Maestro Juozo Domarko rankos mostams paklūsta monumentaliausias instrumentas — orkestras. Didžiausios salės ploja puikiai atliekamiems ir įtaigiai interpretuojamiems kūriniams. Kūrėjai jam patiki savo kūrinių premjeras. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas valandų valandas gali kalbėti ne tik apie natas ir garsus. Šįkart jo kritiškas žvilgsnis — į muziką žiniasklaidoje ir žiniasklaidos muziką. Kakofoniją. Arba spengiančią tylą — žiūrint kaip (ne)pasiseka. J. Domarkas įsitikinęs, kad bet kokioje srityje būtina remtis universaliu matu — sveiku protu. Ar diriguotum, ar grotum, ar apie tai rašytum. Kitu atveju labai lengva atsidurti kreivų veidrodžių karalystėje, kur dingsta realus vaizdas, niveliuojasi vertybės.

- Lengviausia pasakyti, kad žiniasklaida atspindi visuomenę — jei tauta klauso dviejų akordų muzikos, tai ir rašoma tik apie tokią. Bet juk yra ir kitokia auditorija. Jūsų orkestro klasikinės muzikos koncertai būna anšlaginiai, nors nesate televizijos veidas.

- Paradoksas, kad teatrų ir simfoninių bei kamerinių koncertų salės - pilnos, bet žiniasklaidos erdvėje tai atsispindi neadekvačiai. Televizijos, ypač komercinės, tiesiog plyšta nuo konkurencijos, kuri iš jų daugiau pririnks nepraustaburnių blevyzgotojų. Apie turinį net nekalbėkime. Kai kurie dienraščiai vos ne kasdien sprendžia „problemas“ kas iš pop pasaulio žvaigždžių kam įtaisė vaiką, kas su kuo gyvena ir kas su kuo skiriasi. Yra jau klasikinių blevyzgotojų, tokių etatinių, užkietėjusių, turinčių savą stilių. Mes visi mėgstame pašmaikštauti, bet kai visa tai paverčiama kultu, tada, kaip rašė Šekspyras, kažkas nebegerai Danijos karalystėje. Kuo virsta kultūrinės vertybės?

Maestro Juozo Domarko rankos mostams paklūsta monumentaliausias instrumentas — orkestras. Didžiausios salės ploja puikiai atliekamiems ir įtaigiai interpretuojamiems  kūriniams. Kūrėjai jam patiki savo kūrinių premjeras. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas valandų valandas gali kalbėti ne tik apie natas ir garsus. Šįkart jo kritiškas žvilgsnis — į muziką žiniasklaidoje ir žiniasklaidos muziką. Kakofoniją. Arba spengiančią tylą — žiūrint kaip (ne)pasiseka.

J. Domarkas įsitikinęs, kad bet kokioje srityje būtina remtis universaliu matu — sveiku protu. Ar diriguotum, ar grotum, ar apie tai rašytum. Kitu atveju labai lengva atsidurti kreivų veidrodžių karalystėje, kur dingsta realus vaizdas, niveliuojasi vertybės.

Lengviausia pasakyti, kad žiniasklaida atspindi visuomenę — jei tauta klauso dviejų akordų muzikos, tai ir rašoma tik apie tokią. Bet juk yra ir kitokia auditorija. Jūsų orkestro klasikinės muzikos koncertai būna anšlaginiai, nors nesate televizijos veidas.

Paradoksas, kad teatrų ir simfoninių bei kamerinių koncertų salės - pilnos, bet žiniasklaidos erdvėje tai atsispindi neadekvačiai.

Televizijos, ypač komercinės, tiesiog plyšta nuo konkurencijos, kuri iš jų daugiau pririnks nepraustaburnių blevyzgotojų. Apie turinį net nekalbėkime. Kai kurie dienraščiai vos ne kasdien sprendžia „problemas“ kas iš pop pasaulio žvaigždžių kam įtaisė vaiką, kas su kuo gyvena ir kas su kuo skiriasi. Yra jau klasikinių blevyzgotojų, tokių etatinių, užkietėjusių, turinčių savą stilių. Mes visi mėgstame pašmaikštauti, bet kai visa tai paverčiama kultu, tada, kaip rašė Šekspyras, kažkas nebegerai Danijos karalystėje. Kuo virsta kultūrinės vertybės?

