„Man tai nepatinka“, — taip dažnai vertiname pasaulį. Kaip teatro žiūrovai stebime sceną, tarsi nebūtume atsakingi už tai, kas vyksta. Prie tokio požiūrio prisidėjo ir žiniasklaida, ne keldama klausimus, bet pateikdama gatavus atsakymus. Prie tokio požiūrio prisidėjo ir kritikuojantys žiniasklaidą dėl to, kad ši prieštarauja jų nuomonei.

Taip mąsto interneto portalo bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas. Ir visus ragina — užuot keikę tamsą, uždekime žvakę.

Apie žiniasklaidą esate daug rašęs pats ir kalbinęs kitus. Tačiau niekur neradau viešai išsakytos jūsų nuomonės apie žiniasklaidos kritiką. Ką jūs manote apie kritikuojančius žiniasklaidą, kurių gretos kasdien vis gausėja?

Esu labai kritiškas žiniasklaidos atžvilgiu, bet dar labiau esu kritiškas dabar įsigalinčios primityvios žiniasklaidos kritikos atžvilgiu. Dažnai sakoma — „man kažkas nepatinka“. Kodėl? Nes neatitinka mano nuomonės. Jeigu žiniasklaida rašo tai, ką aš galvoju, nors gali rašyti ir visiškai šlykščiai, sakoma, kad tai yra geras straipsnis. Bet jei argumentuotai išsakyta priešinga nuomonė, sakoma, kad tai nupirkta, blogai.

Kažkada teko viename Lietuvos miestelyje kalbėti apie pilietinį švietimą. Kalbėjausi su mokytojomis, kurios labai pyko, kad bulvarinis laikraštis negražiai aprašė kolegę. Paklausiau, kuri iš jų skaito tą leidinį po šio įvykio. Beveik visos pakėlė rankas ir tvirtino, kad tai yra jų pagrindinis informacijos šaltinis. Viskas tvarkoj, kol žiniasklaida iš tavęs nesityčioja, bet tyčiojasi iš kito. Tik kai pačius užgauna, imama aiškintis, kaip čia yra. Nėra bendro suvokimo, kad iš žmonių tyčiotis apskritai nedera.

Kodėl nėra to suvokimo?

Mūsų santykis su tikrove dažnai yra ne bandymas įsigilinti, o įvertinimas — patinka ar nepatinka. Net vaikai mokykloje visų pirma skaitytą kūrinį ne bando suprasti, o iškart įvertina, ar patiko. Žmogus viską vertina lyg teatro žiūrovas — jis visiškai neatsakingas už tai, kas vyksta scenoje.

Prie tokio požiūrio prisidėjo ir žiniasklaida su savo greito sprendimo reikalavimu ir tariama kompetencija visais klausimais. Žiniasklaida pradėjo save suvokti ne kaip tarpininką, kuris turi pasakoti ir kelti klausimus, bet kaip tam tikrų gatavų atsakymų rinkinį, nurodantį kaip ir apie ką žmogus turi galvoti. Net vieno dienraščio reklaminis šūkis buvo „Visos jūsų mintys“.

Natūralu, kad dabar tai atsigręžia ir prieš pačią žiniasklaidą.

Tačiau ar įmanoma nevertinti patinka ar nepatinka?

Vertinimas yra natūralus dalykas. Problema — ne vertinamas, o tai, kad nėra pastangos suprasti kitą poziciją. Dažnai mes net negirdim žodžių, jei jie neatitinka tam tikros išankstinės schemos.

Lengviausia pasakyti, kad visa žiniasklaida yra juoda ir joje tiesos paieškos neegzistuoja.

Žiniasklaidos vaidmuo labai pervertinamas, nes žmogui patogu jį pervertinti. Norime, kad keistųsi žiniasklaida, neva tada pasikeisime ir mes. Bet į kurią pusę pasikeisime? Yra toks anekdotas. Ateina girtas žmogus pas gydytoją. Šis nustemba: „Bet jūs sakėte, kad tapote naujuoju „Aš“, kad nebegersite“. Pacientas atsako: „Aš juk nežinojau, kad mano naujasis „Aš“ irgi gerti nori“.

