Žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas sako, kad dar niekada nebuvo toks laisvas, koks yra dabar. Kita vertus — ir darbų neturėjo tiek daug, kaip dabar. Ir vaitiekūniškai priduria, kad dirbant devyniais frontais pinigų tiek pat, kaip anksčiau viename. Televizijos, spaudos žurnalistas, aukštųjų mokyklų dėstytojas svarsto, kad „būnant tokiu nebejaunu“ lyg ir reikėtų būti pesimistu, tačiau mato daug šviesių pusių. Net ir tuose juoduosiuose viešuosiuose ryšiuose, apie kuriuos diskutuoja su studentais. Juk juoda dar nereiškia purvina?..

Šiuo metu žiūrovai gali Jus matyti televizijos projekte „Lietuva — jūrinė valstybė“. Viename interviu esate minėjęs, kad taip, su tokia komanda dar nėra tekę dirbti. Nejau dar galima nustebinti patyrusį televizijos žurnalistą?

Taip. Aš visą laiką dirbau, norėjau sakyti, kad tarybiškai, bet bijau, kad gal tautiškai lietuviškai - kai garso režisierių atsisakoma, nes jiems nėra pinigų, kai operatoriai imami ne tie, kurie geresni, o tie, kurie pigesni. O čia sutektos stiprios pajėgos. Visada nuo pirmos raidės iki paskutinės viską darydavau pats. Dabar yra redaktorė. Aš atvažiuoju — viskas sustatyta, žmonės surikiuoti, filmavimai numatyti. Nereikia rūpintis jokiais finansais. Tiesiog atvažiuoti ir padaryti darbą. Ir taip kaip koks DiCaprio atvažiuoju, pasisukinėju, pasišneku. Klausiu, kada montuosim, o režisierė atsako, kad jau sumontuota. Taip yra dirbama visame pasaulyje. Tik  nemaniau, kad Lietuvoje irgi kas nors taip dirba. Buvau, tarp kito, nustebintas, kad prodiuseriai mane pakvietė, bet, matyt, nevisoms laidoms tinka blondinės. Yra laidų, kurioms reikia ir brunetų, ir plikų.

Pirmoji Lietuvoje televizija šiemet minėjo penkiasdešimt penkerių metų sukaktį. Jus eteryje žiūrovai mato daugiau nei trisdešimt — daugiau nei pusę televizijos egzistavimo laiko Lietuvoje. Kaip keitėsi televizija Jūsų akimis, kokius akcentus pabrėžtumėte?

Yra du variantai: gerasis ir blogasis. Juodasis ir baltasis. Labai teisingai ji kito techninės bazės prasme. Iš tiesų dirbome labai sunkiomis sąlygomis, o dabar dirbti lengva, nes technika yra gera. Tačiau darbą apsunkina tai, kad anksčiau buvo žmonių, kurių daugelio dabar atsisakyta taupumo sumetimais. Kita vertus televizijose, kas yra pats blogiausias variantas, pilna neprofesionalų — jeigu padainavai, tai ir eik vesti laidą. Kalbu ne tik apie pačią jauniausią kartą, yra tokių vos ne Vaitiekūno amžiaus dainininkų ir šokėjų, kurie pašoko ir padainavo visai gerai, taip, kaip aš niekada nepadaryčiau, bet paskui jie kviečiami laidų vedėjais. Kai jie pamato save ekrane, sako, matot, kaip aš gerai pašnekėjau, koks esu vedėjas. O aš žinau kaip jie dirba, kaip paskui verkia ir keikiasi režisieriai montuodami.

Čia reiktų prisiminti vieną seną istoriją kaip Vaitiekūnas tapo pirmuoju laidos „Kas laimės milijoną?“ vedėju. Aš nesu šoumenas, gal todėl manęs ilgesniam laikui toje laidoje neprireikė. Bet buvau pirmas vedėjas, nugalėjęs konkurse, kuriame buvo masė žmonių — ir gražių, ir simpatiškų, ir iškalbingų. Daugiausiai tai buvo aktoriai. Jie sako: tu man parašyk ir aš gražiai paskaitysiu. Tai šiuo metu televizijoje yra tas pats. Žvaigždutėms, kurios pašoko ir padainavo, kai parašytas tekstas — gerai, bet improvizacijos yra nulis. O nuo to kenčia žiūrovas. Visą laiką maudomės tokiame neišsprendžiamame rate, iš kurio ir neišsivaduojame: ar televizijos yra blogos todėl, kad yra blogas jų žiūrovas? Ar televizijos yra tokios blogos, nes nustekeno ir tą žiūrovą?

