„Turtus praradęs milijonierius puolė po traukiniu“, „JAV nekilnojamojo turto magnatas nusprendė baigti savo gyvenimą“, „Vieno stambiausių Europos bankų vadybininkas pasikorė“, — per ekonomikos krizę tokių antraščių žiniasklaidoje tik gausės. Psichologui Pauliui Skruibiui tokie tekstai kelia didžiulį nerimą. Jaunimo psichologinės paramos centro programų direktorius, psichologijos doktorantas nagrinėjo daugybę mokslinių tyrimų, susijusių su savižudybėmis ir jų prevencija. Iš jų akivaizdu — neatsargūs žurnalistų pranešimai visuomenėje gali sukelti tik dar didesnę savižudybių bangą.

Ar žiniasklaidos pranešimas apie savižudybę tikrai gali tapti savižudybės priežastimi?

Jokiu būdu nesakau, kad žiniasklaida yra savižudybių priežastis. Galima žvelgti ir iš kitos pusės — tai, ką žurnalistai surašo, atspindi visuomenėje esančias nuostatas. Tačiau čia susidaro užburtas ratas — žiniasklaida atspindi visuomenėje egzistuojančius stereotipus, o tai, kas publikuojama,  tuos stereotipus tik dar labiau sustiprina.

Norite pasakyti, kad savižudybes skatina visuomenės nuostatos apie savižudybes?

Mes dažnai matome, kad po vienos savižudybės netrukus netoliese įvyksta kita. Ekstrasensai aiškina, kad energija vietovėje bloga. Bet nereikia čia šnekų apie blogą energiją, nes yra labai aišku, kad savižudybė gali būti imituojama.

Lietuvoje kasmet nusižudo apie 40—50 paauglių. Ką reikėtų padaryti, kad po įvykusios mokinio savižudybės mokykloje padidėtų pakartotinių savižudybių tikimybė? Tereikia kelių paprastų dalykų: pašarvoti vaiką mokykloje, klasėje padėti nuotrauką ir uždegti žvakutę,  apkaltinti, kad tėvai kažko nepadarė. Žinoma, čia toks juodas jumoras.

Prieš kelerius metus mokslininkai tyrinėjo Austrijos, Vengrijos ir Lietuvos laikraščių antraštes. Lietuviškoje spaudoje buvo dažniau akcentuojamos teigiamos savižudybių pasekmės. Pavyzdžiui, štai tokia straipsnio antraštė: „Nenorėdamas būti našta artimiesiems, pasirinko kilpą“. Tai tarsi reiškia, kad nusižudžiusiojo poelgis buvo kažkoks herojiškas.

Kokios visuomenės nuostatos apie savižudybes yra klaidingos? Ką turėtų žinoti apie tai rašantys žurnalistai, kad toliau nestiprintų tų mitų?

Pavyzdžiui, vienas tokių mitų yra, kad jeigu kažkas bandė nusižudyti, bet nenusižudė, tai reiškia, jog bandė nerimtai. Neva, jei jau žmogus nori nusižudyt, tai ir nusižudo iš pradžių. Tačiau statistika rodo, kad prieš savižudybę paprastai būna keli mėginimai baigti gyvenimą, kurie nesibaigia mirtimi.

Kitas mitas yra visiškai priešingas: jeigu jau vienąsyk pabandė, tai negalės sustot ir kada nors nusižudys. Tai irgi nėra tiesa — didžioji dalis tų, kurie bandė, to niekada nekartoja.

Atrodo, čia susakiau prieštaringus dalykus. Tačiau nėra čia prieštaros: iš tų, kurie nusižudo, nemaža dalis jau yra bandę žudytis, tačiau iš tų, kurie bando žudytis, dauguma niekada nekartoja.

