Žurnalistė Vitalija Jankauskaitė džiaugiasi galimybe savo tinklaraščiui zoomin.lt, kuris startavo prieš pusmetį, kalbinti patyrusius kolegas ir ieškoti jų požiūrio į Lietuvos žiniasklaidą. Vaizdo komunikacijos bendrovei vadovaujanti V. Jankauskaitė  įvairių sričių specialistams rengia ir susitikimus su žiniasklaidos priemonių vadovais bei verslininkais, kurie vaizdą laiko galinga įvaizdžio jėga. Jie Vitalijos įkurtame Vizualių idėjų klube susirinkusiems klausytojams atskleidžia savo darbo subtilybes ir triukus, diskutuoja apie vaizdo kokybę ir diegiamas naujoves internete, televizijoje. Tad buvo įdomu pakalbėti apie (ne)išnaudotas galimybes ir neišvengiamų pokyčių į žiniasklaidą bei verslą įnešančias vizualines naujoves ir jų įtaką visuomenei.

Lietuvoje rinka — maža, o žiniasklaidos priemonių ir tinklaraščių — daugybė. Kokią nišą stengiatės užpildyti?

Teisingai pasakėte — „nišą“. Mes tikrai nesiorientuojame į plačią auditoriją. Net ir nesiekiame, kad mūsų auditorija išsiplėstų. Tiesiog norisi, kad tinklaraštį apie vaizdo komunikaciją skaitytų žmonės, kurie neabejingi žiniasklaidos kokybei Lietuvoje, kurie domisi reklama, marketingu, įvaizdžiu, kinu — visu tuo, kas susiję su vaizdu ir naujausiomis tendencijomis internete.

Be abejo, tai kainuoja daug laiko ir pastangų. Nes prie visų kitų darbų, dar reikia parašyti kokią nors įžvalgą, nufilmuoti interviu su žiniasklaidos specialistu, pasiruošti tiems pokalbiams, o už tai jokių pinigų niekas nemoka. Bet tai naudinga kitu požiūriu. Tiesiog žaidžiu žurnalistiką. Nors tai, ką darau, tikrąja žurnalistika nelaikau.

O tuomet kokia žurnalistika jums yra tikra?

Šiuo metu mano rengiami interviu neturi tikslo išprovokuoti, demaskuoti. Jei tebebūčiau toje žurnalistikoje, iš kurios dar neseniai valgiau duoną, tikėčiausi kažką demaskuoti, įžvelgti kieno nors intereso ausis bekyšančias. Dabar šio tikslo neturiu. Man smagu kalbinti įvairių sričių profesionalus, su kuriais susitikti kitu atveju ir neturėčiau progos. Man be galo įdomu, kaip jie vertina dabartinę žiniasklaidą. Kiekvieną iš tų pašnekovų gerbiu ir džiaugiuosi galinti su jais pabendrauti.

Tad galbūt jie jau paveikė jūsų pačios požiūrį?

Tiesą sakant, dažniausiai jis sutampa. Viena vertus, tai gal ir nėra labai įdomu. Kita vertus, džiugu, kad pasirenku žmones, kurie mąsto panašiai kaip aš. Kiekvieną kartą sau tyliai džiaugiuosi, kai jie patvirtina mano nuomonę, šitaip tenka pasitikrinti savo pačios požiūrį. Pavyzdžiui, Audrius Lelkaitis rėžė, jog norint, kad į spaudos konferenciją atvyktų televizija, nepakanka sukviesti žurnalistus ir atsisėsti prie stalo bei kažką pakalbėti — reikia iš to daryti cirką. Aš irgi visad taip maniau.

Vizualių idėjų klube diskutuojama. Nejaugi manote, kad diskusijos gali išspręsti kokias nors problemas?

Tikrai nesitikime ten išspręsti kokias nors problemas. Be to, ne visad jas ir identifikuojame. Bet labai įdomu pakviesti kokios nors rinkos profesionalą pasidalinti mintimis ir patirtimi, pavyzdžiui, Rolandą Skaisgirį — lietuviškų serialų magnatą. Atėjęs jis susirinkusiems diskusijos dalyviams pasakojo, kaip tuos serialus kuria, kaip jiems pritraukia reklamą ir t.t.