Jei klaustumėte, ar pagerėjo televizija — tikrai nepablogėjo. Atsirado karta, kuri nebežino, kas yra cenzūra. Aš kalbu ne tik apie glavlitą (valstybinė institucija, kuri tarybiniais laikais kontroliavo žiniasklaidos turinį — aut.) bet ir apie vidinę cenzūrą. Sovietiniais laikais trečiais darbo metais mūsų jau galėjo nebetikrinti, mes jau žinojome: šitą - galima, šito — ne. Mums buvo įkalta į galvą. O jie nežino, ir tai - svarbiausia. Kaip padaryti didieji pasaulio atradimai? Visi žinojo, kad tai negalima, o vienas nežinojo, jis pabandė ir išėjo.

Cenzūros nebėra, o žiniasklaida aršiai kritikuojama dėl turinio.

Turinio prasme šiandien irgi yra laisvė. Gali gauti ko nori. Visi mes turinį pasirenkame.

Kodėl televizijoje atsiranda visi kruvini dalykai, muštynės, girtuoklystės, alkoholikai? Todėl, kad prastai gyvenantys žmonės tada pamato, kad yra dar blogiau gyvenančių. Ir tada jie sako: „Na, dar nieko, mes dar gyvename visai neblogai“. Kartais imi įtarinėti, kad tai yra ir valstybės politika.

Jei žmonėms patinka žiūrėti, kad kažkam yra dar blogiau nei jiems, gal taip galime pasitikrinti padėtį šalyje: jei televizija rodo vis prasčiau, tai gyvenimas eina vis prastyn?

Ne, kuo prasčiau gyvename, tuo prasčiau rodo. Kita vertus, pažiūrėkite, prasideda žinios, nesvarbu kokio kanalo: vakar įvyko avarija, žuvo berniukas, ten ir ten sudegė namas, tas ir tas atsitiko. Ir už kokių dešimt minučių sako: „O dabar kriminalinės naujienos“. Kas čia per dalykai? O po to dar yra atskira kriminalinė laida, kai tos žinios baigiasi.

Labai paprastas dalykas. Aš dėstau jauniems žurnalistams. Jiems ir sakau: parašyti blogą žinią gali kiekvienas, o parašyti gerą... Atnešei, o redaktorius sako: „Neįdomu, ką čia parašei“. Todėl, kad gerą žinią parašyti reikia įdomiai. Joks universitetas to nemokina ir neišmokins.

Televizija kaltinama prastu skoniu, pataikavimu žiūrovui, susitelkimu ties lengvomis naujienomis ir skandalais. Nejau ji be reikalo puolama?

Visiškai be reikalo ji kalama prie kryžiaus. Šiandien yra madinga sakyti, kad "televizijos aš nežiūriu".  Tai yra nesąmonė ir tų, kurie nežiūri, paklausus kaip vakar buvo mušami įvarčiai, jie viską papasakos. Ką atsakys žmogus, jei paklausiu: „Kokios televizijos tu nežiūri?“ Jis tada pradės galvoti ir, turbūt, pasakys, kad lietuviškos. Nes taip irgi madinga sakyti. Kiekvienas renkasi tai, ko jam reikia: vienas žiūri „Discovery“, kitas — „Animal planet“, trečias dar kažką...

Yra tokie tyrimai, kurių išvadose rašoma, kad kuo toliau įvykis nuo mūsų, tuo mums jis mažiau įdomus. Taip ir yra. Aišku, baisus žemės drebėjimas, bet jis toli. O kai čia pat, puoli iškart žiūrėti, kas įvyko kaimyno kieme. Todėl šiandien įžiūriu mažų televizijų ateitį. Kai bus skaitmeninė televizija, Lietuvoje tų kanalų galės būti keli šimtai, jeigu jie turės iš ko gyventi.

