Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė Vilija Butkuvienė kalbėdama Seime Spaudos, kalbos, knygos atgavimo dienos proga dar kartą priminė, kad pastaruoju metu spaudai teko spręsti išgyvenimo iššūkius. „Kalbėk nekalbėjęs apie misijas, tačiau bankroto akivaizdoje ne kiekvienas sugeba ir beišgali išlaikyti standartus“, - teigė žurnalistė ir leidėja.

Kita vertus  ji įsitikinusi, kad, nepaisant visų laikmečio veiksnių, spaudos, ypač — vietinės, išlikimo garantija yra objektyvumas ir žurnalistikos principai.

Kokia šiuo metu regioninės spaudos padėtis? Kaip jai sekasi išgyventi?

Apie esamą situaciją Spaudos, kalbos, knygos atgavimo dieną regioniniai ir rajoniniai laikraščiai bandė kalbėti ne tik valdžiai, bet ir savo skaitytojams, nes jų palaikymo tikimės pirmiausia. Vadinamoji 2008 m. naktinė mokesčių reforma labai skaudžiai smogė spaudai. PVM periodiniams leidiniams buvo padidintas nuo 5 iki 21 proc., honorarai apmokestinti darbo santykių mokestine baze. Ir visi šie mokesčių pakėlimai atsirado tuo pačiu metu. Kuris verslas galėtų atlaikyti tokią naštą? Kai kitoms verslo sritims PVM buvo padidintas nuo 18 iki 19 proc., daugelis verslininkų kalbėjo, jog patiria itin didelius nuostolius. Tai kokius nuostolius turėjo patirti spauda?  Per tą laikotarpį išnyko apie 50 leidinių, bankrutavo kelios spaustuvės, iš Lietuvos ėmė trauktis net užsienio leidėjai. Spaudos pardavimas per tuos trejus metus sumažėjo apie 40 proc., žurnalistų skaičius redakcijose — apie 30 proc., o darbuotojų atlyginimai smuko apie 35—40 procentų.

Tad štai kokia yra reali padėtis, ji, be abejonės, atsiliepia laikraščių kokybei, jų apimtims ir, svarbiausia, turiniui. Spausdintas laikraštis, galima sakyti, tapo prabangos dalyku, jį parengti, atspausdinti kainuoja labai daug. Geri ir profesionalūs žurnalistai yra verti uždirbti daug, kad jie galėtų savyje jaustis laisvi. Mes turime ir privalome investuoti į profesionalius žurnalistus. O jie turi būti atsidavę savo profesijai ir skaitytojų interesams.

Kokiais argumentais atremiate valdininkų iš Vilniaus kalbas, neva regioninė spauda nereikalinga, nes jos niekas nebeskaito? Gal tikrai gana interneto?

Žinau tokią nuomonę... Ją aš vadinu labai atitolusią nuo realybės. Lietuva nėra tik Vilnius. Neretai iš sostinės bokštų labai neigiamai vertiname provinciją, nors iš tikrųjų jos nepažįstame, nesuprantame ir nenorime gilintis. Ar tikrai gana interneto? Pasak Maironio, nebeužtvenksi upės bėgimo. Naujosios technologijos įsiskverbė į mūsų gyvenimą, jos tapo mūsų kasdienybe ir jos bus. Bet nereikia tų dalykų priešinti tarpusavyje. Ir nereikia spjauti į tradicijas. Dauguma žmonių, ypač provincijoje, tebeturi įprotį skaityti, vartyti laikraštį. Ir man labai skaudu, kad mes šitą įprotį norime išguiti. Norime atpratinti žmogų skaityti atidžiai, įsigilinus.

