„Pats neprofesionaliausias dalykas — kai žurnalistai pradeda išvedžioti savo versijas“, — aiškina Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros vedėjas, docentas Aurelijus Gutauskas. Televizijų „serialai“ Drąsiaus Kedžio tema jam sukėlė daug minčių apie žurnalistikos ir teisėsaugos santykį Lietuvoje. Teisės mokslų daktaro manymu, žiniasklaida dažnai užmiršta pareigūnų gerus darbus ir taip išryškina bloguosius, jog atrodo, kad teisėsauga ne gelbsti, o kenkia visuomenei.

Lietuvių susidomėjimas kriminaliniais įvykiais — labai didelis. Kodėl?  

Gyvename visuomenėje, kurioje nusikalstamumo lygis nėra žemas. Per krizę išaugo turtinių nusikaltimų skaičius. Nuolat susiduriame su autoįvykiais, kai girtas vairuotojas atsimuša į automobilių koloną ar numuša per pėsčiųjų perėją einantį žmogų. Žmonės nori apie tai žinoti, o žurnalistai suvokia, kad tai sudomins skaitytojus.

Informacija apie nusikaltimus įdomi viso pasaulio žmonėms. Prekyba žmonėmis ir narkotikais, žudynėmis pasibaigęs gaujų konfliktas, banko plėšimas, jaunos merginos nužudymas — visada populiarios temos. Tačiau iš kitų Europos šalių Lietuvos žiniasklaida išsiskiria akcentuodama bendrakriminalinius nusikaltimus. Lietuviams įdomu ir tai, kad kas nors kaime gėrė, susikivirčijo ir dūrė peiliu.

Kada žurnalistai jums atrodo neprofesionaliausi, pateikdami kriminalinę informaciją?

Mano galva, pats neprofesionaliausias dalykas — kai žurnalistas pradeda išvedžioti savo versijas, kurios nepatvirtintos jokiais faktais. Tie pamąstymai klaidina ir netgi sukiršina žmones, kurie palaiko skirtingas puses.

Kitas dalykas — tai, kad informacija pateikiama buitiniu stiliumi. Jei įvyko nužudymas, aprašoma kuo detaliau, kaip smaugė ar pjovė, kad tik kuo labiau suintriguotų skaitytoją. Kraupios detalės ir fotografijos kelia pasibaisėjimą. Tokia informacija šokiruoja nepilnamečius, kurie taip pat skaito straipsnius bei žiūri televizijos laidas.

Neva nepilnamečių interesus norinti apsaugoti valdžia priėmė įstatymą, kuriuo draudžiama viešinti siaubą keliančią informaciją. Tačiau niekas nežino, kokia yra toji informacija. Gal prie jos galima priskirti ir pasakas, kuriose kalbama apie nupjautas galvas ar iš kapų prisikėlusius numirėlius?

Tai yra informacijos vertinimo problema. Apibrėžti įstatymu, kas yra siaubą kelianti informacija, neįmanoma, nes vieniems tai kels siaubą, kitiems — ne. Panašiai yra su erotikos ir pornografijos vertinimu — neaišku, kur ta riba. Kiekvienas atvejis — individualus ir galima tik konkrečiame kontekste įvertinti, ar tai pakenks skaitytojui. Manau, kad apie tai spręsti reikia palikti pačiam žurnalistui.

Ypač sudėtinga rengti reportažus apie seksualinio pobūdžio veikas. Žurnalistai turėtų vengti aprašinėti detales, nes tokių nusikaltimų aukos labai pažeidžiamos.Visuomenei nebūtina žinoti, kaip auka buvo prievartaujama. Tačiau jei žurnalistai to neatskleistų, išnyktų ir intriga. Todėl atrodo, kad dažnai nusikaltimų detales žurnalistai atskleidžia su savotišku pasimėgavimu.

Sociologas A.Dobryninas tvirtino, kad kriminalinių įvykių detalės iš pradžių atrodo baisios, bet paskui tokia informacija tampa įprasta. Jo manymu, didžioji bėda ir yra tai, kad žmonės pripranta prie mirties ir sumažėja jautrumas socialinėms problemoms. Jūs taip pat matote tokią bėdą?