Bet kultūrinis gyvenimas nemerdėja...

Kultūrinis gyvenimas Lietuvoje, dėkui Dievui, vyksta nepriklausomai nuo mus supančių „nesusipratimų“. Tas kultūrinis gyvenimas yra tąsa didžiulio darbo, kuris tautoje buvo atliktas tolimesnėje ar artimesnėje praeityje. Dėka iškilių asmenybių ir tautos kultūrinio susitelkimo. Vienaip ar kitaip puoselėdami savo kultūros reiškinius, nevaikštome su lozungais po gatves tai deklaruodami. Mūsų veiksmai užprogramuoti sunkiu laikmečiu ir turi tendenciją pakovoti už išlikimą... Niekas nevertė daryti kultūros — tai išaugo iš tautos savimonės. Deja, lietuvį labai lengvai gali išstumti iš tautos kultūros puoselėjimo idėjų lauko. Nieko nuostabaus — menininkų materialiai niekur nepaikina. Turiu galvoje rimtuosius menininkus, o ne blizgių žurnalų viršelių veidus.

Patvirtinate posakį, kad tik alkanas menininkas — sėkmingas menininkas?

Yra toks posakis ir jame yra tiesos. Menininkas, žinoma, neturi būti alkanas, bet persisotinęs menininkas greitai gali tapti amatininku. Mano mokytojas profesorius Ilja Musinas pateikdavo pamokantį pavyzdį apie dirigentus. Jis tinka ir kitų sričių menininkams. Sakykim, dirigentas baigia muzikos akademiją, po to — aspirantūrą (dabar — doktorantūrą), laimi dirigentų konkursą, įgauna vardą, jį pradeda kviesti koncertuoti. Jei jis dar ir šiek tiek talentingas, tai kuo toliau, tuo dažniau. Ir tuomet, švelniai kalbant, prasideda bėda. Norėdamas daug uždirbti, nenorėdamas prarasti užsakymų, pradeda nežabotą koncertų grobimą. Diriguoja visur ir viską, ką kas pasiūlo. Kadangi para teturi dvidešimt keturias valandas, ir nebūtinai jos visos skiriamos muzikai, prasideda skubotumas. Nelieka laiko išstudijuoti partitūrą, paklausyti kūrinio įrašų, išstudijuoti muzikos atsiradimo istorinį foną, kompozitoriaus stilistinių bruožų... Be viso to neįmanoma išmąstyti ir subrandinti savo interpretacijos. Sakykim vienas, antras koncertas pavyksta, kaip sakoma, dirigentas „išplaukia ant talento“... O paskui prasideda paviršutiniškumas, skubotumas, chaltūra. Tai — degradacija ir iš jos velniškai sunku grįžti atgal. Vėlgi — reikia laikytis sveiko proto ribų.

Viešiesiems ryšiams, įvaizdžio formavimui daug dėmesio skiria visos sritys. Noras būti matomam ir žinomam gena į televizijos ekranus operos solistus, dirigentus, o kartais - visus orkestrus. Kaip menininkui laviruoti tokioje situacijoje?

Dabar madingi dainų konkursai. Esu už tai, kad tik jų būtų kuo daugiau, net jei šie konkursai turi komercinį atspalvį.  Tai galėtume priskirti kultūros raidos ypatumams. Šiais laikais dažnas linkęs galvoti: jei viešoje erdvėje nėra informacijos apie tave, tavęs visai nėra. Siekimas būti matomam suprantamas. Per LTV auksinio balso konkursą „Triumfo arka“ atsirado nemažai įdomių, gerų dainininkų ir juos visi myli. Jie — ant „informacinės bangos“. Gal kitas, nedalyvavęs „Triumfo arkoje“, dainininkas gerokai įdomesnis už tą, kuris ten dainavo, bet jis neegzistuoja tautos atmintyje taip ryškiai, kaip tas, už kurį balsavo daugybė žmonių.

Konkurso dalyviai kviečiami labai daug koncertuoti. Ir vėl kyla pavojus dėl laiko stokos ir fizinių galimybių ribos nuvarginti ar pakenkti balsui. Ir vėl reikalingas tas pats sveikas protas.

Bet grįžkime prie žiniasklaidos. Ką Jūs galvotumėte apie kultūrą, jei informaciją apie ją sužinotumėte tik iš žiniasklaidos?

