Rašytojo Raimondo Dikčiaus ir žurnalistės Godos Juocevičiūtės knyga „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“ pasirodė prieš pat Naujuosius metus. Tai pirmas dokumentinės lietuvių literatūros kūrinys, kur pateikiama itin plati pažintis su Tolimųjų Rytų ir Vidurio Azijos kultūromis. Sukaupę daugybės metų kelionių įspūdžius ir akademinėje aplinkoje įgytas žinias, pasitelkdami savitą rašymo stilių bei humorą, autoriai mėgina gilintis į tų kraštų žmonių mąstymo ypatumus ir elgseną.

Ypač daug dėmesio knygoje skiriama tradicinei kinų medicinai. Nuo 1992-ųjų po Kiniją ir Tibetą ekspedicijas rengiantis R. Dikčius Pekine ir Luojange domėjosi tradicine kinų medicina. Jis teigia Lietuvoje viešojoje erdvėje nuolat susiduriantis su netolerancija kinų gydymo sistemai, kuri Azijoje studijuojama medicinos universitetuose bei institutuose, ir apskritai nepakantumu Rytų kultūroms.

„Šia knyga stengėmės praplėsti tautiečių akiratį, norėjome parodyti, jog Azijoje jau nuo seno gyvena žmonės, sukūrę savitas aukšto lygio civilizacijas dar tuo metu, kai mūsų protėviai lindėjo urvuose. Taip pat bandėme kuo objektyviau aprašyti  šiuolaikinių Kinijos piliečių būdą. Skaitant šią knygą geriausia atsiribotinuo išankstinių nuostatų apie tolimus kraštus ir krikščioniškajame pasaulyje prigijusių klišių“, — sako R. Dikčius.

Priminkite, kokia knygos priešistorė?

Šią knygą pradėjome rengti, dėl leidimo susitarę su „Tyto alba“ 2010 m. pradžioje. Leidyklos direktorė iš pradžių labai entuziastingai palaikė šią idėją, bet po to, kai nepasirašėme jos pakištos, švelniai tariant, juokingos sutarties, entuziazmas po truputį pradėjo blėsti. Ir galų gale, kai pridavėme visą kūrinį, vietoj korektūros ir normalaus suredagavimo gavome sunkiai atpažįstamą tekstą. Toks įspūdis, kad arba kalbos redaktorė iš viso nesuprato, apie ką mūsų knyga, arba leidykla tyčia, prisidengdama, esą stengiasi kuo „mandriau“ kūrinį suredaguoti, stengėsi nutraukti sutartį, kad nereikėtų vykdyti įsipareigojimų.Mūsų šalyje tai labai paprasta, nes iš autorinių teisių įstatymo, ypač praktinio jo taikymo, net valerijonais apsiriję katinai nebesijuokia.

Jūs tokį redagavimą traktuojate kaip žodžio ir minties laisvės suvaržymą?

Be abejo. Ar galima darkyti autoriaus mintis? Kaip autorius mąsto, taip jas ir dėsto popieriuje. Kaip jam išeina, taip ir išsireiškia. Vienas rašytojas mintis dėsto sklandžiai, logiškai, kitas galbūt nerišliai, bet patraukliai ar net juokingai skaitytojui, dar kitas poetiškai, vienas vartoja taisyklingas sunormintas sąvokas, kitas — labiau tarmiškas, nevengia ir žargonų siekdamas tiksliau bei vaizdingiau perteikti aprašomų dalykų esmę: visokių kūrėjų yra, visokių ir reikia.

Bet kai kalbos redaktorės bando visų tekstus užmauti ant vieno kurpaliaus, negana to, reikalauti, kad teksto mintys būtų pakeistos pagal jų asmeninius įgeidžius, tai išeina taip, kad kokią lietuvišką knygą paimtum į rankas, atrodo, kad visas jas parašė tas pats žmogus. Lietuvių kalba leidžiamos knygos kuo toliau, tuo labiau praranda veidą. Ir ne dėl autorių, ne dėl vertėjų kaltės, o tik dėl nežaboto kalbininkų diktato.

