Pokalbiui „pagauti“ reporterį ir prodiuserį Liutaurą Strimaitį nebuvo lengva. Jis tik neseniai grįžo iš karinių konfliktų purtytos Gruzijos, kur praleido du mėnesius.

Naujienų agentūros „News Bridge Group“, bendradarbiaujančios su „Reuters“, „BBC World“, „Al Jazeera“, CNN, „Guardian“, „Paris Mach“, „The Economist“, „Time magazine“ ir kitomis stambiomis pasaulio žiniasklaidos kompanijomis bei kai kuriais lietuviškais leidiniais ir televizijomis, prodiuseris, projekto „Lietuva. 24 valandos“ autorius ir vienas iš šio albumo sudarytojų L. Strimaitis darbo tikslais aplankė daugybę „karštų“ taškų. Tiesa, iš patirties žino, kad, siekiant sėkmingai parduoti net ir patį unikaliausią ir skandalingiausią kadrą, nepakanka atsidurti įvykio vietoje ir tinkamą akimirką paspausti fotoaparato mygtuką: reikia mokėti dalyvauti karštligiškoje konkurencinėje kovoje. Panašu, kad su ja reporteriai, dirbantys tik Lietuvoje, kol kas nėra praktiškai susidūrę. Matyt, ir vaidybinio filmo „Paparaciai“ scenarijus dažnam lietuviui atrodytų nerealus, kadangi pas mus nėra tikrų žvaigždžių ir jų medžioklės verslo. Anot Liutauro, mūsų žiniasklaidos rinka — tai kūdra.

Kodėl kūdra?

Įsivaizduok — esi verslininkas, kuris nori laikraštyje užsisakyti savo firmos reklamą. Taigi, su leidėjais pasirašai reklamos sutartį. Bet štai vieną dieną tau paskambina to leidinio reklamos vadybininkas ir praneša, kad jų fotografas užfiksavo tave besilinksminantį ne su savo žmona. O tai jau yra pagrindas pratęsti reklamos sutartį, tokiu atveju spauda nepaviešins tave kompromituojančių nuotraukų. Bet tai juk nėra tikra žiniasklaida.

Užsienyje, net ir Estijoje, reklama ir žurnalistika yra griežtai atskirta. Ten perki tik plotą reklamai ir paslaugą, kad tam tikru tiražu bus išplatintas užsakytas reklaminis skelbimas, o jei jau prisidirbai, tai ir pasirodys straipsnis apie tai. Jei, pavyzdžiui, tavo, kaip statybos kompanijos vadovo, darbininkas apsidegins dažais, apie tai bus parašyta. Pasaulyje žiniasklaida gyvena iš tiražų ir iš reitingų. O mūsų rinka yra iškreipta.

Matyt, ir požiūris į intelektinę nuosavybę yra iškreiptas? Kokios dažniausios fotografų keliamos bylos leidėjams?   

1997-aisiais į Vilnių grįžau iš Londono. Darbui su agentūra įsigijau legalių programų, už kurias brangiai sumokėjau. Maniau, kad, kaip ir Vakaruose, taip reikia ir čia. Bet mane durniumi išvadino, nes Lietuvoje tai  nebuvo įprasta, aplinkiniai man tada sakė, kad pinigus išleidau niekams. Dabar pas mus išliko panašus požiūris ir į publikacijų plagijavimą. Net ir didžiausi dienraščiai Lietuvoje platintojų nuotraukas paprasčiausiai vagia — jas tiesiog nukopijuoja ir įdeda į savo svetainę. Teismo keliu galima prisiteisti už padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Šios bylos būna vienareikšmiškai sėkmingos.

Kokios Lietuvoje paklausiausios nuotraukos — be tų, kurios naudojamos reklamos užsakovų „šantažui“?

Lietuvoje išvis nėra iliustracijų paklausos, nes nėra jokios konkurencijos dėl fotografijų. Mūsų spaudoje matai vienodas nuotraukas iš užsienio, nes paprastai leidiniai perka tik pigiausią servisą. O kitose Vakarų šalyse būna rengiami nuotraukų aukcionai. Nors, manau, anksčiau ar vėliau jie prigis ir Lietuvoje.

Kaip jie vyksta?

