Suomijoje gyvenantis jaunosios kartos žurnalistas Vytautas Kraujalis, susitikęs su bičiuliais kolegomis iš Lietuvos, visada papasakoja apie naujus išbandymus, su kuriais susiduria dirbdamas kompanijoje „Global Broadcasting Media Management“ (GBMM). Jos pagrindinė veikla — rengti radijo laidas apie Kiniją ir jas transliuoti Europos, Azijos ir Afrikos šalyse. Taip pat įmonė administruoja tinklalapį Radio86.com, jame informacija apie šią Tolimųjų Rytų šalį pateikiama 11 skirtingų kalbų, tarp jų ir lietuvių. Radijo laidos šiuo metu transliuojamos ne tik Skandinavijoje, bet ir Prancūzijoje, Armėnijoje, Lietuvoje („Relax FM“), kitose Europos šalyse. Šiuo metu kompanijos biuruose dirba iš viso daugiau nei 50 žurnalistų. Prieš pustrečių metų konkursą laimėjęs ir į tarptautinę GBMM komandą įsiliejęs V. Kraujalis neseniai tapo vyriausiojo redaktoriaus pirmuoju pavaduotoju ir yra atsakingas už sėkmingą įmonės veiklos plėtros įgyvendinimą.

Tačiau Vytautas prisipažįsta, kad tokio — vadovaujamo ir organizacinio — darbo niekada specialiai nesiekė. Ir man, jo buvusiai kursiokei, kiek netikėta, kad autostopininkas plevėsa, daug blaškęsis, išbandęs ir savanorio su neįgaliaisiais Italijoje darbą bei apie tai parašęs knygą, ir korespondento žinių tarnybose amplua, ir dalyvavęs internetinės žiniasklaidos projektuose, galiausiai puikiai susigyveno su itin atsakingu vadovo medijų kompanijoje vaidmeniu. Dabar lietuvis koordinuoja visų radijo programų planavimą, jų transliacijų įdiegimą bei priežiūrą, prisideda prie kompanijos žiniasklaidos strategijos kūrimo ir rengia darbuotojų atrankas. Bet naujus uždavinius ir dėl kultūrinių skirtumų kylančius nesusipratimus V. Kraujalis priima kaip malonius iššūkius.

Iki tol daug keliavai, bet su Azija dar nebuvai taip tampriai susijęs. Kodėl galų gale apsistojai ties vadovo darbu medijos kompanijoje, kuri rūpinasi informacijos apie kinų kultūrą sklaida?

Iš tiesų prieš pustrečių metų dirbti šioje įmonėje pradėjau, galima sakyti, visiškai atsitiktinai. Tiesiog teisingu laiku atsidūriau teisingoje vietoje. Viena mano kolegė Lietuvoje pastebėjo skelbimą, kuriame buvo ieškomas lietuviškai kalbantis žurnalistas darbui Suomijoje. O aš vos prieš kelis mėnesius buvau persikraustęs į tą šalį pas ten studijuojančią mano sužadėtinę (dabar jau žmoną) Johanną. Tuo metu lankiau intensyvius suomių kalbos kursus ir darbo aktyviai neieškojau, tad labai maloniai nustebau pamatęs kolegės man persiųstą darbo skelbimą. Nieko nelaukęs parašiau motyvacinį laišką ir pridėjęs savo gyvenimo aprašymą išsiunčiau skelbime nurodytu adresu. Jau po dvidešimt minučių sulaukiau vyriausiosios redaktorės skambučio dėl pokalbio. Dar po kelių dienų kroviausi lagaminus ir krausčiausi iš Oulu miesto į Tamperę. Taip prasidėjo mano karjera GBMM.

Kaip manai, kodėl atrinko būtent tave?

Prieš pradėdamas darbą šioje žiniasklaidos įmonėje kiek ilgiau nei metus dirbau redaktoriumi Anglijos lietuviams skirtame tinklalapyje Anglija.lt, o dar prieš tai maždaug pusantrų metų  praleidau TV3 žinių tarnyboje, kur kasdien rengiau reportažus įvairiausiomis temomis. Be to, studijavau žurnalistiką Vilniaus universitete (nors studijų ir nebaigiau) bei turėjau patirties bendraujant su skirtingų kultūrų atstovais — jau buvau gyvenęs Italijoje ir Anglijoje. Greičiausiai visos šios aplinkybės ir lėmė tai, jog būsimasis darbdavys į laisvą poziciją pasirinko būtent mane.

