Į Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės spektaklį „Feel-link“, kuris jau atrado kelią į festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ ir garsiąją tarptautinę šokio mugę Diuseldorfe, ėjau nieko nežinodama apie šiuos šokėjus — debiutantus įdomiau stebėti  be iš šalies primestų vertinimų. Choreografijos edukologiją studijavusios Airidos gyvenimo ir scenos partneris Laurynas yra savamokslis, ilgą laiką savo įgūdžius zulinęs ant miesto asfalto.

Socialinio pedagogo profesiją įgijęs Laurynas Žakevičius  dirba mokytoju šokių studijose „Hoppers“, „Ro“ ir patyčių prevencijos instruktoriumi Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centre. Tačiau šių skirtingų veiklų Laurynas nesupriešina, veikiau jas vienija. „Mane žavi darbas su sunkiais paaugliais, nes jie turi visai kitokį požiūrį į gyvenimą“, — sako jis.

Ir per mūsų pokalbį, prasidėjusį televizija, beveik nepastebimai ištirpo ribos tarp šokio ir socialinių temų.

Scenos žmonės, kurie nėra įsitraukę į šou, rodymąsi per TV vertina kaip kažką pigaus ar net nepadoraus. Iš kur tokia menininkų nuostata, nepaisant to, kad televizija gali padėti jiems būti labiau matomais?

Viena vertus, televizija padarė daug įtakos, kita vertus — tai niekaip nesusiję. Paprasčiausiai sekiau  projektą „Tu gali šokti“, rodomą visame pasaulyje, ir norėjau jame dalyvauti.  Išbandžiau daug įvairių, man svetimų stilių, o tai pastūmėjo domėtis iki tol nepažintais šokių stiliais, taip pat ne tik darbu studijoje, bet ir kitose erdvėse, kuriose galėčiau save realizuoti. Tada pradėjo plėstis ir mano akiratis, irkūno gebėjimai. Tačiau į pačią televiziją mano požiūris visai nekoks.

Iš dalies su įsivyravusia menininkų nuomone sutinku, nes, kiek pastebėjau, televizijai rūpi įvairūs skandaliukai, daugybė spalvų, pigūs, ne pernelyg intelektualūs triukai, kad žiūrovams viskas būtų suprantama ir artima. O teatre temos, kurių kūrėjai imasi, paprastai būna ne tokios suprantamos, ne tokios artimos. Ypač sunku pritraukti žiūrovą šokiu — scenoje matai gražų, idealų kūną, bet tai atrodo tarsi nepasiekiama ir labai tolima. Ten aš, žiūrovas, savęs nematau — ateinu, pasižiūriu kaip į paveikslą ir išeinu. O televizijoje yra dalykų, kurie žmogų gali smarkiai priartinti ir tarsi prirakinti prie TV ekrano.

Iš dalies ir patys menininkai dėl savo nusistatymo prieš televiziją yra kalti. Mes pykstame, bet patys nieko nedarome. O juk meno žmonės galėtų formuoti visai kitokį požiūrį į kultūrą. Menininkai turėtų būti iniciatyvesni.

Taigi manote, kad televizijos projektuose dalyvaujančiam menininkui nekeliami tokie aukšti reikalavimai kaip, pavyzdžiui, teatre. Tai ar nekyla pavojus profesionalui atbukti nuolat šmėžuojant TV projektuose?

Televizija turi ir pliusų, ir minusų. Laidos turi tam tikrą formatą ir jos tarsi prašo į jį įsisprausti, bet tu, kaip menininkas, vis tiek gali į jas įnešti kažką savito. Tuomet projektas nebus toks pigus ir banalus. Tai priklauso nuo paties menininko, kaip jis ten save pateiks. Juk paprašytas eiti gali paprasčiausiai eiti, bet gali eiti pakylėtas ar dar kaip nors kitaip.

Ar jaučiasi takoskyra tarp tokių kaip jūs, savamokslių, ir turinčių meninį išsilavinimą, labiau patyrusių atlikėjų?

