti aiškiai nurodomos perduodamos autoriaus turtinės teisės (kūrinio panaudojimo būdai); jei autorius arba jo įgaliotas asmuo autorine licencine sutartimi yra suteikęs redakcijai išimtines teises.

Tokiais atvejais redakcija gali perduoti publikuoti kūrinį kitiems leidiniams, apie tai autoriaus neinformavusi. Tačiau sutartyje dėl autoriaus turtinių teisių perdavimo gali būti numatytos ir kitokios sąlygos, taip pat ir dėl papildomo autorinio atlyginimo mokėjimo už kiekvieną kūrinio panaudojimą bet kuriuo būdu ir forma.

Vadinasi, jei redakcija su žurnalistu nesudarė raštiškos civilinės sutarties, bet perdavė jo kūrinį kitam leidiniui, autorius gali reikalauti atlyginimo?

Praktika rodo, kad tokių atvejų, kai redakcija, nebūdama autoriaus teisių perėmėja, leidžia panaudoti kūrinį kitų leidinių redakcijoms, yra palyginti nemažai. Už tai autoriui atlyginti padarytą turtinę žalą turi kūrinio naudotojas - ta redakcija, kuri be autoriaus arba jo tinkamai įgalioto asmens leidimo paskelbė kūrinį savo leidinyje arba interneto svetainėje. Atlyginusi autoriui padarytą žalą (negautas pajamas arba kompensaciją), ji gali reikalauti, kad jos patirtus nuostolius regreso tvarka padengtų redakcija, davusi leidimą naudoti kūrinį.

Pasitaiko, kad žurnalistas redakcijai pasiūlo savo parengtą straipsnį, redakcija to kūrinio nepublikuoja, bet po kurio laiko leidinyje išspausdinamas rašinys tokia pačia tema, tik kitais žodžiais, kitokia apimtimi ir pan. Koks gali būti pažeidimas tokiu atveju ir kuo remdamasis žurnalistas gali ginti savo teises?

Autorių teisių apsauga taikoma ne idėjai, ne temai, bet originaliai išraiškos formai. Todėl tokia pačia tema gali būti sukuriama daug kūrinių, turinčių originalią išraiškos formą. Ar buvo pažeistos autorių teisės, pavyzdžiui, ar buvo pasisavinta autorystė į dalį straipsnio, pirmiausia gali spręsti to rašinio autorius. Sprendžiant ginčą teisme, tokiose bylose paprastai prašoma ekspertų išvados.

Pagal Autorių ir gretutinių teisių įstatymą, autorius turi „teisę prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymo (...)“. Tačiau realybėje būna kitaip: nepaisydami žurnalisto prašymo nieko nekeisti, redaktoriai savo nuožiūra pakeičia straipsnio antraštę, patrumpina ar pailgina tekstą (TV — savaip sumontuoja medžiagą) ir kitais būdais „pakoreguoja“ kūrinio mintį. Kokius pažeidimus galima įžvelgti tokiu atveju?

Įstatymu (14 str.) numatytos autoriaus asmeninės neturtinės teisės - autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą ir teisė į kūrinio neliečiamybę - tai teisė prieštarauti bet kokiam kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam kėsinimuisi į kūrinį, galinčiam pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją. Šios teisės priklauso tik autoriui ir negali būti perduodamos kitiems asmenims. Būna, kad, pavyzdžiui, pakeitimai, padaryti redaguojant literatūros kūrinį, taip pat laikraščio ar žurnalo redakcijos skelbiamas sutrumpintas straipsnio variantas, kūrinio iliustravimas, jo papildymas įžanginiu ar baigiamuoju žodžiu išties pakeičia kūrinio esmę, ir tai gali padaryti žalos autoriaus garbei ir reputacijai.

Nepaisant to, žurnalistai, daugiausia — jauni ir nepatyrę, tiesiog susitaiko su tokiu likimu. Kaip patartumėte to vengti?

Siekiant išvengti konfliktinių situacijų, susijusių su autoriaus teise į kūrinio neliečiamybe, bet kurie pakeitimai kūrinyje, kurie gali būti reikalingi atskirais ypatingais atvejais, turi būti derinami su autoriumi. Įstatymas numato asmeninių neturtinių teisių gynimo būdus ir galimybę autoriui gauti neturtinės žalos atlyginimą už pažeistas autoriaus asmenines neturtines teises (Įstatymo 77 str. 1 dalis, 4 punktas, 84 str.). Atsižvelgiant į tai, kad teisė į kūrinio neliečiamybę yra asmeninė autoriaus teisė, tik pats žurnalistas gali nuspręsti, ar kūrinyje padaryti pakeitimai pažeidžia jo garbę ir reputaciją. Jeigu autoriai nekreipia dėmesio į kūrinių pakeitimus, negina savo pažeistų teisių, klostosi ydinga praktika, kuri neskatina naudotojų gerbti autoriaus teises.

Ką pastebėjote — ar Lietuvos žurnalistai apskritai yra aktyvūs ir gina savo pažeistas teises?

Lietuvoje teismų praktika autorių teisių srityje palyginti nėra gausi. Tačiau pastebėjau, kad nemažai civilinių bylų Lietuvos teismuose buvo nagrinėta pagal fotografijos kūrinių autorių ieškinius periodinių leidinių redakcijoms dėl asmeninių neturtinių teisių (autorystės teisės ir teisės į autoriaus vardą) pažeidimo. Teismo sprendimai tokiose konfliktinėse situacijose buvo priimti autorių naudai. Teismas įpareigojo leidinio redakcijas paskelbti apie autorių teisių pažeidimus spaudoje, atlyginti autoriams neturtinę žalą ir ateityje, naudojant fotografijos kūrinius, tinkamu būdu nurodyti autorių vardą.

Goda Juocevičiūtė