Fotografijos ir kino kritiką Skirmantą Valiulį galime drąsiai vadinti tikru fotografijos žinovu. Jis ne tik atidžiai seka Lietuvos spaudos fotografijos raidą, bet ir pats ne kartą vertino fotokorespondentų darbus kasmet besiplečiančiame ir vis didesnę reikšmę įgyjančiame konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“. Apie tai, kokią spaudos fotografiją regi profesionalo akys ir kalbiname Skirmantą Valiulį.

Kokias tendencijas įžvelgiate šiandieninėje spaudos fotografijoje?

Pirmiausia pažymėčiau tai, kad patys spaudos fotografai šiuo metu veikia labai aktyviai, nors ir skundžiasi, jog jų veikla varžoma. Tenka girdėti, kad leidinių redakcijose nuotraukų atranka vyksta maždaug taip: redaktorius arba dizaineris baksteli į puslapio maketą ir pasako, kokio dydžio nuotraukos pageidauja iš fotografo. Ir viskas, negali būti net jokių diskusijų. Tokie žanrai kaip fotoreportažas ir fotopasakojimas arba tai, kad fotografas atitinkama tema galėtų pateikti daugiau negu vieną nuotrauką — redakcijose niekam neįdomūs. Spaudos fotografui redaktoriai paskyrė tik iliustratorius vaidmenį. Bet čia nieko nuostabaus, nes fotografija į spaudą atkeliavo iliustraciniais tikslais.

Kokiu būdu tuomet pasireiškia spaudos fotografų aktyvumas?

Fotografų aktyvumo ir iniciatyvumo pliusas yra tas, kad neturėdami galimybių atsiskleisti spaudoje, jie ieško būdų parodyti savo talentą. Kaip pavyzdys čia tiktų ir paparacavimas. Kai tik atsirado pirmieji paparaciai, jie buvo vertinami labai neigiamai, nes asocijavosi su bulvariškumu. Tačiau paparacavimas — visai natūrali spaudos fotografo veikla, kuri gali pasireikšti labai įvairiai. Štai fotografas budi prie Seimo arba vyriausybės durų ir stengiasi sumedžioti kokią nors sensaciją — būtent tokia linkme pakrypo politinė fotografija išstumdama daugelį metų karaliavusius portretus. Pasikeitė ir pačių sensacijų pobūdis: fotografai visą pusmetį medžiojo Arūną Valinską, o kai jį išvertė iš Seimo pirmininko posto, iš karto svarbi tapo Inga Valinskienė, nes ji šoka, koncertuoja ir tai yra puikus kabliukas. Šiandien viskas atsiremia į tą principą, kad jeigu nėra sensacingo herojaus, tai žiniasklaida turi tokį sukurti. Iš vienos pusės, visai smagūs tie paparacavimo nuotykiai, tačiau gaila spaudos fotografijos kaip visumos.

Kitas dalykas, kad tas nepatenkintas spaudos fotografų noras parodyti savo kūrybą gali pasireikšti kitose arenose: personalinėse parodose, fotokonkursuose, kūrybinėse dirbtuvėse. Tačiau svarbu pažymėti, kad jie rengia parodas ne iš tų fotografijų, kurios publikuojamos spaudoje. Pavyzdžiui, fotografas Ramūnas Danisevičius savo naujausioje parodoje „Taškas“ parodė, kad turi išlavintą akį, puikią ironiją, aukščiausią meninį skonį. Vadinasi, žmogus gali ne tik paspausti fotoaparato mygtuką, bet ir kurti, tačiau dirba žurnale, kuriame reikia fotografuoti vien aukštuomenės „tūsus“. Reikia džiaugtis, kad žmogus greta valdiško darbo sugeba atrasti laiko ir noro daryti tai, kur atsiskleidžia jo tikrasis talentas.

Kaip pats teigiate, fotoaparato mygtuko spragtelėjimas — tai dar toli gražu ne kūryba. Vis dėlto, ar egzistuoja riba tarp meninės ir spaudos fotografijos?