Internete pateikiamos naujienos yra labai mobilios, greitos, mes jas skaitome greitai, neretai — ne kiekvieną eilutę, nes toks gyvenimo tempas. Bet ar nėra gerai, jeigu žmogus skaito eilutę po eilutės, mąstydamas apie tai, ką skaito? Mano įsitikinimu, spausdinti leidiniai skatina mąstymą ir man tai atrodo labai svarbu. Drįstu teigti, kad dauguma save gerbiančių laikraščių, kad ir koks buvo sunkmetis, išsaugojo stilistus, korektorius — žmones, kurie prižiūri lietuvių kalbos kultūrą. Tai irgi labai svarbu. O internete apstu lietuvių kalbos kultūros klaidų. Tai kodėl mes nenorime pripažinti, kad spauda dar yra tas šaltinis, kuris pateikia sunormintą lietuvių kalbą? Reikia turėti galvoje dar vieną dalyką: kad ir kaip modernėtų Lietuva, daugelyje kaimiškų vietovių internetas dar yra prabanga. Nors kaimo bibliotekos jį turi, žmonės vis dėlto nori bendrauti gyvai, o laikraštis kaip tik sukuria tokią atmosferą. Laikraščiai yra skaitomi, labai dažnai tai mato politikai, kai jie prieš rinkimus pradeda lakstyti po provinciją. Nė vieno jų negirdėjau sakant, kad žmonės neskaito laikraščių, ypač — vietinių. Tad tuos valdininkėlius, kuriems atrodo, kad laikraščių nebereikia, vertėtų už valstybės pinigus komandiruoti pasižvalgyti po Lietuvos kaimus.

Regioninei spaudai didelę neigiamą įtaką padarė ne tik mokestinė bazė. Didžiuliu išbandymu tapo Lietuvos pašto padidintos prenumeratos pristatymo kainos. Jos skaudžiausiai smogė vis dar prenumeruojamai vietinei spaudai, kuri yra arčiausiai žmonių. Net išnaudojus visus vidinius išteklius teko kelti prenumeratos kainas, o sunkmečiu ir keli litai kaimiškųjų vietovių žmonėms yra daug. Be to, dėl to susvyruoja ir pasitikėjimas laikraščiu, kyla klausimų, kodėl jis taip „plėšia“? Gaila, kad pagal sutartį negalime parodyti dviejų — laikraščio ir pristatymo — kainų. Žmonės nustebtų pamatę, kad intelektualinis produktas — laikraštis — prenumeratos kainoje yra įvertintas mažiau negu jo pristatymas. Didesnį absurdą sunku sugalvoti. Jeigu vietinės spaudos didžiausią biudžetų dalį sudaro prenumeratos pristatymas, tai įsivaizduokite, kokį smūgį pernai mums teko atlaikyti. Ir turiu tvirtą atsakymą tiems, kuriems atrodo, kad niekas vietinės spaudos neskaito — skaito, nes netgi po tokių įvykių mes turime skaitytojų ir prenumeratorių, nors jų kai kur sumažėjo 10-15 proc. Manome, kad ir šį iššūkį mes išlaikėme. Kaimo žmonės prenumeruoja būtent vietinę spaudą. Ir jos prenumerata būtų daug didesnė, jeigu pristatymas kainuotų mažiau ir Lietuvos pašto paslaugų kokybė būtų geresnė.

Ar vietinis laikraštis, veikiamas reklamos užsakovų ir kitų išorinių veiksnių, gali atlikti savo misiją pirmiausia galvodamas apie turinį, o ne apie pinigus? Gal toks darbas jau tapo prabanga, o ne savaime suprantama norma?

Visada pirmiausia galvoju apie turinį. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų uždirbti pinigus, jeigu laikraštyje nebūtų, ką skaityti? Savo kalboje Seime kalbėjau, jog išlaikyti objektyvumą vietinėje aplinkoje yra itin didelis iššūkis, nes šiuo atveju redakcinį laikraščio turinį dar labiau veikia pažįstamų rato sindromas, reklamos užsakovų pretenzijos, partinių grupuočių interesai, vietinės valdžios opozicijos ir pozicijos peripetijos ir t. t. Tačiau esu įsitikinusi, kad gebėjimas net veikiant vietiniams specifiniams faktoriams išlaikyti kuo neutralesnę poziciją pasitelkus kuo aukštesnius žurnalistikos principus yra mūsų išlikimo garantija. Tiesiog neturime kitos išeities — privalome tokia siekiamybe gyventi.

