Kai kuriems Lietuvos leidėjams bei TV galiūnams vis dar įprasta kokybišką medžiagą iš savo darbuotojų gauti lengvai, greitai ir pigiai, idealu — jei išvis veltui. Todėl nutinka ir taip, jog padedantys viešąjį interesą bei kitų teises ginti žurnalistai patys lieka tarsi paraštėse.

Žurnalistų inertiška baimė dėti pastangas dėl pokyčių bei teisinių žinių stoka — priežastys, dėl kurių žiniasklaidos atstovų darbo santykiai palyginti chaotiški ir „pasiklydę“ tarp dviprasmybių. Darbo teisės specialistas Nerijus Kasiliauskas mano, kad pagrindinė problema yra ta, jog žiniasklaidos įmonės linkusios taupyti savo darbuotojų socialinių garantijų sąskaita ir vengia darbo santykius įforminti darbo sutartimi.

Kita vertus, į darbo santykius kimba savo pensija ir nemokamu gydymu susirūpinę piliečiai, o sąmoningai pasirinkę laisvai samdomo darbuotojo kelią turi susitaikyti su tuo, kad nepretenduoja į lengvatas ar garantijas, kurias gauna etatiniai darbuotojai. Plačiau šiomis temomis — interviu su advokatu dr.Nerijumi Kasiliausku.

Kokios tipiškos klaidos ir nesusipratimai paprastai tyko žurnalisto, su darbdaviais vedančio derybas dėl jo būsimo etatinio darbo sąlygų? Į ką labiausiai vertėtų atkreipti dėmesį?

Visus labiausiai dominanti darbo sąlyga yra darbo užmokestis — koks jis bus ir ar su visomis socialinėmis garantijomis. Tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, ne tik žurnalistikos, bet ir kitose srityse, susiduriame su problema, kad darbdaviai darbuotojams vietoj darbo sutarties pasiūlo civilinę (žurnalistams - autorinę sutartį). Ne paslaptis, kad tokiu būdu įmonės sutaupo kaštus. Nuo darbo pagal civilinę sutartį reikia mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai tik 15 procentų pajamų mokesčio, o darbo sutarties atveju mokama 24 procentus pajamų ir 31 procentą socialinio draudimo mokesčių. Tačiau įstatymų leidėjas neleidžia darbdaviams laisvai tik savo nuožiūra sudaryti civilines sutartis su fiziniais asmenimis. LR darbo kodeksas nustato, kad tais atvejais, kai darbas atitinka darbo sutarties požymius, su fiziniu asmeniu turi būti sudaryta darbo sutartis. Jeigu tokiu atveju su fiziniu asmeniu darbo sutartis nebus sudaryta, o jis atliks darbo funkcijas, tai bus laikoma nelegaliu darbu. Todėl žurnalistui pradedant derybas dėl savo darbo sąlygų pirmiausia reikia įvertinti, ar jo būsimas darbas atitinka darbo sutarties požymius, ir su juo turi būti sudaryta darbo sutartis.

Pagrindiniai darbo santykių požymiai yra trys. Darbo sutartis turi būti pasirašoma tada, kai susitariama dėl darbo funkcijos kaip proceso, o ne dėl rezultato: žurnalistas įsipareigoja rašyti straipsnius pagal darbdavio poreikius ir nurodymus. Civilinė sutartis turi būti sudaroma tuo atveju, jeigu susitariama tik dėl rezultato, pavyzdžiui, autorius iki tam tikro termino turi parengti reportažą. Jo vienintelė pareiga — užsakovui pristatyti darbą sutartu laiku, o darbo priemones ir vietą jis pasirenka savarankiškai.

Antra — kadangi darbuotojas, skirtingai nei pagal civilines sutartis, ūkinės rizikos neprisiima, tai jis yra pavaldus darbdaviui. Pastarasis nustato darbo laiko pradžią ir jo pabaigą, sudaro darbo grafikus, nurodo, kada ir kur žurnalistus turi nuvykti ir parengti straipsnį, reportažą ir pan. O dirbant pagal autorinę sutartį tokio pavaldumo nėra, autorius negali būti įtrauktas į darbo grafikus, užsakovas negali nustatyti darbo laiko pradžios ir pabaigos. Jei dirbant pagal autorinę sutartį žurnalistas įtraukiamas į įmonės darbo grafikus, tai jau gali būti nelegalus darbas.