Tikrai nežinočiau, ką galvoti. Jokios informacijos apie kultūros, sakykim, muzikos reiškinių kokybę, žiniasklaidoje nėra. Spręsti pagal reklaminio ploto dienraštyje dydį? Ar spalvos intensyvumą? Nepaprastai mažai profesionalių recenzijų, apžvalgų. Kartais parašoma apie vieno ar kito teatro pastatymo sėkmę, išspausdinamas jubiliejinis ar proginis interviu su menininku. O ką galvoti apie rimtosios muzikos koncertų lygį?

Mano dirigentiškos karjeros pradžioje kiekvienas koncertas buvo pristatomas, aprašomas. Rašė profesionalūs muzikologai, kompozitoriai, kolegos muzikai. Kalbu apie dėmesį, ne apie kritikos kokybę. Labiausiai baugina tyla. Įvyksta operos premjera, spektaklis, simfoninis koncertas ir... visiška tyla. Aš tokių tylų esu turėjęs labai daug. Taip, atlikėjui tuo momentu primityviai įkąsta. Betgi dienraščius kažkada kažkas vartys, kaip mes dabar vartome praeities spaudą. Stebime, kas vyko tarpukario Lietuvoje, koks buvo kultūrinis gyvenimas. Galime matyti visą ano laiko panoramą. Ir staiga tos panoramos nelieka. Geriausiu atveju galime rasti archyvuose programėlę, kur bus parašyta, kad tada tas ar anas grojo Beethoveno simfoniją. O kaip grojo?

Dabar dažniausiai pranešama, kad kažkas kažkur vyksta. O po to kai įvyksta — tyla.

Tie, nuo kurių tai priklauso, puikiai supranta, kad tyla apie kultūrinius reiškinius yra tautos kultūros istorijos niekinimas. Pavarčius šiandieninius spaudinius po kelių dešimtmečių, bus nesunku sužinoti, kad, sakykim, J. Domarkas ar V. Noreika buvo kažkokie menki muzikantėliai Stano — Milano — Zvonkės — Bunkės klestėjimo epochoje.

Žiniasklaida, kaip ir visas mūsų gyvenimas, komercializuota. Specifinių temų auditorija nėra didelė. Todėl niekas ir nepuola jų gvildenti O ir rašantieji turėtų gerai suprasti reikalo esmę, būti tos srities specialistai.

Tai problemos kyla dėl to, kad tiesiog nėra kam rašyti?..

Iš žurnalistų niekas to negali reikalauti — jie ne tam rengiami. Rašyti apie kultūrą turi specialistai.  Žmogui, kuris pasitelkęs išsimokslinimą, specialiąją literatūrą, savo žinias ir intelektą, pagaliau laiką, kažką parašė, turi būti atitinkamai ir atlyginama. Kam gi vargti, jei už tą „honorarą“ net cigarečių pakelio neišeina nusipirkti? Išprususių žmonių pas mus tikrai yra daug, bet jie priversti rasti kitų užsiėmimų, nei meninio gyvenimo apžvalgos.

Gaila, kad greta protingų žmonių atsiranda apsišaukėlių, kurie visada gali parašyti apie bet ką, kad ir veltui. Savo pavarde gali bet ką pasirašinėti, kad tik galėtų parodyti, jog neva kažką išmano. Toks reiškinys labai liūdnas, nes kenčia visi — tame tarpe ir Lietuvos kultūra.

Beje, kokia žiniasklaida sulaukia Jūsų dėmesio? Kaip vertinate rimtosios muzikos, kultūrinius televizijos kanalus? Ką skaitote?

Žiniasklaidą skaitau tiek, kiek suspėju. Prenumeruoju tam tikrus laikraščius ir stengiuosi išvengti bulvarinių leidinių. Visko, kas rašoma, neįmanoma. Permeti, perverti, jei kas „užkimba“ — paskaitai. Kiekviename laikraštyje gali surasti nemažai įdomios informacijos. Bet visko apžioti neįmanoma.

Nežiūriu, komercinės televizijos. Namuose įsijungiu nebent „Mezzo“ ir tai tik tuomet, kai rodo ką nors man įdomaus iš profesinės pusės. Visi kitų televizijų šou priverčia atlikti vieną  rankos judesį: išjungti. Dvasiai aš neieškau jokių kanalų — beviltiška.