Sutikčiau su profesoriaus pozicija — aišku, kad žmonės pripranta, jei kasdien žiniasklaidoje gausybė pranešimų apie nusikalstamas veikas ir jų detales.

Kita vertus, man atrodo svarbiau, kad prapuola saugumo jausmas ir auga nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis. Žmonėms ima atrodyti, kad kiekvieną dieną vyksta baisiausi nusikaltimai, o teisėsauga to nesustabdo. Jie nusprendžia, kad problemas visiškai normalu spręsti smurtiniais veiksmais. Drąsiaus Kedžio istorija — tai pavyzdys, kai žmonės net palaiko konfliktų sprendimą smurtu.

Žiniasklaidoje pasirodanti informacija, kad teismas kokiam nors nusikaltėliui skyrė minimalią bausmę ar lygtinį nusiteisimą, labai suintriguoja nusikalsti linkusius asmenis. Ypač neigiamai tai veikia jaunuolius, kurie ima manyti, kad taip galima spręsti konfliktus ir likti nenubaustam.

Tokie nusikaltimai kaip mokesčių slėpimas netgi neaprašomi kaip nusikaltimai. Lietuviai dažnai teisinasi, kad pas mus blogi įstatymai sukuria situaciją, kad sąžiningai mokėdamas mokesčius žmogus negalėtų užsiimti verslu. Tačiau jei vertinsime turtinę žalą, kurią tokie sukčiautojai padaro valstybei, akivaizdu, kad apie tai reikėtų kalbėti kaip apie nusikaltimus. Bet paprastai į šį ratą yra įsipainioję stambūs verslininkai, todėl tokią temą žurnalistams saugiau palikti nuošalyje.

Čia galima prisiminti prie prokuratūros protestavusias mamytes, kurios sukčiavo, pasididindamos motinystės išmokas. Buvo galima pastebėti, jog dauguma žiniasklaidos priemonę smerkė teisėsaugininkus ir palaikė mamytes.

Tokią reakciją sukėlė apylinkės teismo teisėjas, kuris labai formaliai perskaitė įstatymo raidę. Baudžiamojo įstatymo nuostatos suteikia galimybę sukčiavusioms mamoms ir tėvams pritaikyti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę. Tai nebuvo padaryta, ir tai sukėlė didžiulį susidomėjimą, nes mažus vaikus auginančioms mamoms kilo grėsmė atsidurti įkalinimo įstaigoje.

Tačiau tai nereiškia, jog mamos buvo teisios, aiškindamos, kad jos yra nekaltos. Galbūt valstybės klaida, kad įstatymuose yra spragų, kuriomis galima pasinaudoti. Mes turime suprasti, kad sukčiaudami darome valstybei žalą.

Mano manymu, apie mamų ir teisėsaugos konfliktą rašantys žurnalistai turėjo kalbėti apie problemas su įstatymais. Tačiau viskas buvo suvesta į tai, kad mamos yra teisios, valstybė nesigaili mamų, teisėsaugininkai kabinėjasi prie mamų, nes neturi, ką veikti ir tingi gaudyti kontrabandininkus.

Didelė visuomenės dalis, taip pat ir žurnalistai, mano, kad viena pusė yra juoda, o kita — balta. Jiems sunku pamatyti, jog abi pusės ir savaip teisios, ir savaip neteisios. Gal čia ir yra didžiausia bėda?

Visiškai pritarčiau. Italas Vincenzo Ruggiero savo knygoje apie tai, kaip kriminaliniai nusikaltimai atspindimi masinėse informacijos priemonėse taip pat akcentuoja, kad visuomenės vertinimui turi būti pateiktos abi pusės. Kai viena pusė nudažoma juodai, o kita — baltai, skaitytojams ar žiūrovams sunku susidaryti bendrą vaizdą.

Ypač žiūrint televizijos laidas susidaro įspūdis, kad žurnalistai dėlioja pokalbį taip, kad parodytų asmenį per vieną ar kitą prizmę. Kartais jau iš laidos anonso galiu pasakyti atsakymą, dar nematęs pačios laidos.

