Požiūris

Dėstėte ne vienai būsimųjų žurnalistų kartai. Ką pastebėjote — kaip jie keičiasi?

Jie keičiasi kaip ir visa visuomenė. Dabar visi skubame, lekiame, bėgame, netikriname, užmirštame. Tą patį galima pasakyti ir apie žurnalistikos, ir apie kitų specialybių studentus, ir apie jau baigusius studijas. Tik kol jaunuoliai mokosi universitete, stengiamės jiems pasakyti: „Tu bėgi, bet turi suspėti viską padaryti sąžiningai iki galo“. Tobulų žmonių nėra, bet žurnalistikoje ypač reikia atsakomybės.  Juk vienas vienintelis žodis, paleistas į viešąją erdvę, gali sužeisti, nors būna ir nekaltas.

Mes visi esame skirtingi. Tuo, beje, ir gražūs. Bet turime suvokti, kad kiekvienas mąstome ir savaip interpretuojame kasdienybės dalykus. Dėl kiekvieno skirtingos suvokties  net „nekaltas“ žodis kitų gali būti suprastas ne taip, kaip mes norėtume. Vadinasi, turime rašyti, rodyti, transliuoti taip, kad kuo daugiau žmonių mumis patikėtų ir matytų pateiktus per žiniasklaidos priemones kasdienybės įvykius tokius, kokie jie yra iš tikro. Bet tai nereiškia, kad žinia turi būti pateikta šališkai, tendencingai.

Vengiate sąvokos „objektyvumas“, nors žiniasklaidos teoretikai daug ginčijasi, kas tai yra, ir ar apskritai tas objektyvumas įmanomas. Kaip jūs paaiškintumėte nešališkumą?

Filosofiškai būtų lengviau pagrįsti, kas yra objektyvumas. Tačiau labai sunku atsakyti, kas yra objektyvumas žurnalistikoje. Nelengva  kalbėti  apie objektyvumą, kai žurnalistinėje kūryboje yra daug subjektyvių veiksnių: autorius su savo  nuostatomis, jo pasirinkti šaltiniai — žmonės, dokumentai, knygos, dar yra įtaką darantys žiniasklaidos priemonių  savininkai, leidėjai, vyriausieji redaktoriai, redakcijoje nustatantys vidaus taisykles ar  reglamentus. Todėl vietoj „objektyvumo“ sąvokos dažniau vartoju žodžius „nešališkumas“ ir „atsakomybė“, neatsiejamus nuo profesionalios žurnalistikos.  

Žmogus, perskaitęs straipsnį, pamatęs siužetą, turi jaustis aprašomo ar rodomo  įvykio dalyviu. Be abejo, fakto interpretacijos gali skirtis, nes skirtingi autoriai skirtingai pateikia detales ar įvykio kontekstą. Tačiau įvykio turinys dėl to negali kisti. Viena kita spalvingesnė detalė negali iškreipti realybės. Tai gali padaryti išankstinis nusistatymas ar žiniasklaidos priemonės pasirinkta pozicija.  Patrauklumas ar ta vadinamoji „razina“ žurnalistikoje turi būti tam, kad atkreiptų informacijos sraute dėmesį, padarytų tekstą ar siužetą įdomesniu, paskatintų žmogų pamatyti problemą. Žurnalistikoje turi būti tokio nevulgarizuoto ir neįžeidžiančio pikantiškumo, nes jis mums leidžia milžiniškoje tinklaveikoje, kur yra gausybė informacijos srautų, atkreipti  dėmesį į pateikiamą žinią, kuri žmogui yra svarbi. Svarbi ekonominė ar socialinė realija, o ne „pagaminta“ problema ar  viešųjų ryšių inicijuotas „specialusis“ įvykis. Žinia, kuri turi būti pirmajame dienraščio puslapyje, ten turi būti patalpinta dėl to, kad ji ir yra pirmojo puslapio svarbos aktualija, o ne redakcijos temų tvarkaraštyje dirbtinai eskaluojama problema.

