„Liūdna, kad dažnai žmonės net nevertina to, kas parašyta, o vertina asmenį, kuris parašė tekstą“, - kalba Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Jis įsitikinęs, kad vaikai nuo mažumės turėtų būti mokomi kritinio mąstymo. Tada jie lengvai atskirtų vertingus ir nevertingus tekstus. „Tekste turi būti pateikiamos įvairios nuomonės apie problemą. Tada analizuojama, kurie argumentai svaresni ir padaroma  išvada“, - S.Jurkevičius tokių tekstų lietuviškoje žiniasklaidoje randa retai. Tuo jis nesistebi - nelengva matyti ne juodai baltą, o spalvotą pasaulį.

Diskusijos dėl nepilnamečių apsaugos įstatymo pakeitimų buvo audringos. Vieni aiškino, kad žiniasklaida formuoja vaikų mentalitetą, kiti - kad ji išvis neveikia tų vaikų, kuriuos tėvai tinkamai auklėja. Kokia jūsų nuomonė?

Manau, kad Seimas užsiima ne tuo, kuo reikia. Kai ekonomikos problemos didžiulės, jie svarsto dalykus, kurie nukreipia į šalį visuomenės dėmesį. Tai yra  šaudymas tuščiais šoviniais. Ne apie tokius dalykus šiandien reikėtų kalbėti.

Tokio įstatymo priėmimas iš esmės nieko nepakeis, o tik sukels nereikalingų diskusijų. Be to, tai tik  abstrakčių formuluočių rinkinys. Kaip įvertinti, ar informacija kelia siaubą, ar nekelia? Raudonkepuraitę suėdantis vilkas mažiukui vaikui taip pat baisus.

Vertėtų dabar per televiziją  parodyti M.Formano filmą „Visuomenė prieš Larį Flintą“, kuriame svarstoma, ar galima tokioje puritoniškoje šalyje kaip JAV spausdinti pornografinį žurnalą. M. Formanas  buvo iš Čekoslovakijos, jis žinojo, kas yra cenzūra ir kokios yra jos pasekmės.  

Galbūt draudimai galėjo turėti kažkokią vertę, kai nebuvo įmanoma lengvai prieiti prie informacijos priemonių. Dabar visi gali naudotis internetu ir jame susirasti, ką tik širdis geidžia.  

Manau, kad mūsų žiniasklaidoje nėra jau tokių baisių dalykų, kurie luošintų jaunimą. Neigiamą įtaką daugiau daro tuščios laidos, apie kurių  draudimą nekalbama. Manau, kad kvailos realybės šou dainos gali pakenkti jaunimui labiau negu baisus filmas su smurto elementais.  

Manote, labiau kenkia žmogiškosios tuštybės išaukštinimas?  

Čia gal per stipriai pasakiau. Ir tie realybės šou nei ypatingai kenkia, nei naudos duoda. Kenkimas ir nekenkimas  visuomenėje yra labai sunkiai pasveriami dalykai. Pavyzdžiui, geranoriškai rengiamos paskaitos apie narkotikų žalą gali pakenkti, nes pasiklausęs pasakojimo, kaip veikia narkotikai, vaikas gali užsimanyti pats pamėginti.  

Esu visiškai tikras tik dėl to, kad vaikams labai kenkia nesimokymas, nesidomėjimas gyvenimu, neskaitymas.  

Manau, kad žiniasklaidos didžiausias „kenkimas“ yra negatyvios nuostatos į pasaulį formavimas.  

Ką  turite galvoje?  

Pagrindinė tema žiniasklaidoje yra nelaimės. Nugriuvo, nukrito, nulūžo, nužudė - visuomet tokie įvykiai atsiduria pirmuosiuose puslapiuose. Toms negatyvioms naujienoms nėra atsvaros. Grįždami iš užsienio lėktuve mėginome skaityti lietuviškus laikraščius. Juose  buvo vien negatyvios antraštės.    

Nėra gerai, kad žiniasklaida neparodo atspirties ir vilties. Juk turi būti kažkokia pusiausvyra. Jei nestudijuoji informacijos atidžiai, tie neigiami dalykai įstringa ir veikia žlugdančiai.  

Aišku, parodyti visuomenėje vykstančius neigiamus dalykus yra labai svarbu. Tačiau tai, kas pateikiama, yra paviršutiniška. Išdėstomi faktai, bet jie neanalizuojami.  

Kita bėda, kad negatyvi informacija pateikiama ne tik apie Lietuvą, bet ir apie užsienį: vienur tiek žmonių susprogdino, kitur tiek per potvynį paskendo. Apie užsienio politiką nieko nesuvokiame. Viena ausimi tesame girdėję, kad kažkas Irake ar Afganistane vyksta, bet nė neįsivaizduojame, kas ir kodėl ten darosi.  

Matau, kad dalis licėjaus mokinių beveik nesidomisi žiniasklaida. Jie minimaliai skaito popierinius leidinius, daugiau naujienų sužino iš interneto. Iš esmės daugelis mokinių neigiamai žvelgia į žiniasklaidą, mano - ten nesąmonės, nieko ten rimto negalima paskaityti.  

Kaip ugdyti vaikus, kad jie suvoktų, kas yra žurnalistika ir domėtųsi ja?