Aišku, būna atvejų, kai vieni akivaizdžiai teisūs, kiti — akivaizdžiai kalti. Tačiau dažnai situacija neaiški, bet žurnalistai vis tiek palaiko vieną pusę. Jei konfliktas vyksta tarp teisėsaugos institucijos ir žmogaus, beveik visada pareigūnų darbas bus parodytas blogai.

Užsienio žiniasklaidoje daugiau informacijos apie teigiamą teisėsaugos darbą. Pas mus labai trūksta informacijos apie tai, kad pareigūnai daro gerą darbą. 

Gal taip yra dėl to, kad mažai pareigūnų dirba gerai?

Manau, kad didžioji dalis pareigūnų dirba gerai. Žinoma, klaidų neišvengsi. Galimybes tirti nusikaltimus apriboja ir teisiniai dalykai.

Kaip dirba ikiteisminio tyrimo institucijos, kaip veikia teismų sistema, kokios galimybės skųsti sprendimus, kur kreiptis nukentėjusiems — šią informaciją galima rasti įvairiuose interneto portaluose, tačiau žiniasklaidoje jos labai mažai. Mūsų visuomenė yra teisiškai buka.

Norite pasakyti, kad būtent dėl neišprusimo žmonės į teisėsaugą žvelgia neigiamai?

Visuomenė supranta, kad teisėsaugos institucijos yra jėgos struktūros. Trūksta suvokimo, jog ką tik įvykus nusikaltimui, teisėsaugininkai negali iškart visko sudėlioti į vietas. Netiesa, kad pareigūnai gali naudoti bet kokias priemones — varžo ir baudžiamojo proceso kodeksas, ir operatyvinės veiklos įstatymas. Kartais nusikaltėlis apeliuoja į žmogaus teises ir turi daugiau teisių negu nukentėjusysis. Būna, kad teisėsaugininkai turi įrodymą, bet jiems vis tiek sunku atskleisti nusikalstamą veiką, nes reikia subjektyvių kriterijų. Reikia įrodyti, kodėl žmogus tai padarė. Dėlionės lipinimas užtrunka ilgai, reikalauja daug pastangų ir energijos.

Žurnalistai nori kuo greičiau parengti medžiagą ir dažnai pateikia informaciją taip, lyg būtų blogai dirbama. Teisėsaugininkai negali komentuoti ikiteisminio tyrimo medžiagos, todėl negali visuomenei pateikti net tų faktų, kuriuos žino. Įsivaizduokite, kaip sunku pareigūnams, kai juos kaltina, jie turi argumentų, bet negali apie juos kalbėti. 

Būna ir taip, kad žurnalistai vienaip ar kitaip pareigūnus priverčia prabilti. Jie lepteli kokią nors detalę, kuri suintriguoja, ir tą atskleisdami dažnai patys sau pakenkia.

Žurnale „Verslo klasė“ buvo publikuotas advokato Pauliaus Dockos straipsnis, kuriame jis traukia per dantį teisėsaugininkus, jog šie nuolat kviečiasi žurnalistus. Kodėl taip yra? Turbūt neneigtumėte, kad ir pačioms instuticijoms kartais naudinga paviešinti informaciją? 

Kartais pareigūnai atskleidžia informaciją, norėdami, kad visuomenė pamatytų, jog toje tarnyboje ne miegama, o dirbama. Kai paviešinama, jog sulaikytas įtariamasis, STT, ONTT ar kitos tarnybos užsideda sau pliusą. Jiems neįdomu, ar nusikaltėlis bus deramai nubaustas. Jiems svarbiausia, kad nusikaltęs asmuo sulaikytas. Tokia vieša kova su nusikalstamumu jiems padeda, prašant didesnio finansavimo.

Kaip vertinate paviešinamus telefoninių pokalbių įrašus?

Paviešinimas paviešinimui nelygus. Aišku, jog per ikiteisminį tyrimą pokalbiai neturėtų būti viešinami. Tačiau būna, jog informacija iš kažkur — patys suprantate, iš kur — nuteka.

Jei žmogus buvo tik įtariamasis ir vėliau įtarimas nepasitvirtino, paviešinti pokalbiai gali užkirsti jam kelią dirbti valstybės tarnyboje ar teisėsaugos institucijoje. Iš kitos pusės, iš pokalbio gali paaiškėti, kad vienas ar kitas pilietis taip kalbėdamas tikrai negali dirbti toje tarnyboje.