Tave kompanijos pareigose vis paaukštindavo. Šiais metais tapai vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju ir esi atsakingas už sėkmingą įmonės plėtros įgyvendinimą. Kas tave motyvuoja tokiam organizaciniams darbui?

Nuo pat to momento, kai pradėjau dirbti GBMM, mane labiausiai motyvuoja du dalykai: visų pirma, aš vis dar negaliu atsistebėti Kinijos įvairove — kiekvieną dieną apie šią šalį sužinau vis kažką, kas verčia pakraipyti galvą. Kinijos kultūra, istorija ir dabar visuomenėje vykstantys pokyčiai yra išties unikalūs, o jų mastą mums sunku suvokti.

Ką sako vien faktas, jog per praėjusius du dešimtmečius Kinijos miestuose gyvenančių žmonių skaičius išaugo nuo 26 iki beveik 50 procentų visų šalies gyventojų, o šioje šalyje juk gyvena daugiau negu 1,3 milijardo žmonių! Kinija yra nepaprastai įdomus regionas, kurio mes beveik nepažįstame. Būtent apie tuos teigiamus ir neigiamus pokyčius visuomenėje, apie įvairiausius vienos seniausių pasaulio kultūrų ypatumus mes ir stengiamės informuoti. Įdomu dirbti, kai žinai, jog tavo darbas padeda suartinti skirtingas taip viena nuo kitos nutolusias kultūras.

Kitas mane nuolat darbe motyvuojantis dalykas — tai dinamiškumas. Kai pradėjau dirbti šioje įmonėje, joje buvo maždaug penkiolika žurnalistų. Dabar jų skaičius išaugo daugiau nei tris kartus ir tas augimas tik didėja. Nors tokia kompanijos plėtra reikalauja daug energijos ir įtampos, ji yra ir vienas geriausių tobulėjimo variklių. Kasdien gali išmokti vis kažko naujo, kasdien susiduri su vis naujais iššūkiais ir problemomis, kurias turi spręsti. O man jas spręsti patinka, nes kuo daugiau problemų išsprendi, tuo didesnę patirtį įgyji.

Ankstesniuose darbuose, kad ir kokie jie įdomūs būdavo, kažkuriuo metu vis pajausdavau rutiną ir motyvacijos stoką. Šiame mano darbe nuobodu tikriausiai nebus niekada.

Kaip tavo požiūris į šį darbą ilgainiui kito? Juk iki tol neturėjai vadovo darbo patirties?

Kilimas karjeros laiptais įmonėje įvyko pakankamai greitai ir su kiekvienu žingsneliu laukė nauji ir vis didesni iššūkiai. Kiekvienoje situacijoje teko daug ko mokytis. Kai užimi vadovaujančias pareigas, kad ir kokio lygio jos būtų, privalai užtikrinti, kad tavo priimami sprendimai būtų geriausi toje situacijoje. Be abejo, ne visuomet jie būna išties teisingiausi, tuomet tenka pripažinti klaidą, padaryti iš to išvadas ir stengtis jos ateityje nebekartoti.

Kitas sunkus dalykas vadovaujant — išmokti išlaviruoti tarp darbuotojo ir darbdavio. Ne visuomet darbuotojo norai sutampa su įmonės tikslais, tad tenka rasti sprendimus, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

Taigi jau nuo pat pirmųjų darbo savaičių teko mokytis vadovauti. Kiekvienoje naujoje pozicijoje reikia šiek tiek laiko įgauti darbuotojų pasitikėjimą, o tas laikotarpis ir yra sunkiausias. Žinoma, visuomet bus tų, kurie nepatenkinti vienais ar kitais priimtais sprendimais, tačiau vadovaujant žmonių kolektyvui — tai normalu ir neišvengiama.

Visuomet stengiuosi vadovautis principu, kad kaip tu su žmogumi elgsiesi, taip ir jis tau atsakys. Tą pačią taisyklę bandau taikyti ir dirbdamas vadovaujantį darbą. Kai tenka priimti nemalonius sprendimus, tik būdamas sąžiningas su darbuotojais, gali tikėtis, kad neprarasi jų pasitikėjimo ateityje.