Dar vienas mitas, kurį žiniasklaida itin dažnai eksploatuoja — tai, kad dėl žmogaus savižudybės kažkas yra „kaltas“. Yra žmonių, kurie mąsto — arba viskas, arba nieko. Ir kai toks žmogus išgyvena neviltį, daug kas gali būti paskutinis lašas, kuris perpildys jo išgyvenimų taurę. Tačiau tvirtinti, kad nusižudė dėl mokytojo parašyto blogo pažymio ar merginos atsisakymo draugauti, yra pernelyg didelis supaprastinimas. Vienas dalykas niekada nėra savižudybės priežastis. Atvirkščiai — tikėjimasis, kad po savižudybės kažkas bus apkaltintas, gali paskatinti žudytis ir taip atkeršyti.

Net kalbant apie konkrečius įvykius  negalima rasti vienos savižudybės priežasties. Todėl suicidologai kalba ne apie savižudybių priežastis, bet apie rizikos veiksnius.

Gal galėtumėte patikslinti — kokie yra tie rizikos veiksniai?

Tokių rizikos veiksnių yra nemažai: gilus nevilties išgyvenimas, vienatvės jausmas, tokios žmogaus savybės kaip pasyvumas bei impulsyvumas, socialinės problemos.

Vienas iš didžiausių rizikos veiksnių yra psichikos sutrikimas. Nekalbu vien apie žmones, kurie gydosi psichiatrinėje ligoninėje. Psichikos sutrikimai — dažnas visuomenės reiškinys, daugelis iš mūsų kai kuriais gyvenimo laikotarpiais esame juos patyrę.

Tačiau tai, kad žudosi tik psichiškai nesveiki žmonės, yra mitas. Yra ir kitų svarbių rizikos veiksnių. Pavyzdžiui, alkoholis. Nuo alkoholio priklausomi žmonės prisipažįsta, kad gerdami jie ne kartą yra galvoję apie savižudybę. Savižudžių kraujyje dažnai randama alkoholio. Alkoholis sumažina impulsų kontrolę — vieni išgėrę eina muštis, kitiems seksualumas pabunda, o suicidinių impulsų turintys žmonės pakelia ranką prieš save. O jei žmogus kenčia nuo alkoholizmo kaip priklausomybės, jis jaučia didžiulį neviltį, kad nori nebegerti, bet nebegali — tai irgi gali pastūmėti į savižudybę.

Didžiausia rizikos grupė Lietuvoje yra keturiasdešimties metų sulaukę vyrai, gyvenantys kaime ir turintys problemų su alkoholiu.

Ar yra didesnė rizika, kad žmogus nusižudys, jei taip baigė gyvenimą kuris nors iš jo artimų žmonių?

Taip, jei šeimoje yra buvusi savižudybė, rizika didesnė. Kalba čia eina ne apie paveldimumą, bet apie tai, kad žmonės mokosi iš vienas kito. Mes išmokstame daug elgesio būdų ir nebūtinai iš karto juos pritaikome. Tokiu pačiu keliu, kaip ranką prieš save pakėlęs tėvas, sūnus gali pasekti po dvidešimties metų.

Būti artimuoju žmogaus, kuris nusižudė — ypač sunku, kamuoja kaltės, pykčio, dažnai ir gėdos jausmai. O dar ir kiti žmonės dažnai šeimynykščius kaltina — esą, jie per mažai artimąjį mylėjo.  

Bet ar tai negali būti tiesa? Juk ir psichologai kalba, kad tiems, kurie žudosi, trūksta meilės, jie jaučiasi vieniši.  Aiškinate, kad nėra vienos priežasties, bet ar negalima sakyti, kad nuolatinis jausmas, kad šeimoje esi nemylimas, yra ta pagrindinė savižudybės priežastis?  

Pažįstu žmonių, kurie labai mylėjo ir labai stengėsi padėti savo artimiesiems, sirgusiems sunkia depresija ir nuolat mąsčiusiems  apie savižudybę. Nepaisant artimųjų pastangų, tokie žmonės nusižudo. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad sunkia depresija sergančiam žmogui neįmanoma padėti, tiesiog kito žmogaus poelgis nėra mūsų valioje. Pagalba ir palaikymas yra nepaprastai svarbūs, tačiau galutinį sprendimą priima pats žmogus.