Manau, pokalbių viešinimas turėtų būti ribojamas. Yra daug atvejų, kai paviešinami ne tik įtariamųjų pokalbiai, bet ir kitų asmenų, su kuriais jie bendravo.

Ar pastebite, kad vienos teisėsaugos institucijos spaudoje vertinamos pozityviau už kitas?

Matau tą. Pavyzdžiui, pastaruoju metu gausu informacijos, kad mažai dirba Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Spaudoje sumirgėjo faktai, susiję su ES lėšų pasisavimu ir sukčiavimu. Tokios publikacijos kenkia ne pačiai instiucijai, bet jos vadovui.

Labiausiai žiniasklaidos mušama sistemos grandis — policija. Jei girtas policininkas kažką padarė, iškart reikalaujama keisti vadovus.

Neigiamai žurnalistų aprašyti teisėsaugininkai mėgsta priekaištauti žurnalistams, jog šie yra buki. Kokia jūsų nuomonė apie kriminalinėmis temomis rašančių lietuvių žurnalistų profesionalumą?

Aš negalvoju, kad visi buki. Yra žurnalistų, kurie daug metų rašo kriminalinėmis temomis ir gerai susigaudo. Vertinant teisėsaugininkų darbą, reikia išmanyti pačią jų darbo specifiką — atkreipti dėmesį į bendradarbiavimo tarp institucijų stoką, pareigūnų kvalifikaciją, taktikos klaidas.

Profesionalus žurnalistas rašo buitiniu teisiniu stiliumi. Jis pateikia faktus ir konkrečias įstatymo nuostatas, kurios padeda skaitytojui orientuotis. Straipsnyje sudėliojama tai, kas žinoma, paliekama galimybė pačiam skaitytojui pasidaryti išvadas.

Pradedantieji rašo buitiniu stiliumi. Jie arba tiesiog neanalizuodami išdėsto įvykio detales, arba daro skubotas išvadas. Kartais jau prieš pradėdami kurti jie žino išvadą, tik ta išvada aplipdoma tam tikrais faktais. Analizuodami vieną atvejį, jie pradeda ieškoti paralelių su kitais panašiais atvejais. Kartais informacijos srautas toks didelis, kad nebeįmanoma susigaudyti, kas prie ko.

Ar taip yra dėl neprofesionalumo, ar dėl to, kad taip siekiama sukurti intrigą?

Žinoma, žiūrovams ar skaitytojams pats įdomumas, kai pateikiama gausybė variantų ir susidaro įspūdis, kad visas miestas ar net visa Lietuva susijusi su tuo nusikaltimu.  Štai garsusis pedofilijos atvejis neva susijęs ir su Kauno „daktarais“, ir su teisėsaugos institucijomis, Lietuvą raizgyte apraizgęs pedofilų tinklas.

Pateikti informaciją nešališkai turbūt komerciškai būtų nenaudinga. Dėl to ir mėginama parodyti blogąsias puses, nekreipiant dėmesio į patį žmogų. Labai lengva ką nors apjuodinti atskleidžiant asmenines detales, kurių žmogus nenorėtų paviešinti.

Užsienio žurnalistai prašo, kad įvykius komentuoti mokslininkai. Galbūt jų pastebėjimai neatitinka faktinių aplinkybių, tačiau jie gali būti svarbūs, užvedant ant kelio teisėsaugininkus. Nepriklausomo eksperto komentaras profesionaliai laidai ar straipsniui būtinas.

Lietuvoje taip pat yra ekspertų, kurie gebėtų būti neutralūs, tačiau tokia jų poziciją mūsų žurnalistams nepriimtina. Jei žurnalistai nori parodyti konfliktą tarp gerųjų ir blogųjų, tuomet jie kuria intrigą, rodydami žmones, kurie betarpiškai susiję su įvykiais ar jų dalyviais — kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, jų gimines, draugus ir bendradarbius.

„Mūsų filmavimo grupės tyrimas atskleidė siaubingą nusikaltimą“, — tokios frazės nuolat skamba publicistinių laidų anonsuose. Ar tai, ką jiems pavyksta atrasti, tikrai galima vadinti tyrimu?