Tarkim, tarp manęs ir Airidos ta takoskyra išvis nesijaučia, nes ji, nors šoka nuo mažens ir  baigė choreografijos edukologiją, taip pat yra gatvės šokėja, ji geba sujungti gatvės šokį ir per studijas įgytas žinias. Bet tarp savęs ir kitų kolegų profesionalų skirtumą jaučiu. Mano, iš gatvės atėjusio šokėjo, ir jų žodynas, kompozicinių dalykų išmanymas skiriasi. Gatvės šokėjams tų žinių, to bagažo trūksta — tai jaučiasi, jei nori eiti dirbti į teatrą. O profesionalams gatvės šokio specifika labai padeda, kilsteli jų lygį. Tik tai labiau būdinga ne Lietuvoje, o kitur Europoje, kur labiau įprasta gatvės šokį perkelti į teatro sceną ir derinti su kitais stiliais.

Beje, po Auksinių scenos kryžių apdovanojimų internete perskaitėme tokį anoniminį komentarą, kad va, jokio normalaus šokėjo nenominavo. Nesigilinau, kas jį parašė — ar nusimanantis žmogus, ar ne, bet jo pastaboje atsispindėjo požiūris į šokį, kad tai yra tik tam tikra per ilgą laiką pripažinta technika.

Bet ir nuo paties gatvės šokėjo priklauso, koks bus jo požiūris ir atsidavimas šokiui. Kiek man ir Airidai teko susidurti su labiau pripažintų kolegų vertinimais, tai mus jie palaiko, duoda naudingų pastabų, mes jas priimame, nes norime tobulėti.

 Kaip jums pavyksta susieti socialinio pedagogo ir šokėjo profesijas? To siekėte specialiai?

Socialiniu pedagogu tapau visai atsitiktinai. Norėjau įstoti į tuo metu prestižinėmis laikytas specialybes, bet mano balai nebuvo pakankamai aukšti. Tik per papildomą priėmimą paskutiniu numeriu įstojau į socialinę pedagogiką. Jau iki tol turėjau patirties — mokyklose bendraamžiams vesdavau paskaitas apie rūkymo, alkoholio žalą, seksualinį brendimą. Man visada patiko ir psichologija.

O po studijų iškart nuėjau dirbti į mokyklą socialiniu pedagogu. Atrasdavau ryšį su moksleiviais, neatribodavau savęs nuo jų. Kai kada sauleisdavau vaikams pasakyti kažką grubiau, ne taip, kaip pedagogui dera.

Kai tapau šokių mokytoju, visai atsitiktinai pradėjau mokyti vaikus ir iš laikinųjų globos namų.  Taip ir užsikabinau dirbti su jais. Mėginu su jais palaikyti ryšį, vykstu pas juos į namus, bandau įtraukti juos į šokį, į bendravimą, nes jie itin smalsūs. Aiškiai matosi, kad jiems svarbus pripažinimas, įvertinimas. Po pasirodymo jie klausinėja: „Ar gerai atrodžiau?“, „Kaip sušokau?“, „Ar gražūs mano rūbai“?

Būna, ir nustebina jie. Pavyzdžiui, kartą iš bendros kalbos išėjo, kad mandarinai auga ant medžių, o vienas vaikas taip nusistebėjo: „Rimtai? Aš maniau, kad žmonės juos gamina“, ir dar kurį laiką negalėjo tuo patikėti. Bet jis nėra atsilikęs. Tik kai kada tiems vaikams išlenda kokios nors paprasčiausių žinių ar bendro supratimo spragos.

Jie laikomi sunkiais vaikais...

Iš tiesų ne visi jie tokie smalsūs. Šokti mokinu vaikus, kurių globos namuose yra tik vienuolika. Jie labiau jaučia ryšį vieni su kitais, gyvena kaip bendruomenė. Bet teko dirbti ir su vaikais, kurie gyvena apie šimtą globotinių turinčiuose namuose... Ten gajesnė atskirtis, o ne bendruomeniškumas. Beje, vaikams valstybė skiria didelę paramą, o matosi, kad jie nedaug ką yra gavę ir matę.  