Štai dabar esu supykęs ant savo kabelinės televizijos, kad papildomai turiu mokėti  už informacinį kanalą. Po visų diskusijų, jie suviliojo mane, bet kartu su informaciniu kanalu būtinai gaunu pačią blogiausią Lietuvoje televiziją - „Pūką“. Pačią blogiausią visomis prasmėmis. Sėdi kažkoks uzurpatorius, kuris šneka visiškus niekus. Taigi yra ir tokių televizijų, bet ir jos turi būti, kad mes žinotume, kas yra blogai.

Sakėte, kad Jūsų kartai į galvą buvo įkalta cenzūra. Vis dėlto kažkaip atsirado turinio atžvilgiu laisva, kaip kažkur minėjote, „nerimtų žinių“ laida „Laisvės alėja“.

Tai buvo pirmasis infošou laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. O cenzūra? Buvo. Tikiuosi, kad šito nepaskaitys „Klausimėlio“ autorius Juras Jankevičius. „Klausimėlis“ dabar yra iš visos Lietuvos. Jos užuomazgos atsirado „Laisvės alėjoje“, ji buvo sumanyta kaip Kauno laida. Bet klestint nepriklausomai Lietuvai, teko girdėti, kad Juro Jankevičiaus buvo paklausta, ką jis sau leidžia, ar visi kvailiai tik Kaune gyvena? Ir paprašyta rodyti, kad kvailiai gyvena visoje Lietuvoje. Juras taip ir daro. Štai jums ir šiuolaikinė cenzūra. Ji įvyniota į kitokį popierėlį.

Apskritai, neduok dieve pakritikuosi tą, kuris finansuoja. Jis gi sumokėjo, kad būtų sukurta laida! Gal jis net nieko tau nepasakys, bet blogai jausiesi ir tiek… Šiandien jau studentas gali sakyti dėstytojui: „Nedrįsk man rašyti prasto pažymio, nes tu algą gauni iš to, ką aš sumoku universitetui“. Taip dar garsiai nesakoma, bet ar nepagalvojama?

Ar žurnalistika taip pat tampa ta sritimi, kur tik perkama-parduodama? Ar Jums kada yra tekę bent užuominomis išgirsti, kad bus atitinkama suma, bet būk malonus, šia tema gyvenime daugiau nebekalbėki?

Tai seniai yra Lietuvoje. Tai seniai yra ir Amerikoje. Muzika grojama tokia, kokia yra užsakoma.

Kartais dėstau būsimiems žurnalistams, kurie dar tik rengiasi studijuoti. Atėjęs iš karto paklausiu, kam iš jūsų labai patinka Mamontovas? Visada atsiranda tokių, kuriems patinka. O tada sakau: dabar, prašau, parašykite man keturių puslapių straipsnį, kuriame Mamontovas būtų su žemėmis sumaišytas. Ne, jie sako, tokios žurnalistikos būti negali. Mes negalime eiti prieš savo įsitikinimus ir savo sąžinę. O tada aš jiems sakau: „Kadangi šiandien aš esu jūsų šefas ir redaktorius, tai jums sakau: „Esate atleistas“. Ir tai jaunus labai paveikia. Kaip? Ar aš turiu rašyti, kas man nepatinka? Taip, sakau, tai yra žurnalistika. Jei tu nori būti principingas žurnalistas, tada reikia dirbti kažkur kitur... Situacija yra tikrai tokia. O kai būnu labai atviras, tai pasakau, kad televizija dar stipriau nei laikraštis gali paveikti. Nes laikraštyje galima parašyti blogai arba gerai. Televizijoje galima nufilmuoti, o po to nerodyti. Aš niekada nesu taip daręs. Galbūt šis sakinys kažkam nepatiks ir jei mane kada už šį sakinį paduotų į teismą aš rasčiau įrodymų, kad taip ir buvo: nufilmavo ir nerodė. Ir ne už dyką. Kadangi patirtis tai leidžia sakyti.

