Žurnalistė Janina Bačiliūnaitė-Ostermaier gerai prisimena Sąjūdžio laikų žurnalistiką, nes pati jos raidoje dalyvavo. Kartu su Rima Razmislevičiūte ir Audroniumi Ažubaliu 1989 metais gruodžio mėnesį dalyvavo 2-ajame SSSR liaudies deputatų suvažiavime. „Lietuvos deputatai tada, Maskvoje, kaip prisimenu, buvo vieningi, labai draugiški. Nuo 1990 m. kovo 10-osios buvau akredituota LTSR Aukščiausioje Taryboje kaip „Klaipėdos“ korespondentė. Taigi buvau svarbiausių įvykių liudininkė, — kukliai nuleidusi galvą sako Janina. — Kai Atgimimo laikai praėjo, visi tie, kurie šaipėsi iš Sąjūdžio deputatų, staiga tapo jų geriausiais draugais. Apie tautą tiesiog niekas nebegalvojo. Kai po keliolikos metų išleidau savo knygutę „Tauta — tai šimtmečiai į priekį“, vienas veikėjas papriekaištavo, kad mažai apie jį rašiau. Tada ir paklausiau, o ką padarei daugiau, nei kiti? Pasirodo, platino laikraščius... Bet ar Sąjūdžio spauda buvo draudžiama? Tuos leidinius išgraibstydavo, vos jie pasirodydavo... Tačiau kalba ne apie tai, kas buvo, o apie tai, kas yra. Teisingiau — ko nėra.“

Kai būnu Vokietijoje, nekantriai laukiu ketvirtadienių. Laiškanešys atneša mano mėgstamą savaitraštį „Die Zeit“, kurio apimtis — per 90 puslapių, be to, dar būna įdėti keli laikraščio priedai. Taigi į pašto dėžutę toks leidinys vos įtelpa. Peržvelgusi skelbimus, savaitraštį vos spėju perskaityti per savaitę. Beveik kiekvienas savaitraščio straipsnis verčia jei ne ginčytis, tai bent jau svarstyti. Analitinė žurnalistika. Jos Lietuvos spaudoje beveik nėra arba tiesiog nėra. Savaitraštyje „Die Zeit“ tekstai rašomi labai suprantamai ir gražia kalba. Suprantamai ir įdomiai plačiajai visuomenei rašyti analitinius straipsnius ekonomikos, politikos, šalies kultūros temomis yra labai nedėkingas dalykas. Man atrodo, jog tam reikia ne tik puikiai išmanyti savo darbą, bet turėti ir lengvą ranką. Vokiškasis savaitraštis „Die Zeit“ yra geriausias pavyzdys, kaip tai įmanoma padaryti, jeigu į žurnalistiką ateinama ne pasimėgauti savo pavarde garsaus savaitraščio puslapiuose, kitaip sakant, jei žurnalistika žmogui —  ne laikina priebėga.

Žinoma, garsenybių gyvenimo aprašymų šiame savaitraštyje nerasite nė su žiburiu. Aukštuomenės, žvaigždžių ir žvaigždučių gyvenimo smulkmenos aprašomos daugelyje kitų žurnalų. „Die Zeit“, mano akimis, yra kokybiškos ir šiuolaikiškos spaudos leidinys.

Man labai skaudu ir pavydu, kad Lietuvoje neturime nieko panašaus. Atgimimo laikų publicistika praėjo negrįžtamai. Kas užėmė jos vietą? Abejotinos kokybės žurnalistika. Juk jeigu rytą viename ar kitame miesto dienraštyje perskaitau naujieną, o po kurio laiko išgirstu perpasakotą per radiją, vakare matau dar ir perskaitytos naujienos interpretaciją paįvairintą vaizdu, leiskite paklausti: kas tai yra? Kur žurnalistika? Kur čia yra žurnalisto etika? Kur supratimas apie savigarbą ir leidinio garbę?

