Lietuvos televizijos laidelės „Gustavo enciklopedija“ kūrėjas Audrius Rakauskas, turbūt daugeliui geriau pažįstamas tiesiog kaip korespondentas Gustavas, jau dešimt metų pats aiškinasi ir mėgina vaikams paaiškinti apie mūsų pasaulio prigimtį. Žingeidžiam Gustavui rūpi daugybė klausimų: iš ko ir kaip gaminamas stiklas? kodėl ežiukai pupsi? arba kaip Amerikoje buvo atrastos bulvės? Laidelė tiek mažuosius, tiek ir suaugusius stebina ne vien neišsemiama klausimų gausybe, bet ir komiškais momentais — neretai smagią dainą plėšiančiais skeletais, arba kaip Gustavas kaskart kulinarinio siužeto metu skanaudamas patiekalą, apsvaigęs iš malonumo staiga nugriūna.

„Gustavo enciklopedija“ — vienintelė tokio neįprasto formato laida lietuviškoje televizijoje ir viena iš nedaugelio programų, tinkamų vaikų auditorijai. Todėl su A.Rakausku susitikome pasikalbėti ne tik apie tai, kaip gimsta „Gustavo enciklopedija“, bet ir apskritai apie vaikišką televiziją, senąją animaciją, dabartinių vaikų skonį ir poreikius.

Kaip galėtumėte apibūdinti „Gustavo enciklopedijos“ žiūrovų auditoriją, ar galima ją įvardinti kaip vaikišką?

„Gustavo enciklopedija“ nors ir priskiriama laidelių vaikams kategorijai, tačiau nėra orientuota vien tiktai į vaikus. Jos koncepcija slypi tame, kad laida sudaryta iš daug skyrelių, vienus jų geriau supranta maži vaikai, kitus — vyresni, o pavyzdžiui, kulinarinis skyrelis iš viso skirtas ne vaikams, o galbūt daugiau namų šeimininkėms ir mamoms.

„Gustavo enciklopedija“ gimė ne kaip mokomoji, o tiesiog kaip pažintinė laida apie visą pasaulį, apimanti labai įvairias temas: gamtos, istorijos, geografijos, pramoninės gamybos. Toks laidos formatas yra labai patogus, nes galima kalbėti skirtingomis temomis, nesu pririštas vien prie sporto arba ekonomikos. Bet kurią temą stengiuosi pateikti kaip žaidimą. Bėgant metams ir tobulėjant technologijoms atsirado galimybė pažintinę informaciją paversti savo paties kurta animacija, išreikšti humoristiniuose siužetuose, pasakyti skirtingų personažų lūpomis arba sudėti į muzikinius klipus — visos šios priemonės yra labai tinkamos laidoje vaikams, bet palieka neabejingus ir suaugusius.

Kaip kilo tokia laidos koncepcija?

Kadaise buvusios laidos „Rytas suraitytas“ personažo Profesoriaus Knyslio kūrėjui Raimondui Paškevičiui kilo idėja, kad vaikams reikia sukurti pažintinio tipo laidą, kuri būtų kaip enciklopedija. Esmė buvo atrasti patrauklią formą, kad tokia enciklopedinė informacija neliktų nuobodi. Todėl vėliau buvo nuspręsta sukurti laidą „Gustavo enciklopedija“, kurioje veiktų daugybė skirtingų personažų. Iki šiol tokio formato laidų vaikams man niekur kitur neteko matyti.

Kur semiatės idėjų ir temų laidelės siužetams?

