Aštriai kritikuojantis ir nebijantis būti sukritikuotas. Viešai deklaruojantis subjektyvumą žiniasklaidoje kaip vertybę, kai tuo metu visa likusi žiniasklaida gula kryžiumi už objektyvumą, tiksliau — menamo objektyvumo parodiją. Propaguoja įmantrų, kartais net ekscentrišką rašymo stilių, kuriuo skaitytojus kviečia dialogui, ne vien pasyviam vartojimui. Visa tai apibūdina netrukus penktąjį gimtadienį švęsiančios „Pravdos“ įkūrėją ir redaktorių, filosofą Kristupą Sabolių. Su juo kalbėjomės apie kultūrinę žiniasklaidą Lietuvoje ir Vakaruose, apie „popsą“ ir popkultūrą, apie kultūros politikos problemas ir išeitis. Ir dar daug apie ką.

Kokią situaciją regite dabartinėje mūsų kultūrinėje žiniasklaidoje?

Nekalbat apie atskirus talentus ir asmenybes, sugebančias kurti vertingus kultūrinius produktus ir reiškinius, bendra Lietuvos kultūros padėtis yra liūdnoka. Ne išimtis ir kultūrinė žiniasklaida, apie kurią galima pasakyti kur kas daugiau neigiamų nei teigiamų dalykų. Tačiau kultūros žiniasklaidos padėtis ir įtaka visiškai proporcingai atspindi valstybės požiūrį į kultūrą. Dabartinė situacija susiklostė dėl ilgalaikės valstybės kultūros politikos strategijos nebuvimo. Šioje srityje esame absoliučiai atsilikę. Tai reiškia, kad iš principo neturime net vizijos apie tai, kokios mes norėtume kultūros, į ką būtų verta investuoti ir kur link stiprinti savo potencialą. Kultūra palikta savieigai. Lygiai taip pat ir kultūrinė žiniasklaida.

Tad laikotės nuomonės, kad visa problema slypi ne konkrečių kultūros leidinių koncepcijose, o kur kas platesniame kultūros politikos lygmenyje?

Pirmiausia, kultūros leidiniams skiriamos lėšos tolygios išmaldai — jiems leidžiama ne gyvuoti, o tik vegetuoti. Beje, kai kurie jų vegetuoja netgi labai kūrybiškai ir su minimaliu finansavimu nuveikia šį bei tą reikšmingo.

Ne tik kultūrinėje spaudoje, bet ir internete arba televizijoje vykstantys procesai dažniausiai reiškiasi be jokios strategijos, tiesiog kaip kam išeina. Žinoma, nėra viskas vien tik neigiama. Turime išradingų, gerai rašančių žmonių ir puikių redaktorių. Tai protingi ir pasiaukojantys žmonės. Verti pagarbos, nes darbas kultūros srityje iš esmės yra itin nedėkingas.

Dabartinės kultūros žiniasklaidos ydos ir problemos slypi ne pačiuose leidiniuose ar ten dirbančiuose žmonėse. Kadangi kultūrinė žiniasklaida palikta savieigai, skaitytojų mentalitetas, kuriuo ji turėtų rūpintis, taip pat labai smarkiai degraduoja. Visų pirma, kas yra kultūrinė žiniasklaida? Tai, kas padaro kultūrą kaip reiškinį apskritai įmanomą. Nes, jei jos nebūtų, apie Eimuntą Nekrošių, Oskarą Koršunovą, Šarūną Bartą, Arūną Matelį ar Violetą Urmaną nieko ir nesužinotume. Grubiai kalbant, žiniasklaidos dėka pasigirsta pirmasis spragtelėjimas, kuris atkreipia mūsų dėmesį į kultūrinę produkciją. Supažindindama su menininkais ir intelektualais, žiniasklaida atlieka labai svarbų tarpininko tarp kultūros ir visuomenės vaidmenį.

Manote, kad žiniasklaida ne tik atspindi visuomenės kultūrinę degradaciją, o netgi atvirkščiai — ją dar labiau skatina?

Šiuo metu kultūros žiniasklaida, deja, sunkiai serga. Apskritai Lietuvoje neturime gerų kultūros apžvalgininkų ir kritikų, kurie drąsiai reikštų savo nuomonę. Politikos temomis girdime labai daug nuomonių, o kultūros — itin mažai. Spektaklių, filmų, koncertų recenzijos yra sveikintinas ir reikalingas dalykas, tačiau stinga išsamesnės kultūros reiškinių analizės, jų išvedimo į platesnius visuomeninius ir politinius kontekstus. Net jeigu šie dalykai ir stumiasi į priekį mažais žingsneliais, kol kas jie visiškai neturi jokios įtakos plačiajai visuomenei.  