Vaikai iš globos namų jaučiasi nevisaverčiais dėl visuomenės požiūrio? O nėra tokių, kurie savo padėtimi piktnaudžiauja?

Yra tokių, kurie savo padėtimi naudojasi, kad sukeltų žmonių gailestį. Bet tik tie, kurie pasuka  elgetautojų keliu, prašo išmaldos. O šiaip globos namų vaikams nepatinka, kai mėginama pabrėžti jų išskirtinumą ir jų gailimasi. To ir nereikėtų daryti.

Kiek teko dirbti šokių mokytoju, galiu palyginti ir šimtu procentų patvirtinti, kad iš sunkesnių aplinkų atėję vaikai būna fiziškai stipresni, ištvermingesni, jie ir mažiau jaučia baimę — mažiau abejoja, tiesiog ima ir daro. Kai kurie ir labiau užsispyrę, todėl tvirtai siekia to, ką yra užsibrėžę. Bet jei kažkas nepavyksta, tai iškart ima atsikalbinėti, kad neįdomu, ir toliau nesistengia. Mokinu nenumoti ranka, o vis tiek mėginti — ne tik šokiuose, bet ir kitoje gyvenimo situacijoje.

Kaip tie užsiėmimai juos keičia? Jei atvirai — ar šokis, koks nors kitas menas gali sunkiems vaikams padėti įveikti esmines problemas?

Kokie nors užsiėmimai jiems naudingi tuo, kad jie mato save tarp kitų panašia veikla užsiimančių vaikų. Be to, jie pamato, kad yra ne prastesni, o gal ir geresni už kitus. Taip kyla jų savivertė. Nors, aišku, atsiranda tokių, kurie save pervertina ir kitus pradeda menkinti.

Įsitraukę į kokią nors veiklątie vaikai patenka į visai kitą bendruomenę, kurios paveikti pradeda formuoti visai kitokį požiūrį, keičiasi ir jų įpročiai. Pavyzdžiui, jei nori gerai šokti, būti tvirtas, jau nebegali rūkyti. Yra tokių, kurie ateina ir giriasi, kad rūko mažiau.

Labai svarbus ir mokytojo vaidmuo, ir ryšys tarp institucijų. Manau, kad aplinka tikrai daro poveikį žmogui. Bet ta aplinka turi būti sąmoninga ir daug kas priklauso būtent nuo pedagogo. Jeigu jis nejaus tarp tų vaikų pulso, tai gali būti dar blogiau — atsirasti patyčios, atskirtis.

Aiškiai įvardijate problemas žmonių, su kuriais jums tenka dirbti. Kiek jums būtų priimtina idėja tas socialines temas perkelti į sceną?

Man tai artima. Man būtų svarbu apie tai kalbėti ir spektaklyje. Mes su Airida jau galvojame apie tai. O šiuo metu su Socialinės pedagogikos ir psichologijos centru organizuojame tarptautinę akciją renginį „Išdrįsk dalintis — Urban Essentials“. Per renginį, kuris vyks gegužės 26 d. Ūkio banko teatro arenoje, kalbėsime apie tai, kad jaunimas galėtų laiką leisti prasmingiau. Jaunimo problemų sprendimo taikių būdų  idėją jungsime su gatvės šokiu.

Manau, socialines temas reikia perkelti į kūrybą. Bet jei žmogus mėgintų kurti realiai su tomis problemomis, kurias norėtų iškelti, nesusidūręs, kiltų pavojus jas pateikti labai šabloniškai. O tai nepadėtų, gal net kažkam pakenktų. Todėl turi būti gilus išmanymas apie tai, apie ką nori kalbėti.

Pažįstu dailininkus, kurie augo globos namuose, jų kūryboje atsispindi realios socialinės problemos. Jie yra vieni perspektyviausių jaunosios kartos menininkų Lietuvoje.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