Buvęs naujienų portalo lrytas.lt vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka autorių, kurie su juo dirbo, gerbiamas už minties laisvės puoselėjimą ir liberalumą. Skaitytojai jį myli arba jo nekenčia už aštrią politinių patologijų kritiką. Valdžiažmogiai R. Valatką keiksnoja (ir prakeikinėja) už tai, kad per pastaruosius dvidešimt metų jis nė savaitę įstatymų leidėjams neleido kandžių įžvalgų nekliudomiems sau ramiai regzti aferas, meluoti ir tuo pačiu augintis reitingus.

Neglostančios tiesos rėžimas tautai ir jos išrinktiesiems tiesiai į akis, ironija ir visuomenės bei jos vadų silpnybių ir ydų pašaipa ypač erzina ar piktina tuos intelektualais save laikančius piliečius, kuriems patogiau gyventi patiems neturint savo nuomonės arba ją slepiant po dviprasmiškais išvedžiojimais, o gal net už aukštos tylos tvoros. Apie tai ir kalbėjausi su buvusiu redaktoriumi R. Valatka.

Kodėl pas mus net žurnalistikos studentai mokomi neturėti savo nuomonės, o objektyvumas jiems pateikiamas kaip neutralumas?

Man atrodo, kad apskritai visi lietuviai dabar taip mokomi gyventi — neturėti pozicijos. Žurnalistas neturi savo nuomonės, kai nenori kariauti su valdžia. Pastebėjau, kad net patys geriausi jauni žmonės nenori rašyti komentarų, kritinių straipsnių. Niekas to garsiai nedeklaruoja, bet tą jauti. Niekas net tos problemos nekelia. Man regis, Lietuvoje jau ir įsivyravusi tendencija neturėti nuomonės, nebūti pilietišku, nesukti sau galvos. Žmonės mano, kad demokratija ir laisvė jiems savaime jau duota tūkstančiui metų į priekį. Tai gali būti susiję su prastu istorijos mokymu, neįsivaizdavimu arba bandymu pamiršti, kokioje geopolitinėje erdvėje gyvename.

Lietuvoje niekas nenori sakyti tiesos į akis. Taip buvo šalyje nuo amžių amžinųjų, nuo pat   Rzeczpospolitos padalijimo laikų. Laikoma, kad geriau į akis — saldžiai, o už akių jau pasakysiu viską, ką galvoju. Manau, čia yra nemaža dalis kaltės, kad ir kaip būtų paradoksalu, ir tų, kurie yra pilietiškai aktyvūs.

Pas mus bėda ta, kad niekas nenori turėti konkurentų: jei jau paėmei šitą postą, tai aplinkui turi būti išdeginta žemė. Jeigu tu, tarkim, būdamas socialdemokratu ar konservatoriumi, mokysi savo studentus turėti pilietinę poziciją, vadinasi, tu lyg ir paruoši gyvatę užantyje, nes jie taviškius gali kalti prie kryžiaus. Tai reiškia, kad jie tau trukdys gyventi.

Lietuvoje įsigali telefoninė teisė. Kai kurios bylos rodo, kad sprendimai priimami ne teismo salėje, ne prokuratūroje, o kažkur kitur. Bet tai jau padarinys. Nes yra žinoma, kad niekas tau akių dėl to nedraskys ir su tuo visi susitaikys.

Jau ir paaiškinote iš dalies, kodėl žmonės pas mus nemėgsta satyros, aštrios kritikos, sarkazmo? Juk ir jūs, ir naujienų portalo, kuriam vadovavote, autoriai kaltinami žodžio chamizmu, purvadraibiu.

Mane visą laiką kaltina, jog esu piktas. Bet tai greičiau yra mano neprietelių noras tokį mane matyti. Tiesiog žmonės lengvą pašaipą, ironišką stebėtojo poziciją per du tris laiptelius perkelia į pagiežos lygį. Todėl, kad, visų pirma, patys kaltintojai pagiežingi. O, antra, daugelis nedrįsta tos savo pagiežos reikšti į akis, viešai. Bet kai jie susiduria su žmogumi, kuris nebijo visai Lietuvai pasakyti, kad š... yra š..., o juoda yra juoda, kad parduoti žmogų Lukašenkai yra nusikaltimas, o patys to įvardyti nedrįsta, — pradeda veikti savisaugos mechanizmas: šitaip žmogus bando apsaugoti savo ego nuo sąžinės graužaties.