O visuomenė tuo metu gyvena televizijos ritmais. Pasaulyje televizijos žiūrimumas mažėja, Lietuvoje ši rinka iki šiol auga. Gal būsiu ciniškas, bet tai reiškia, kad kartu plinta ir tam tikra silpnaprotystė, kuriai nėra tinkamos alternatyvos. Be abejo, auditorijos kvailinimo vaidmenį televizija atlieka ne vien Lietuvoje — daugumoje Vakarų šalių ji yra debilumo koeficientą keliantis veiksnys. Televizijoje vyksta visiškas kultūros sulėkštinimas: žiūrovas, vartodamas jos produktus, priverčiamas ne pasitempti, o dar labiau sumažinti kriterijus ir nuleisti kokybės kartelę. Tačiau šis opiumas liaudžiai gali turėti ir alternatyvų.

Kaip būtų galima sugriauti šias ydingas tendencijas?

Išeitis galėtų būti, jei paprastam vidurinės klasės žmogui, kuris vartoja kultūrą, nebūtinai intelektualui, būtų sukurta pakankamai patraukli, reikšminga ir svari alternatyva. Tarkime, kad ir Leonido Donskio pavyzdys. Kai jis atsirado televizijoje, žmonės iš karto sukluso. Juos sudomino tai, kad pagaliau ekrane atsirado ne vien postringavimai, bet ir vertinimai, analizė, gilesnis žvilgsnis. „Donskį“ šiuo atveju vartoju kaip metaforą, kuri parodo, kad visuomenėje egzistuoja tikros kultūros poreikis, kad lietuviai nėra idiotų tauta, kuriai pakanka vien „Puikiojo šou“ ar panašių laidų.

Žmonėms reikia įvairovės, ir ji gali būti sukurta. Tai pareikalaus nemažai pastangų ir strateginio požiūrio. Rinka niekuomet nepasakys, kad jai reikia kultūros. Šiuo klausimu aš esu labai neliberalus ir nepritariu nuomonei, kad rinka pati išsiaiškina, kokie yra visuomenės poreikiai. Dažnai rinka teparodo tam tikrą žmonių tingėjimą savarankiškai pasirinkti. Rinka nėra inertiškas darinys, kurio negalima formuoti. Kultūros vartotojus irgi reikia ugdyti.

Idant kultūrinė žiniasklaida pasiektų pastebimus efektus, būtina valstybinė politika, kuri įsilietų į bendrą kultūros politiką. Dabar tai, kas vyksta su kultūros politika, yra pasityčiojimas iš kultūros kūrėjų. Metaforiškai tariant, jie priversti bėgti bėgimą su kliūtimis ir be finišo. Niekas nežino, kur, kodėl ir vardan ko jie bėga. Tačiau jei kas nors atsisakytų dalyvauti šioje absurdo situacijoje, būtų išvis išmestas iš žaidimo.

Teigiate, kad „Pravda“ yra ant ribos tarp kultūrinės žiniasklaidos ir vadinamosios populiariosios žiniasklaidos. Tuomet „popsas“ ir „popkultūra“, jūsų manymu, netapačios sąvokos?

„Popsas“ — tai niekinamas žodis popkultūrai. Iš esmės skirtumas tarp popkultūros ir popso yra analogiškas skirtumui tarp šuns ir šunpalaikio. Šunpalaikis — nelabai malonus sutvėrimas, o šuo gali dalyvauti ir parodose. Šiuo atveju niekuomet nenorėtume, kad „Pravda“ būtų vadinama šunpalaikiu.

Nors, jei pažvelgtume plačiau, ribos tarp popkultūros ir kultūros jau seniai išnyko. Egzistuoja tik tam tikra kultūrinė terpė, kurioje vyksta integralūs procesai, kurioje maišosi kultūrinė informacija, cirkuliuoja tam tikras idėjų ir reiškinių kraujas. „Pravdoje“ į kultūrą žvelgiame būtent iš tokio požiūrio taško. Mūsų tikslas — kartais visuotinai svarbias, o kartais labai marginalias temas iškelti nebanaliu ir nelėkštu rakursu. O pagrindinė popkultūros problema ir yra banalumas. Tai veda į mano minėtą „debilėjimą“, kai bandoma įpiršti, jog esi kvailutis ir privalai vartoti vien kažkokį apvirškintą neaiškios kokybės pusfabrikatį. „Pravdoje“ priešingai — siekiame provokuoti skaitytoją, kad liktų erdvės jo mąstymui, intelektinei veiklai, fantazijai. Mums atrodo tikslinga siekti dialogo santykio — kai skaitytojo saviraiška ir intelektas tampa ne mažiau svarbiu veiksniu vartojant kultūrinį produktą.

