Į pokalbį prie kavos Linas Balsys, neseniai pradėjęs vadovauti Žaliosios politikos institutui, atėjo su lapu rinkti parašams už referendumą dėl Visagino atominės elektrinės (VAE). „Bet žalioji politika — ne tik energetika. Tai apskritai naujas požiūris į politiką, ekonomiką, mokesčius (mokesčiai turi skatinti ekologiją,  tačiau neturėtų būti tokie, kad smulkus verslas negalėtų išgyventi)“, — paaiškina  buvęs vyriausiasis prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas ir Spaudos tarnybos vadovas bei atstovas spaudai L. Balsys.

Žurnalistas sako, jog jam vadinamosios žaliosios idėjos rūpėjo visada — dar tuo metu, kai Briuselyje dirbo Nacionalinio radijo ir televizijos korespondentu. Tačiau mūsų pokalbis — ne vien apie antiatominę politiką, dabar tampančią neatsiejama L. Balsio veiklos ir įvaizdžio dalimi.

 Kodėl po darbo Prezidentūroje negrįžote į žiniasklaidą, o pasukote į politiką?

Į politiką pasukau jau tada, kai apsisprendžiau tapti Dalios Grybauskaitės rinkimų kampanijos nariu. Gal ir iki šiol su žmona būtume sėdėję Briuselyje — tas darbas buvo įdomus, turiningas ir, manau, prasmingas, nes stengdavomės iš Europos lietuviams parengti kuo įdomesnių reportažų, pranešti svarbių naujienų. Bet priėmėme tuometės kandidatės į Lietuvos prezidento postą D. Grybauskaitės kvietimą dirbti su jos komanda, nes norėjome išbandyti kažką naujesnio. Juk žurnalistas — smalsus iš prigimties. Jei nesi smalsus, tu — jau nebe žurnalistas.

Tuo metu man patiko būsimos prezidentės požiūris, idėjos. Ir tuos pustrečių metų Prezidentūroje dirbome išties labai turiningai. Įgijome milžinišką patirtį, teko pamatyti jos darbą iš vidaus, o žurnalisto svajonė ir yra sužinoti, kaip ten viskas yra iš tikrųjų, nes politikai viešai sako tik tai, ką reikia sakyti. O aš buvau tas, kuris padėdavo valstybės vadovei formuoti kalbas. Tad buvo įdomu prisiliesti prie tikrosios politikos. Nesigailiu, kad ten nuėjau. Taip pat nesigailiu, kad išėjau.

 Dėl kokių priežasčių išėjote? 

 Prie D. Grybauskaitės komandos prisijungiau ne dėl šiltos vietelės, ne dėl labai aukštų pareigų, geros algos ir priedų, o dėl idėjų, dėl noro Lietuvoje kažką pakeisti. Bet ilgainiui taip jau susiklostė, kad mano ir prezidentės pažiūros išsiskyrė. O čia — juk politika, ne karjera: jei tavo pažiūros skiriasi nuo to, kam atėjai padėti ir patarti, tai kaip gali toliau ten dirbti? Juo labiau, kad mano pareigos buvo trigubos— ir vyriausiasis patarėjas, ir atstovas spaudai, ir spaudos tarnybos vadovas.

Man atrodė negarbinga eiti kalbėti politiko vardu, jeigu tu nepritari toms idėjoms ir netiki tuo, ką sakai. Juk atstovo spaudai pagrindinis bruožas turi būti įtikinamumas. O jei tu esi neįtikinamas, vadinasi, blogai atlieki darbą, suformuoji neigiamą nuomonę apie savo vadovą ar instituciją, kuriai atstovauji. Būtų buvę nesąžininga iš mano pusės, jei galvočiau, ai, koks skirtumas, svarbiausia — atsėdėti tą darbo laiką ir kažkaip išlaikyti darbo vietą. Mano principai ne tokie.

 Neslėpkime — daug kas tik ir svajoja apie tokias aukštas pareigas valstybinėje tarnyboje, o dirbantiems viešuosiuose ryšiuose kolegoms dažnai visai nesvarbu, kad jų ir vadų nuomonė nesutampa...