Kiekvienas žmogus yra  pakankamai protingas, kad suprastų, ką jis daro gerai ar blogai. O kaltinti autorius reiškia tarsi užburti. Užburti situaciją. Lietuviams apskritai būdinga užburti artimuosius, ateitį, net krepšinio rezultatus. Jei mums kažkas nepatinka, mes stengiamės tą asmenį užburti — padaryti jį piktu. Sukūrus jo, kaip pikto žmogaus, įvaizdį, tampa lengviau jo nekęsti. Manau, kad tai kyla iš artimo meilės stokos.

Mes nesugebame adekvačiai suvokti pasaulio, nes jo nemylime, net nekenčiame. Aš dažnai primenu pavyzdį apie atliktą tyrimą trisdešimtyje valstybių, kuris parodė, kad pagal artimo meilę lietuviai yra paskutinėje vietoje. Ar galima pasitikėti kitu žmogumi, „taip“ atsakė devyniasdešimt procentų norvegų, aštuoniasdešimt devyni procentai švedų, apie aštuoniasdešimt procentų lenkų, net latvių  trisdešimt du procentai, o lietuvių — vos keturiolika procentų.

Taip pat mus pernelyg stipriai veikia minios sindromas. Tai geriau supras vyrai, kurie vaikystėje yra atsidūrę prieš gaują, kurioje yra keli silpni individai — jie pirmieji pradės tave pargriautą spardyti. Ne stipriausias šoks muštis, o būtent silpniausias, nes jis nori nugalėti baimę, kitų akyse pasirodyti stipresnis.

Neapykanta bet kuriam, kuris iškiša kopūstą aukščiau kitų, egzistuoja ne tik tarp žurnalistų — užtenka pažiūrėti, kaip pas mus žiūrima į dizainerius, kurie bent kažkiek geresni už kitus, į gerus rašytojus. Kai puikius romanus išleido Kristina Sabaliauskaitė ir Audronė Urbonaitė, neapykanta joms buvo reiškiama net ir todėl, kad jos — ne Rašytojų sąjungos narės.

Ir čia veikia ta pati savisauga. Nes bijome šito pasaulio, bijome žiūrėti į akis.

Kiek pažįstu jus, kaip redaktorių, žinau, kad publikuodavote ir tas autorių nuomones, su kuriomis nebūtinai sutinkate. Tai žurnalistiniame darbe laikote tam tikru savo trūkumu, silpnybe ar privalumu?

Redaktorius negali viso pasaulio lipdyti pagal save. Aš net ieškodavau autorių ir kalbindavau į portalą rašyti tokius žmones (pavardžių čia neminėsiu), kurie turi visiškai priešingą nuomonę nei aš. Portale skaitytojas turi rasti visko, ko jis nori. Ne visi, tarkim, mėgsta mane, Užkalnį ar Sabaliauskaitę. Bet galima parodyti, kad yra ir kitų autorių, ne vien šie.

Apskritai pasaulis yra margas. Jei pasaulis margas, tai naujienų portalas, laikraštis irgi turi būti margas. Ir tai — nei trūkumas, nei privalumas, tai tiesiog profesionalus požiūris į darbą.

Ką atkirstumėte tiems intelektualams — ir net filosofams, kurie, galbūt išsiilgę sovietinės sistemos, sako, kad valdžios kritika iš žiniasklaidos pusės trukdo tai valdžiai dirbti?

Atsakyčiau labai paprastai: vadinasi, jie nėra filosofai, nes koks filosofas, jei jis mąsto nekritiškai? Ir koks intelektualas, jei jis ne tik tyli, kai valdžia šėką pjauna, bet dar ir kritikuojantį tą valdžią bando užčiaupti? Kuo jis iš esmės tada skiriasi nuo, tarkim, Gulago prižiūrėtojų? Prisitaikėliška pozicija neturi nieko bendra nei su tikro intelektualo laikysena, nei jo paskirtimi šioje žemėje, nei su meile išminčiai. Kita vertus, jei kiekvieną, kuris dėsto filosofiją, laikysime filosofu, tai vargas tada filosofijai. Lietuvoje yra Šliogeris, dar vienas ar du, kuriuos galėčiau pavadinti filosofais.