„Pravdoje“ deklaruojate poziciją, kad nebijote kritikuoti ir reikšti subjektyvų požiūrį. Nors oficialiai visoje likusioje žiniasklaidoje kaip kokybės kriterijumi disponuojama „objektyvumo“ sąvoka. Taigi, ką jūsų subjektyvus požiūris suteikia skaitytojui ir žiniasklaidai?

Laikausi ciniškos pozicijos: visa žiniasklaida kalba apie savo objektyvumą, o tuo metu niekas — nei skaitytojai, nei redaktoriai, nei žurnalistai, nei valdžia — netiki žiniasklaidos objektyvumu. Visi supranta, kad žiniasklaidoje vyksta interesų kova.

Arba, giliau pažvelgus, paaiškėja banali tiesa, kad kiekvienas žmogus iš esmės yra subjektyvi būtybė, o žiniasklaida — žmonių grupės produktas, vadinasi, taip pat yra subjektyvus dalykas. Objektyvumo principas, kai siekiama išklausyti visas puses, be abejo, svarbus ir reikalingas. Tačiau reali situacija visai kitokia — prisidengiant objektyvumo kauke žiniasklaida manipuliuoja savo didelėmis galiomis. Juk žiniasklaida ir yra pirmoji politika.

Kalbant apie „Pravdą“, tokia objektyvumo parodija mums atrodė kokti, todėl nusprendėme kurti kitokią žiniasklaidą, kurioje deklaruojame, kad esame sąmoningai subjektyvūs. Jeigu beveik visa likusi žiniasklaida veidmainiauja ir meluoja, tai mes bent jau šioje vietoje esame atviri ir nuoširdūs.  Iš čia kilo ir „Pravdos“ pavadinimas. Kaip žinia, „Pravda“ buvo komunistų propagandos ir ideologijos organas Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje — didžiausia tos menamos objektyviosios pozicijos parodija. Mes sakome, kad išvertus iš rusų kalbos „pravda“ reiškia „melas“. Tuo tarpu žodis „tiesa“ lietuvių kalboje neskamba taip dviprasmiškai. Rusiškai „pravda“, ypač lietuvio ausiai, yra ganėtinai šlykštus žodis, bet kartu jis turi tendenciją prarasti savo pirminę reikšmę. Tad „Pravda“ reikėtų tarti ironiškai, nes ir mūsų leidinys visuomet buvo labai ironiškas daugelio dalykų atžvilgiu.

„Pravdos“ kalba ir rašymo stilius ganėtinai įmantrus ir šiuolaikiškas. Toks lietuviškoje žiniasklaidoje neįprastas kalbėjimo būdas pasiteisino?

Paskutiniu metu žurnalo kalbos stilius supaprastėjo, tačiau išliko pakankamai įmantrus. Kodėl? Nes tie žmonės, kurie kūrė „Pravdą“, nuo pat pradžių pasižymėjo ryškiu asmenybės subjektyvumu. Kalbu ne tiek apie save, bet ir apie bendraminčius. Mūsų požiūris uždavė rašymo stiliaus toną ir paskatino kurti kitaip negu priimta žiniasklaidoje. Priartėjome prie literatūrinio rašymo. Manau, tai labai teigiamas procesas, nes dažnai žurnalų ar laikraščių redaktoriai tiesiog neleidžia įmantraus arba savito stiliaus, kuris daug laisviau toleruojamas Vakaruose.

Dauguma Lietuvos žurnalistų straipsnių yra daugmaž vienodi. Gal išskyrus keletą, kurie gali leisti sau truputį daugiau, nes jau susikrovė tam tikrą simbolinį kapitalą. O visi kiti rašo taip, lyg būtų išėję iš tos pačios vidurinės mokyklos, kokios nors 7B klasės. Kokia gali būti kultūra, kai esame iškastruotų rašytojų visuomenė ir žiūrime į viską daugiau mažiau vienodai? „Pravdoje“ išdrįsome atverti tą kanalą, kuris iki šiol Lietuvos žiniasklaidoje buvo sandariai uždarytas.

Vakarų spaudoje, kur kultūra užima žymiai svarbesnę vietą (dažnai netgi lygiavertę dienos aktualijoms), įmanomas ir netgi skatinamas kur kas įvairesnis, laisvesnis rašymo stilius. Tačiau ten ir publikacija apie spektaklio premjerą gali atsidurti pirmame dienraščio puslapyje ir tapti svarbiausia dienos naujiena. Lietuviškų leidinių redaktoriams tai atrodytų visiška beprotybė.

Kalbino Rima JŪRAITĖ