Nagrinėjant konkrečius žurnalistinės etikos atvejus iškyla žurnalisto sąvokos problema. Lengviau yra apibūdinti žurnalistiką (viena iš medijų srities profesijų) negu atsakyti į klausimą, kas yra žurnalistas. Atsakymų į tai ieško Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas Viktoras Trofimišinas.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymą žurnalistas — tai fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Šis apibrėžimas atspindi tai, kaip žurnalistą įsivaizduoja mūsų įstatymų leidėjai. Asmeniui, ketinančiam Lietuvoje užsiimti žurnalistine veikla, netaikomas išsilavinimo cenzas, jam nereikia leidimo ar licencijos, jis neprivalo priklausyti žurnalistų profesiniam susivienijimui, nereikalaujama, kad jis dirbtų redakcijoje pagal autorinę ar darbo sutartį, net neužsimenama apie šio asmens reputaciją. Tad žurnalistu ne tik dirbti, bet ir vadintis gali beveik kiekvienas, nėra jokių kliūčių piktnaudžiauti šiuo vardu.

Marga žurnalistų bendruomenė

Šiandieninė žurnalistų bendruomenė labai marga. Tą įvairovę iš dalies atspindi ir Lietuvos žurnalistų sąjungos klubų gausa: spaudos fotografų, kelionių ir pramogų, televizijos operatorių, sporto žurnalistų, režisierių, regioninės žiniasklaidos ir žemės ūkio žurnalistų, esperantininkų. Tačiau žurnalistai tai ne vien Žurnalistų sąjungos ir Žurnalistų draugijos, Sporto žurnalistų federacijos nariai. Daug (gal net dauguma?) jų nesusiję su kūrybinėmis ir profesinėmis organizacijomis. Žurnalistų gretose yra skirtingos patirties, išsilavinimo, specializacijos, kvalifikacijos asmenų; jų santykis su profesine etika taip pat skiriasi.

Maždaug prieš septynerius metus diskutuojant dėl žurnalistų teisinio statuso, siūlyta įteisinti dvi skirtingas sąvokas — profesionalaus žurnalisto ir visuomenės informavimo priemonės darbuotojo, susiejant jas su profesiniu išsilavinimu ir profesinės etikos normų laikymusi.

Reikalavimai profesijai Europoje

Žurnalisto profesijos reglamentavimas ES šalyse skiriasi. Iš dalies tai priklauso nuo žiniasklaidos, žurnalistikos, demokratijos tradicijų. Lenkai prieš porą metų siūlė įteisinti profesionalaus žurnalisto (taikomas profesinio išsilavinimo cenzas ir kelerių metų kūrybinio daro stažas), licencijuoto žurnalisto (aukštasis išsilavinimas ir pajamos iš žurnalistinės veiklos) ir žiniasklaidos (redakcijos) darbuotojo kategorijas. Liuksemburge siūlyta įteisinti žurnalisto ir asistento sąvokas, taip atskiriant žurnalistą nuo jam visuomenės informavimo priemonėje asistuojančio asmens. Italijoje asmuo gali vadintis žurnalistu, jei jis įrašytas į žurnalistų registrą. Prancūzijoje priklausymą žurnalistų gildijai liudija žurnalisto korta, išduodama nepriklausomai nuo to, kuriai profesinei žurnalistų organizacijai asmuo priklauso. Ispanijoje žurnalistams taikomas išsilavinimo cenzas. Bet koks reglamentavimas daro sistemą uždaresnę, kartu ji tampa grynesnė. Danijoje ir Švedijoje griežto reglamentavimo nėra, tačiau kiekvienoje iš šių Skandinavijos šalių veikia tik po vieną profesinę žurnalistų organizaciją.

Licencijavimas: už ir prieš

Politikai nuolat siekia kontroliuoti žiniasklaidą, todėl jie palaiko žurnalistų licencijavimo idėją. Jiems pritaria žiniasklaidos ekspertai, turintys tik teorinį kontaktą su žurnalistika. Vienas iš pagrindinių argumentų — didėja žiniasklaidos techninės galimybės manipuliuoti informacijos vartotojais, todėl būtina apsaugoti visuomenę nuo manipuliacijų taikant moralinės kvalifikacijos kriterijus asmenims, kurių rankose yra žiniasklaida. Deja, šio argumento šalininkai neskiria žiniasklaidos nuo žurnalistų. Jie taip pat teigia, kad gydytojų, teisininkų licencijavimas nevaržo pastarųjų veiklos laisvės, tad ir žurnalistams negresia jokie ribojimai. Tie, kas pritaria licencijavimui, įsitikinę, jog tam, kad asmuo sąžiningai dirbtų visuomeniškai atsakingą darbą, neužtenka būti talentingu savamoksliu — būtinos žinios ir kritinis mąstymas.