Šis laikas patogus tuo, kad nebereikia tos ribos nustatinėti. Anksčiau fotografijoje nubrėžti šią ribą reikalaudavo „kaimyninių“ sričių menininkai — tapytojai, grafikai, kinematografai. Kaip sako filosofas Žanas Bodrijaras (Jean Baudrillard), nei vienoje srityje nebeliko griežtų ribų, todėl reikėtų vartoti sąvoką „plaukiojanti“ arba „plūduriuojanti“ kultūra ir menas. Toks požiūris leidžia išlaikyti neapibrėžtumą. Tuo labiau, kad dabar ir mūsų gyvenimą galima pavadinti plūduriavimu. Todėl spaudos fotografijos statusas priklauso tik nuo to, iš kurios pusės ją vertina kritikas. Nebesilaikoma vieno vienintelio vertinimo metodo, tad į tą pačią fotografiją galime pažvelgti iš menotyros, sociologinės, psichoanalitinės ar semiotinės pusės. Pagausėjo pačių vertintojų ir metodų įvairovė. Anksčiau fotografija buvo vertina pasikliaunant vien meniškumo kriterijais, kurie ne visuomet aptinkami spaudos fotografijose. Tiesiog nebeliko griežtų ribų tarp žanrų ir rūšių — tai puikiai atsispindi jaunųjų fotografų darbuose.

Kaip galėtumėte apibūdinti fotografijos spaudoje paskirtį?

Spaudos fotografijos funkcija keitėsi priklausomai nuo laikmečio. Kol nebuvo televizijos, jos pagrindinė funkcija buvo smelktis į įvykius ir žmones vaizdų pavidalu. Netgi buvo populiari teorija, kad leidinio puslapyje pusę informacijos turi sudaryti tekstas, o kitą pusę — nuotraukos.

Dabar viskas pasisuko kita linkme, nes spaudos fotografijos konkurentas yra ne televizija, o internetas, kuris užgrūstas milijonais nuotraukų. Be to, internete dažnai reiškiasi neprofesionalai. Tačiau profesionalo poreikis atsiranda fotografijų atrankoje, nes neprofesionalus autorius retai kada sugeba atrinkti kokybiškus darbus.

Fotografijos paskirčiai nusakyti kaip klasikinis pavyzdys galėtų būti rugsėjo 11-osios teroristiniai išpuoliai Niujorke. Šia tema sukurta daugybė dokumentinių ir vaidybinių filmų, bet kai žiūri į fotografų užfiksuotas nuotraukas, gali pamatyti visai ką kitą negu kino ar televizijos kadruose. Tai sustabdytos akimirkos, konkretūs momentai, kuriuose regime iš langų byrančius žmones, o per televiziją visi šie vaizdai tik šmėkšteli. Būtent fotografijoje išsaugotas tragedijos autentiškumas. Tuo spaudos fotografija pranašesnė už savo konkurentus — televiziją, kiną, internetą.

Manau, kad netrukus atsiras fotografijos konkurencija ir 3D (trimatėje) erdvėje. Vaizdo gylis galėtų būti nauja sritis ir iššūkis spausdinamai žiniasklaidai. Tik dar nelabai aišku, kaip šį dalyką pritaikyti kasdienėje praktikoje. Galbūt laikraščius įprasime skaityti su specialiais akiniais, kurie perteikia vaizdo gelmę? Taigi, besikeičiančios technologijos keičia ir fotografijos pritaikymo būdus.

Kaip perėjimas iš juostinės fotografijos į skaitmeninę pakeitė spaudos fotografų darbą? Pakitusi darbo sparta atsispindi ir kokybėje?