Reikia nepamiršti, kad informacija yra „juoda“ prekė. Gerokai prieš interneto plėtrą perskaičiau teiginį, kad kas valdys informaciją, tas valdys pasaulį. Galvoje  šmėkštelėjo mintis: na ir užsimota. Dabar tai jau realybė.  Mes visi  esame „įsipainioję“ informacijos tinkle, be kurio jau pradedame neįsivaizduoti savo gyvenimo. Tame tinkle iš naujo ieško vietos ir tradicinės, ir naujosios žiniasklaidos priemonės. Girdime įvairių prognozių dėl visuomenės informavimo priemonių išlikimo ar susiliejimo, dabar vadinamo populiariu žodžiu „konvergencija“. Nors tradicinės žiniasklaidos priemonės — periodika, televizija ir radijas keičiasi,  atsiranda naujos patrauklios medijų formos,  bet manau, artimiausiame dešimtmetyje išliks ir knyga, ir savaitraštis ar  žurnalas. Žinoma, gali būti,  kad greitai kalbėsime apie knygą, kurią  skaitysime turėdami specialų ekranėlį, kur bus projektuojamas tekstas, vaizdas ir garsas. Pagal pastarojo laikmečio tarptautines tendencijas didžiausia kaita laukia spausdintinės periodikos. Todėl jau šiandien ji privalo suprasti, kad virsmas  prasidėjo. Norėdami išlikti laikraščiai ir žurnalai turi  paisyti skaitytojų interesų daugiau negu bet kada.

Ką manote apie žiniasklaidoje, ypač — internetinėje, pastaruoju metu vėl populiarėjančius tokius žanrus kaip autorinis komentaras, pamfletas — dažnai kandžius, aštrius, ironiškus?

Turi būti įvairių nuomonių, pateiktų įvairiais žanrais.  Dėl konkretaus autoriaus komentaro, tai man atrodo naivu, kai kas nors sako, kad „negaliu skaityti to ar ano autoriaus, nes jis man nepatinka“. Komentaras yra analitinis žanras, pateikiantis jį rašiusio autoriaus  nuomonę. Satyriniai rašiniai, kuriuos mūsų žiniasklaidoje bandoma atgaivinti, yra žanrai, suteikiantys  galimybę patrauklia forma kalbėti apie  visuomenės skaudulius. Tik bėda, kad šie žanrai daugiau negu kiti reikalauja ne tik profesinio meistriškumo, bet ir kūrybinės plunksnos. Deja, kol kas mūsų žiniasklaidos priemonėse aptinkame dažniau įžeidžių, neskanių rašinių, retai turinčių ką nors bendro su satyra.  

Ne naudojama alegorija, hiperbolė ar metafora yra kaltos, kad publikacija įžeidė ar pažemino rašinio herojų. Ne žanras kaltas, o tas, kas tą tekstą rašė be atsakomybės, be pagarbos sau ir kitiems.  Tai jau ne tik kiekvieno kūrėjo etinių moralinių principų raiška, bet ir žiniasklaidos priemonės nebrandos patvirtinimas. Aš už kokybišką rašinį su gera satyra, kurią kiekvienas gali suprasti skirtingai, bet ji negali įskaudinti ar sumenkinti žmogaus. Satyra turi tik praturtinti žiniasklaidą. Žurnalistas negali būti „paskutinė instancija“, negali nuteisti žmogaus, jei to nepadarė teisėsauga. Deja, šiandien nereta laida ar rašinys satyros priemonėmis leidžia sau atlikti teismo misiją. Gal dėl to ir didėja bylų, kuriose aprašomi herojai gina teismuose savo garbę ir orumą.

Dabar pasigendate tiriamosios žurnalistikos?  

Pasigendu kasdienybės tyrimo. Ne skandalo ar sudramatintos situacijos, kai kažkas nusilaužia nagą ar vis dar kažkas su kažkuo bendradarbiauja. Neretai tyrimas yra siejamas su kažkuo slaptu, ką žurnalistas nori paviešinti. Taip, tai labai svarbu, nes kitaip nebūtume sužinoję apie garsųjį JAV Watergate skandalą ar kurios nors institucijos darbo metodus ar pareigūno viešųjų ir asmeninių interesų „suderinimą“.

Norite pasakyti, kad tyrimas — tai nebūtinai kokios nors iš FNTT ar VSD gautos medžiagos triukšmingas paviešinimas?

Šiandien visuomenei reikia kasdienybės problemų tyrimo, kuriame būtų atsakyta į du svarbius klausimus: kaip ir kodėl? Ypač dabar yra puikus laikas tokiais tyrimais ne tik padėti visuomenei susiorientuoti  sunkmečio verpetuose, bet ir prognozuoti, kaip geriau pasiekti gerovės krantą. Čia jau būtų galima kalbėti apie sugrįžtančią  žiniasklaidos pilietinę pakraipą, aktyvaus tarpininko poziciją ir patariamąjį žurnalistikos vaidmenį. Kitaip tariant,  žiniasklaida  nusileidžia iš ketvirtosios valdžios Olimpo ir tampa bendruomenės nariu, reikalingu bendruomenei.