Iš tikrųjų tai, ką jis atskleidė, daug kam negirdėta, skambėjo intriguojančiai ir paslaptingai. Ypač įdomu buvo jo paklausyti ir su juo pakalbėti iš reklamos, marketingo atėjusiems žmonėms — galbūt jie kažkada panaudos pašnekovo taikomas priemones, o gal tiesiog praplės akiratį ar kitomis akimis pradės žiūrėti TV, ir tai jau bus laimėjimas. Jei nebūtų tokio vizualių idėjų klubo, tie žmonės taip ir nebūtų su R. Skaisgiriu susitikę. Juk šiaip sau neskambinsi jam ir nesakysi: „Esu tas ir tas. Mane domina tavo verslo virtuvė. Papasakok man apie tai“.

Tarp jūsų kalbinamų pašnekovų ir kviestinių diskusijų svečių — vien žinomi žiniasklaidininkai. Bet juk daug yra talentingų savo srities profesionalų, kurie ne ką prastesni, tik nefigūruoja žmonių žurnaluose...

Tinklaraščiui kalbinu ir į vizualių idėjų klubą kviečiu nebūtinai tuos, kurie būna kadre. Pavyzdžiui, R. Skaisgirys dažnai pasirodo žurnalų puslapiuose, bet jis televizijoje visada lieka už kadro, laidų neveda ir kaip verslininkas žinomas mažiau. O kada paskutinį kartą per TV matėte A. Lelkaitį? Ir galų gale kas žino, kad jis yra vienas iš TV žinių guru Lietuvoje? Nebent tik patys žurnalistai.

Apskritai per diskusijas paaiškėja, kad tokie prodiuseriai kaip R. Skaisgirys nėra tokie kvaili kaip jų produktai. Tie žmonės — labai protingi verslininkai.

Norite pasakyti, kad tie prodiuseriai taikosi prie kažkieno skurdaus skonio ir žemo intelekto lygio pamėtėdami televizijai lėkštus, vargano scenarijaus serialus?

Manau, čia amžina diskusija — ar auditorijai to reikia, ar tai ji gauna tik dėl pačių prodiuserių skonio. Tai panašu į klausimą apie vištą ir kiaušinį, kas pirmesnis atsirado. Bet faktas tas, kad TV kanalams viso to reikia ir TV kanalų valdžia tą poreikį formuoja, jie tvirtina, jog remiasi auditorijos tyrimais. Kaip yra iš tiesų, nesiimu spėlioti. Bet jeigu TV išsako savo poreikį, tai prodiuseris ir kuria tai, ko užsakovas nori.

Daugybė išprususių žmonių, su kuriais teko bendrauti, baisisi tais visais blizgiais TV šou ir serialais, bei kaltina žiniasklaidą dėl visuomenėje įsišaknijusių blogybių ir nuodėmių. Koks turėtų būti žiniasklaidos vaidmuo šiandien, kai aplinkui — tiek nusivylimo?

Žiniasklaida tikrai neturėtų būti tarsi kokia auklėtoja. Svarbiausia — kad joje būtų pasirinkimas ir kiekvienas žmogus rastų tai, ko jam reikia. Netgi drįstu teigti, kad tas pasirinkimas lietuviškoje televizijoje yra. Tarkim, aukštosios kultūros pavyzdžių ir dokumentikos nemažai rodo visuomeninis transliuotojas. Žinių, informacinėse laidose sunkiasvore išlieka LTV „Panorama“. Dėl jos vizualinės kokybės gal ir galima ginčytis, norėtųsi, kad ji būtų spalvingesnė, bet turinio požiūriu tai  objektyviausia žinių laida, ten pateikiamos žinios — pakankamai skaidrios.

O jeigu kažkam reikia šokių, dainų ir chorų, tai prašom — galite įsijungti komercinius kanalus, kurių tikslas — užsidirbti pinigų. Nors, aišku, abejoju, ar profesionalūs muzikai ir choristai žiūri tuos chorų karus. Taip sakant, kiekvienas televizijoje gali atrasti tai, kas jam yra aktualu.

O kokias įžvelgiate tendencijas internetinėje žiniasklaidoje?