Europoje leidiniai iki paskutinio termino laukia fotografijų. Karštos iliustracijos reikia čia ir dabar. Bet fotografo padaryta nuotrauka yra tik 30—40 procentų viso darbo, tokiu atveju paprastai publikaciją kuria agentūra. Iliustracijos kūrimo ir pardavimo procese dirba visa komanda. Prodiuseriai stebi pasaulio naujienas. Jie prognozuoja įvykius, sprendžia, kur siųsti reporterius, su kuriais bendradarbiauja. Gavę medžiagą, ją atrinkinėja, tada pardavinėja aukcionuose: žino, kokiai šaliai ar leidiniui tos publikacijos labiausiai reikia (lietuviams paprastai išvis kol kas nieko ypatingo nereikia), žino, kokios kompanijos tą nuotrauką galėtų nupirkti brangiausiai (vienoje rinkoje ta pati fotografija kainuos 1 000 dolerių, kitoje — vos 2,30 dolerio). Nuotrauka parduodama tam leidėjui, kuris duoda bent centu daugiau. Taigi, reikia mokėti fotografijas „stumdyti“ — tai yra verslas. To fotografas vienas padaryti negalėtų, nes jis nežinotų visų šio proceso subtilybių, tuo labiau, kad įvykinėje fotografijoje rimtais konkurentais gali tapti net ir atsitiktiniai liudininkai, įvykį užfiksavę kad ir mobiliuoju telefonu. Todėl „freelanceris“, norintis parduoti krintančio lėktuvo nuotrauką, paprastai dirba su asmeniniu vadybininku arba kreipiasi į agentūrą, kuri jo produktą gali „įpakuoti“. Ji pasirūpina, kad už nuotrauką būtų gaunama maksimaliai. Nors pelną autorius pasidalija su agentūra, visada gauna daugiau, nei kad būtų uždirbęs, jei būtų kreipęsis tiesiai į leidėjus.

O pas mus konkurencijos dėl fotoprodukcijos išvis nėra. Atvažiuoja koks nors žinomas žmogus, visi dienraščių fotografai subėga į vieną eilę ir nupleškina jį bet kaip. Lietuvoje net nėra tokios  profesijos kaip fotoredaktorius, kuris publikavimui atrinkinėtų tinkamiausias nuotraukas. Ir aukcionai nėra rengiami, nes nebūtų ką juose pirkti.

Vadinasi, mūsų fotografai nėra geri verslininkai?

Atvirkščiai — Lietuvos spaudos fotografai yra puikūs verslininkai. Galima sakyti, jie gauna pinigus už nieką. Moki naudotis fotoaparatu, ateini į redakciją dirbti. Leidėjas tau išskiria už savo lėšas pirktą fototechniką, gal dar apmoka pokalbius telefonu. Pagal susitarimą tu gauni minimalią algą ir honorarus už tavo publikuotas iliustracijas. Bet į šį darbą žiūri atmestinai, abejingai: čia — mitingas, čia — koncertas, koks skirtumas, nes spaudoje dirbi tik tam, kad per ją susikurtum savo vardą vestuvėms ar firmų vakarėliams. Lietuvos spaudos fotografai iš vestuvių daugiausiai ir uždirba, maža to, jų metu naudojasi leidėjų fotoaparatais. Žodžiu, Lietuvos spaudos fotografijoje viskas atvirkščiai, nei visame pasaulyje.   

Bet juk dauguma lietuvių leidėjų, priimdami fotoreporterį į dienraštį, taip ir sako jam: „Mokėsime tau nedaug, bet užtat gali papildomai užsidirbti, „į šoną“ darydamas visokiausias „chaltūras“. Tai gal mūsų fotografai pradėtų žiniasklaidoje dirbti entuziastingiau, jei juos darbdaviai paskatintų, pavyzdžiui, už geresnes publikacijas mokėtų gerokai didesnius pinigus?

Man susidaro įspūdis, kad mūsų leidėjams kokybė nėra svarbu. Jiems svarbiausia — viską gauti kuo pigiau. Taip, Lietuvoje leidėjai uždirba, bet jie negauna gero produkto. Lietuvoje fotožurnalistikos realiai nėra — ji tik žaidžiama. Tik kokie trys keturi mūsų spaudos fotografai galėtų padaryti kažką daugiau, jiems galima būtų mokėti pinigus, o visi kiti — liūdesys. Mano požiūriu, čia žiniasklaida nedirba pagal tas taisykles, pagal kurias dirba visas pasaulis, ir pagal kurias kuriama normali rinka. Ten spaudos fotografas taip „dirbdamas“ kaip Lietuvoje nepragyventų.