Kitas svarbus požymis — tai atlygintinumas. Darbo santykių atveju nustatomas pastovus mėnesinis atlyginimas, jis mokamas net ir tada, kai dėl nuo šalių nepriklausančių aplinkybių darbo rezultatas nebuvo pasiektas, pavyzdžiui, gaisro metu sudegė visos kompiuterio laikmenos, kur buvo darbuotojo rašiniai. Autorinę sutartį pasirašęs žurnalistas negaus atlygio už savo darbą, jeigu jo neatliks, ir jam honoraras mokamas už kiekvieną publikaciją atskirai. Būna, kad sudaroma autorinė sutartis, pagal kurią nustatomas pastovus mėnesinis honoraras. Tai liudija, kad tarp šalių yra susiklostę darbo santykiai ir su žurnalistu turi būti sudaryta darbo sutartis.

Tačiau juk įprasta Lietuvoje, kad etatiniai žurnalistai dirba pastovų darbą, už kurį jiems dalis užmokesčio (minimumas) išmokama pagal darbo sutartį, o kita dalis — pagal autorinę sutartį. Ar tai jau yra pažeidimas?

Negalima teigti, kad visi žurnalistai, kurie dirba pagal autorinę sutartį, dirba nelegaliai. Pažeidimų nėra tada, kai darbai, už kuriuos mokami honorarai pagal civilinę sutartį, tiesiogiai nesusiję su darbais, už kuriuos atlygis gaunamas pagal darbo sutartį. Pavyzdžiui, žurnalistas dirba kokį nors darbą pagal darbo sutartį, bet su juo darbdavys sudaro autorinę sutartį, užsakęs parašyti vadovėlį. Tačiau žurnalistui honorarai pagal autorinę sutartį turi būti mokami už papildomas publikacijas, kurios nesusijusios su jo pastoviu darbu. Todėl jei žurnalistas dirba reporteriu pagal darbo sutartį (tam, kad jį galima būtų įtraukti į darbo grafiką) ir dėl to paties darbo sudaroma autorinė sutartis, kad būtų galima dalį jo darbo užmokesčio sumokėti honorarais pagal autorines sutartis (nemokant socialinio draudimo mokesčių), tai tokia situacija gali būti pripažįstama kaip nelegalus darbas.

Paprastai darbo sutartyje būna užfiksuotos tik korespondento pareigos ir darbo valandos. Bet juk žurnalistų darbo tempas ir būdas skiriasi, sunku nustatyti ribą tarp darbo valandų ir viršvalandžių, gali kisti publikacijų kiekis. Autorinė sutartis tuo ir palanki, kad pagal ją mokama už kiekvieną kūrinį atskirai.

Ir kitų sričių darbdaviai teisinasi tuo, kad Darbo kodeksas esą tinkamas žmogui, dirbančiam prie staklių. Aš, kaip dėstytojas, taip pat galiu teigti, kad mano darbas nesibaigia ties universiteto auditorija: paskaitai rengiausi sėdėdamas bibliotekoje, papildomai laiko sugaišau namuose tikrindamas studentų darbus ir pan. Išeitų, kad kiekvienai profesijai reikėtų atskiro kodekso. Tačiau šiuo metu galiojantis Darbo kodeksas nustato ne tik bendras taisykles. Darbo sutartimi, lokaliniais įmonės teisės aktais galima nustatyti kiekvienos profesijos ypatumus.

Pavyzdžiui, kokias?