Yra tam tikra būsena, kurioje žmonės žudosi. Žmogus jaučiasi lyg į spąstus patekęs gyvūnas, kuris nusigraužia leteną, kad ištrūktų. Skirtumas tik tas, kad jis išgyvena ne fizinį, o dvasinį skausmą. Tai yra ne vienas jausmas, o stiprių intensyvių jausmų puokštė — liūdesio, pavydo, nerimo, didelio pykčio. Kai išgyvenimų vienoje vietoje yra daug, žmogus jaučiasi lyg spąstuose.

Todėl savižudybė niekada nėra racionalus pasirinkimas, kai žmogus atsisėdęs surašė pliusus ir minusus. Tai yra desperatiškas sprendimas žmogaus, kuris turi tiek skausmo, kad jau nebegali nieko kito daryti. Jeigu manęs nebus, tai aš nieko ir neišgyvensiu — savižudis nori ne numirti, o kažkaip atsikratyti skausmo.

Stiprus skausmas yra laikina būsena. Ilgainiui sumažėja. Todėl dažniau žudosi impulsyvūs žmonės, nes jie iškart sprendžia, ką daryti, o ne tokie impulsyvūs žmonės tuos sunkius laikus pralaukia.

Kodėl Lietuva pirmauja Europoje savižudybių skaičiumi? Greičiausiai ne dėl ypatingai skurdaus gyvenimo tai vyksta — juk gauti maisto ir nelikti gatvėje gali kiekvienas mūsų šalies pilietis.

Yra ir skurdesnių už Lietuvą šalių, kur žmonės daug rečiau žudosi. Svarbu ne tai, ar šalis ekonomiškai stipri, bet ar žmogus jaučiasi turtingas ar neturtingas. Jei visi vargingai gyvena, tai atrodo ne taip jau ir baisu. Problemos atsiranda, kai žmogus lygina save su kitais ir mato didžiulius skirtumus. Sovietmečiu pragyvenimo lygis buvo daugmaž vienodas, o po Nepriklausomybės visi pradėjo gyventi skirtingai.

Savižudybių skaičius Lietuvoje ypač išaugo 1991—1992 metais, kai visuomenėje vyko didžiausi pokyčiai. Tada itin padaugėjo besižudančių 20—25 metų vyrų, kurie ėmėsi verslo ir jiems nepasisekė. Staigų posūkį nuo prievartinės sovietinės iki demokratinės santvarkos ne tik Lietuvoje lydėjo didelis savižudybių skaičiaus augimas. Tai buvo galima pastebėti ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Ukrainoje — postsovietinėse šalyse.

Dar vienas iš veiksnių yra žmonių nuostata į savižudybes. Skirtingų šalių nuostatos labai skiriasi. Jei savižudybė suvokiama kaip kažkas neišvengiamo, tai veikia žmones. Kartą budėjau prie pagalbos telefono ir paskambinęs žmogus taip pradėjo pokalbį: „Žinau, kad Lietuva yra savižudžių tauta ir galvoju, kad ir aš papildysiu tą liūdną statistiką“.

Bet juk yra visiška nesąmonė, kad Lietuva yra savižudžių tauta. Tarpukario Lietuvoje savižudybių rodiklis buvo vienas mažiausių Europoje — pavyzdžiui, Austrijoje jis buvo gerokai didesnis. O kai sakai „savižudžių tauta“, apima nevilties jausmas, kad nieko negalima pakeisti.

Žiniasklaida kaltinama dėl daugelio dalykų. Tačiau kokie yra įrodymai, kad žiniasklaida yra tokia galinga jėga? Juk dauguma žmonių, perskaitę apie savižudybę, neina žudytis.

Žmonės dažnai sako — na ir kas, perskaičiau kelis straipsnius apie savižudybes, bet jie manęs nepaveikė. Tačiau žmonių jautrumas skiriasi. Mokykloje įvykusi savižudybė labiausiai sukrės tuos jaunuolius, kurie jaučiasi panašiai, kaip tas, kuris nusižudė — nemylimi, vieniši.  