Kaip tik neseniai apie tai kalbėjome su Edmundu Jakilaičiu. Jis mums pasakojo apie internetinę TV, nes  ją neseniai pasileido „Lietuvos ryto TV“. Sutarėme, kad žmonės vis daugiau rinksis internetinę televiziją, tačiau jai reikalingi šiek tiek kitokie įgūdžiai ir darbo metodai. Pavyzdžiui, laidos, reportažo turinys internetinėje televizijoje turi būti sukapotas į trumpesnes laiko atkarpas.

Keturiasdešimties penkiasdešimties minučių laida, patalpinta į internetą, transliuojama vientisa, jau nėra tokia patraukli kaip rodoma per TV, todėl ją reikia skaidyti į dalis. Kita vertus, internetinėje televizijoje atsiveria kitokios reklamos perspektyvos, pradeda veikti visai kitoks verslo modelis.

Ne kartą teko girdėti ką nors kalbant, kad savo vaikų prie interneto neprileis. Kaip manote, čia jau iškyla vertybių klausimas? O gal paprasčiausias konservatyvumas?

O aš kelčiau klausimą, ar vaikus galima prileisti prie tam tikrų dienraščių. Bet svarbiausia, kad internetinėje ir spausdintinėje žiniasklaidoje turinys paprastai dubliuojasi. Reikia pripažinti, kad popierinis naujienų variantas jau atgyvenęs — tokie laikai, nieko nepadarysi. Jei turime internetą ir galime tas pačias žinias naujienų portaluose skaityti nemokamai, tai kam mums prenumeruoti laikraščius?

Kita vertus, žurnalai vis dar išlaiko savo vertę, nes jų spausdinimo kokybė — žymiai geresnė nei, tarkim, dienraščių. Be to, žurnaluose tikimės atrasti išsamesnių publikacijų su daugiau analizės, įvairesnėmis nuomonėmis.

Ar yra koks nors klausimas, kuriuo jūsų pašnekovai, net ir atėję iš skirtingų sričių, vieningai sutaria?

Visi mano pašnekovai ir Vizualių  idėjų klubo svečiai — vaizdo šalininkai, tik vieni rūpinasi, kad tas vaizdas būtų geras žiniose, kiti — laidose, dar kiti — kine. Viena, dėl ko jie visi sutaria tikrai, — tai, kad vaizdas yra pati paveikiausia jėga, kur kas paveikesnė nei spausdintas žodis.  Lygiai taip pat jie visi sutiktų ir kiekvienam verslininkui pasakytų, kad tai, kas pateikta vizualiu pavidalu, yra įtaigiausia.

„Mediaforumo“ kalbintas operatorius Algimantas Mikutėnas dabartinę lietuvišką vaizdo kultūrą yra palyginęs su plakta kiaušiniene. Kiek dėmesio per diskusijas skiriate vaizdo kokybei?

Manau, lietuviškoje televizijoje yra ir gerų dalykų. Tarkim, mažai kas žino, kad toks „blizgus“ žmogus kaip Egmontas Bžeskas yra dailininkas ir kai kurioms TV laidoms kuria dekoracijas. Tame televiziniame formate jos yra pakankamai kokybiškos, studijinis apipavidalinimas nėra prastas. E. Bžeskas, manau, prisideda prie vaizdo kultūros gerinimo. Pastebėjau, kad jis savo prodiusuojamų laidų dekoracijas dažnai tobulina, skiria daug dėmesio tam, kas televizijoje ir yra svarbiausia,  — vaizdui.

Kaip šiuolaikinės žiniasklaidos priemonės, kur didelį vaidmenį atlieka vaizdas, keičia patį žmogų, visuomenę?

Tos žiniasklaidos priemonės tikrai daro didelę įtaką. Kai kuriuos dalykus geriau parodyti nei aprašyti. Pavyzdžiui, kai kurie Seimo nariai buvo demaskuoti netinkamai ar kvailai besielgiantys tik juos nufilmavus ir tą medžiagą parodžius. Jeigu visa tai būtų išdėstyta straipsnyje, tai tuo dar galima būtų abejoti: galbūt žurnalistui taip tik pasirodė, galbūt čia suveikė jo laki vaizduotė ir pan. O kai pamatai, jokių abejonių nebekyla. Labiau tiki vieną kartą pamatęs nei dešimt kartų perskaitęs. Bet šis dėsnis galioja nuo žilos senovės, kai televizijos dar nebuvo. Žmonės nuo neatmenamų laikų piešė ant uolų. 

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