Licencijų priešininkai teigia, kad kiekvienoje profesionalioje redakcijoje yra redaktoriai, kurie atsako už turinį, taiso, redaguoja, tad geru žurnalistu galima būti ir be specialaus išsilavinimo. Darbdavys pats sprendžia, kokios kvalifikacijos žurnalistai reikalingi redakcijai.

Žurnalistai licencijų problemą mato kitaip nei politikai. Žurnalistika — viena iš laisvųjų profesijų, todėl bet koks ribojimas imtis žurnalistinės veiklos gali ją pražudyti; teisiniai reglamentai reikalingi tik biurokratams. Žurnalistai savo veikloje vadovaujasi profesine etika, tad licencijos — perteklinis ribojimas, licencijavimas suskaidytų žurnalistų bendruomenę.

Sparčiausiai besikeičianti profesija

Kai kurie jaunuoliai, atėjus studijų pasirinkimo metui, svarsto šitaip: studijuoti matematiką pernelyg sudėtinga, fizikos jie nesupranta, medicina — neįkandama, todėl į pageidaujamų specialybių sąrašą įrašo žurnalistiką. Ir negalima sakyti, jog jų pasirinkimas nemotyvuotas. Juk tam, kad būtum buhalteriu, reikia mokėti skaičiuoti, kad įsidarbintum vairuotoju — turėti vairuotojo pažymėjimą, o žurnalistui, jeigu jis dirba ne spaudoje, net nebūtina mokėti rašyti, nekalbant apie profesinius kursus ar aukštojo mokslo diplomą.

Jokia profesija nesikeičia taip sparčiai kaip žurnalistika. Kadaise žurnalistai buvo atradėjai, keliautojai (prisiminkime M. Šalčių), kuriems užteko kūrybinės gyslelės ar pašaukimo, kad realizuotų profesinius sumanymus ir pelnytų darbą. Šiandien kur kas svarbiau profesinės žinios ir gebėjimas naudotis naujausiomis technologijomis. Šiuolaikinis universalus žurnalistas — tai geras korespondentas, operatyvus reporteris, kompetentingas komentatorius, turintis „radijinįâ€? balsą ir „televizinįâ€? veidą. Jam užtenka žinoti kažkiek apie viską ir viską apie kažką. Tai šiuolaikinės kokybiškos žiniasklaidos profesionalaus žurnalisto etalonas.

Bulvarinės spaudos, tabloidų puslapiuose irgi sutinkame profesionalių žurnalistų, apžvalgininkų pavardes. Sunku paneigti, kad jų atsiradimą ten skatina šių leidinių rūpinimasis savo įvaizdžiu.

Žurnalistai ir pakeleiviai

Į žurnalistiką ateinama įvairiais keliais ir dėl įvairių paskatų bei motyvų. Vieni imasi žurnalistikos todėl, kad tai vienintelis darbas, kurį jie tuo metu gavo, tad, atsiradus naujoms galimybėms, pasitraukia. Tai žurnalistikos pakeleiviai. Kita grupė — žurnalistai amatininkai, kuriems tenka pagrindinis darbas — sukti šiuolaikinės žiniasklaidos mechanizmą. Egzistuoja ir vadinamasis žurnalistų elitas — publicistai, apžvalgininkai, laidų vedėjai, kurie išsiskiria kūrybiškumu, kurių žodis yra svarus, į kurių nuomonę atsižvelgiama, jie kviečiami į pokalbių laidas. Jų dalyvavimas užtikrina aukštesnę žiniasklaidos kokybę.

Pirmąją grupę galima apibūdinti kaip žiniasklaidos žmones. Tikrieji žurnalistai — kitų dviejų grupių atstovai. Tai visiškai nereiškia žmonių skirstymo į geresnius ir blogesnius, tačiau profesionali kokybiška žurnalistika neišvengiamai siejasi su pašaukimu. O visų svarbiausia yra tai, kaip pats asmuo suvokia save — kaip žurnalistą ar kaip žiniasklaidos darbuotoją.