Deja, šitą iššūkį ne kiekvienas iš mūsų įveikia. Bet tai yra leidėjo, redaktoriaus apsisprendimas ir gebėjimas šioje situacijoje išlaikyti orumą, laikraščio reputaciją. Tai privalome padaryti, jeigu norime galvoti apie ilgalaikę perspektyvą, o ne vien apie galimybę uždirbti daugiau šiandien. Tyrimai rodo, kad daugiau kaip 40 proc. skaitytojų jau geba pastebėti užsakomuosius straipsnius spaudoje, o 52 proc. susidaro neigiamą nuomonę apie žiniasklaidą. Tokie duomenys mus verčia susimąstyti, ar teisingu keliu einame galvodami tik apie tai, kaip šiandien išgyventi? Aš pritariu Romo Sakadolskio nuomonei, kad apsimoka būti pilietišku. Jeigu nori išlikti ateityje, nori būti konkurencingas, yra garbės reikalas nepaklusti nesąžiningiems užsakymams. Turime atskirti laikraščio turinį nuo reklamos. Esu tikra, kad ir reklamos užsakovai tai pastebi. Pamąstykime, kodėl jie vienus spaudžia labiau, o su kitais elgiasi korektiškiau? Jie mato, ką gali paveikti, o ko — ne. Kiekvienas leidinys pats pasirenka kelią arba šunkelį.

Vietinė spauda nėra vienalytė. Joje, kaip ir visoje Lietuvos žiniasklaidoje, yra ir susiskaldymo, yra laikraščių, įkurtų partiniu pagrindu vien tam, kad būtų patenkintos kažkieno ambicijos. Aišku, šiuos leidinius man sunku vadinti laikraščiais, nes juose dažniausiai dirba žmonės iš gatvės, be žurnalistinio išsilavinimo. Šiuo atžvilgiu aš esu labai kategoriška. Negali laikraščio leisti bet kas. Ir apmaudu, kad dabar menkinama žurnalisto profesija, nes kai kas žurnalistu vadina ir pramoginės laidos vedėją. Todėl aš didžiuojuosi, kad mano laikraštyje dirba profesionalų išsilavinimą turintys žurnalistai, baigę žurnalistikos arba filologijos studijas. Kiek leidžia galimybės, skatiname jų tobulėjimą siųsdami į kursus ir seminarus.

Didžiausi šalies dienraščiai ir portalai žinias dažniausiai pradeda nuo blogų naujienų. O regioninė spauda ką labiausiai akcentuoja?

Jau senokai susiformavo nuomonė, kad blogos naujienos labiau pritraukia skaitytoją. Kai stereotipiškai mąstoma, taip ir elgiamasi. Manau, kad reikia elgtis kūrybiškai ir rasti pusiausvyrą tarp blogų ir gerų naujienų. Naujiena nėra padaroma ar kuriama — ji atsiranda realių įvykių pagrindu. Jeigu kažkokią naujieną transformuojame turėdami sumanymą ją paversti bloga naujiena, tai jau kyla klausimų dėl žurnalistikos sampratos. Mano nuomone, jeigu naujiena yra bloga, ją ir reikia pranešti kaip blogą naujieną, o gerą — kaip gerą. Tačiau kartais žiniasklaida iš tiesų kuria naujienas.

Daug kam atrodo, kad vietinė spauda neturi  apie ką rašyti. Man visada juokingai skamba, kai viešųjų ryšių agentūros, ministerijos siunčia pranešimus spaudai, siūlydamos naudoti jų informaciją ir neprašydamos honoraro. Jiems atrodo, kad mes neturime, ką dėti į laikraštį. Klaipėdos rajono laikraščiui „Banga“ vadovauju daugiau kaip 15 metų, ir nė karto nebuvo situacijos, kad tektų karštligiškai mąstyti, kuo užpildyti laikraštį. Mes esame užėmę savąją vietinių naujienų nišą. Čia gyvenantiems žmonėms tokios naujienos yra pačios svarbiausios. Ir naujienų, įvykių niekada nepristingame. Yra kita problema — kaip viską sutalpinti?

Mes matome ir kitokį kaimą — neprasigėrusį, dirbantį. Peno duoda labai aktyvi bendruomenių veikla, kuri išjudino kaimo gyvenimą. Bendruomenių nariai kuria savo namus, žmonės patys nutaria statyti maldos namus, patys kuria tam projektus, renka lėšas, stato žaidimų aikšteles kaimo vaikams, žodžiu, gyvenimas verda. Gargžduose du  mėnesius vyksta rimtosios muzikos festivalis, jame ką tik koncertavo pasaulinio garso violončelininkas Davidas Geringas, Japonijos balerinaEmi Hariyama. Ir visa tai vyksta Gargžduose, salė nuo žiūrovų antplūdžio lūžta. Nepasakoju pasakų, reikia atvažiuoti ir pamatyti. Kartais žiūrėdama informacines TV laidas galvoju, kad  jie tikrai neturi ką parodyti, nes nežino, kas vyksta Lietuvoje. Suprantama, pamatyti ir įvertinti įvykius reikia žurnalisto profesionalumo.