Griaukime stereotipą, kad tyrimas būtinai turi būti paslapties paviešinimas, kažkas labai išsiskirtino ar grėsmingo. Juk kasdienybėje tokių įvykių yra vienetai. Todėl  žiniasklaida turi būti jautri mūsų — skaitytojo, žiūrovo — poreikiams. Iki šiol ji, siekdama pelno ir užmiršdama savo misiją, tenkino ne vartotojo, o savo interesus. Bet ateina metas, lūžio momentas, kai mes turime galimybę susivokti, į kurią pusę toje permainų kryžkelėje sukti. Piliečių žurnalistika didina pagreitį.

Kokie keliai gali būti pasirinkti?

Mūsų šalies žiniasklaidos priemonės, nors koncentracijos procesas ir vyksta, vis tik dar vadovaujasi principu „ir vienas lauke - karys“. Deja, šį mąstymo stereotipą reikėtų greičiau peržiūrėti. Pasaulyje stebima tendencija, kad  žiniasklaidos  rinkoje jungiasi žymūs, stambūs prekės ženklai, kurie dabar klesti, bet galvodami apie ateitį strategiškai renkasi tokį kelią, kaip kad tai padarė du leidybos namai norvegų žiniasklaidos koncerno „Schibsted“ rėmuose. Tokiu atveju jie iš dviejų skirtingų prekės ženklų atsineša savo žmogiškuosius išteklius, kūrybinę potenciją, savo auditoriją. Sudėję tuos visus išteklius į vieną krūvą, jie gali racionaliai  juos  paskirstyti, išsaugoti specialistus ir geriau rūpintis vartotojų problemomis.

Bet ar čia, Lietuvoje, kur ir taip jau monopolijos karaliauja, kelių stambių žiniasklaidos kompanijų susijungimas į vieną nebūtų dar pražūtingesnis? Juk jos irgi imtų diktuoti sąlygas ir daryti įtaką be konkurencijos.

Sutinku su jumis, jeigu galvotume apie nesąžiningą konkurenciją ir rinkos uzurpavimą. Bet tas pats gali būti ir, kai gyvuoja daug žiniasklaidos priemonių, kurios transliuoja tą pačią žinią.  Žiniasklaidos priemonė yra atsakinga  už tai, ką rašo ar transliuoja. Jai turi būti svarbi jos reputacija. Reputacija, kuri ir leidžia sąžininga veikla gauti gerus dividentus. Čia jau prognozė ateičiai. Šiandien neretai stebime nesąžiningą žiniasklaidos konkurenciją. Europos taryba yra priėmusi ne vieną rekomendaciją, kuria siūloma  reguliuoti ne tik žiniasklaidos koncentraciją (kad būtų daug kanalų), bet ir įtaką žiniasklaidos turiniui.

Šiuo metu mes turime leidinių, TV kanalų per daug. Esamam žiniasklaidos priemonių skaičiui mūsų rinka yra per maža. Pavyzdžiui, susijungtų dienraščiai „Lietuvos rytas,  „Respublika“ ar „Lietuvos žinios“ — žinomi prekės ženklai. Visi ištekliai ir kūrybinė šių leidinių potencija leistų kalbėti apie kokybinio leidinio atsiradimą. Šita niša iki šiol yra tuščia.

Beje, daug problemų atkristų, jei visuomenė greičiau išsiugdytų kritinį požiūrį į žiniasklaidą. Tik pas mus ši problema sprendžiama labai lėtai. Skandinavijoje jau darželinukams papasakojama apie žiniasklaidą.  Jie sužino, kas yra konkurencija, kas yra reklama, kad realybės šou dar nėra realybė. Tokią iniciatyvą skatinti žmonių informacinį raštingumą nuo mažens pradėjo prieš trejus metus Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija. Teko dalyvauti darbo grupėje, o kolega Romas Sakadolskis parengė mokykloms pamokų ciklą.

Jūs vis neišvengiamai paminite auditoriją — vieną pusę, žiniasklaidą — kitą, taip pat žurnalisto darbo kokybę. Bet dažnas savininkas jums pasakytų, kad jis žino, kad žmonėms užtenka ašaringos dramos, kriminalų ir bulvaro, o kokybės esą vartotojai neįvertins. Tai galų gale, kaip žurnalistui išbalansuoti tarp leidėjo „reglamentų“, komercijos, vartotojų poreikių ir savo vadinamosios misijos?

