Geriausiu Lietuvos spaudos fotografu tituluojamas Ramūnas Danisevičius neseniai surengė itin gerų vertinimų sulaukusią personalinę fotografijų parodą „Taškas“. Tačiau kol visi gėrėjosi ir žėrė komplimentus jo meniškoms fotografijoms, autorius tyliai pasišalino ir ėjo fotografuoti blizgių aukštuomenės vakarėlių. „Ne, tų vakarėlių fotografavime jokio meno nėra, paspaudi mygtuką ir tiek“, — sako žurnale „Klubas“ šiuo metu besidarbuojantis fotografas. Nėra, anot R. Danisevičiaus, Lietuvoje ir fotožurnalistikos. Jau nebėra. Redaktoriams šiuo metu reikalingos tam tikros formos nuotraukos vietai užpildyti. Apie tai, kas svarbiausia Lietuvos fotožurnalistikoje, ir kodėl daugiausia „Auksinių kadrų“ per spaudos fotografijos konkurso istoriją laimėjęs fotografas kartais apmėtomas sniego gniūžtėmis, skaitykite šiame interviu.

Kaip vertinate Lietuvos spaudos fotografiją?

Jos praktiškai nebėra. Pasiimi bet kokį dienraštį, pasižiūri į pirmą puslapį ir matai nuotraukos klišę. Ji naudojama vietai užpildyti, turi būti vertikali arba horizontali. Ir taip visuose dienraščiuose. Fotografijai nebėra vietos, nėra kur reikštis. Seniau būdavo kiek kitaip. Buvo kažkada toks žurnalas „Švyturys“, ten fotoreportažai išeidavo per du puslapius. „Dienoje“ nuotraukoms būdavo paskirtas visas paskutinis puslapis. O dabar... Išskirčiau tik rugsėjo 11 dienos įvykių JAV atvaizdavimą. Tuo metu „Lietuvos rytas“ ir „Verslo žinios“ dėjo įvykio nuotraukas per visą puslapį.

Kodėl atsitiko taip, kad geros fotografijos Lietuvos spaudoje reikia ieškoti it kokio paskutinio mamuto?

Fotografijų atranka turi priklausyti nuo fotoredaktorių, bet jų Lietuvos spaudoje praktiškai nėra. Kažkodėl tapo nebesvarbu, kas atrinkinėja nuotraukas. Labai svarbus greitis. Bet kaip nufotografavau ir dedu greitai į laikraštį ar internetą. Nebereikia nei kadravimo, kad tik būtų greičiau. Nebereikia ir nuotraukų kokybės. Pasikeitus technikos galimybėms, fotografuoti gali visi. Taip ir vyksta: bet kas ima, fotografuoja ir publikuoja.

Kas turi įvykti, kad situacija pagerėtų?

Daug laiko turi prabėgti. Kai dar buvo laikraštis „L.T.“, ten buvo priimtas fotoredaktorius. Užsienyje visur yra ir redaktorius, ir fotoredaktorius. Dabar Lietuvoje fotoredaktorius yra, berods, tik „Verslo žiniose“. Pagal fotografijos lygį šis laikraštis ir laikosi gerai. Tik, kad ten vis tuos verslininkus reikia fotografuoti, o tai - neįdomu. Atsimenu, dar kol buvo „L.T.“, kildavo nuolatiniai konfliktai su žurnalistais. Kai pradėjome ten dirbti, buvo susitarta, kad žurnalistas parašo tekstą ir eina namo, nuotraukomis rūpinasi fotoredaktorius. Tačiau to niekada nebūdavo. Žurnalistai nuolat kišdavo savo nuomonę. Jie ateidavo ir sakydavo, kad reikia dėti būtent tą nuotrauką, nes tas žmogus kažką pasakė. O fotoredaktorius matydavo, kad yra kur kas geresnių nuotraukų.

Ar pačiam teko konfliktuoti su redaktoriais dėl fotografijų?

Aš nebekonfliktuoju, išaugau. Kam man nervintis? Mums yra pasakyta, kad nuotraukų negalima kadruoti, nieko tvarkyti, nes reikės dizaineriui uždėti, pavyzdžiui, kokį tekstą. Fotografuojant atiduodi praktiškai visą žaliavą, o jie ten paskui žaidžia, kaip išeina. Kelis kartus gali sakyti, bet niekas nesikeis. Kol dirbau „Lietuvos žiniose“, dar nervus gadinau. Būdavo nukerpa puse mano nuotraukos ir nebelieka esmės. Teisindavosi, kad nebeliko vietos arba reikia dėti reklamą. Kartą reikėjo fotografuoti „Dviračio žinių“ vedėjus TV priedo viršeliui. Padarau nuotrauką, grįžtu, man sako, kad blogai. Klausiu: „Kas?“ Paaiškino, kad mano nuotrauka turi būti pailga kaip dešra. Nes puse lapo užima reklama, o kitoje pusėje turi būti mano fotografija. Sugrįžau fotografuoti iš naujo. Paaiškinau situaciją Valinskui ir Šerėnui, tai visi vedėjai tada sulipo vienas ant kito į krūvikę ir taip aš juos nufotografavau. Tada tiko. Fotografas dar yra priklausomas ir nuo dizainerio, taip neturėtų būti. Svarbu tekstas, svarbu reklama, o nuotrauka lieka paskutinėje vietoje.