To paties ne kartą klausiau ir pačių spaudos fotografų. Pirmiausia jie sako, kad skaitmeninės technologijos jų darbe yra labai patogios, nes suteikia galimybę nuotrauką paviešinti bet kuriuo momentu. Tai tiesiog milžiniškas privalumas dienraščių fotografams, savaitraščių ir žurnalų fotografams — galbūt mažiau aktualu. Tas pats Ramūnas Danisevičius savo parodoje iš eksponuojamų fotografijų tik dvi padarė juostiniu fotoaparatu, likusias — skaitmeniniu būdu. Tačiau tarp jų nėra jokio kokybinio skirtumo, todėl svarbiausia vis dėlto ne technika, o „gera akis“. Visgi skaitmeninio formato darbus galima pakoreguoti kompiuteriu, čia iškyla meninis ir etinis klausimas.

Koks jūsų požiūris į spaudos fotografijų apdorojimą kompiuteriniu būdu?

Viskas priklauso nuo fotografijos paskirties. Jeigu tai yra mados fotografija, tuomet kompiuterinis apdorojimas jai tiesiog būtinas — dantų pasta turi būti reklamuojama tobulai išbalintais dantimis, kaip pas bebrą. Dokumentinėje, spaudos fotografijoje gali būti išvalomos, retušuojamos dėmės, tačiau turi išlikti vaizduojamo gyvenimo šiurkštumas, tikroji faktūra.

Dabar linkstama į pramoginę fotografiją, kuri vadovaujasi dar kitokiomis taisyklėmis — jos herojai išgražinami ir prieš fotosesiją, ir, jeigu reikia, dar kartą retušuojami defektai jau po fotografavimo. Tai yra kraštutinumas ir jis visada nepriimtinas, nes formuoja kažkokį išsigimusį skonį. Nelieka kasdienybės, vien tik parodinis gyvenimas, surežisuotos šventės. Norėčiau išreikšti kritinę pastabą, kad Lietuviškoje spaudoje liko labai mažai vadinamosios „nefasadinės“ fotografijos. Pasigendu ironiško ir drąsaus fotografų požiūrio į herojus.

Derėtų nenutolti nuo tikrojo gyvenimo į idealistinius vaizdus. Nes tuomet labai nedaug skiriamės nuo sovietinių laikų. Tada dominavo propagandiškai išgražinta tiesa — legendiniai darbininkas su kolūkiete, o dabar turime išgražintą pramogų fotografiją — su naujais simboliais ir grožio etalonais, tik tas grožis man labai įtartinas, kvepia kiču. Savotiškas dabartinis totalitarizmas spaudos fotografijoje — tai totalus polinkis į blizgesį.

Esate konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ komisijos narys. Kasmet tarp jo nugalėtojų matome ir tikrai labai aukšto lygio fotografijų. Kodėl tokios nuotraukos nepatenka į spaudą?

Esminė problema slypi pačių autorių nesugebėjime atsirinkti, kurie darbai yra tikrai kokybiški, o kurie — vidutiniški. Todėl skęstame vaizdų šiukšlyne, teršiame savo vaizduotę ir atmintį. Laikraščiai išlaiko tas pačias tendencijas kaip ir televizija: sukasi pramogų ratas ir skaitytojui teikiama beveik be išimties vien tai, ką galima praryti „prie kavos“. Įsigalėjęs vienadienis fotografijos vartojimas. Bet niekada ir nebuvo kardinaliai kitaip.

Nors turėjome ir keletą tokių leidinių, kuriuose pavyzdingai gerai buvo atrenkamos fotografijos. Štai „Nemunas“ supažindindavo ne tik su fotomenininkų darbais, bet ir su dokumentine fotografija. Taip pat žurnalas „Švyturys“, kurį labai vertino profesionalūs fotografai. Verta prisiminti, kiek puikių nuotraukų Juozas Keliuotis sudėjo į „Naująją Romuvą“ — jis puikiai jautė vaizdo svarbą ir galią. O tai, ką šiandien matome laikraščiuose — tai tiesioginis leidinio redaktoriaus supratimo apie fotografiją atspindys.

Kalbino Rima JŪRAITĖ