Temų laidai galima rasti bet kur, kad ir atsivertus pirmą pasitaikiusią knygą, kurioje rašoma apie saulę, mėnulį ar keliautojus. Tuomet laukia kitas, kur kas sunkesnis etapas — kaip visa tai parodyti? Pavyzdžiui, imkime temą apie tai, kaip Amerikoje buvo atrastos bulvės. Jeigu laidos vedėjas sėdės prieš kamerą ir tiesiog pasakos bulvių atradimo istoriją, nesvarbu koks jis bebūtų žavus ir talentingas, vis tiek greitai nusibos. Bulvių atradimo istorijos mes negalime nufilmuoti, bet aš moku piešti, todėl sukuriu animacinį siužetą. Tačiau kiekviena tema yra individuali ir ji nepaklūsta kokiam nors vienam viską apimančiam receptui. Tokio pobūdžio laidoje nemažai lemia ir sėkmės faktorius: vieni dalykai pasiseka geriau, kitos temos būna silpnesnės.

Kiek laiko trunka darbai, kol „Gustavo enciklopedija“ pasiekia žiūrovus?

Laidos kūrimas kaskart trunka visą savaitę. Aš pats esu ir scenarijaus, ir siužeto autorius, laidos vedėjas ir animacinių siužetų dailininkas. Naudojama kompiuterinė grafika ir virtuali scenografija, filmuojantis reikia man vienam suvaidinti keletą personažų — viso to per vieną dieną padaryti neįmanoma. Tuo labiau, kad laidoje privalau būti gyvybingas ir smagus, susigalvoti apie ką ir kaip kalbėsiu — tai reikalauja daug energijos. Svarbu apgalvoti kaip tarpusavyje komponuosis siužetai, kad laida būtų dinamiška, kad atskiri siužetai pernelyg neišsitemptų. Kaip matote, laida yra sudėtinga savo forma, tačiau tik taip pažintinė informacija tampa suprantama ir įdomi. Jeigu laida baigiasi ir dar lieka noras toliau ją žiūrėti — tai yra geras ženklas.

Kiek šioje laidoje iš anksto paruošto, surežisuoto teksto bei vaidybos ir kiek vietos pasiliekate improvizacijai?

Dalis mano pasakojamų dalykų gimsta spontaniškai, tačiau visuomet būnu apgalvojęs atskirai kiekvieno siužeto ir bendrai visos laidelės planą. Jeigu rimtai nesiruoščiau laidai, žiūrovai netrukus tai suprastų, nes kiltų neaiškumų, sumaišties.

Kokios temos jums atrodo neįdomios arba netinkamos tokiai laidai?

Jeigu nekalbėsime apie tokias temas, kurių iš principo negali būti vaikų žiūrimoje laidoje, tai negalėčiau įvardyti kokios nors konkrečios temos, kuri būti visiškai netinkama. Tiesiog temų pasirinkimas priklauso nuo to, ar mes ją galime kaip nors vizualiai ir įsimenamai pateikti.

Kokių savybių iš vedėjo reikalauja laida, kad ji patrauktų vaiko dėmesį?

Nežinau, ar kokių nors konkrečių savybių tokia laida gali reikalauti, tiesiog laidos vaikams vedėjas pirmiausia turėtų jausti, kuo gyvena vaikai. Pats privalau būti bent truputėlį vaikas, suvokti jo pasaulį, neatitrūkti vien į suaugusiųjų reikalus. Stengiuosi prisiminti, kaip jaučiausi kai buvau dar mažas, kas man tais laikais būdavo įdomu.

„Gustavo enciklopedija“ jums darbas ar kūryba?

Kaip pažiūrėsi. Be abejo, tai yra ir mano darbas, nes rengdamas laidelę nuolatos ir sistemingai dirbu. Tačiau tiksliausia būtų „Gustavo enciklopediją“ apibūdinti kaip kūrybingą mano gyvenimo būdą, nes idėjos šiai laidai gimsta nepriklausomai nuo darbo valandų. Esu laimingas, kad galiu tai daryti, kad laida mėgiama ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų.

Kaip vertinate tai, kiek dėmesio lietuviškos televizijos šiuo metu skiria vaikų auditorijai?