Ir čia - ne cenzūra. Čia — komercija. Verslas. Kad žurnalistika yra verslas, nėra blogai. Yra blogai, kai žiniasklaidos savininkas ir redaktorius yra tas pats asmuo. Labai sunku lietuviui suprasti BBC fenomeną. Valstybė moka pinigus ir nesikiša. Kaip taip gali būti? Jeigu moku, tai ir kišuosi. Aš tikrai nesulauksiu, kada taip bus Lietuvoje, bet mano anūkų vaikai turėtų sulaukti. Tada bus tikrai gerai, tada būsim sugrįžę… į Atėnus.

Jei žiniasklaida tiesiog paprasčiausias verslas, tai kaip su tikslais šviesti, mokyti, informuoti ir pramogauti?

Tegul sumoka valstybė, tie, kurie yra valdžioje, kad mokytų, šviestų. Aš visada buvau šalininkas to, kad antrasis Lietuvos televizijos kanalas būtų edukacinis. Kuris mokytų užsienio kalbos ir gražaus elgesio prie stalo, ir aukštosios matematikos taip pat, jei kas nors jos nori. Mes nesugebame įterpti tarp savo dviejų šou laidų edukacinės programos, nes tai griauna televizijos taisykles, bet mes renkamės kanalus, laidas - labai retai.

Vaizdžiai šnekant, vienoje lėkštėje turėtų būti galimybe auditorijai šviestis, kitoje — visos sąlygos jai pramogauti, trečioje — sužinoti naujausią informaciją?

Taip, jeigu jos visos sudėtos ant vieno stalo. Bet iš jų turinio mišrainės nereikia daryti. Negaliu aš pieno sumaišyti su alumi, bet tegul būna padėta viskas. Kaip mėgdavau pasakyti savo rizikingesniuose reportažuose: „Mūsų žiūrovas yra protingas ir todėl jis gebės pasirinkti“.

Galbūt pastarasis sakinys turėtų tapti esminiu žiniasklaidos principu?

Artėja laikas, kai išeisiu iš žiniasklaidos. Noriu ją palikti ramybėje. Tegul ji gyvena kaip tik nori, bet tegul gyvena protingai. Žinau, kad kanalai, kuriuos aš žiūrėsiu — yra. Ir nebūtinai jie geri. Jei kas nori žiūrėti šou — reikia šou, jei kam nors reikia kriminalų - jiems turi būti suteikta galimybė žiūrėta kriminalus. Ir tie kriminalai turi būti tokie, kur tik iki pusės pripjauna, ir kur jau galutinai nudobia. Tegul. Bet viskas priklauso nuo to, kas darosi žmogaus galvoje. Kai žiūriu vieną iš baisiųjų laidų, mano žmona klausia, kam man to reikia. O man įdomu, kaip ten viskas, kaip garsas „pakištas“: vieną pjauną, o garsas eina ne to pjaunamo, bet kito. Turi būti teisingas požiūris į visa tai. Pasipiktinau „Pūko“ televizija, bet tegul būna ir tokia televizija, kad mes galėtume atsirinkti. Kuo daugiau televizijų, tuo didesnė galimybė. Ir visiškai nieko gero, kad kažkada turėjome vieną televiziją.

Žiūrovas šiuo metu gyvena idealiomis sąlygomis, nes turi neribotas teises rinktis ir ieškoti, kas jam tinka labiausiai?

Atsakysiu keistai. Užeinu į knygyną ir žiūriu, kiek ten daug žmonių. Galvojau, niekas šiais laikais neperka brangių knygų. Kai kurie iš tiesų neperka, ateina kasdien, perskaito porą puslapių, kitą diena dar tris puslapiu ir taip perskaito visą knygą. Aišku, tai yra vyresnio amžiaus žmonės, kuriems brangu. O jaunas žmogus, jei rado laiko paskaityti knygą, viskas gerai. Ir nuo čia galima pradėti kitą temą. Aš jau kokia savaitė užeinu į knygyną ir nerandu sau tinkamos knygos. Turbūt reikia eiti į kitą knygyną kaip į kitą kanalą?

Kalbėjosi Marija VANAGAITĖ