Blogai, kai ir intelektualai bando žaisti jiems iš principo svetimus galios žaidimus. Lietuvoje mėginama ne tik įveikti kitą nuomonę, poziciją, bet ir sutrinti, sunaikinti tuos žmones, kurie jos laikėsi. Tuo mes ir panašūs į eurazinę Rusiją. Ten žmogus žino, kad jei jis iškrito iš valdžios, jis iškart gali atsidurti kalėjime. Tikroje demokratinėje valstybėje, tarkim, jei žmogus iškrito iš ministrų, jis tikrai gaus darbą — galbūt eis ambasadoriaus ar departamento direktoriaus pareigas. Nes laisva demokratinė šalis žmonėmis nesimėto.

Kad ir kaip būtų liūdna, intelektualai tuose galios žaidimuose dalyvauja dar smarkiau nei politikai. Kad visuomenė vis labiau gniaužiasi į save, kad per televiziją net nebėra kam kritiškai įvertinti prezidentės užsienio politikos, kyla ir iš to, kad mūsų intelektualai labai silpni, bailūs. Prisipažinsiu: nesitikėjau sulaukti tokio meto kaip dabartinis. Kad net žmonės, gimę sovietmečiu, nebeprisimena, kokią žalą lietuvių tautai padarė Maskvos okupacija. Kad net Sąjūdžio veteranai trokšta, kad apie valdžią būtų kalbama tik gerai arba labai gerai. Kas būtų likę iš Lietuvos, jei tokia nuostata būtų likusi nenugalėta 1988 metais? Kada suprasime, kad apie valdžią ir jos politiką žurnalistai turi rašyti tik kritiškai ir labai kritiškai, nes kitaip valdžia paprasčiausiai išsigims.

Manote, kad atsakomybę už mūsų visuomenėje įsivyravusias susitaikėliškas nuotaikas, baimę reikšti savo nuomonę turi prisiimti visų pirma ne paprasti žmogeliai, o tik siauras ratas veikėjų?

Mano filosofijos dėstytojas sakydavo, kad žuvis pūva nuo galvos. Aš antrame kurse buvau kurso seniūnas, todėl jis kaltindavo mane, kad į jo paskaitas ateina trys keturi studentai. Jos vykdavo filosofijai ne itin patogiu laiku — šeštadieniais 8 val. 30 min.

Žmogus, gyvenantis, tarkim, Skuode, be abejo, turi mažiau galimybių pasakyti nemalonią tiesą valdžiai, nei gyvenantis Vilniuje, galintis čia pat parašyti artikuliuotą tekstą, paskelbti jį portale ar per televiziją, apie tai pakalbėti laidoje. Todėl manau, kad tai yra pirmiausia elito problema. Elito, kuris prisitaikė gyventi jaukiuose patamsiuose. Kuris bijo iškišti savo kopūstą, nes dėl to galbūt negaus ES pinigų kokiam savo projektėliui ar dreba dėl darbo.

Be abejo, ta atsakomybė prasideda nuo viršaus. Mūsų elitas nebeturi stuburo. Kita vertus, ir apačios į viršų neišmeta tų žmonių, kurie kaip 1988—1990-aisiais, sakytų tai, ką galvoja.

O juk jei tau bendruomenė suteikė išsilavinimą, jei tu gali kitus dailiai mokyti universiteto auditorijoje, tai reiškia, kad tau visuomenė užkrovė ir pareigą sakyti tai, kas yra negerai. Įvertinti ir apibendrinti tikrovę — ne darbininko (plačiąja prasme) uždavinys, o profesoriaus, žurnalisto, rašytojo, režisieriaus.

Koks, jūsų požiūriu, apskritai dabartinis valdžios ir žiniasklaidos santykis Lietuvoje?

Dabar terminas „žiniasklaida“ Lietuvoje reiškia labai paviršutinišką dalyką: tik tai, kad šalyje yra laikraščių, televizijų, radijo stočių, naujienų portalų. Bet juk iš tikrųjų kiekvieno jų santykis su valdžia vis kitoks. Vienų — kaip naminių pudelių, kitų — kaip išmokytų tarnauti buldogiukų, kuriuos politikai ar verslininkai pagal savo įgeidžius pasiunčia kur reikia ir kada reikia, dar kitų — kaip visuomenės sarginių šunų. Bet ši sarginių šunų veislė sparčiai nyksta. Dėl įsimetusių virusų ir visuotinės baimės atmosferos. Manau, netrukus ir visai išnyks. Tik tada visi tie, kurie troško, kad valdžia nebūtų kritikuojama, supras, ką jie prarado, nes ateis ir jų pačių eilė. Juk kai žmonių bendruomenėje pradedama kariauti ir laikomasi nuostatos, kad jei žmogus neįtiko, jis turi būti išmestas, tokiam karui nebėra pabaigos, ir sunaikinus tikrą priešą, reikia išgalvoti menamą priešą. Todėl ateis eilė ir tų, kurie mano, kad šiuo metu Lietuvoje valdžia yra beveik nekritikuojama. Ir tai  —  viena didžiausių Lietuvos bendruomenės bėdų.