Apskritai, lietuviška žiniasklaida nė kiek neblogesnė nei kokia kita, žinoma, nekalbu apie paklaidas, kur demonstratyviai prasilenkiama su sveiku protu. Kur yra bėda? Mes nebegalime atsirinkti. Kad ir kokia būtų gera informacija, kad ir koks profesionalus darbas, milžiniškame informacijos ir šou sraute ji dingsta. Žmonės, nuo kurių priklauso žiniasklaidos kultūros politika, turėtų daryti griežtesnę atranką. Publiką reikia nukreipti. Net didieji diktatoriai visada žinojo, kad liaudies nuomonę reikia formuoti. Nenoriu kalbėti apie kažkokius kraštutinumus. Bet reikia teigiamo normalios informacijos diktato. Tai turėtų būti arčiau sveiko proto — (ir vėl mes prie jo grįžtame...).  Sveikas protas visur turėtų būti pagrindinis rodiklis.

Žiniasklaida be esminio tikslo — informuoti, jokiu būdu neturėtų pamiršti ir šviečiamosios, auklėjamosios misijos?

Pirmiausiai taip ir turi būti. Įsivaizduokime, kad nuolat noriu tik šokoladinio torto. Jei man jį nuolat duos dideliais kiekiais, tai mane nužudys. Vien dėl to, kad aš galbūt kažko nesuvokiu. Tu esi tam, kad manęs nuolat šokoladu nežudytum.

Tau įduotas galingas ginklas — informacija. Tad parodyk, kas esi. Parodyk, kad esi labiau išprusęs už tuos, kurie mato tik šokoladinius tortus...

Bet jei auditoriją maitinsi tik sveikuoliška koše, o ne šokoladiniu tortu, neturėsi populiarumo. Nebus populiarumo, nebus ir reklamos. Vadinasi, nebus pajamų...

Jei nori tik pajamų, tai fotografuok nuogus užpakalius nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Tada viduriniuose puslapiuose turėsi daug reklamos. Bet tada nebepostringauk apie tautos mentalitetą. Jei negali pasirinkti, gal verta pagalvoti, redaktoriau, ką čia išvis veiki. Na, bet kiekvienas galvoja, kad jis yra genijus ir kritikos priimti nesiruošia.

Tai gal tuo sveiku informaciniu maistu, atsvara šlamštmaisčiui, gali būti LTV2 kanalas ar Lietuvos radijo „Klasikos“ programa?

Labai gerai, kad jie dar yra, kad finansuojami. Bet atsiranda hipertrofija. LTV2  atsiranda tam tikras  perviršis sausokos meno informacijos, kuri tam tikrą klausytojų ar žiūrovų kontingentą atbaido. Tiek LTV2, tiek „Klasika“ yra panteonas. Jei nori nusiraminimui aplankyti kolumbariumus, pavaikščioti, užsuk ten, o paskui... perjungsi į popžvaigždes. Negalima klasikos panteono atriboti nuo gyvenimo. LTV2 gali būti sustiprinta kultūros koncentracija, tačiau jos privalo būti ir kitur. Atskirta ir išgryninta kultūra lieka negyva. Tarsi demonstratyviai parodoma, kad šis kanalas — tiems nuobodiems klasikams, kurie visiems „ėda“ sveikatą, yra išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų ir neleidžia panaikinti negausios auditorijos težiūrimo kanalo. Tad prašom - žiūrėkite. Atseit — pasprinkite!

Bet gyvenimas turi būti įvairiapusiškas. Ir nuo tų pop mergaičių nepabėgsi, ir nuo to simfoninio orkestro niekur nedingsi. Reikia ir to, ir kito.

Tai gal visa problema ir yra tai, kad labai aiškiai subraižytos ribos, kur yra kas? Čia — masėms, čia — rinktiniams intelektualams.

Būtų ne aiškiai, o neprotingai atribota. Gyvenimas suskirstytas į lentynėles? Šita galimybė duota tik bitėms, o žmogui tokia teisė nesuteikta. Kai taip bandoma padaryti, prasideda gyvenimas iškreiptų veidrodžių pasaulyje.

Kalbėjosi Marija VANAGAITĖ