Pats esi lietuvis, tavo darbo centrinė būstinė — Suomijoje, o kompanijai dirbantys žmonės — iš įvairių šalių. Matyt, iššūkius lemia ir daugiatautis kolektyvas?

Šiuo metu vien mūsų centrinėje būstinėje Tamperėje dirba devyniolikos tautybių atstovai. Be jokios abejonės, toks margas kultūrų mišinys sukuria unikalią atmosferą. Oficiali mūsų darbo kalba yra anglų, tad jeigu susirinkime dalyvauja penki suomiai ir vienas kitos tautybės atstovas, visi pokalbiai vyksta anglų kalba. Tokiais atvejais išties supranti, kaip svarbu visiems suprasti vienas kitą — be bendros kalbos tokia įmonė paprasčiausiai negalėtų egzistuoti.

Žiniasklaidoje egzistuoja griežti terminai, pavyzdžiui, radijo laida turi išeiti į eterį ne minute vėliau, nei numatyta programoje. Todėl priėmus naują darbuotoją gan greitai pasimato jo požiūris į darbą ir atsakingumą. Negalėčiau išskirti, kad kažkurios tautybės atstovai mūsų kompanijoje dirba geriau ar blogiau — viskas labiausiai priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai. Kartais tos pačios tautybės žmonės gali būti skirtingi kaip diena ir naktis, o du iš labiausiai nutolusių kraštų atvykę kolegos bendrauja ar dirba labai panašiai. Iš tokių įdomesnių kultūrinių dalykų galėčiau paminėti tai, kad per pastaruosius kelis mėnesius kone kartą per mėnesį Graikijos žiniasklaidininkai vis ėjo streikuoti. Tokiais atvejais esame priversti eteryje groti vien muziką. Nė vienoje kitoje šalyje nieko panašaus dar nėra buvę...

Kultūrinių skirtumų, aišku, pasitaiko. Pavyzdžiui, susidarė toks įspūdis, kad jei, tarkim, suomiai yra linkę viską planuoti pabrėžtinai sistemingai, nuosekliai ir kruopščiai, kinai kartais nevengia priimti sprendimų paskutinę akimirką, o rezultatų tikisi kaip įmanoma greičiau. Kita vertus, kinai galbūt labiau mėgsta rizikuoti ir bandyti naujus metodus, otie patys suomiai yra labiau konservatyvūs. Tiesa, čia tik mano pastebėjimai. 

Įdomus dalykas tas, kad didelė dalis Tamperėje dirbančių mano kolegų užsieniečių į Suomiją atvyko dėl meilės suomei ar suomiui. Tad dažnai su skirtingomis kultūromis susiduriame ne tik darbe, bet ir namuose.

O kaip ieškai susikalbėjimo tarp skirtingų kultūrų žmonių? Kas padeda?

Mano nuomone, dirbant daugiakultūrėje terpėje svarbiausia būti atviriems ir įsiklausyti į aplinkinius. Dar iki tol, kol atvykau gyventi į Suomiją, teko daug keliauti, bendrauti su įvairiausių tautybių ir religijų,įsitikinimų žmonėmis. Jau tada supratau, kad tik priimdamas tą žmogų tokį, koks jis yra ir nebandydamas jo keisti, savo monologą gali pakeisti dialogu. Manau, kad dirbant su skirtingų kultūrų žmonėmis, kraštutinumams vietos lieka labai nedaug.

Visi mes esame skirtingi, tačiau tai ir puiku — tik sugebėjus išnaudoti individualias kiekvieno žmogaus savybes, galima pasiekti gerų rezultatų. Ir tai galioja ne tik skirtingoms tautybėms — kartais būna, kad lietuvis lietuvio nesupranta ir nesugeba vienas kito išklausyti. Tiesą pasakius, tokioje daugiakultūrėje įmonėje kaip mūsų kasdien bendraujant su skirtingais žmonėmis, tos tautybės lyg ir išnyksta — visus vienija bendras noras savo darbą atlikti kaip įmanoma geriau.