Situacija tokia, kad vaikiškų laidų beveik nėra. Yra tik nacionalinis transliuotojas, kuris dar laikosi tam tikrų prioritetų ir rengia laidas pernelyg neatsižvelgdamas į jų reitingus, kuriais viską matuoja komercinės televizijos. „Gustavo enciklopedija“, rodos, šiuo metu iš viso yra vienintelė vaikams skirta autorinė laida. Dar turime tokias laidas kaip „Tūkstantmečio vaikai“ ir „Talentų ringas“, tačiau tai jau greičiau renginiai, viktorinos, kurios net ir tarp vaikų turi labai konkrečią tikslinę auditoriją. Kadangi vaikai nesudaro televizinės rinkos, todėl įsigalėjo nuostata, kad jiems neapsimoka nieko specialiai kurti. Juo labiau, kad gera vaikiška laida reikalauja nemažų investicijų, bet beveik nėra šansų, kad ji kada nors atsipirks.

Gal problema slypi ne vien rinkos dalykuose, bet ir tai, jog dabar vargu ar per visą žurnalistikos studentų kursą būtų galima atrasti žmogų, kurį sudomintų pasiūlymas kurti laidą vaikams?

Tai susiję ir su rinkos klausimu. Kurdamas laidą vaikams, žmogus turi daug dirbti, atiduoti visas jėgas, tačiau realiai tai visiškai neperspektyvu. Šiuo atžvilgiu tai nelabai patraukli sritis. Be to, pas mus įsigalėjęs keistais stereotipais paremtas požiūris, kad dirbti laidoje vaikams yra nerimta. Tarsi laidos apie ekonomiką ar politiką būtų rimtos ir kokybiškos vien dėl savo tematikos. Laidoje vaikams reikia galbūt dar didesnio pasišventimo savo darbui nei kitur.

Stebint užsienio televizijas, kaip galėtumėte apibūdinti kitų šalių požiūrį į jaunuosius žiūrovus?

Tenka kartkartėmis pasižiūrėti užsienio televizijų kanalus, tačiau peršasi viena išvada — ne tik Lietuva, bet ir kitos Europos šalys neskiria daug pajėgų vaikiškoms laidoms. Viskas daroma tais pačiais standartais, visai nepriklausomai nuo šalies finansinės gerovės. Spalvingos naujoviškos dekoracijos, kiek įmanoma ryškiau pasipuošę personažai, mini teatriukas arba lėlės — ties tuo ir baigiasi tipiškų laidelių vaikams kūryba.

Anksčiau turėjome laidelę „Labanaktukas“, vaikai susidomėję stebėdavo gražius ir taikius senosios animacijos filmukus. Kaip manote, ar tokie filmukai būtų aktualūs šiandien, kai net maži vaikai jau tapo tikrais vartotojais?

Tiesa tokia, kad vaikų skonis jau suformuotas nuo pat mažumės. Jiems iš aplinkos įdiegiamas poreikis naujovėms ir niekas nesistengia ugdyti jų skonį ir supratimą. Todėl senoji animacija yra pasmerkta nunykti, ji nepajėgi konkuruoti su primityviais komerciniais filmukais.

Kita vertus, kai rodė „Labanaktuką“, buvo visai kiti laikai apskritai visoje lietuviškoje televizijoje. Turėjome vienintelį lietuvišką kanalą, nebuvo jokių alternatyvų, todėl visi ir žiūrėdavo tai, ką rodo. Po to atsirado daugiau kanalų, dar vėliau tapo visiems prieinami kompiuteriai, atsirado įvairesnė ir galbūt ne pati geriausia pasiūla ir tai suformavo skonį. O toks personažas kaip Mikė Pūkuotukas, turintis savą filosofiją ir išliekamąją vertę tampa nebeįdomus tiems vaikams, kurie pripratę prie „kampuotų“, bedvasių personažų ir primityvios kino produkcijos.

Kalbino Rima JŪRAITĖ