Požiūris

Kodėl pasirinkote būtent tokią temą? Sutikite — tyrinėti spaudos ir valstybės santykius nėra taip populiaru kaip, pavyzdžiui, internetinės žiniasklaidos procesus.  

Įstatymų leidėjų ir medijos santykiai yra aktuali tema, nes tai visada yra konfliktas. Vertindama valdžią, žiniasklaida turi užimti kritinę poziciją. Kitaip ir būti negali. Tik būtent internetinė žiniasklaida pakeitė mūsų supratimą apie politinę komunikaciją. Praeitame amžiuje (bent jau Lietuvoje) dienraščiai darė didelės įtakos politiniams sprendimams, politikų, valstybės tarnautojų likimams. Tai visiškai nereiškia, kad ketvirtoji valdžia visada yra pagrindinė jėga politikoje, bet kai kada, vertindama tam tikrus projektus, sumanymus, ji gali padėti priimti kokį nors sprendimą ar jį nulemti, paveikti vieną ar kitą ministrą, valdininką. Tačiau anuomet, kai gyvavo tik tradicinė — periodinė spauda — būta daug etikos pažeidimų, nes atsikirsti informacijos priemonei, kuri tave sutriuškino, nebuvo laikoma korektišku dalyku (tai 19 amžiaus palikimas), nors teisė pasisakyti ir buvo įrašyta ir į Konstituciją, ir į Visuomenės informavimo įstatymą. Bet tik naujos informacinės technologijos paskatino ją įgyvendinti praktiškai.

Prieš keliolika metų studentams sakydavau, kad teisė pasisakyti ateityje nebus tik hipotezė, nebus tik teorija. Šiandien mes — ir žurnalistai, ir skaitytojai — iš tikrųjų išsilaisvinome. Elektroninė žiniasklaida suteikia mums visas galimybes išreikšti asmeninę nuomonę. Atsiveria terpė, kurioje, perskaitę publikaciją, galime ją vertinti anoniminiame komentare ar laiške redaktoriui. Galime parašyti, kad straipsnis neobjektyvus, galime net pasiūlyti tekste sudėti kablelius, jei jie, mūsų manymu, yra ne tose prasminėse vietose. Piliečiams suteikiama galimybė dalyvauti reglamentuojant ir pačios žiniasklaidos teisę, ją kritikuoti.

Kaip vertinate tai, kad, kuriantis toms naujoms žiniasklaidos priemonėms, jose daugėja autorių „iš šalies“?

Vertinu tai kaip tam tikrą laisvės išraišką. Kaip unikalią galimybę išreikšti savo nuomonę. Civilizacijos raidoje negalėtume nurodyti tokio kito istorinio laikotarpio kaip šis, kuris su internetine žiniasklaida atvėrė tokias plačias galimybes. Mes, t.y. ta karta, kuri dalyvavo Sąjūdyje, pamename, kaip tada žurnalistais tapo visi, kas norėjo tarti žodį, išsilieti. Tai buvo žodžio laisvės protrūkis.

Manau, kad yra pagrįstas suvokimas žurnalistikos kaip laisvos profesijos. Nors iš norinčiųjų studijuoti šią specialybę dažnai išgirstu, kad jie žurnalistais nori tapti tam, kad galėtų su daug kuo bendrauti, daug keliauti, tačiau aš kaip privalumą labiau pabrėžčiau laisvę rinkti, gauti informaciją. Dirbti žurnalistu reiškia patekti į įvairias sistemas. O per Sąjūdį į žurnalistiką atėję žmonės buvo įsitikinę, kad jei jie gali prisiliesti prie tam tikrų faktų, biografijų, likimų, tai sugebės juos ir perteikti. Bet, žinoma, čia iškyla jų veiklos ir darbo rezultato problema. Ir šiandien leidėjai, ypač  internetinės žiniasklaidos, turėtų atskirti profesionalius žurnalistus ir tuos, kurie rašo laiškus redakcijai, kurie rašo dienoraščius, kurie gali pateikti įdomią, svarbią informaciją, bet kurią dar reikėtų suredaguoti.

Ką turite omeny „atskirti“?