Žmonės sako, kad jų netenkina žiniasklaida. Bet gal jiems reikia dar blogesnės? Gal jiems per mažai bulvaro, gal nori daugiau žinių apie D. Kedį ar A. Bružaitę-Jonaitienę. Juokauju. Bet tikrai reikėtų sau sąžiningai pripažinti, kad pasirinkimas yra. Tik klausimas, kiek mes pasiryžę į tai investuoti pinigų ar laiko.

Turime suprasti, kad tie leidiniai, kuriuos skaitome, stiprėja. Jei manai, kad „Lietuvos rytas“,  „Respublika“ ar kas nors kitas neteikia patikimos informacijos, kam tu tuo griozdini savo smegenis? Ne skaitydamas ir besipiktindamas, o ignoruodamas sumažinsi to, kas nepriimtina, įtaką ir populiarumą.

Dabar daug kas kritikuoja žiniasklaidą už neobjektyvumą. Tačiau prie kelerius metus bernardinai.lt buvo galima perskaityti filosofo Nerijaus Mileriaus mintis, jog didžiausia bėda yra ta, kad žiniasklaida kuria objektyvumo iliuziją. Kaip jums atrodo, objektyvumas — iliuzija ar tikras dalykas?

Iškart noriu sakyti, kad subjektyvumas nereiškia reliatyvizmo. Subjektyvumas nepaneigia tiesos paieškos fakto. Esu įsitikinęs, kad žurnalistas iš principo turi ieškoti tiesos. Žurnalistikoje svarbiausias — sąžiningumas. Sąžiningas rašymas — kai atsiremi į savo vertybes ir supranti savo ribas.

Objektyvumo tikrai nėra. Žiniasklaida nėra veidrodis, kuris atspindi pasaulį. Visada turi rinktis, ką jame pamasyti, kaip pamatysi, galų gale — kas jame svarbiau. Tai priklauso nuo vertybių.

Dėl to labai svarbu, kad žiniasklaidos priemonės deklaruotų savo vertybes. Tada skaitytojas gali atpažinti iš kokių pozicijų kalbama. Štai sakome, kad bernardinai.lt yra krikščioniška žiniasklaida — tai parodymas, kokiomis vertybėmis remdamiesi, mes žvelgiame į pasaulį. Tačiau rėmimasis vertybėmis jokiu būdu nereiškia, kad negalima sąžiningai diskutuoti ir ieškoti toliau.

Tokių atpažininimo ženklų Lietuvoje trūksta. Sutinku su N. Mileriumi, jog kai žiniasklaida pradeda deklaruoti, kad į viską žvelgia visiškai objektyviai, tai dažniausiai reiškia, kad nenori diskutuoti apie savo subjektyvumą.

Kai vienas didžiausių dienraščių deklaravo liberalią poziciją, tuomet jis ėjo solidaus leidinio keliu. Tačiau problemos prasidėjo, kai leidinys pajuto galią ir pradėjo įsivaizduoti, kad yra objektyvus… Kiekviena žiniasklaidos priemonės turi išbandymą galia — kai pamatai, kad tavo pamokymai kažką reiškia, tada norisi kitus mokyti, kaip gyventi. Nenorėčiau čia išskirti vienos žiniasklaidos priemonės — daugeliui taip atsitiko.

Manote, jog būtų geriau, kad leidiniai ir laidos atvirai deklaruotų, kas yra jų draugai ir priešininkai?

Apskritai nėra gerai, kai žiniasklaida turi draugų. Jei yra draugų, natūraliai atsiranda ir priešų — jais tampa tie, kurie kritikuoja draugus. Priešus galima kritikuoti, o draugams leidžiama daug daugiau. Tai galima pastebėti ir tarp intelektualų — galima ir netgi sveikintina kritikuoti A. Siaurusevičių. Bet kai A. Siaurusevičiaus kritikai elgiasi neetiškai, užmerkiame akis, nes jie — jau savi.

Man gaila, kad ir profesinį solidarumą kolegos dažnai supranta kaip klaninį solidarumą, o ne profesinių standartų gynimą. Ilgą laiką žurnalistikos niekas nekritikavo, nes pati žurnalistika buvo suvokiama kaip kritikos menas, kuris yra nekritikuojamas. Todėl žiniasklaidą pradėta suvokti ne kaip tarpininką, o kaip galios įrankį.  Vieni naudojasi ta galia, siekdami savo interesų, kiti bijo žiniasklaidos kaip galios. Nėra pagarbos, yra tik baimė. Kai nėra profesionalios kritikos, atveriamas kelias primityviai ir nekonstruktyviai.