Kai lietuvių filologai ima doroti orientalistinės tematikos veikalus, tai išeina, taip sakant, nei velnias, nei gegutė, nes dauguma rytietiškų sąvokų tiesiog neturi jokių atitikmenų lietuvių kalboje, bet mūsų kalbininkai nuožmiai stengiasi įvilkti jas į tautinį rūbą. Ryškiausias tokios savivalės pavyzdys — „Tibeto mirusiųjų knyga“ („Bardo Thodol“). Skaitai ją lietuvių kalba ir nebesupranti —  čia Tibeto budizmo klasika ar moderni katekizmo versija.

Didžiausias knygos skyrius — apie tradicinę kinų mediciną. Kuo ši tema jums tokia aktuali?

Didelė mano gyvenimo dalis susijusi būtent su tradicine kinų medicina. Taip pat manau, kad daug žmonių Lietuvoje norėtų (ir turėtų) sužinoti, kas tai per dalykas ir su kuo jis, taip sakant, valgomas. Nes dabar tiek visokių kvailysčių ta tema galima išgirsti, kad net plaukai piestu stojasi!

Kokį vaidmenį atlieka žiniasklaida formuodama žmonių nuomonę apie Rytų mediciną?

Iš esmės gana neigiamą vaidmenį, nes mūsų žurnalistai, norintys ką nors parašyti ar parodyti TV eteryje apie Azijos medicinos sistemas, paprastai jas painioja su vakarietiška homeopatija, bobučių žolinėjimu, šamanavimu arba spalvų bei urino terapijomis. Tačiau, tarkim, tradicinė kinų medicina su čia išvardintais reiškiniais neturi nieko bendra.

Be to, kvailiausia, kai tradicinė kinų medicina, kuriai mažiausiai penki tūkstančiai metų ir kur naudojamos vien natūralios gamtos gėrybės, vadinama alternatyviąja, o moderni — chemijos prifarširuota Vakarų medicina, atsiradusi tik XX amžiuje ir iš esmės dar tik kūdikio stadijoje, jau vadinama tradicine, nors dauguma jos teorijų dar nepraėjusios nė dešimties metų išbandymo.

Iš kur viešojoje erdvėje tokia painiava?

Žinoma, didžiausią juodą darbą diskredituojant tradicinę kinų mediciną atlieka mūsų medikai, nevengiantys apie ją viešai postringauti, nors faktiškai neturi jokio supratimo, kas prie ko kinų medicinoje. Be abejo, prisideda ir visokios kūmutės, skleidžiančios miglą TV eteryje ir spaudoje, esą lietuviams tik lietuviškos vaistažolės tinka, lyg mes turėtume kitokius organus nei kitų tautų žmonės. Pagal jų keistą logiką išeitų, kad ir saulė pateka tik kinams ir japonams.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje tradicinė kinų medicina nėra pripažįstama? Čia gal prasiveržia lietuviškas konservatyvumas?

Ne tiek konservatyvumas, kiek bukumas, netolerancija kitoms kultūroms. Be to, ir Lietuvos farmacijos rinką monopolizavę keli tarptautiniai koncernai daro didžiulę įtaką, kad tik tradicinėje kinų medicinoje naudojamos vaistažolės nepatektų į jų valdas. O ir žmones, turinčius bent šiokį tokį supratimą apie tradicinę kinų mediciną, mūsų šalyje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Net jei pas mus kinų medicinai būtų uždegta žalia šviesa, vis tiek beveik niekas negalėtų tų vaistažolių paskirti gydymui, nes paprasčiausiai neišmano, kaip jos veikia. Na, o savavališkai pradėti gydytis jomis kaip maisto papildais — didžiulė kvailystė. Tik tradicinės kinų medicinos gydytojui paskyrus, jas galima vartoti, nes visų pirma reikia žinoti, kokiam susirgimui esant jos taikomos. O ligos tradicinėje kinų medicinoje klasifikuojamos visiškai kitaip negu modernioje Vakarų medicinoje, atitinkamai ir vaistažolių mišiniai sudaromi atsižvelgiant į kanoniniuose tradicinės kinų medicinos traktatuose aprašomų patologinių sindromų požymius.