Lygiai tas pats su žiniasklaida — jei aprašoma savižudybė, ji labiausiai paveiks panašioje situacijoje atsidūrusius panašaus amžiaus žmones. Jei esi laimingas ir patenkintas gyvenimu, tavęs tokie pranešimai tavo gyvenimo tikriausiai niekaip nepakeis. Tačiau straipsnis, kuriame detaliai aprašomas savižudybės būdas, o pati savižudybė yra romantizuojama, gali sustiprinti savižudiškus ketinimus to žmogaus, kuris jau anksčiau mąstė apie tai, kad nenori gyventi.   

Bent trys įvairių mokslininkų studijos parodė, kad po netinkamo savižudybių pateikimo žiniasklaidos priemonėse, savižudybių padaugėjo būtent tarp tokios pat lyties ir amžiaus žmonių. Šį dėsnį galima dar šiek tiek papildyti — nustatyta, kad didžiausią poveikį savižudybių aprašymai daro paaugliams ir jaunimui.

Detalus savižudybės metodo aprašymas didina pakartotinų savižudybių tikimybę. Ypač, jeigu aprašomas metodas yra lengvai prieinamas. Pavyzdžiui, po vieno Didžiojoje Britanijoje rodyto TV filmo, kurio herojus nusižudo perdozavęs be recepto parduodamais vaistais, ligoninėse padaugėjo pacientų, bandžiusių nusižudyti tais pačiais medikamentais.

Pasaulio sveikatos organizacija tvirtina, kad vienas iš šešių būdų, kaip mažinti savižudybių skaičių pasaulyje, yra keisti jų informacijos apie savižudybes pateikimą žiniasklaidos priemonėse.

Kokios yra tos rekomendacijos?

Svarbiausia, kad savižudybė būtų rašoma ramiai, o ne emocingai, dramatizuojant ir heroizuojant savižudybę. Mokslininkai rekomenduoja nedėti savižudybės aprašymų pirmajame laikraščio puslapyje, vengti dramatiškų nuotraukų, atsisveikinimo laiškų, detalaus savižudybės būdo aprašymo. Savižudišką elgesį gali paskatinti ir supaprastintos savižudybės priežastys, pervertinamos „teigiamos“ savižudybės priežastys.Taip pat būtų gerai pateikti pagalbos tarnybų adresus bei telefonus numerius.

Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl žurnalistai aprašinėja savižudybes ir yra ta, kad tai sukrečia auditoriją. Toks emocijų virpinimas garantuoja gerus reitingus.  O dabar jūs dėstote dalykus, iš kurių aiškėja — geriausia išvis apie savižudybes nepranešti.

Tikrai nesakau, kad apie savižudybes negalima kalbėti. Tiesiog reikėtų vengti tam tikrų dalykų, kurie  gali paskatinti pakartotinas savižudybes.

Lietuvoje buvo atliktas įdomus tyrimas. Viena psichologė su maketuotoju sukūrė du straipsnius ir sumaketavo taip tarsi jie būtų atšviesti iš laikraščio. Vienas buvo parašytas romantizuojančia kalba, dėl žmogaus savižudybės apkaltinti kiti žmonės. Kitas straipsnis buvo apie tuos pačius faktus, bet parašyta neutraliai, be emocinio atspalvio. Aiškinta, kad vaikas turėjo elgesio sutrikimų, įdėtas komentaras apie tai, kur dėl tokių problemų rekomenduojama kreiptis pagalbos.

Straipsniai atsitiktine tvarka buvo išdalinti vienos mokyklos mokiniams. Tam tikra metodika buvo matuojami jų išgyvenimai. Didžiajai daugumai mokinių publikacijos neturėjo įtakos. Tačiau tų, kurie apie savižudybę galvojo anksčiau, perskaitę pirmąją publikaciją mintys apie savižudybę dar labiau suintensyvėjo, o antroji publikacija liūdnų minčių nepaaštrino.