Jau antrąsyk minite, kad žiniasklaida nebesuvokiama kaip tarpininkas. Profesorius A. Dobryninas čia mato painiavą, kurią kelia kalba — žodis „media“ reiškia tarpininką, o „žiniasklaida“ — jau visai kitokia ir galimai klaidinanti reikšmė.

„Žiniasklaida“ yra žodis, kurį mums padovanojo užsienio lietuviai. Prieš penkiolika metų tas žodis rėžė ausį, bet pripratome — visai neblogai skamba. Nesu susimąstęs, kiek tas žodis klaidina. Man patiko vieno kolegos pastebėjimas — jei žiniasklaida, tai turi sklisti žinia. Kai nesirūpiname žinia, pradeda sklisti kažkas kito. Drąsiai vartoju terminą „purvasklaida“ , nes tikrai dažnai sklinda purvas.

Žurnalisto pasirinkimas — kas yra svarbu, o kas — nesvarbu pasakojant apie pasaulį.

M. McLuhanas yra aprašė XIX amžiaus laikraštį, kuris deklaravo — naują numerį išleisim, kai bus įvykių. Šiais laikais žurnalistai karštligiškai ieško, kad galėtų užpildyti tuščias erdves.

Rimtas klausimas —  kur yra riba tarp noro žinoti tiesą ir nesveiko smalsulio? Ar tikrai svarbu žinoti, kas dedasi kokios nors teležvaigždutės buduare?

Aišku, kad pranešimai iš žvaigždučių buduarų tėra pramoga. Kebliau — įvertinti kraupios avarijos detales ar samprotavimus apie Drąsiaus Kedžio istoriją. Apie tai reportažus kuriantys žurnalistai aiškina, kad žmonėms tai žinoti labai svarbu.

Vėl galima prisiminti M. McLuhaną, kuris aiškino, kad tik neigiamas pranešimas yra žinia. Nenuostabu, kad žiniasklaida užsisuka irzlumo rate — pastebi tik, kas neigiama ir rašo apie tai, kas neigiama.

Jaučiu, kad ir aš „bernardinuose“ neįvykdžiau misijos rašyti apie pozityvius dalykus. Tačiau ką reiškia rašyti pozityviai? Tai nereiškia aiškinimo, kad viskas gerai ar bėdų nematymo. Tai reiškia įprasto gyvenimo stebėjimą. Dabar žiniasklaidoje mes nematome pasaulio veido, matome tik jo spuogus.

Apie autokatastrofą arba kriminalinį įvykį galima parašyti labai įvairiai. Tai priklauso nuo to, kiek žurnalistas gerbia skaitytojus, žiūrovus ar klausytojus. Apie tą patį pedofilijos skandalą galima rašyti suteikiant žinių, o ne gaminant serialus, kurie padidintų laidų reitingus.

Tačiau mes gyvename informacijos pertekliaus pasaulyje. Visi kovoja dėl žmogaus dėmesio. Dėl to bandoma viską piešti kuo ryškesnėmis spalvomis. Jeigu parašysi „maniakas pagautas“, tada jau patrauks dėmesį, o jei kaip nors kukliau, gal ir nepatrauks.

Čia vėl susiduriame su žurnalistų atsakomybę, kurios neapibrėši įstatymais. Ar žvelgiame į pasaulį kaip teatrą, ar suvokiame, kad esame bendruomenės nariai ir mūsų darbas turi padarinius tai pačiai bendruomenei? Jei skatinsime kriminalinę vaizduotę, tai ir gyvensime kriminalinės vaizduotės visuomenėje. Su padariniais susidurs mūsų vaikai ar kiti šeimos nariai.

Yra manančių, jog tik cenzūra gali apsaugoti visuomenę nuo pragaištingo žiniasklaidos poveikio. Kaip manote, kiek žiniasklaidą gali kontroliuoti valstybė?

Nemanau, kad galima kažką uždrausti. Kas tas draudimas pasaulyje, kuriame erezija — saldus žodis, o tiesa asocijuojasi su kažkokiu apkiautusiu dalyku?