Paradoksas: herbalinės medicinos pas mus baidomasi įsikibus prietarų, o cheminius surogatus žmonės ryja kone be saiko, kad Europoje Lietuva ne pirmus metus laikosi viršūnėlėje pagal vaistų, ypač — antibiotikų, suvartojimo kiekius... 

Ką gydytojai kiša, tą žmonės nesusimąstydami ir ryja, dažniausiai visai be jokio reikalo. Mūsų medikai pastaruoju metu, laužydami gydymo etiką ir principus, kurių bene svarbiausias — nepakenkti pacientui, bruka pacientams daugiausia tų farmacijos įmonių cheminius surogatus, iš kurių gauna didesnius „atkatus“. Nebūtinai grynaisiais: ypač populiarios tapo farmacijos įmonių apmokamos tobulinimosi konferencijos egzotiškose šalyse, kurortinėse vietovėse.

Meškos paslaugą ligoniams daro ir žiniasklaida, rengdama visokias užsakomąsias pseudomedicinines laidas bei straipsnius tik su vieninteliu tikslu — uždirbti kuo daugiau pinigų iš reklamos, nesigilinant į tai, ar reklamuojamas produktas iš tiesų naudingas sveikatai, ar galbūt jis netgi labai žalingas.

Gaila, kad retas kuris žurnalistas suvokia, jog cheminis vaistas nėra toks nekaltas dalykas kaip salotos lapas ar obuolių tyrelė. Todėl Lietuvoje apskritai trūksta nuosekliai vykdomų žurnalistinių tyrimų medicinos temomis ir TV laidų, atskleidžiančių farmacijos kompanijų bei sveikatos apsaugos tarnautojų aferas, kurių kaina — pablogėjusi žmonių sveikata ar net mirtis. Gauname tik padrikas žinias, kad koks nors gydytojas ką nors nugydė ar net per aplaidumą pražudė, bet nėra išsamios ir sistemingos šių tendencijų analizės. Nemėginama ir ieškoti atsakymų, kodėl šalyje įvairių susirgimų ne mažėja, o tik daugėja, ir ką galima būtų padaryti, kad žmonės gautų efektyvesnę medicininę ar profilaktinę pagalbą, bei daugiau žinių apie kitokius gydymo metodus, nei įprasti pas mus.

O ką patartumėte žurnalistui, kuris, rengdamas medicinos temas, sugebėtų atsijoti grūdus nuo pelų ir įgyti bent kažkiek realių žinių apie kitas gydymo sistemas?

Visų pirma žurnalistai turėtų suprasti, kad tos TV eteryje bei žurnaluose figūruojančios žolininkėmis, raganomis, astrologėmis, užkalbėtojomis, būrėjomis ir kitokiais biesais apsiskelbusios moterėlės nėra nei tradicinės kinų medicinos, nei Tibeto medicinos žinovės. Tas pat pasakytina ir apie vyrukus, kurie tituluojasi bioenergetikais, karmos grynintojais, tarologais, egzorcistais, jogos guru ar „qi gong“ treneriais. Jie apie Rytų mediciną neturi jokio supratimo, kaip, beje, ir apie Azijos kultūras. Taip pat apie Rytų mediciną mažai ką nutuokia ir mūsų medikai.

Visų šių asmenų ko nors klausinėti apie Rytų medicinossistemas — maždaug tas pats, kas teirautis ką tik iš kiaušinio išsiritusio viščiuko, ką jis mano apie modernųjį baletą. Be to, rengti straipsnius apie dalykus, kurių visai neišmanai, — tiesiog kvaila ir neprofesionalu.

Žinoma, tie, kurie labai domisi Rytais, daug atsakymų ras mūsų knygoje — joje aiškiai, kaip galima paprastesne kalba išdėsčiau ir tradicinės kinų medicinos pagrindus. Be abejo, gilesnių žinių ištroškusiems patarčiau vykti studijuoti tiesiai į Kiniją.

Zita NUTAUTAITĖ