Kartais maži pakeitimai turi didelės įtakos. Žmonės žudosi iracionaliai. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje populiarus savižudybės būdas nuodytis vienu lengvai prieinamu vaistu. Farmacininkai ėmė tuos vaistus pakuoti į mažesnes pakuotes. Savižudybių tokiu būdu gerokai sumažėjo. Racionaliai žiūrint, koks skirtumas — keliskart mažesnes pakuotes nusipirksi, ir sukaupsi reikiamą kiekį. Tačiau apie savižudybę galvojantis žmogus dažnai galvoja neracionaliai.

Japonijoje populiarus būdas buvo šuolis po metro traukinių ratais. Savižudybių sumažėjo tose vietose, kur buvo įrengtos elementarios apsauginės tvorelės, kurias žmonės būtų lengvai galėję perlipti.

Jūs aiškinate, kad žmones itin veikia informacija apie įžymių žmonių savižudybes. Tačiau žurnalistai tokią žinią tikrai praneš pirmoje vietoje, nes tai yra visiems labai svarbu.  Ar įmanoma pranešti, kad ta informacija neskatintų suicidinių minčių?

Pranešant reikia atskirti žmogų ir jo poelgį. Kai nusižudė “Nirvanos“ lyderis Kurtas Cobainas, atrodė, jog daugelis jo gerbėjų gali pasekti jo pėdomis — juk tokią muziką klausė daug prislėgtų paauglių. Tačiau savižudybės imitacijos efektas nebuvo didelis. Žiniasklaida pažvelgė į įvykį atsakingai — atskyrė, kad jis buvo išskirtinis žmogus, kūrė gerą muziką, bet jo poelgis nebuvo geras ir artimiesiems atnešė labai daug skausmo.

Rekomenduojama nepublikuoti savižudžio nuotraukų ar nuotraukų iš įvykio vietos. Tai kokiomis nuotraukomis tada iliustruoti straipsnį?

Čia pats sudėtingiausias klausimas. Suprantu, kad tektų rinktis mažesnę iš kelių blogybių.  Prasčiausia iliustracija — pakaruoklio su apsivijusia virve nuotrauka. Negerai dėti ir vien kilpos nuotrauką — tai aiški aliuzija į savižudybę. Konkrečios vietos, kurioje įvyko savižudybė — pavyzdžiui, tilto, nuo kurio žmogus nušoko, vaizdo taip pat geriau nepublikuoti, nes tai kelia mintį išeiti iš gyvenimo toje vietoje.

Geriausia būtų iliustruoti tekstą neutraliu vaizdu — pavyzdžiui, nuotrauka, kurioje nufotografuotos degančios žvakutės.

Svarbiausia, kad žurnalistai mąstytų, kaip pasielgti atsakingai — tada ir ras geriausią sprendimą. Pamenu, viename Didžiosios Britanijos kaimelyje ant medžio pasikorė keli žmonės. Žurnalistai ilgai diskutavo, ar apie tą medį galima rašyti, ar negalima. Tai jau rodo kitokį sąmoningumo lygį.

Kodėl Lietuvoje žurnalistai etikos problemoms tokie abejingi? Ar mes taip skiriamės nuo vakariečių savo mąstymu?

Man pačiam tas yra įdomu. Nemanau, kad lietuviai žurnalistai vienokie, o kitur — kitokie. Ir Vakarų žurnalistai jaučia redaktorių spaudimą, ir jiems tiražai rūpi. Mano minimi tyrimai buvo daryti Vakarų šalyse, vadinasi, ir ten tai buvo problema.

Tačiau daugelis žurnalistų dabar nusprendė pateikti informaciją atsakingai. Tai yra pasirinkimo reikalas — žinoma, taip bus mažiau sensacinga ir tam tikrai auditorijos daliai bus mažiau įdomu.

Jei informacija apie savižudybes visuomenę veikia taip neigiamai, gal paprasčiausia būtų teisės aktais nustatyti, ką galima skelbti, o ką — ne? Anksčiau didžiulė problema buvo žiniasklaidoje neigiamuose kontekstuose šmėžuojantys nepilnamečių vaizdai, o dabar televizininkai net teigiamame reportažuose bijo vaikus rodyti, nes už pažeidimus gresia didžiuliai nemalonumai.