30 regioninės spaudos leidinių yra susibūrę į Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociaciją. Kiek ji gali padėti spręsti laikraščių problemas?

Asociacija, kaip strateginis vadovas, formuluoja pasiūlymus Seimui, Vyriausybei, tarkime, sprendžiant tuos pačius mokesčių klausimus, vietinės žiniasklaidos padėtį. Vienas svarbiausių asociacijos uždavinių — žurnalistų profesionalumo ugdymas. Atsiliepiame į visus Lietuvoje vykstančius mokymus. Tam teikiame prioritetą.

Kalbant apskritai apie spaudą, regis, ji tapo vienadieniu produktu — ar tai normalus šių dienų reiškinys? Koks apskritai žiniasklaidos vaidmuo vartotojiškoje visuomenėje?

Laikraštis — laiko raštas, be abejonės, jį galima vadinti vienos dienos produktu, aprašančiu tai, ką laikas šiuo metu diktuoja. Bet nedrįsčiau laikraščio vadinti vienadieniu produktu. Dalis laikraščio turinio turi išliekamąją vertę, jame aprašomi dalykai, kurie vadinami vertybėmis - jame vietos skirta ir kultūrai, šviečiamajai veiklai. Pastebėkite — bibliotekose, mokyklose laikoma labai daug iškarpų su įvykių, asmenybių aprašymais. Dalis skaitytojų yra ištikimi tokiai spaudai, kuri vis dar randa vietos toms vertybėms ir šioje visuomenėje ypač svarbu, kad yra kažkas, kas jas saugo. Esu tikra - viena iš vietinio laikraščio išgyvenimo sąlygų yra dėmesys pilietiškiems, kultūriniams, švietėjiškiems dalykams.

Ar nepasigendate rimtos, tiriamosios žurnalistikos?

Žinoma, pasigendu. Tai pati silpniausia žurnalistikos grandis, nepelnytai apleista. Žurnalistiniai tyrimai daro laikraštį patrauklų ir gerbiamą, tai kelia jo reputaciją. Tačiau tokie tyrimai kainuoja daug visomis prasmėmis. Į kainą įeina ir žurnalisto drąsa, jo profesionalumas, tyrimo sėkmę lemia ir žurnalisto asmenybė. Tai reikalauja ne tik lėšų, bet ir daug pastangų, todėl spauda ir nueina paprastesniu keliu, kurdama labiau vienadienį produktą, daugiau vietos suteikdama bulvariniams skaitiniams, teisindamasi stereotipiniu mąstymu, jog to reikia skaitytojams.

Lietuvoje skaitytojų pasitikėjimas žiniasklaida vis mažėja. Kaip jį susigrąžinti?

Vietine spauda pasitikima labiau, nes mes vaikštome tomis pačiomis gatvėmis, apsiperkame tose pačiose parduotuvėse, gyvename vieni šalia kitų ir kas rytą susitinkame. Tą pasitikėjimą turime auginti. Kaip susigrąžinti prarastą? Atsakysiu postulatais iš Vakarų Lietuvoje vykusių žurnalistų ir leidėjų mokymų, kai mums buvo išsakyti iššūkiai, kuriais turėtume vadovauti savo kasdieniame darbe: ypatingas dėmesys vietos problemoms; surasti, įdarbinti ir išlaikyti talentingus žurnalistus; nuolat kovoti dėl patikimumo; nesiderėti dėl savo nepriklausomybės, surasti ir išlaikyti naujus skaitytojus, reikia nustebinti, sukrėsti, išjudinti savo skaitytoją; surasti aukso vidurį tarp paprasto rašymo ir gilaus turinio. Turime mokytis integruoti senąją ir naująją žiniasklaidą — turi būti galima skaityti ir elektroninę laikraščio versiją. O pats paskutinis mūsų iššūkis — nebankrutuoti.

Kaip jūs manote, kokią įtaką laikraščiui turi savininko, leidėjo asmenybė?

Idėjinės leidėjų, redaktorių nuostatos, jų asmenybės, labai lemia laikraščio likimą, ypač — vietinių. Tiems laikraščiams, kurių vadovai yra asmenybės, sekasi kur kas geriau netgi po didele mokesčių našta.

Kalbėjosi Dovilė KAMARAUSKIENĖ