Esate daugiausia „Auksinio kadro“ nominacijų laimėjęs fotografas Lietuvoje. Dėl kokio kadro prakaito teko išlieti  daugiausia?

Tuomet, kai kūriau fotografijų ciklą apie Kariotiškių sąvartyną. Ten aš metus laiko sąžiningai važinėjau ir fotografavau. Palengva radau kalbą su tenykščiais gyventojais. Pirmomis dienomis nežinojau, ko tikėtis. Kartu su jais važiuodavau vienu traukiniu, kad įsiliečiau į gretas. Kartą  — rytas, žiema, sušalę viskas. Išdygsta vienas priešais mane su kauptuku, nežinai — duos per galvą, ar neduos? Vejasi. Tada daviau jam degtinės. Vienu užsivertimu išmaukė butelį. Aš stoviu ir galvoju: „O aš dar ryte svarsčiau brangesnę ar pigesnę pirkti.“ Išgėręs leidosi į kalbas, pasifotografavome, susidraugavome. Vėliau darėme kitą projektą, atvažiavau po kiek laiko, o šiukšlyno žmonės pasiilgę, sako: „Kur buvai dingęs?“

Kartais esate vadinamas fotomenininku, kartais — spaudos fotografu. Ar ryški, jūsų nuomone, riba tarp spaudos fotografijos ir fotomeno?

Kai pasižiūri į didžiausio spaudos fotografijų konkurso „World Press Photo“ dalyvių darbus supranti, kad ten toks menas.... Apskritai, kas yra tas menas? Pavyzdžiui, Romualdo Rakausko fotografijų ciklas „Atlaidai“. Kas pasakys, ten spaudos fotografija ar menas? Nežinau, kur yra ta riba. Būna, sako: „Spaudos fotografas, spaudos...“ O paskui: „O, menininkas!“

Skirmantas Valiulis viename interviu neseniai apie jus pasakė: „Fotografas Ramūnas Danisevičius savo naujausioje parodoje „Taškas“ parodė, kad turi išlavintą akį, puikią ironiją, aukščiausią meninį skonį. Vadinasi, žmogus gali ne tik paspausti fotoaparato mygtuką, bet ir kurti, tačiau dirba žurnale, kuriame reikia fotografuoti vien aukštuomenės „tūsus“. Ar fotografuodamas aukštuomenės vakarėlius darbą atliekate inertiškai, o gal ir ten bandote įžvelgti meną?

Per vieną tokį „tūsą“ nufotografavau šuniuką. Nuotrauką galima įsivaizduoti: čia ponai puotauja, stalai nukrauti vaišėmis, o po stalu laksto toks šuniukas — valkatukas. Aš tą nuotrauką atiduodu redakcijai, o man sako: „Čia - neformatas. Neužmirški, kur tu dirbi. Jei kažką tokio nuspaudei, pasidėk į stalčių, gal kur panaudosi.“ Čia toks darbas: paspaudi mygtuką, užsidirbi dešrelėms, paspaudi dar kartą — dar kažkam. Tačiau labai išsunkia morališkai. Visos tos žvaigždės... Manęs kartais klausia: „Kokia žvaigždė tau labiausiai patinka?“ Aš atsakau: „Žvaigždės yra danguje, dar yra jūros žvaigždės, kurios neturi smegenų.“ Ką darysi, užsimerki ir tiek. Būna fotografuoji viename renginyje tas žvaigždes, nueini į kitą, o ten jos visos perbėgusios. Bet kai nueini į trečią ir pamatai vėl jas visas perbėgusias, nebenori net to mygtuko spausti. Kitą dieną vėl tas pats, ir dar kitą —  tas pats. Ir taip 2—3 metus tas pats.

Ar nesinori į viską spjauti ir daryti tik menines fotografijas?

Vienas žmogus kartą pasakė: „Aš negaliu fotografuoti vestuvių, nes aš esu menininkas.“ Mes juokėmės, sakėme, kad tada reikia paimti lentelę ir užrašyti: „Čia palaidotas alkanas menininkas.“ Toks gyvenimas, dirbti reikia. Jei turi noro, nufotografuoji kažką kito. Kartais to noro nebūna, išsiurbia visiškai.

Jau ne pirmi metai skinate geriausio spaudos fotografo laurus, bet kartą buvote išrinktas ir geriausiu paparacu. Ar galėtumėte save pavadinti šiuo terminu?

Negalėčiau. Mano galva, paparacų Lietuvoje dabar išvis nebėra. „L.T.“ laikais dar buvo, užsidarė šis laikraštis ir nebėra. Juokinga, kai vieši asmenys slapstosi. Ateina į vakarėlius, žino, kad bus krūva fotografų ir bando slėptis. Jei juos nufotografuoji, nelaikau to paparacinimu. Lietuva —  maža šalis, todėl čia ir nėra paparacų. Kiek tau čia gali sumokėti už gerą nuotrauką? Gal 200, 300, 400 litų? O kiek gerų nuotraukų padarysi per mėnesį? Vieną gerą, gal dvi... Tiesiog neapsimoka. Be to, čia giminių kraštas.