Tai kiekvieno leidėjo ar redaktoriaus teisė sukurti tam tikrą struktūrą. Rimtą naujienų portalą galima suskirstyti į kelias dalis idėjiškai, atsižvelgiant į tai, kas rengtų pagrindines naujienas, kas rengtų įvykių apžvalgas, kas užsiimtų tiriamąja žurnalistika ir pan. Ir nereikėtų būtinai žurnalistais vadinti tų žmonių, kurie neturi žurnalistinio išsilavinimo, bet norėtų žiniasklaidos priemonei pasiūlyti savo paslaugas. Čia verta atkreipti dėmesį, kad žmogus, atnešantis informaciją, kurią reikėtų redakcijai dar patikslinti, papildyti, yra šaltinis. O skaudžiausias, aktualiausias temas turėtų rengti profesionalūs žurnalistai.

Ką laikote profesionaliais žurnalistais? Juos siejate su baigtomis komunikacijos ir informacijos studijomis?

Kas jie yra, jau galima pasiginčyti su tų portalų vadovais. Ar profesionaliais žurnalistais būtų galima laikyti baigusius žurnalistikos studijas? Vien tokios sąlygos nepakanka, nes Lietuvoje šiuo metu turime pernelyg įvairius žurnalistų parengimo kokybės lygius nei kitur Europoje. Taigi kiekvienas darbdavys turi teisę įvertinti darbuotoją, ar jis atitinka tam tikrus redakcijos kriterijus — laikas parodo, ir kurios mokyklos diplomas tinka darbdaviui. Kiekvienas žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą ir ateinantis į redakciją, turi ne tik išmanyti teorijos dalykus, turi turėti tam tikrų įgūdžių ir atskleisti savo gebėjimus, bet ir turi prisitaikyti prie redakcijos standartų, žinoti, kam, kokiai auditorijai jis dirbtų.

Tačiau galiu sukritikuoti ir kitą kraštutinį požiūrį — kad žurnalistika yra tik amatas. Nebent tai, ką vadiname darbu be universitetinio išsilavinimo. Galbūt. Manau, jog žurnalistika yra ir profesija, ir kūryba, ir verslas, todėl profesionalus žurnalistas atitinka kelis kriterijus, tarp kurių universitetinės studijos turėtų būti kuo aukščiau, nes jos išplečia akiratį, universitetas išmoko kritiškai mąstyti.

Grįžkime į sovietmetį, kai valstybės institucijose veikė propagandos skyriai. Dabar jose įsteigti ryšių su visuomene skyriai. Klausiu jūsų, kaip buvusio Seimo spaudos tarnybos vadovo, — kuo skiriasi propaganda nuo viešųjų ryšių?

Į sovietmetį jokiu būdu negrįžkime! O viešųjų ryšių agentūros sąvokos „propaganda“ išvis neturėtų vartoti ir greičiausiai nevartoja, bent jau viešai. Politikai — galbūt, nes kai kada jie viena sako, kita daro. Tačiau Parlamente man propaganda užsiimti neteko, nors tokių pageidavimų būdavo. Paradoksalu, bet ten dirbdamas prisidėjau prie kritiško požiūrio į Seimą. 1997-aisiais man teko parengti pirmąją Seimo ryšių su visuomene strategiją, kurios, tiesa, visa išsami redakcija turėjo nedaug „skaitytojų“ — Seimo vadovus, daugiau — strategijos santrauka. Pagrindinė koncepcija buvo nacionalinį Parlamentą paversti atviriausia valdžios institucija. Taip ir įvyko. Pateiksiu vieną iš pavyzdžių: iki tol buvo nustatytos žurnalistų, norinčių patekti į Seimą, kvotos — tai siaubinga atgyvena, —  taigi, jos buvo atšauktos.

Tačiau pastarasis Seimas jas siekė grąžinti? Norėjo vėl daryti žurnalistų atranką ir apriboti jų galimybę patekti į įstatymų leidėjų rūmus.

Taip, Seimo kanceliarija — ne Seimas — vėl buvo pradėjusi sukti istorijos ratą atgal, bet jis sustabdytas. O tie, kurie norėjo tas kvotas grąžinti, labai greitai susitraiškė karjerą. Atitinkami pareigūnai tiesiog nesugebėjo adekvačiai įvertinti, kad Parlamento komunikacija turi būti visiškai atvira.