Įsivaizduokite — valdžia per vieną naktį pakeičia visus mokesčius, viską sujaukia, ir visi su tuo susitaiko, išskyrus Gariūnų turgininkus. O Graikijoje, kur visi mato, kad yra milžiniškos skolos, kurias visi kartu pravalgė, bet vis tiek žmonės reiškia savo nuomonę, nesutinka su tuo, nors iš esmės ir yra neteisūs.

Tuo metu pas mus štilis — nors ruošiamasi statyti dešimtis milijardų kainuosiančią atominę elektrinę, kurios niekas tiksliai net kainos nežino, niekas nežino, kiek kainuos kilovatvalandė. Profesorius Rimantas Rudzkisbandė tik iš viešojoje erdvėje pateiktų matmenų apskaičiuoti, kiek kainuos tokios AE kilovatvalandė, bet buvo išvadintas vos ne valstybės priešu. Ir ką — niekam tai, išskyrus vieną kitą ekonomistą, vieną kitą žurnalistą, nėra įdomu. Priešingai — pataikūnai rėkia, kad kritikuodamas valdžią, trukdai jai dirbti. Dėl to valdžia ir daro, ką nori. Štai prieš mėnesį ministras Arvydas Sekmokas aiškino, kaip jis atpigins šildymą, o dabar sako, kad ji brangs. Aš žinojau, kad ji brangs ir jį kritikavau. Tai ar aš turiu dabar jaustis kaltas, kad Sekmokas kabino tautai makaronus ir šlykščiai melavo? 

Manau, kad Lietuvoje valdžios realiai niekas ir nekritikuoja.

Man kartais atrodo, kad žiniasklaidos galia ir neribojama įtaka tėra iliuzija. Kiek iš tiesų žiniasklaida šiandien yra pajėgi paveikti, pakeisti valdžios sprendimus, net valstybės politiką?

Ir žiniasklaidos, ir Bažnyčios įtaką galima patikrinti vienu atveju: jei žiniasklaida ar Bažnyčia pradeda kalbėti imperatyvu, liepiamąja nuosaka, paaiškėja, kad nieko jos negali, niekas jų neklauso. Net jei kunigas per pamaldas sako „balsuok už tą ar kitą“, dažniausiai toje apygardoje žmonės balsuoja kitaip.

Žiniasklaida pati iš savęs neturi jokios galios ar įtakos. Jos įtaka padidėja, kai žiūrovai, skaitytojai, klausytojai reaguoja į tai, kas paskelbta, parašyta. Normalioje vakarietiškoje visuomenėje, jeigu būtų toks atvejis kaip su mūsų energetikos ministru Sekmoku, kuris iš pradžių sakė, kad sumažins šildymo kainas, o paskui lygiai tokiais pat argumentais sako, kad ji bus padidinta, pati partija nuimtų tokį ministrą, nes jis kenktų partijai, Vyriausybei. O Lietuvoje taip nėra, nes nebuvo į jo kalbas reakcijos ir visi jau pamiršo, ką prieš mėnesį jis šnekėjo. Vadinasi, ir žiniasklaidos įtakos jokios čia nėra.

Jeigu tu parodei ir niekas nesureagavo, vadinasi, veidrodis nieko nerodo, tu priėjai ir pasitraukei nuo jo. Manyčiau, kad tą menamą mūsų įtaką, beje, pučia tokie veikėjai kaip Sacharukas, Stoma, koks nors Šimėnas — tie, kurie nuolat įkliūva su ne itin gražiais darbais. Kai juos parodo visame gražume, jiems tada ima vaidentis, kad dangus griūva. O kai jie nustoja į tai kreipti dėmesį, paaiškėja, kad dangus negriūva.