Žurnalistikos pakeleiviai

Tiesą sakant, pastaruoju laiku į žurnalistiką atėjusius pakeleivius — režisierius, pedagogus, aktorius ir kitus — kaltinti negalime. Jie niekuo dėti, kad Lietuvoje nėra profesionalaus žurnalisto sąvokos. Įsidarbinai redakcijoje ir jau esi žurnalistas. Taip, tokie darbuotojai nėra profesionalai, bet jie turi pastovų darbą ir atlyginimą redakcijose, radijuje, televizijoje. Jie stropiai padaro tai, ko darbdaviai iš jų reikalauja. Man ne kartą yra tekę girdėti vadinamųjų, žurnalistikos pakeleivių argumentą: žinai, buvo tokia situacija... Kokia gali būti situacija, kai skaitytojas dezinformuojamas? Žurnalistikos pakeleiviai dažnai net nežino, kaip yra pateikiama naujiena. Tiesiog rašinius jie rašo taip, kaip mokyklose rašinėlius. Kai kurie iš jų yra buvę įvairiausiuose žurnalistų mokymuose, yra gavę ir sertifikatus. Rodos, jog kokybės problema seniai turėjo būti išspręsta. Deja, taip neatsitiko. Net ir garsiojo „lydo“ mūsų žurnalistikoje neverta ieškoti. Redaktoriams jo gal ir reikėtų, bet joks redaktorius negali priversti žurnalistu dirbančio vakarykščio mokytojo ar baigusio režisūros studijas piliečio daugybę kartų perrašyti pateiktą informaciją su vadinamuoju, „lydu“: Redakcija — ne pratybų laukas.

Nežinau, kas ir ko dabar moko būsimuosius žurnalistus. Tačiau, kai matau Lietuvoje viešojoje erdvėje dirbančius žurnalistus, dažnai susijaudinu. Kodėl jų niekas nemoko, kaip informaciją reikia susirinkti ir kaip ją iš kelių šaltinių patikrinti, o einant pokalbio, privalu pasiruošti taip, kaip mokytojui reikia pasirengti einant į pamoką, aktoriui — į sceną. Liūdna žiūrėti, kai diskusijose laidos vedėjas pokalbio dalyvių prašo informaciją patvirtinti ar paneigti. Man tiesiog neteko Vokietijos televizijose matyti tokių keistų diskusijų.

Kai kada susidaro įspūdis, kad informacijos tikslumas ir objektyvumas  Lietuvos spaudoje visiškai nevertingi dalykai. Kodėl esmė yra nevertinga? Žinoma, pasitaiko ir klaidų: juk neklysta tik tas, kas nedirba, bet kodėl neatsiprašyti už padarytą klaidą? Pagaliau ir su žurnalisto etika Lietuvoje yra daug problemų. Nežinau, ar kas nors iš profesionalų jauniems žurnalistams paaiškina, ko nereikėtų daryti, atsidūrus viešoje erdvėje? Ar tebėra toks terminas: žurnalisto atsakomybė už žodį, paskleistą viešai? Bet kodėl darbdaviai mielai priima į darbą tuos žurnalistikos pakeleivius? Atsakymas aiškus — jiems galima mažiau mokėti, juos lengviau stumdyti. Gal todėl profesionalūs žurnalistai, nepajėgdami kovoti su vėjo malūnais, palengva pereina į viešuosius ryšius?

Labai keista, kai girdžiu sakant, kad Žurnalistikos institutą reikią uždaryti. Pakeleiviai visada yra tik pakeleiviai. Žurnalisto profesija, mano akimis žiūrint, yra labai normali profesija. Dirbant šį darbą, kaip ir bet kurį kitą, reikia daug, kantriai ir papildomai mokytis. Pagaliau, reikia tiesiog mėgti savo neramią profesiją ir gerbti tuos, kam praneši žinias.