Nežinau, čia yra keblus klausimas. Man labiau patiktų, kad patys žurnalistai pasirengtų tam tikrą kodeksą ir jo laikytųsi. Kita vertus, gal būtų ir neblogai, jei įstatyme būtų aiškiai nurodyta, kaip apie savižudybes rašyti galima, o kaip — negalima. Sutinku, kad tai yra spaudos laisvės suvaržymas, bet negerai, kai dėl tos laisvės kenčia visuomenė.

Žinau, kad kai kuriose kitose šalyse žiniasklaidai keliami labai griežti reikalavimai — televizijos kanalas gali prarasti licenziją, jei tiksliai apibūdins savižudybės metodą.

Daug šnekėjome apie žiniasklaidą. O kaip jautrius žmones gali paveikti grožinė literatūra, kurioje aprašinėjamos savižudybės? Gal ir rašytojams reikėtų parengti rekomendacijas?

Grožinė literatūra irgi veikia. Jau tada, kai V.Gėtė parašė „Jaunojo Verterio kančias“, buvo atkreiptas dėmesys, kad padaugėjo jaunuolių, kurie nusišovė tokiu pačiu būdu kaip kūrinio herojus. Knyga „Final Exit“ buvo randama savižudybių vietoje, joje žmonės užsidusindavo taip, kaip aprašyta knygoje.

Tačiau tyrimai rodo, kad imitavimo tikimybė keturis kartus didesnė, kai aprašoma reali savižudybė, kai tai nėra grožinis kūrinys.

Kalbate, kad pranešimai apie savižudybes gali būti paskutinis lašas savižudžiui. O kaip vertinate žiniasklaidos pranešimus apie baisius kriminalus, baisias ekonomikos krizės prognozes? Ar tokios niūrios žinios nesukelia minčių, kad viskas pasaulyje yra labai blogai ir reikia iš jo dingti?

Žinoma, bet kokios niūrios naujienos žiniasklaidoje neprideda gyvenimo džiaugsmo. Rašant apie finansinio sektoriaus problemas, galima jas tik konstatuoti ir analizuoti, bet galima ir tokią emocijų persmelktą sensaciją padaryti, po kurios žmonės puls atsiimti indėlius iš bankų ir krizė tik pagilės.

Spaudos laisvė, kaip ir bet kuri kita laisvė, reiškia ir labai didelę atsakomybę.

Daug ką patarėte žurnalistams. O ką patartumėte žmonėms, kurie skaito laikraščius — ką jiems reikėtų žinoti apie žiniasklaidą?

Pastaraisiais mėnesiais vedžiau nemažai seminarų įvairiose Lietuvos vietose mokyklų vadovams ir kitiems švietimo sistemos specialistams. Kadangi kalbėjome apie situacijas, kai mokyklas ištinka kokia nors krizė, pavyzdžiui, nusižudo mokinys, neišvengėme ir žiniasklaidos temos. Daug žmonių, kurie patys buvo susidūrę su tuo, kad žiniasklaida netiksliai ar iškreiptai pateikė informaciją apie įvykį, sakė, jog dabar itin kritiškai ir atsargiai vertina kiekvieną parašytą žodį. Manau, kad daugeliui žurnalistų būtų sveika išgirsti tuos atsiliepimus. Man tai buvo ryškus ženklas, kad dabar tikrai nebe tie laikai, kad žmonės viskuo tiki. Tą ir patarčiau — kritiškai vertinti visus pranešimus ir atsirinkti tas žiniasklaidos priemones, kurios yra objektyvios.

Toks atsirinkimas po truputį ir vyksta. Malonu stebėti, kad atsiranda žiniasklaidos priemonių, kuriose nėra arba labai mažai pigių sensacijų.

Kalbėjosi Ginta GAIVENYTĖ