Pritariu — taip yra, gaila. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje valstybės tarnyba tokia abejinga, nedraugiška žmogui, neiniciatyvi, neveikli. Visa tai žinau iš savo patirties, nes aš su tuo tiesiogiai susidūriau, žinau, ir kokia atmosfera tvyro Prezidentūroje. Daug kas bijo siūlyti savo idėjas arba jų tiesiog neturi, paprasčiausiai nori sėdėti. Ypač ministerijose žmonės ateina  tik tam, kad atsėdėtų. Kanceliarijoje, kur dirba karjeros valdininkai, padėtis išties graudi: jie tiesiog bijo dėl savo kėdės ar, kaip aš tiesiai šviesiai sakau, dėl savo užpakalio, ir nieko nedaro. Todėl taip sunkiai vyksta reformos, taip sunkiai tam tikros idėjos ir skinasi kelią per ministerijas.

Biurokratija — ta gerąja prasme — labai reikalinga. Valstybė negali gyvuoti be biurokratinio aparato, bet biurokratija turi būti iniciatyvi, draugiška žmogui, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.   

 Jums tos gerosios biurokratijos pavyzdys — Briuselis?

Nesakyčiau, kad Briuselio biurokratiją, kuri sukurta pagal prancūziškąjį modelį, iškeliu kaip pavyzdį, bet tai tokia mašinerija, kur dirbama ganėtinai sklandžiai. Aišku, galbūt ten biurokratų yra per daug ir per geras algas jie gauna, per daug socialinių garantijų turi, bet dirba jie išties neblogai. Jie palaiko, kad ta biurokratijos mašina suktųsi. Jei kokioje derybų grupėje pasakai žodį, tai jis nukeliauja iki konkretaus sprendimo. Lietuvoje tas mechanizmas veikia gerokai prasčiau ar net prastai.

 Iš prezidentės komandos išėjote, bet, nepaisant to, politika jūsų neatbaidė? Koks jūsų tikslas?

Palikęs Prezidentūrą, iškart gavau pasiūlymą eiti aukštas pareigas kitoje valstybės tarnyboje, bet atsisakiau. Politiniu patarėju būnant galima kažką nuveikti, jei tavo ir vadovo pažiūros nesiskiria. Tačiau netikiu, kad dirbant tokioje valstybės tarnyboje, į kurią po to buvau kviečiamas, galima nuveikti kažką gero — ten tik sukiesi kaip sraigtelis ir viskas. Tai neperspektyvu. Be to, dirbti turi būti įdomu. Taip pat gavau pasiūlymą dėstyti viešuosius ryšius Vilniaus universitete ir žurnalistiką Kauno technologijos universitete IT specialistams, ir jį priėmiau. Tas darbas man įdomus.

Bet man dar dirbant Briuselyje ir šiaip gyvenime visada rūpėjo žaliosios idėjos. Kiek galėjau, tiek jas skleidžiau. Ir dabar tai darau, mėginu suaktyvinti Žaliosios politikos instituto veiklą.

Beje, man patiko, kad per kandidatinę kampaniją D. Grybauskaitės požiūris irgi buvo antiatominis. Neseniai „Lietuvos ryto TV“ „youtube“ buvo suradę vaizdo įrašą, kur vienoje laidoje, diskutuojant apie atominę energetiką, kandidatė į prezidentus prie kitų savo programos idėjų, minėjo ir žaliąją, antiatominę.

Kodėl politikai taip greitai pakeičia savo nuomonę tokiais valstybei gyvybiškai svarbiais klausimais kaip energetika?

 Tai tik mano subjektyvi nuomonė, bet man atrodo, kad Lietuvos politinėje kultūroje yra daug labiau, nei Europos politinėje kultūroje įprasta keisti nuostatas ne dėl kokių nors esminių argumentų, o dėl grynai politinių motyvų.

Kalbant bendriau, kad politikas keičia savo nuomonę, tai dar nėra blogai. Svarbu, kokios to priežastys. Bet argumentai turi būti svarūs. Tarkim, sakoma, kad pastačius VAE, turėsime energetinę nepriklausomybę ir atpigs elektra, bet tai netiesa. Visi skaičiavimai rodo, kad ji bus brangesnė, valstybė turės dotuoti, o tai reiškia, kad visi mes turėsime dotuoti.

Ir dar man keista, kaip, kalbant apie atominę elektrinę, nuvertinama pavojaus tikimybė. Šiuo metu pasaulyje dar nėra sukurta saugių reaktorių. Nesvarbu, kad pas mus nėra žemės drebėjimų ir cunamių, bet juk gali įvykti žmogiškoji klaida, atsirasti sutrikimų aušinimo sistemoje. Ir radioaktyvias atliekas reikės laidoti Lietuvoje, bet čia to daryti nėra kur.