Gerbtini tie, kurie rengia laidas socialinėmis temomis. Ar būtina viešoje erdvėje dalinti pinigus ir kiek tai gali būti siejama su žurnalistika, yra atskira kalba. Nežinau, ar tokioms laidoms rengti būtini profesionalūs žurnalistai? Mane tokiose laidose stebina kitkas: prislėgti vargo žmonės tiesiog nebeturi drovumo. Tai labai sukrečia, nes juk kalbama ne šiaip apie išmaldos teikimą, o apie pagarbą žmogui. Pasigendu analitinių publikacijų apie pagarbą žmogui. Kas verčia žmones, atsidūrusius ant skurdo slenksčio, eiti į viešą erdvę elgetauti? Juk visi puikiai suprantame, kad toks elgetavimas yra tik problemos pasekmė.

„Priežastys net negvildenamos“

Labai gerai prisimenu Atgimimo laiką... Pernai pasiūliau Klaipėdos universitete būsimiesiems žurnalistams kursą apie Atgimimo periodinę spaudą, tačiau nelabai buvau suprasta. Katedros vedėja tikino, kad reikėtų atsiklausti studentų, ar jiems tai būtų įdomu, ar būtų norinčių tokio kurso klausyti. Atgimimo laikmetis — praeitis. Gal kada nors ji bus įdomi istorikams. Politikams Atgimimo laikas taip pat nebeįdomus. Daugelis jų pasirūpino savimi. Gal todėl viešajame gyvenime nugraibstoma grietinėlė, o priežastys net negvildenamos. Tiesa, kai kada reporteriai į reportažus prikrauna kelias nuomones. Tai nėra sunku padaryti, tačiau tokiuose reportažuose dažnai nėra informacijos esmės ir tos nuomonės nuskęsta it šapas jūroje. Ir kaip čia neprisiminti publikaciją  viename iš miesto dienraščių. Paskambinau rašinio autorei ir paklausiau, kodėl ji iškraipė faktus. Atsakymas buvo toks: ar aš mananti, kad savivaldybė yra neteisi? Komentarai nereikalingi....ir ji — ne vienintelė, rašanti iš valdžios kabinetų, deja...  

Labai linkėčiau

Tiesiog atsigaunu, skaitydama minėtąjį vokiškąjį savaitraštį. Gal tai yra dar ir dėl to, kad savaitraštis leidžiamas Hamburge, mieste prie jūros, uostamiestyje, o tarp šio savaitraščio leidėjų — iš buvusių Rytprūsių kilusi žurnalistė dr. Marion Dionhof (dr.Marion Grafin Danhoff), Helmutas Šmitas (Helmut Schmidt), vėliau tapęs Vokietijos Federacinės Respublikos kancleriu. Vokiečiai jaučia ypatingą pagarbą šiam politikui. Jam vieninteliam viešoje erdvėje leidžiama papsėti cigaretę. Jis nesidrovi, sėdėdamas vežimėlyje, dalyvauti televizijos diskusijoje su Gynybos ministru Gutenbergu (Karl-Theodor Freiherr von und zu Guttenberg). Ir niekas spaudoje nedrįsta iš šio žmogaus pasišaipyti. Man ypač įdomūs H. Šmito pokalbiai su amžininkais.

Apie M. Dionhof, jos rašinius, ko gero, perskaičiau viską. Ir buvo labai įdomu. Stebina raiškios ir nuoseklios mintys, atvira ir aiški pozicija. Gal išties gyvenime reikia daug ko netekti, idant sugebėtum žinoti savo vietą po saule? Labai linkėčiau, kad Lietuvos žurnalistikoje atsirastų tokios kokybės leidinys, koks yra mano mėgiamas vokiškasis savaitraštis „Die Zeit" arba lietuviškai „Laikas“, kuriam mes nepriklausome.

JANINA BAČILIŪNAITĖ-OSTERMAIER