Jei žurnalistas nenori įsipareigoti nuolat dirbti biure, jis gali pasirašyti vadinamąją namudinio darbo sutartį, pagal kurią jis turi teisę nesirodyti darbo vietoje, gali rašyti namuose, bendrauti su redaktoriais nuotoliniu būdu. Taip pat galima remtis Darbo kodekso pataisa, kur sakoma, kad atskiros kategorijos darbuotojai, kaip žurnalistai ar pedagogai, darbo laiką gali paskirstyti savo nuožiūra. Tokiu atveju darbdavys turi pasitvirtinti įmonės vidaus taisykles, pagal kurias tam tikros kategorijos darbuotojams tai būtų leidžiama. Darbdavys gali žurnalistui pateikti blanką, kuriame reikėtų pildyti žiniaraštį: nuo tada iki tada kavinėje ėmiau interviu iš pašnekovo, tiek ir tiek laiko rašiau straipsnį, ir t.t. Darbdavio reikalas būtų nustatyti, ar žurnalistas sąžiningai dirbo sutartyje užfiksuotą laiką.

O kaip tokiu atveju gali būti įformintas susitarimas dėl kintamo atlygio?

Darbo sutartyje galima aptarti priedus, kaip papildomą darbo užmokesčio dalį. Darbo užmokestis susideda iš dviejų dalių, pavyzdžiui, nurodoma fiksuota suma, o kita dalis — kintama. Publikacijų įkainius, jų vertinimo kriterijus darbdavys gali įrašyti į patvirtintus įmonės darbo apmokėjimo nuostatus, kurių abi šalys turi laikytis. Tačiau žurnalistams, kaip ir kitiems darbuotojams, reikia vengti situacijos, kai darbo sutartyje nurodoma, kad darbdavys kintamus darbo užmokesčio priedus tvirtins savo individualiu įsakymu. Tokiu atveju darbdavys gali keliems mėnesiams paskirti vienokio dydžio priedą, o vėliau jį sumažinti be darbuotojo sutikimo. Dėl to reikia reikalauti, kad darbo sutartyje kintama darbo užmokesčio dalis būtų aiškiai apibrėžta ir jos dydis keičiamas tik abiejų šalių bendru sutarimu.

Individualaus darbo atveju tarp žiniasklaidos atstovų paplitę žodiniai susitarimai. Ar jie galimi?

Teisės aktai neleidžia įmonei sudaryti su fiziniu asmeniu žodinės sutarties (žodinė sutartis galima tik tarp fizinių asmenų). Bet kokiu atveju įmonė turi nuo kiekvieno darbuotojui išmokėto honoraro mokėti mokesčius valstybei.

Kokios institucijos šiandien gali padėti žurnalistams ginti savo teises?

Jei dirbate pagal darbo sutartį, kaip ir kitus, jus gina profesinė Žurnalistų sąjunga. Ji konsultuoja ir dirbančius tik pagal autorinę sutartį. Bet laisvai samdomas žurnalistas yra vienas, o ginti savo teises yra lengviau kolektyviai pasirašant kolektyvinę sutartį su darbdaviu. Bet tokia sutartis galima tik tarp susivienijusių darbuotojų.

Ką pastebėjote - ar žurnalistai turi žinių apie kolektyvines sutartis?

Retas kuris yra bent jau kažką apie tai girdėjęs. Išties kolektyvinė sutartis naudinga, nes joje negali būti aptartos sąlygos, kurios pablogintų darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo kodeksas ir kiti teisės aktai. Kolektyvine sutartimi darbuotojai turi galimybę aptarti papildomas lengvatas, pavyzdžiui, dėl ilgesnių atostogų, didesnio atlygio už sunkesnį darbą, tarkim, švenčių metu, ir pan. Kolektyvinė sutartis skirta pagerinti, padidinti Darbo kodekso nustatytas garantijas darbuotojams, taip pat kitaip nei įstatymas sureguliuoti darbo santykius, bet ne pabloginant darbuotojui sąlygas.

Dirbantieji nepastovų darbą vertinami kaip nepatikimi piliečiai. Jiems nenorima suteikti paskolų ar išperkamosios nuomos galimybių, net ir tais atvejais, kai jų pajamos būna stabilios, kai kada ir gerokai didesnės už etatinių darbuotojų atlyginimus.

Kaip įmanoma sureguliuoti, kad laisvai samdomi autoriai taip pat turėtų bent kažkokią teisę į garantijas ir lengvatas?

Tokiu atveju žurnalistams lieka tik draustis savarankiškai.

Goda Juocevičiūtė