Kita vertus, pagrindinis mūsų darbo objektas yra būtent kultūra — juk skirtingomis kalbomis ir skirtingoms auditorijoms mes pristatome Kiniją. Tikiu, kad būtent tuo tarpkultūriniu dialogu, kurį skatiname savo laidomis, mes laužome tuos barjerus, vis dar skiriančius skirtingų rasių, tautybių ir kultūrų žmones.

Kokius pastebėjai požiūrio į darbą ir vadovavimą žiniasklaidos kompanijai Lietuvoje ir Suomijoje skirtumus?

Lyginant konkrečiai dvi šalis — Lietuvą ir Suomiją, skirtumų išties apstu. Mano manymu, Lietuvoje dar labai dažnai vadovai, priimdami į darbą naują darbuotoją, įsivaizduoja darantys jam didelę paslaugą. OSuomijoje kiekvienas darbuotojas, nepriklausomai nuo to ar jis studentas, dirbantis kelias valandas per savaitę, ar valytoja, ar aukščiausios kvalifikacijos specialistas, — visi jie vertinami kaip svarbi įmonės dalis, nuo kurios priklauso bendras rezultatas.

Kai vadovai su savo pavaldiniais elgiasi pagarbiai, sukuria gerą atmosferą ir dar leidžia uždirbti konkurencingą atlyginimą, be jokios abejonės, didžioji dalis darbuotojų tą įvertins ir elgsis atitinkamai.

Lietuvoje teko dirbti ar bendrauti su ne vienu žinomu televizijos prodiuseriu ar įvairaus rango žiniasklaidos bendrovių vadovais. Tie prisiminimai yra nebūtinai patys geriausi — daugybė slaviškų keiksmažodžių, pakeltas balsas, bandymai derėtis su darbuotoju mokant jam atlyginimą ir kiti panašūs dalykai buvo neatskiriama mūsų žiniasklaidos užkulisių dalimi bent jau prieš kelerius metus, o gal ir dabar.

Suomijoje tokia bendravimo ir darbo kultūra yra sunkiai įsivaizduojama. Čia, kiek teko susidurti, darbdavio ir darbuotojo santykiai grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba vienas kitam. Aišku, visko pasitaiko ir šioje šalyje — tikrai ne visada ir ne visi darbdaviai ir darbuotojai yra šilkiniai, tačiau tai yra dažniau išimtys iš taisyklės nei norma.

Suomijoje žurnalistų profesinė sąjunga yra pakankamai stipri, tad ir žurnalistai jaučiasi labiau užtikrinti dėl savo teisių ir bendraudami su darbdaviais, ir stengdamiesi tinkamai atlikti savo kasdienį darbą. O Lietuvoje Žurnalistų sąjunga vis dar neturi tokios įtakos, kad žurnalistai jaustų saugų užnugarį. Galbūt jos galia pamažu auga, tačiau be jokios abejonės — per lėtai. Manau, kad sustiprėjus žurnalistų teises ginančioms profsąjungoms, išaugtų ir pačios žiniasklaidos kokybė.

Kinija nekelia asociacijų su laisva, demokratiška žiniasklaida... Kaip atrenkate informaciją apie šią šalį? Ar įmanomas objektyvumas?

Tai yra pats dažniausias klausimas, kurį išgirstu, kai kam nors pasakau, jog mūsų įmonės veikla —  informacijos apie Kiniją sklaida. Visiems pirmiausia tai asocijuojasi su cenzūra, žodžio laisvės trūkumu ir kitais panašiais dalykais. Aš pats uždaviau tą patį klausimą dalyvaudamas pokalbyje dėl darbo. Išties — galbūt dėl nusistovėjusių stereotipų, galbūt dėl kitų priežasčių, daugeliui atrodo, kad informacijos apie Kiniją sklaida būtinai yra propaganda. Bet taip nėra. Mes tikrai nevengiame aštrių temų ir nesistengiame jų nutylėti. Geriausias to pavyzdys — praėjusių metų Nobelio taikos premijos laureatas Liu Xiabo, kontraversiškasis Ai Weiwei. Pažvelgus į mūsų tinklalapio Radio86.com archyvą, galima rasti tikrai ne vieną ir ne du straipsnius apie jį. Ir propagandą ar pataikavimą Kinijai juose sunkiai kas įžvelgtų. Mūsų radijo laidose taip pat yra ne kartą dalyvavę pašnekovai iš „Amnesty International“ ir kitų už žmogaus teises kovojančių organizacijų.