Tik nedidelę dalį žmonių, dirbančių mokslo įstaigose, vadiname mokslininkais. Didžioji dalis šių įstaigų darbuotojų dirba ne iš pašaukimo ar aistros mokslui, jiems šis darbas — tai pajamų šaltinis, karjeros galimybės. Jie nepriekaištingai atlieka jiems patikėtą darbą. Taip yra ir žiniasklaidoje. Ne kiekvienas dirbantis šioje srityje yra žurnalistas (profesionalas, kūrėjas, amatininkas) yra ir žiniasklaidos darbuotojų.

Nemažai žurnalistų įvairiais savo gyvenimo etapais profesionalo darbą iškeičia į kitą veiklą žiniasklaidoje ar su ja besiribojančiose srityse. Vėliau vieni jų norėtų pamiršti šiuos epizodus, kitiems darbas pramoginėje žiniasklaidoje, tabloiduose, viešųjų ryšių ar reklamos srityje nesukelia diskomforto, jie sėkmingai gali grįžti prie profesionalios žurnalistikos. Kaip visa tai suderinti su profesinės etikos normomis? Atsakymo reikėtų ieškoti kiekvieno žmogaus charakteryje.

Liumpenžurnalistika

Šalia žurnalistų ir žiniasklaidos žmonių yra dar viena grupė, kuriai apibūdinti tiktų terminas liumpenžurnalistai (esantys žemiau bendrų moralės normų), kurio atsiradimas susijęs su technologine revoliucija komunikacijoje. Kalbėti apie liumpenžurnalistų profesinę etika sudėtinga, kadangi jų veikla iš esmės yra bendrų profesinių normų užribyje. Šių žmonių yra visose žiniasklaidos srityse, tiesa, tradicinėje žiniasklaidoje jų galimybes reikštis riboja aplinka, kurioje darbuojasi profesionalai. Liumpenžurnalistika nesuteikia galimybės informacijos vartotojui pateikti savo nuomonę, ginčytis, nesutikti, diskutuoti. Tai prasto lygio rašliava, išsiskirianti žeminančia, įžeidžiančia kalba. Lietuvoje liumpenžurnalistika pamažu leidžia šaknis ir tradicinėje žiniasklaidoje. Ši veikla pasižymi visais žurnalistikai būdingais bruožais, o liumpenžurnalistai niekuo nesiskiria nuo kitų — visus juos apima plati žurnalisto sąvoka, kuri nesiejama su profesine etika.

Profesijos nunykimo kelias

Greta siekių išskirti profesionaliąją žurnalistiką, taikyti žurnalistams kvalifikacinius reikalavimus, vyksta ir kitas procesas — deprofesionalizacija, kai žurnalisto profesija praranda savo tradicinę sampratą, kai diskutuojama, kokiai raidos krypčiai pritarti. Iš esmės tai susiję su naujosiomis technologijomis, žurnalistinio pobūdžio veikla užsiimančių asmenų skaičiaus augimu.

Būtent internetinėje erdvėje takoskyra tarp profesionalų ir mėgėjų nyksta sparčiausiai. Internetas suteikia neribotas galimybes asmenims realizuoti viešos raiškos poreikį, tapatintis su žurnalistais. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti teismo sprendimas internetinių tinklaraščių autorius prilyginti žurnalistams. Šiuo atveju teisę nuspręsti, prilyginti tinklaraštininką žurnalistui ar ne, teismas suteikė valstybės institucijai. Kitaip tariant, ne įstatymas, ne žurnalistų savitvarkos institucija, o valdžios įstaiga sprendžia, ką prilyginti žurnalistui.

Siekis naikinti skirtumą tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo žurnalistikoje glaudžiai siejasi su kitais verslo siekiais — panaikinti skirtumą tarp žurnalistinio straipsnio ir reklaminio teksto, tarp informacijos ir pramogos.

Žurnalisto sąvokos neapibrėžtumas ir teisinio statuso nebuvimas vieniems kelia baimę, kad žurnalistinė veikla taps visiškai nekontroliuojama, kitiems — nuogąstavimą, kad konkretesnis apibrėžimas reikš dar didesnę kontrolę. Tiesos reikėtų ieškoti kažkur ties viduriu, kurį kol kas dar žymi profesinės etikos riboženkliai.