Tad kaip ten prasideda fotoreporterio karjera žiniasklaidoje?

Pateiksiu įprastą pavyzdį. Tarkim, naujienų agentūra pasirenka penkis vaikinus. Pasako jiems: „Pusantrų metų dirbsite mums, mes rengsime tarpines peržiūras, o po paskutinės peržiūros pasiliksime iš jūsų du, jei bus krizė — vieną“. Negana to, fotografas už tą bandomąjį laikotarpį  agentūrai moka pinigus. Tau, matyt, kyla klausimas —  kaip čia taip, kad žmogus dirba, o už tai dar pats turi susimokėti? Taip, jei nenori būti atvirukų ar vestuvių fotografu, o sieki dirbti „medijoje“. Per tą peržiūrų metą iš agentūros gauni akreditaciją, darbo patirties ir informacijos apie klientus. Kurį laiką joje padirbęs į savo CV (gyvenimo aprašymą) jau galėsi įrašyti solidžius klientus, pavyzdžiui, „Time magazine“. Taip pamažu įeisi į tą milžinišką sistemą.

Matyt, jau ir atsakėte į klausimą, kurį Jums ketinau užduoti: kodėl lietuvių fotografai nelaipioja tvoromis ir nelenda į žmonių miegamuosius?

Mes ir neturime tikrų žvaigždžių, vadinamųjų „celebrities“, kurias galima būtų medžioti.  „Paparaciavimas“ yra projektas. Jis gimė Vakaruose iš bendrų fotografų ir žvaigždžių susitarimų: garsenybė, kuriai rūpi populiarumas, susitaria su reporteriu, kad duos jam, pavyzdžiui, nufotografuoti jos sijonėlio kampą, o gautus pinigus už parduotą nuotrauką pasidalins abi pusės. Taip atsirado ir konkurencija tarp pačių fotografų.

Bulvarinės publikacijos pasaulyje — paklausiausios. Jei nori daug uždirbti, turi sugebėti ką pasiūlyti tabloidinei žiniasklaidai. Ji įsigis tik vieną nuotrauką iš daugybės, bet jeigu jau pirks, tai mokės labai brangiai, nes į iliustracijos kainą įeina daugybės „bendraautorių“ darbas.  Pavyzdžiui, „Ritz“ viešbučio durininkas pamato, kad atvažiavo Madonna ir Guy Ritchie. Durininkas skambina visiems fotografams, kurių numerius turi, tai pranešti. Ragelį pakėlęs fotografas vien už šią žinią durininkui jau turi atseikėti tūkstantį svarų sterlingų. Jeigu durininkas turi 36 fotografų kontaktus, tai gaus 36 tūkstančius. Bet be jo, yra fotografų informatorių ir kitur: požeminėje automobilių parkavimo aikštelėje ir t.t. Todėl galutinė nuotraukų kaina ir siekia milžiniškas sumas.

Pradedantys studijuoti mediciną jaunuoliai dažniausiai trokšta tapti chirurgais, o būsimieji žiniasklaidos atstovai paprastai nori žūtbūt išbandyti karo korespondento duoną. Ką jiems patartumėte?

Kad ištrūktum iš šitos vietinės kūdros, visų pirma turi padaryti kažką visiškai kitaip, geriausia, kad nuotrauka būtų ne vienadienė, o taptų istorija, apie kurią rašys visas pasaulis.

Pradžiai turi susitaupyti pinigų ir nuvykti į karo zoną. Bet reikia suvokti, kad ten tokių „freelancerių“ kaip tu bus daugybė, nuotraukų bus padaryta daugybė, o galų gale žiniasklaidai reikės gal tik vienos.

Bet ne visiems išvis yra skirta dirbti ekstremaliose sąlygose. Vienas gruzinų karininkas man pasakojo, kad, kai tik prasidėdavo šūviai, kiekvieną kartą jo kolegai paleisdavo vidurius. O taip gali nutikti kiekvienam. Grozne man teko sutikti fotografus, kurie atvykę suprato, kad apsiriko ir pasakė, kad čia ne jų biznis, kad čia dirbti neverta. Apskritai, jokie pinigai nėra verti rizikos, ir „varyti“ į karo zoną vien tam, kad įsivaizduotum esąs didvyriu, nėra tikslinga. Bet jei jau nori, bandyk — viskas tavo rankose.

Kalbino Goda JUOCEVIČIŪTĖ