Tokios kalbos yra populizmas. Tėra viena kita laida, kurią galima pavadinti žurnalistiniu tyrimu. Žurnalistinis tyrimas neturi nieko bendro su teisėsaugininkų atliekamu tyrimu — tai yra tam tikro gyvenimiško atvejo detalių surankiojimas. Tiesa, laidos metu dažnai paaiškėja faktai, kurie galbūt liktų nutylėti, jei ne žurnalistai.

Teisiniai įrodymai — tik tie, kurie surinkti įstatymo nustatyta tvarka. Todėl paprastai asmenine ar žurnalistų technika užfiksuoti vaizdo ar garso įrašai nėra laikomi įrodymais.

Tačiau būna atvejų, kai teismas gali nuspręsti telefonu ar filmavimo kamera nufilmuotus vaizdus laikyti įrodymais. Kartais pats nusikaltėlis fiksuoja savo auką telefonu, net neįtardamas, kad taip labai apsunkina savo padėtį. Kai nuo tilto buvo numestas šuo, vaizdo įrašas buvo pagrindinis įrodymas. 

Žurnalistai negali teigti, jog turi teisinių įrodymų, tačiau galbūt jų kamera užfiksuotą vaizdą galima vadinti žurnalistiniu įrodymu.

Vis minite užsienio žurnalistus. Manote, kad jie dirba geriau už lietuvius?

Ir užsienyje, ir Lietuvoje yra ir prastų, ir puikių žurnalistų. Tik kitur kokybiška ir bulvarinė žiniasklaida aiškiau atskirta. Rimti laikraščiai ir rimtos televizijos laidos laiko savo lygį ir bet ko neviešina.

Man teko duoti nemažai interviu apie organizuotų gaujų veiklą skandinavų ir britų žurnalistams. Paprastai tos gaujos susijusios su keliomis teritorijomis, todėl reportažai rengiami iš kelių šalių.

Iš Didžiosios Britanijos laikraščio atvažiavęs žurnalistas apsilankė Lukiškių kalėjime, kalbėjo ir su pareigūnais, ir su nepriklausomais ekspertais, kad surinktų kuo daugiau tikros informacijos. Paviršinis pateikimas įdomus tik tiems žmonėms, kurie yra teisiškai neišprusę, o teisinių žinių turinčiai auditorijai reikia pateikti giluminį tyrimą.

Toks tyrimas reikalauja daug pastangų ir energijos. Lietuviškas laidas ar straipsnius reikia publikuoti kuo greičiau. Užsienio žurnalistai turi galimybę ilgiau dirbti. Parašę straipsnį, jie dar turi įrodyti redaktoriui, kad kūrinys vertas dėmesio — apie tokią sistemą girdėjau iš britų ir skandinavų žurnalistų. Jei rašai, kad koks nors pilietis įtariamas nusikaltimais, turi pateikti tokią informaciją, kad dėl to neliktų abejonių.

Tačiau nemanau, kad mūsų profesionalūs žurnalistai yra blogesni už užsieniečius.

Kaip manote, iš kur kyla žurnalistikos bėdos? Ar problema yra nekompetencija, ar siekimas bet kuria kaina suintriguoti auditoriją?

Manau, kad tai lemia komerciniai tikslai, būtinybė pateikti intriguojančią informaciją. Dėl to žurnalistas įspraustas į rėmus. Mes, mokslininkai, kalbame apie akademinę laisvę — kokią nuomonę turiu, tokią ir galiu pateikti. Žurnalistas taip pat laisvas, bet jis privalo derinti informaciją su savo redaktoriumi ir darbdaviu. Publikuojama tokia informacija, kuri priimtina ir žurnalistui, ir jo vadovams. Dažnai tai susiję ir su politikų, ir teisėsaugos institucijų interesais.

Į ką pasiūlytumėte atkreipti dėmesį žurnalistams, siekiantiems dirbti profesionaliai?

Žiniasklaidos vaidmuo milžiniškas. Skaudžiomis visuomenės temomis rašyti būtina.

Be žiniasklaidos nežinotume, kas vyksta Lietuvoje. Tik pateikti informaciją reikėtų atsiribojant nuo buitinių vertinimų ir skubotų išvadų.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