Ne valstybė gali nurodyti, kokios žiniasklaidos mums reikia. Žiniasklaida nesikeis kaip visuma, kol neatsiras žmonių alkio kitokiai žiniasklaidai.

Vienas Amerikos politikas taikliai pasakė — jei prasta valdžia, bet geri piliečiai, viską pataisyti galima, bet jei valdžia gera, bet prasti piliečiai, viskas greitai taps blogai.

Kultūrinė žiniasklaida dažnai skelbiasi esanti atsvara bulvarinei. Kodėl ji neįtinka net tiems, kurie nori kokybiškesnės žiniasklaidos?

Aiškios priešpriešos tarp bulvaro ir elitinių leidinių aš nematau. Vienur — per daug agresyvumo, kitur — apatija ir galvojimas „Mes esame svarbiausi ir elitiškiausi“. Yra leidinių, kurie vegetuoja dvidešimt metų nesikeisdami ir skųsdamiesi, kad publika iki jų dar nepriaugo. Mano supratimu, publika juos seniai seniai peraugo.

Lietuvoje matau solidžios žiniasklaidos elementus. Yra žmonių, kurie norėtų ir galėtų kažką daryti. Gražinos Sviderskytės, Ryto Staselio, Gintaro Aleknonio ir kitų veikla — tai gražūs pavyzdžiai, rodantys, kad ir Lietuvoje įmanoma kurti sąžiningą žurnalistiką.

Bėda, kad žiniasklaidoje nėra sveikos konkurencijos, nes šis verslas išsilaiko ne iš produktų, o iš reklamdavių atnešamų pinigų. Taip rinka išsikreipia. Leidiniai pradeda tarnauti turtingiausiems rėmėjams. Varžosi visai ne kokybė, o didžiulės pinigų injekcijos, kurioms žiniasklaida reikalinga kaip propagandos aparatas.

Viskas būtų kitaip, jei būtų įmanoma sugrįžti prie tikro liberalizmo, kad leidiniai galėtų konkuruoti dėl skaitytojų lygiomis sąlygomis.

Yra sakančių, jog ateities žmonės skaitys naujienas net ne kompiuterio, o mobiliojo telefono ekrane. Laikraščiai, žurnalai, netgi televizija išnyks arba labai sunyks. Galbūt šiais laikais pirmiausia reikia kalbėti apie kitokias žiniasklaidos formas?

Būtų labai gaila, jei žiniasklaida persikeltų į elektroninę erdvę. Gal aš prastas pranašas, bet manau, kad tradicinė žiniasklaida išliks. Spausdintas žodis visiškai kitaip skaitomas. Jis duoda galimybę sustoti ir apmąstyti. Pasižiūrėkite, kiek skaitytojas užtrunka, atsivertęs portalo tekstą — vidutiniškai minutę su trupučiu. Ar jis taip sužino informaciją, ar tik gauna srautą įspūdžių?

Mes pradėjome nuo internetinės žiniasklaidos ne dėl to, kad galvojome, jog tai yra geresnis būdas pasiekti skaitytojus. Mes manėme, kad tai pigesnis ir paprastesnis būdas. Dabar tai neatrodo nei pigiau, nei paprasčiau, bet perspektyviau. Internetinė žiniasklaida tikrai tobulės, atsiras naujų galimybių.

Po kurio laiko mes pajutome, kad reikia žurnalo. Jei tik turėtume galimybių, mielai kai kuriuos tekstus pagautume į knygas. Internetas yra takus dalykas. Spausdintas žodis pagauna į tinklus tekstų žuvis ir leidžia labiau jas perprasti.

Panašu, kad bernardinai.lt nesistengia konkuruoti naujienomis. Tikitės pritraukti būtent analizės ieškančius skaitytojus?

Mūsų šūkis yra „Norintiems ne tik žinoti, bet ir suprasti“. Galima ilgai diskutuoti, kas yra naujiena. Man žmogus sako „Einu į „delfį“ pasiskaityti naujienų, o pas jus ateinu analizės“. Toks įspūdis, kad mums reikia tų naujienų tam, kad jaustume gyvenimo pulsą.