Tai visuomenės brandos klausimas. Viskas prasideda nuo šeimos. Reikia subręsti, kad galėtum skaityti sudėtingesnius tekstus. Mūsų laikraščius gali perversti per penkias minutes ir pasijusti viską žinąs, bet „The Economist“ taip neperbėgsi akimis. Per savaitę nelengva perskaityti rimtą leidinį.  

Įdomiai pasakėte, kad lietuvišką laikraštį galima perversti per penkias minutes.  Gal čia galima įžvelgti ir pataikavimą skaitytojui - leidėjai stengiasi, kad viskas būtų taip paprasta, kad žmogus išsyk pasijustų protingas ir viską žinąs.  

Su vaikinais padiskutuojame apie sportą. Visos sporto žinios - kas kiek įmetė, kiek pro šalį prametė. Kamuolys aikštelėje pokšt pokšt, paskui skaitai spaudoje, kaip jis šokinėjo.  Tačiau juk apie tai galima rašyti ir analitiškai. Būtų įdomu pasiskaityti apie komandų žaidimo taktiką, pasiaiškinti, kodėl buvo pasirinkta, pavyzdžiui, vienokia ar kitokia  gynybos sistema.  

Ilgą  analitinį straipsnį parašyti sudėtinga. Galbūt  žurnalistai ir redaktoriai mano, kad geriau septyni trumpi tekstai negu vienas ilgas.  

Didžioji visuomenės dalis gal ir nori greitai praversti ir taip susipažinti su įvykiais. Tačiau yra žmonių, kurie tų septynių tekstų išvis neskaito. Jie norėtų matyti rimtesnę spaudą.  

Jei į krūvą sudėtume visus lietuviškus leidžiamus ir pasižiūrėtume, kas parašoma per savaitę, galbūt ir padarytume vieną solidų savaitinį leidinį. Būtų smagu tokį atsiversti. Leidiniuose pasitaiko gerų dalykų, tačiau jie pasimeta tarp nereikšmingos informacijos.  

Ar mokykloje vaikai turėtų  mokytis suvokti periodinės spaudos tekstus?  

Nebūtina mokyti suvokti būtent žiniasklaidos tekstus. Mokykloje yra literatūros pamokos, kuriose mokiniai turėtų suvokti patį teksto funkcionavimo mechanizmą. Jie turėtų išmokti skirti paviršutiniškus ir analitinius tekstus.  

Liūdna, kad dažnai žmonės net nevertina to, kas parašyta, jie vertina asmenį, kuris parašė tekstą. Dėl to net nevyksta normali diskusija. Svarbu mokiniams parodyti, kur yra teksto vertė, kuriais tekstais galima pasitikėti.  

Vilniaus licėjuje turime tarptautinę  bakalaureato mokyklą ir ten žmonės mokomi rašyti analitiškai.

Kaip jūs aiškintumėte, kas yra analitinis tekstas?  

Gvildenant vieną ar kitą problemą turi būti teikiamos įvairios nuomonės bei argumentai.  Ir nereikia baimintis, kad skaitytojas nesupras. Kartais požiūrių skirtumai pribloškia, tačiau absoliučios tiesos turbūt nėra. Pasaulis nėra vien juodas arba baltas.  Matydamas skirtingus argumentus, mėgini susiformuoti savo nuomonę.  

Todėl ir yra vertingi tokie tekstai, kuriuose skirtingi argumentai analizuojami nesiekiant emocinio patrauklumo.   

Žiniasklaidoje pasigendate tokių tekstų, kuriuose pateikiamos skirtingos nuomonės?  

Trūksta ramaus, argumentuoto kalbėjimo. Dažnai kritikuojama tik dėl to, kad kritikuoti. Žurnalistas ar apžvalgininkas prisiima teisuolio pozą - tiesiog nusprendžia, kad koks nors dalykas yra blogas ar geras, nepateikdamas pakankamai argumentų.  

Negerai, jei politikų  veiksmus kritikuojantis komentatorius parodo tik jų neigiamas puses. Svarbu parodyti, kad yra ir teigiamų pusių, o skaitytojas juk pats gali pasverti ir susidaryti savo nuomonę.  

Bėda ir ta, kad Lietuvoje nėra tolerancijos kultūros. Sovietmečiu viskas buvo suvaržyta, paskui prasidėjo švaistymasis karais į kairę ir į dešinę.  Žinoma, žmonės negali nesubręsti per kelerius metus. Tačiau viliuosi, kad pamažu mąstymas pasikeis.  

Tiesa, tai, kas yra lietuviškos žiniasklaidos minusas, kartu yra ir pliusas - kartais žurnalistai neleidžia valdininkams elgtis labai įžūliai. Rašymas apie tai, kas yra blogai, priverčia įsikišti kitas institucijas. Visuomenė turi matyti blogybes.  

Kita vertus, anksčiau žiniasklaidos žodis buvo svaresnis. Dabar toks įspūdis, kad kaltieji net nebereaguoja į tai, kas rašoma. Todėl labai svarbu apie blogybes rašyti argumentuotai - taip, kad būtų sunku tai ignoruoti. Kitose Europos Sąjungos valstybėse politikai taip pat pridaro nesąmonių, tačiau ten tokių „žygių" paviešinimas rimtojoje spaudoje kainuoja postus...   

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