Be to, žiniasklaida neturi nei tardymo institucijos, nei teisėjų, ji nesuims ir nenuteis. Jos įtaka pasireiškia tiek, kiek visuomenė reaguoja į tai, ką ji paskelbia. O kadangi mūsų visuomenė neypatingai reaguoja (štai Stomos atveju atsirado net galybė jo gynėjų), tai mūsų žiniasklaida tampa tobulu žaibolaidžiu ir politikai, ir visuomenei. Jei tau nepatinka, kas buvo parodyta per TV ar parašyta straipsnyje, tu gali iškart tą žiniasklaidos priemonę apkaltinti, jog straipsnis užsakytas, jog tai paslėpta reklama, jog „žurnalistai — prostitutės“, „visi jie tokie“.

Sakyčiau, kad žiniasklaida Lietuvoje vietoj veidrodžio funkcijos vis dažniau atlieka žaibolaidžio funkciją. Tai žaibolaidis, sugeriantis mūsų perteklinę emocinę energiją.

Štai jei sudėtume Lietuvos dėlionę — paveikslą ir pažiūrėtume, ant kokios dorovinės sistemos šalis laikosi, paaiškėtų, kad ant jokios. Žiniasklaida — tos pačios dėlionės dalyvis. Jeigu paveiksle yra piktžolių daugiau, tai galima numanyti, kad kviečių derlius bus gerokai prastesnis nei, tarkim, kokiame Vokietijos lauke, kur piktžolėms niekas neleidžia veistis.

Tai kaip išravėti tas piktžoles?

Kaip istorikas galiu pasakyti, kad vienos bendruomenės tą problemą įveikia, o kitos — neįveikia ir žlunga. Kokia daugybė karalysčių ir imperijų, kurios žlugo: faraonų Egiptas,Hetitai, Asirija, Babilonas, turkų, mongolų imperijos... Net mūsų pačių valstybės istorija rodo, kad kai kiekvienas pradeda tempti į savo dvarą, tai ateina galingesnis ir viską pasiima net be mūšio. Taip nutiko1940-aisiais. Dabar jau trečias kartas ir mums reikia labai susimąstyti, ar šitaip gyvendami mes galime likti — šįkart jau ne tik kaip valstybė, bet apskritai, ar galime likti šitoje žemėje kaip lietuvių tauta.

Žemės kaip žmonių planetos aplinka — žiauriai konkurencinė. Kapitalizmą galime mėgti, galime nemėgti, bet socialine prasme kapitalizmas nuo pat pradžių yra konkurencija. Jeigu tu pradedi teisinti melą, vagystes (nes juk vagia ar meluoja taviškis), teisinti net žmogžudystes, vadinasi, bendruomenė stovi ties bedugnės kraštu, ir vieną dieną kas nors atėjęs bakstels pirštu ir ta bendruomenė parklups ant kelių, nugrius.

Grįžtant prie pirmo klausimo dėl pozicijos ir nuomonės neturėjimo, iš esmės tie 1940 metai buvo tokie: dauguma neturėjo savo nuomonės, buvo daroma, kaip valdžia lieps. Tik tuo metu, priešingai nei dabar, jau kilo aktyvi jaunuomenė, kilo nuomonę turintys jaunieji katalikai, kitų srovių, krypčių atstovai. Todėl Lietuva 1941-aisiais ir pakilo į sukilimą. Taip, to sukilimo fonas nekoks, dalis sukilėlių susitepė rankas nekaltų žmonių krauju, bet jame dalyvavo patriotiški jaunuoliai. Į partizaninį karą irgi pakilo ne kokie generolai ar pulkininkai, o leitenantai ir net ne kariškiai, o, pavyzdžiui, mokytojai, gimnazistai. Buvo laisvės užtaisas.

Lyg ir keista, kad dabar tik penkiasdešimtmetį perkopę žmonės aktyvesni, o jaunimas mano, kad demokratija ir laisvė yra jiems kaip duotybė. Bet trečias kartas — pats baisiausias. Jei nedarysime išvadų, netapsime kritiški sau ir savo valdžiai, kada nors kokiame nors istorijos vadovėlyje anglų ar kinų kalba bus parašyta, kad čia, prie Nemuno ir Neries, prieš tris šimtus metų gyveno tokie lietuviai — tauta, kuri turėjo išskirtinę kalbą, išskirtinę istoriją, bet tris kartus nedovanotinai suklydo, pasikliaudama tuo, ką valdžia lieps.

 Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