Mes nesijaučiame esantys geresni už kitus — tai sakiau, kai „bernardinai.lt“ dar tik kūrėsi tai kartoju ir dabar. Paprasčiausiai svajojame apie sąžiningą žiniasklaidą. Bandome sąžiningai teikti žmonėms klausimus ir skatinti, kad jie patys ieškotų atsakymų.

Kartais pavyksta ne taip, kaip norėtume. Sąmoningai nebandome daryti, kad pas mus nebūtų naujienų. Tiesiog neturime tokių pajėgumų, kad mūsų korespondentai rengtų naujienas, todėl tenka remtis agentūrų informacija.

Samprotavote, kad žiniasklaidos visuma pasikeis tada, kai pasikeis skaitytojų poreikiai. Bet ar yra ženklų, kad jie pasikeis?

Dedu daug vilčių į tuos, kurie išvažiuoja į užsienį ir pamato kitokią žiniasklaidą. Pamato „The Economist“, „Daily Telegraph“. Jie grįžta žinodami, kad žiniasklaida nebūtinai turi būti tokia, kokia yra pas mus. Nebūtinai pirmajame puslapyje turi būti žinios apie tai, kaip kas nors ką nors papjovė. Pasaulyje vyksta daugybė svarbesnių įvykių. Atsivertus kitų šalių spaudą, galima justi, kad žurnalistai save laiko pasaulio dalimi.

Kol kas lietuviai pripratę prie labai prasto skonio žurnalistikos, ir galvoja, kad tas skonis yra žurnalistika. Blogiausia, kad ir jauni žurnalistai ruošiasi aptarnauti tokio skonio žmones. Teko girdėti, kaip jie aiškina, kad rašyti apie įvykius reikia būtent taip — skandalizuojant — tokios esą taisyklės.

Žurnalistikos institute to tikrai nemoko.

Žurnalistikos institute žmonės gauna gerą dozę idealizmo. Paskui antrame kurse nueina į redakciją, o ten seni vilkai jam išaiškina, kad viskas, ką jis žinojo, yra teorija, o praktikoj reikia ko kito. Panašiai yra ir su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu — įstoja idealistai, o dažniausiai išeina susireikšminę ir ciniški visų galų ekspertai.

Gerai, įsivaizduokime, kad Lietuvoje pagausėja analitinės informacijos norinčių skaitytojų. Tačiau tie išsilavinę žmonės puikiai moka užsienio kalbas ir gali skaityti tuos leidinius, kurių informaciją rengia didžiulės žurnalistų pajėgos. Kam jiems reikia nacionalinės žiniasklaidos?

Užsienio informacijos leidiniai žiūri į pasaulį iš savo taško. Daug kur jie tikrai yra nacionalinių leidinių konkurentai. Tačiau poreikiai nesutampa iki galo. Žmonės žiniasklaidoje turi atpažinti savo gyvenimą, pasirinkimus, dilemas. Čia nacionalinė žiniasklaida nepakeičiama. Bet grėsmė kyla, kai žurnalistai rašo apie virtualų pasaulį, kuriame žmonės neatpažįsta savęs. Tokia nacionalinė žiniasklaida tikrai negali duoti nieko daugiau negu daug kokybiškesnė užsienietiška žurnalistika.

Ką mes — ir žurnalistai, ir skaitytojai — galime padaryti, kad ateitis būtų šviesesnė?

Man labai patinka psichoterapeuto A. Alekseičiko mintis: „Kai uždegi žvakę, netampa šviesu, bet tampa šviesiau“. Užgesinus žvakę būtų tarsi ir geriau, nes nesimatytų daugybės šlykštynių. Tačiau uždegus žvakę skirtumas tarp žvakės ir tamsos yra kur kas didesnis negu tarp žvakės ir visiškos šviesos. Žvakė yra labai daug. Kiekvieno iš mūsų pastangos yra labai daug.

Užuot keikęs tamsą, uždek žvakę. Kiekvienas mes galime pakeisti situaciją daugiau negu patys sau pripažįstame. Tačiau dažnai būna patogiau keikti negu keisti, nes keisdamas jau esi atsakingas už pokyčius.

Tai skamba deklaratyviai, bet jei mes tą tikrai praktikuotume, pasaulis tikrai būtų kitoks.

kalbino Ginta GAIVENYTĖ