Ir dar vienas atvejis, kai laiką norėta atsukti atgal, bet nesėkmingai. Prieš trejus metus man teko teismui parašyti ekspertinę išvadą dėl „blogerio“ pripažinimo žurnalistu. Tuometis Seimo kancleris nutarė neleisti akredituoti dienoraštininko — t.y. jam apriboti galimybę stebėti posėdžius, gauti kitos informacijos iš Parlamento. Tas žmogus apskundė teismui šį įstaigos sprendimą. Aš dienoraštininką prilyginau žurnalistui, nes esu tikras, jog šiandien dienoraštis papildė žurnalistikos žanrų sąrašą. Be to, dienoraštininkas yra žiniasklaidos dalis. Jei jis turi vietą virtualioje erdvėje, jei jis nedaro pažeidimų, tai turi lygiai tokią pačią teisę būti Seime, vertinti jo darbą, rinkti ir skelbti informaciją apie jį kaip ir bet kokio kito naujienų portalo darbuotojas. Seimo kanceliarija šią bylą pralaimėjo, ir tuo labai džiaugiuosi. Tas žmogus šiandien gyvas ir toliau sau rašo dienoraščius.

Taigi dabar apie vadinamąją propagandą nėra ką kalbėti. Nebent vienas kitas politikas nori kokį nors įvykį ar idėją išpropaguoti. Bet jei dalykai yra tikri, jų nereikia propaguoti (nes propaganda yra išpūsta informacija), o tiesiog reikia visuomenę apie juos informuoti. Ir mano parengtoje strategijoje buvo iškeltas tikslas visuomenę įvairiais būdais ir žanrais informuoti apie Seimo darbą, paprastiems žmonėms suteikti galimybę dalyvauti įstatymų leidyboje. Seimas tapo perregimas. Tai šiek tiek neramino ir neramina kai kuriuos politikos dalyvius, bet tai yra parlamentinės valdžios bruožas.

Iki šiol girdime Seimo senbuvių dejones, kad nuo to laiko, kai jų institucija tapo žymiai atviresnė, politikai neva tik ir yra drabstomi purvais, užuot informavus apie jų darbą. Turbūt jie patyrė šoką ir negalėjo susitaikyti su ta mintimi, kad nuo šiol bus stebimi pro padidinamąjį stiklą?

Tada, 1997-aisiais, nei iš karto po naujo Seimo rinkimų 2001-aisiais, neteko išgirsti kokių nors esminių kritinių pastabų. Dauguma Seimo narių problemos šiose permainose nematė. Tik gal 2003-aisiais kai kurie asmenys parodė daugiau nepasitenkinimo, kurį tikriausiai lėmė noras slėpti asmeninius turtinius interesus. Bet reikia suvokti, kad Parlamento atvirumas yra laisvės ir politinės atsakomybės garantas.

Pastebėjau, kad šiandien turi būti intensyvesnis Seimo interneto svetainės, kitų sklaidos priemonių naudojimas, juolab kad tai nereikalauja daug lėšų. Kad galimybės neišnaudojamos, čia yra viešųjų ryšių derinimo problema. O žiniasklaidos problema yra ta, kad tam tikra informacija, kuri atrodo „nuobodi“, „neįdomi“, apskritai nepaviešinama. Žurnalisto misija, mūsų visų interesas turi būti, kad rengiamas teisės projektas patektų į viešumą iki sprendimų priėmimo per dialogą, per diskusijas. Bet iš darbo Parlamente laikų pamenu, kaip didžioji žiniasklaida kai kada specialiai leisdavo lukterėti dėl kokios nors pataisos, kad būtų daugiau triukšmo, kai ji bus priimta. Negalėčiau pavadinti, kad tai pilietinė žurnalistika, kur jau! Tokiu atveju nebelieka galimybės paskatinti įstatymo leidėjus pasigilinti į tam tikro projekto trūkumus ir privalumus, kažką keisti jame.

Nerkime dar labiau gilyn — į smetonmetį, tarpukario spaudą ir jos santykius su valdžia. Ar to meto situacija turi sąsajų, panašumų su šiandienos?

Pirmiausia, tarpukario spauda — ne vien „smetonmečio“ spauda, tik mums tarpukaris vis dar kelia asociacijų vien su Smetona. O sąsają įžvelgčiau labiau filosofinę. Ji turi mus įspėti. Atsigręžus į tuos laikus, galima priminti apie valdžios norą spustelėti žiniasklaidą teisiškai, nustatyti jos ribas. Tačiau žmonių teisė pasirinkti medijas neturi būti ribojama, ir nei viena žiniasklaidos priemonė negali būti kontroliuojama, išjungiama, išskyrus nusikaltimo atvejus.