O energetinę nepriklausomybę gali mums padėti užtikrinti dujų alternatyva ir biokuras. Be to, Lietuvoje — milžiniškas vėjo, saulės energijos potencialas. Alternatyvios energijospanaudojimo technologijos dabar pinga.

 Koks efektyviausias būdas savo požiūrį ne tik skleisti, bet ir įgyvendinti?

Geras klausimas. Per veiklą. Per žiniasklaidą. Galima būti visuomenininku, daryti projektus, dalyvauti akcijose, taip pat eiti į politiką ir dalyvauti sprendimų priėmime.

O sąžinė ir moralė suderinama su politika?

 Lobistinė veikla yra gera veikla, nes tai būdas, kaip tam tikroms verslo grupėms daryti įtaką įstatymų leidybai, bet lobizmas turi būti skaidrus, reglamentuotas, atviras. Lietuvoje, greta tokio, yra ir užkulisinės, neskaidrios įtakos politikams.

Dar mane šokiruoja, kad pas mus „teisingumas gali būti nuspręstas politinio sandėrio būdu“, kaip ir buvo padaryta pastarojo FNTT skandalo atvejuar dėl atominės elektrinės. Nemoralu iš politikų pusės yra, kai jie ateina, nusprendžia, jų kadencija baigiasi, jie išeina, o pasekmes turime šimtams metų.

Bet manau, kad ir moralę su politika suderinti įmanoma. Pas mus yra ir sąžiningų politikų. Pamenu, vienas Nepriklausomybės akto signataras (neminėsiu, kuris) sakė matęs sąrašą politikų, kuriems galima daryti įtaką. Ten parašyta pavardė, o šalia jos — ką tas asmuo gali, o prie minėtojo pavardės parašyta „nieko negali“. Jei koks nors korumpuotas verslas ir prie manęs parašytų „nieko negali“, tuo didžiuočiausi.

 Kaip manote, kokią realiai galią turi žiniasklaida, palyginti su politinėmis jėgomis?

 Žiniasklaidos vaidmuo demokratinėje visuomenėje be galo svarbus. Ne veltui tai ketvirtoji valdžia. Ji tarnauja viešajam interesui. Kalbu idealistiškai, bet taip ir turėtų būti.

Aišku, Lietuvoje egzistuoja korupciniai žiniasklaidos ir politikos ryšiai, yra susiformavę klanai. Europoje tų problemų tikrai mažiau. Galbūt dėl to, kad ten žymiai stipresnė žiniasklaidos savikontrolė. Ten korumpuotas žurnalistas ilgai neužsibūna. O pas mus galima, pavyzdžiui, neparašyti, kad straipsnis užsakytas, ypač per politines kampanijas, kurios mūsų žiniasklaidai yra ir bulviakasis, ir rugiapjūtė vienu metu.

Per kandidatinę kampaniją ką tik buvau grįžęs iš Briuselio, dar naivuolis, todėl mane vis stebindavo, kad prieš būsimosios prezidentės susitikimus su gyventojais mums skambindavo vietos žiniasklaidos priemonių darbuotojai ir siūlydavosi už pinigus parašyti straipsnį ar parengti reportažą. Aš jiems sakydavau, kad jei suplanuosime reklamą, susisieksime, nes yra specialiai reklaminei kandidatų kampanijai skirti pinigai, tai legalu. Bet jie vis tiek siūlydavosavo paslaugas apeinant formalumus. Atsisakęs likdavau nesuprastas. Manau, situacija dabar nė kiek nepasikeitė ir per ateinančius Seimo rinkimus bus tas pats.

Bet pas mus yra ir daug gabių, šviesių žurnalistų, kurie nesileis į jokius sandorius, liks sąžiningi. O ir mūsų įstatymai visai palankūs žiniasklaidos atstovams — ir dėl teisės gauti informaciją iš valstybinių institucijų, ir tuo, kad žurnalistas gali atsisakyti jam nepriimtinos redaktoriaus pasiūlytos temos ar veiklos būdo renkant informaciją ir rengiant publikaciją.

Tik dar trūksta savireguliacijos ir pagarbos savo profesijai. Ir žurnalistus vienijančios organizacijos dar silpnos, palyginti su kai kuriomis ES šalimis. Pavyzdžiui, Belgijoje, jei priklausai Žurnalistų sąjungai, netekęs darbo kurį laiką gali gauti pašalpą, taip pat gali sulaukti realios teisinės pagalbos ir t.t. Lietuvoje tai kol kas rudimentinėje stadijoje.

 Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