Pagrindinis mūsų principas rašant apie vieną ar kitą įvykį bei reiškinį — remtis įvairiais šaltiniais ir iš Kinijos, ir iš Vakarų pasaulio. Tie patys dalykai Kinijos valstybinėse ir didžiosiose Vakarų šalių žiniasklaidos priemonėse neretai interpretuojami visiškai skirtingai. Taigi mūsų misija — ne teisti ir vertinti, kas yra teisesnis, bet pateikti šiuos skirtingus argumentus vienoje vietoje ir leisti klausytojams ir skaitytojams patiems spręsti — kas teisus, o kas ne.

Taigi pagrindinis mūsų tikslas yra į tam tikrus reiškinius pažvelgti giliau ir leisti auditorijai išgirsti skirtingas nuomones bei priežastis toms nuomonėms atsirasti. Tačiau aktualijos sudaro tik dalį mūsų radijo laidų ir internetinio turinio. Mes taip pat didelį dėmesį skiriame pasakojimams apie Kinijos kultūrą, visuomenę, kinų gyvenimo būdą, tradicinę kinų mediciną, pramogų industriją, verslą — viską, kas vienaip ar kitaip susiję su Kinija.

Tarp kitko, dažnai įsivaizduojama, kad tik Kinija vykdo propagandą, tačiau šališkumo neretai galima rasti ir tokių grandų kaip CNN ar BBC pranešimuose, kuriuos eilinis vartotojas dažnai priima kaip už gryną pinigą. Pavyzdžiui, „Fox News“ visai neseniai rodė reportažą apie protesto demonstracijas Rusijoje, tačiau užkadriniai vaizdai buvo paimti iš neramumų Graikijoje. Taigi žiūrovas, žiūrėdamas šį reportažą galėjo susidaryti įspūdį, kad ir Rusijoje buvo mėtomi Molotovo kokteiliai, degė automobiliai, vyko masiniai susirėmimai. Galbūt tai buvo tik montažo klaida, gal atmestinas režisierių darbas, o gal išties propaganda? Bet kuriuo atveju žiūrovai buvo suklaidinti.

Dar svarbu pasakyti, kad mūsų įmonė įregistruotaSuomijoje, jos veikla remiasi Suomijos įstatymais, o žurnalistų darbas — Suomijos arba tos šalies, kurioje žurnalistas dirba, žurnalistų etikos kodeksu. Šimtas proc. GBMM akcijų priklauso privatiems investuotojams, todėlir mūsų įmonės tikslas yra uždirbti pelno. „Global Broadcasting Media Consultation Co., Ltd“ yra didžiausia GBMM akcininkė, valdanti 60 proc. bendrovės akcijų. Likę 40 proc. priklauso „FutuVision“ holdingui. Taigi GBMM yra privati įmonė ir visus su turiniu susijusius klausimus sprendžiame mes patys.

O kaip tavo požiūrį į žurnalistiką veikia Suomijos žiniasklaida, nepaisant to, kad informaciją rengiate ne apie šios šalies aktualijas?

Kaip jau minėjau, mūsų įmonė veikia pagal Suomijos įstatymus, tad mes vadovaujamės ir Suomijos žurnalistine etika. Iš tiesų ji remiasi tais pačiais principais, kuriais vadovaujasi ir Lietuvos žurnalistai. Tiesa, turbūt vienas akivaizdesnių principų suomiškojoje medijoje yra tas, kad čia etika rūpi visiems — ir žurnalistams, ir redaktoriams, ir vartotojams, ir reklamos užsakovams, kurie toje žiniasklaidos priemonėje reklamuojasi.

Lietuvoje teko girdėti tik pavienius atvejus, kai pasirodžius akivaizdžiai neetiškam reportažui ar straipsniui, reklamos užsakovai oficialiai pareiškia atsiriboją nuo etiką pažeidusios žiniasklaidos priemonės. O Suomijoje, taip pat, kaip ir kitose Vakarų Europos, šalyse tokia praktika yra nereta.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