Pastaruoju metu mūsų žiniasklaidoje drastiškai sumažėjo reklamos, to niekas nesitikėjo ir negalėjo prognozuoti. Nors situacija verčia greičiau reaguoti į realybės iššūkius, dauguma žiniasklaidos priemonių savininkų vis dar gyvena senų stereotipų pasaulyje, neva kaip buvo, taip viskas ir liks. Bet nebus taip. Kai kurie jau žengė laiku pirmus naujus žingsnius: turėję laikraščio interneto versiją, suskubo įkurti portalą. Puiku. Bet dabar jau atėjo metas ir duoti vartotojui tai, ko jis nori. Man labai patiko paties Ruperto Murdoco, milžiniškų koncernų savininko, pasisakymas, kad „mūsų sėkmė vis dar priklauso nuo ryšio tarp skaitytojų ir mūsų turinio, ne nuo to, kiek tribūnų, žiniasklaidos priemonių mes naudojame“, ir kad mūsų vaidmuo yra skaitytojams „teikti labai gerą žurnalistiką“. Jis norėjo pasakyti, kad reikia atsisukti į vartotojus ir į jų klausimus.

Taip, auditorijai  reikia sporto, orų prognozių, galų gale kriminalų, bet klausimas — kokių? Neretai pagrindinė dienos žinia — šuo sukandžiojo mergaitę. Tuomet ir padarykime minityrimą apie tai, kodėl šunys vis apkandžioja vaikus. Paskaičiavus, kiek šeimų turi šunis, paaiškėtų, kiek procentų tokie atvejai sudaro ir t.t.. Tokie atsakymai į klausimus, kaip ir kodėl, ir nusipelno būti  pirmojo puslapio „vinimi“.

Prieš keliolika metų Švedijoje buvo didelis įvykis, kai tėvai, netekę abiejų dukrelių (jos paskendo), savo noru sutiko viešai papasakoti, ką jie išgyvena, siekdami apsaugoti daugybę kitų šeimų nuo šios nelaimės. Vietinė žiniasklaida nežaidė kraupiomis pikantiškomis detalėmis, nors jų netrūko. Tiesiog buvo atskleista tikrovė, kuri padėjo ne vienai šeimai įgyti patirties saugant savo vaikus.

Bet dauguma kriminalų ir kitas tipines, nuolat pasikartojančias naujienas rengiančių žurnalistų pasakytų, kad jie čia nieko negali pakeisti, nes neva jei paprieštarautų vadovams ar nuolat rodytų iniciatyvą dėl kitokio temų pateikimo, redakcijoje taptų nepageidaujami. Ar iš tiesų autoriai nieko negali padaryti, yra visiškai priklausomi nuo kitų valios?

Šiandien Lietuvoje žurnalistas iš tiesų neretai negali padaryti, kiek jis norėtų. Ir laikmetis labai nepalankus, ir mūsų žurnalistikos vidaus komunikacija problematiška. Bet mes pernelyg linkę viską suabsoliutinti. Visada pirmiausia turi būti paties žurnalisto vertybių skalė ir atsakomybė, etika ir profesionalumas. Tada viskas ir stosis į savo vietas.

Visada bus tokių, kuriems „reikia daugiau kraujo“. Tačiau tam turi būti specializuotos, išties emociškai stiprios, bet etiškos laidos ir atitinkamos tematikos leidiniai. Tik nepainiokime informacinės žurnalistikos, kuri turi nešališkai atspindėti realybę, su kriminalais ir iškreipta žiniasklaidos temų darbotvarke.

Pabrėžiate, kad sumažėjo reklamos paklausa spaudoje. Ar Lietuvos, kur rinka itin maža, žiniasklaida gali išsilaikyti ne iš įtakingų verslo, politinių grupuočių, o tik iš standartinės reklamos ir tiražų?

Europoje prognozuojamos niūrios tendencijos. Dabar jau reikia pasistengti įrodyti, kodėl  būtent pas tave turi būti talpinama reklama. Šiandien, kai klausiame, ar išliks, ar išgyvens žiniasklaidos priemonė, atsiranda galimybė pasižiūrėti į save iš šalies, pagalvoti dėl permainų. Kitas klausimas — ar tikrai ta reklama, tie užsakomieji straipsniai turi būti? Valstybinės institucijos, kurios iki šiol mūsų žiniasklaidą maitino dideliais savireklamos publikacijų kiekiais, turės ieškoti kitų efektyvesnių būdų atlikti savo tiesioginę pareigą — informuoti visuomenę. Žiniasklaida neišvengiamai turės pradėti galvoti, kaip keistis, kad išgyventų, nes tas šulinys, kurio vandenėliu iki šiol buvo laistoma, jau išseko.

Kažkada pagalvojau, kad buityje laikui bėgant apsikrauname daugybe nereikalingų daiktų, bet kai reikia kraustytis kitur, sprendimas priimamas labai greitai: „apsivalai“, ir lieka tik tai, kas išties reikalinga, naudinga ir gali praversti ateityje. Todėl ir norėtųsi, kad šalies žurnalistikai pavyktų tapti dar skaidresne, atsakinga ir profesionalesne, kurią visuomenė laikytų savo bendruomenės nariu.

Kalbino Goda JUOCEVIČIŪTĖ