Ar prieš pateikdamas redaktoriams, filtruojate savo fotografijas etiniais filtrais?

Kad nieko tokio baisaus nefotografuoju. Seniau, kai dirbau viename dienraštyje, ten būdavo gana įdomūs nuotraukų atrinkimo kriterijai. Kuo baisesnė nuotrauka, tuo geriau. Pavyzdžiui, jei nufotografuodavai Seime žmogų žiovaujantį ar susikišusį pirštus į nosį, būdavo labai gera nuotrauka... Kai nueini į Seimą, ne tokių dar kadrų gali prigaudyti, bet kas iš to? Dabar to laikraščiuose nebepastebiu. Miegoti galiu ramiai, manęs negraužia sąžinė.

Sakote, miegate ramiai. Tačiau spaudos fotografo profesija yra viena pavojingiausių pasaulyje. Kaip, jūsų nuomone, yra Lietuvoje?

Taip, kad kas nors grasintų, dar nebuvo, bet visokių pavojų pasitaiko. Kartą prie „Telekomo“ buvo mitingas. Šustauskas kalbą sako, o aplink tų vadinamų „berečių“ pilna. Viduryje stovime mes, gal keturi fotografai. Ir tada Šustauskas ima rėkti: „O, žurnalistai, vykit juos lauk!â€? Mes jau matome lazdas: „O, žurnalistai! Vykim, vykim...“ Galėjo ir negyvai užtvatyti su tom lazdom. Duok durniui kelią -  pavojinga, kai tokia banda. Vienas trenks, kiti — iš paskos. Laimei, nieko baisaus neįvyko.

Taip pat kartą viena telekomunikacijų bendrovė dalijo telefonus. Įmonės vadovas apsirengęs Kalėdų Seniu važiavo mašina, o visi fotografai sušoko į mašinos priekabą. Minia rėkia: „Duokit mobiliųjų telefonų“. Įmonės vadovas buvo žadėjęs jų pamėtyti. Vieną numetė į minią, kilo siaubingos peštynės. Vienas pagavo tą telefoną, kitas atėmė. Visi baisiausiai dovanų ištroškę. Tada vadovas pasakė, kad telefonų nebedalins, nes tvarkos žmonės nesilaiko. Minia, kad pašėls, kad pradės sniego gniūžtes į mus mėtyti. Ir direktorius į galvą gniūžte gavo, ir mes buvome stipriai apmėtyti.

Ar yra tokių dalykų, kurių niekada nefotografuotumėte?

Kažkada galvojau, kad gyvenime buvo du kartai, kai nesiryžau nuspausti mygtuko. Pirmojo jau neatsimenu, o antras buvo per tokį renginį. Žmogus lipo į sceną, užkliuvo už laiptų ir išsitiesė. Žiūrėjau ir pagalvojau: „Ai, nespausiu.“ Paskui kilo minčių, kad blogai padariau. Reikėjo nuspausti, bet gal nedėti. Emocijos neturi taip veikti darbo.

Kaip, jūsų nuomone, spaudos fotografija toliau vystysis Lietuvoje?

Manau, atsiras paparacų. Dabar visi turi fotoaparatus ar mobiliuosius telefonus. Visur internetiniuose portaluose yra parašyta: „Jeigu turite kokią paparacinę fotografiją, užfiksavote kokią įžymybę, siųskite mums.“  Redakcijai gerai, tam žmogui irgi gerai, nes užrašo jo pavardę, jis gali pasigirti, kad čia jo padaryta.

Vis dėlto tikiuosi, kad ir toliau bus dalis žmonių, kurie kurs profesionalius fotopasakojimus. Visame pasaulyje juos daro. Tikiuosi, ir pas mus darys. Tačiau daug iš to neuždirbsi...

Kas svarbiausia fotografijoje?

Išlaikymas. O šiaip, neatsimenu, kada girdėjau ką nors šnekant: „Ar matei tą fotografiją?“ Nebėra to. Kažkada „Lietuvos ryte“ buvo toks straipsnis „Žemuogių pievelė“. Ten buvo nufotografuota, kaip nuteistuosius perveža iš vieno kalėjimo į kitą, o jie susitikę su šeimos nariais surengia pikniką. Va ten tai buvo nuotraukos, visi šnekėjo.

Kas svarbu? Vienas redaktorius sakė: „Vyrai, nebūkit amatininkais. Neturi taip būti, kad  nufotografavai ir eini namo.“ Neįdomu. Nuotrauka, liaudiškai tariant, turi pramušti. Pasižiūri į nuotrauką ir stabteli, kyla kažkokia emocija, gal nusišypsai. O ne tai, kad galva nufotografuota. Tos galvos, mat jas bala...

Kalbino Živilė JANKAUSKAITĖ