Ir nors jūs klausiate tik dėl „tarpukario“, t.y. Pirmosios Respublikos, bet aš pabrėžčiau, kad mūsų visuomenė net kelis amžius apskritai gyveno draudimų epochose. O tas metas nuo 1927 m. iki Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos tik patvirtina, kad draudimų formos gali būti įvairios. Drąsiai galiu pasakyti, kad per tą autoritarinio režimo laikotarpį draudimai prisidėjo prie valstybės katastrofos. Parlamento uždraudimas suponavo žodžio laisvės draudimą.

Žodžio, spaudos laisvę tiesiogiai siejate su Parlamentu?

Tarp plačiosios visuomenės pasklidusi nuomonė, kad spauda yra visiškai sau atskira nuo Parlamento. Nesutikčiau su tuo, atsižvelgdamas į politinės komunikacijos poreikius. Išimant tam tikrus dėmenis iš valstybės aparato, iškrypsta ir pati žiniasklaida. Tai jeigu anuomet, tarpukariu, buvo nutildytas Parlamentas, tai atitinkamai sumažėjo politinė komunikacija viešojoje tribūnoje, politiniai sprendimai buvo priimami uždarai, buvo veikiama pagal principą — ką prezidentas sumąsto, tą ministras pasirašo. O mes juk nenorėtume sau tokio likimo. Uždarydami Parlamentą, patys iš savęs atimtume žodžio laisvę. Užtat turime suvokti, kad tas Seimas, kuris šiandien mums galbūt kelia juoką, yra vis dėlto mūsų laisvės garantas.

Jei šis laivas būtų nuplukdytas į uostą ir toliau nebeplauktų, sumažėtų galimybių visuomenei žinoti apie valdžios sprendimus ir veiksmus. Ji neturėtų galimybės rinkti ir rinktis. Tada, esu tikras, viešųjų ryšių struktūros valstybėje ir įgytų propagandos bruožų, o valstybės raida būtų plėtojama nežinoma kryptimi. Tad medijų draudimas ir Parlamento uždraudimas yra glaudžiai susiję. Galų gale, Parlamentas irgi yra medija — tam tikra komunikacijos priemonė, kurioje atsispindi ir mūsų įstatymų leidimo samprata, ir klaidos.

Paminėjote įvairias draudimo formas. Dabar dėl žiaurios mokesčių politikos daug šalies medijų kompanijų nebegali išgyventi ir kaip lapai nuo medžių krinta viena po kitos, o dar iš tebekvėpuojančių masiškai atleidinėjami žurnalistai. Galbūt tokiu būdu valdžia siekia išnaikinti įtakingą žiniasklaidą, o tą likusią tildyti, kontroliuoti?

Tai jau nauja mūsų pokalbio tema. Ją galima vertinti ir nagrinėti valstybės lygiu. Pastebėtume, kad  galių ir pareigų reglamentuoti žiniasklaidą, teikti pasiūlymus turi Kultūros ministerija. Jei šiuo  klausimu vyktų aktyvesnė diskusija, turėtų būti kritikuojama ne tik finansų ministrė, bet ir kultūros ministras.

Kita vertus, neįmanoma žiniasklaidos, ypač internetinės, pritrėkšti net ir prispaudus ją mokesčiais. Nenustebčiau, kad negalėdamas čia išgyventi, koks nors naujienų portalas bus užregistruotas svetur, kur mokesčiai palankesni. Juolab kad vis daugiau mūsų žurnalistų emigruoja ir savo kūrybinius sumanymus įgyvendina užsienyje.

Vadinasi, jei toliau gyvensime Europoje be sienų, o mokesčių plaktukas mus muš čia, tai kursime žiniasklaidos priemones už 400 ar 600 km nuo mūsų vakarų link. Jaunoji karta iš ten pateikinės žinias. Be to, net ir tada, kai pas mus masiškai atleidinėjami darbuotojai, vis tiek pirma paliekami tie, kurie dirba su svarbiausiomis aktualijomis. Tad žiniasklaidai numarinti vien žiaurios mokesčių politikos nepakaktų. Žinoma, gaila būtų, jei nesugebėtume savo žurnalistams užtikrinti įvariapusės informacinės aplinkos čia. O kad gyvuotų žiniasklaida, ateityje svarbiausia, kad ir Parlamentas liktų kaip medija.

Kalbėjosi Goda Juocevičiūtė