Iš bado alpstančios perkarusios merginos, apsėsti raumenų didinimo manijos vaikinai - dėl šių blogybių mokslininkai dažnai kaltina žiniasklaidą. Lyčių, kūno ir seksualumo tyrinėtojas sociologas Artūras Tereškinas žiniasklaidos prie kryžiaus nekaltų - jei tėvai ar mokytojai išmokys jauną žmogų mąstyti kritiškai, nuolat šmėžuojantys idealaus kūno vaizdiniai jį veiks silpnai. Vytauto Didžiojo  universitete dėstantis mokslininkas nemano, kad žurnalistai galėtų iš viso atsisakyti stereotipinių idealaus kūno vaizdinių - tai pernelyg sunku, mat stereotipai žmonėms patrauklūs. Tačiau būtų gerai, kad žurnalų puslapiuose ir televizijos ekranuose pamatytume daugiau „nestereotipinių“ žmonių. Artūras tiki, kad žiniasklaida turi galios keisti žmonių pasaulėjautą.

Yra bauginančių, kad „idealių“ žmonių nuotraukų prisižiūrėję vaikinai ima vartoti anabolikus, o merginos suserga anoreksija. Ar tikrai žiniasklaida yra tokia galinga, kad gali įvaryti žmonėms gausybę kompleksų?

Žiniasklaida yra ganėtinai galinga jėga. Ji ne tik skatina mus rinktis vieną ar kitą produktą, bet ir konstruoja mūsų tapatybes, ypač lyties. Nemažą poveikį žiniasklaida turi ir tam, kaip mes įsivaizduojame savo kūną, kokio kūno trokštame. Blogiausia, kad šis trokštamas kūnas yra gana standartinis. Tai jaunas, liesas, raumeningas, sveikas, seksualus kūnas. Kūno vaizdiniai ypač veikia paauglius, kurie visais įmanomais būdais stengiasi atitikti juos.

Bet žiniasklaida nėra visagalė. Tai, kokiu mastu ji veikia mus, priklauso nuo daugelio kitų veiksnių.

Labai svarbu, kokioje socialinėje aplinkoje asmuo yra išaugęs, kokias vertybės jai ar jam yra įdiegę tėvai. Manekenių nuotraukų prisižiūrėjusi mergaitė nesusirgs anoreksija ar bulimija, jei tėvai ar mokytojai išmokys kritiškai priimti tai, kas vyksta virtualioje žiniasklaidos erdvėje. Tačiau dažnai mums sunku žvelgti kritiškai - į tą patį reiškinį pasižiūrėti iš kelių pusių, nepriimti vienos nuomonės apie idealų žmogaus kūną, suvokti, kad tai yra tik viena iš daugelio galimybių.

Paaugliams, kurie kritiškai mąstyti neišmoko, žiniasklaidos poveikis gali būti pragaištingas. Tai ypač pavojinga merginoms, nes žiniasklaidoje moterys daug dažniau siejamos su grožiu ir kūnu negu vyrai.

Kalbate apie moterų kūnų akcentavimą žiniasklaidoje. Tačiau vis daugiau yra ir vyrų, kurie savo kūnus demonstruoja. Ar tokius vaizdinius stebėdami vyrai irgi gali būti paveikti?

Taip, vyrų, demonstruojančių savo kūno grožį arba apskritai savo išorinį žavesį, vis daugėja. Čia iš karto prisimenu lietuviško vyriško grožio etalonus, dažnai matomus žiniasklaidoje — Žilviną Grigaitį ir Marių Gelažniką. Tačiau iš tokių vyrų dažnai juokiamasi, net tyčiojamasi. Šitaip besielgiančios moterys priimamos natūraliai - tarsi taip ir turėtų būti. Visiems atrodo keisčiau, kai moteris kokiame nors žurnale pateikiama kaip eilinė biuro darbuotoja ir kalba tik apie profesiją.

Vyrų ir moterų žurnalai visame pasaulyje ypač pabrėžia seksualumą. Jei į žemę atskridę ufonautai pasklaidytų dabartinius leidinius, jie manytų, kad žmonės yra sekso maniakai. Vaizdiniai, susiję su seksualumu, sudaro didelę turinio dalį. Tai natūralu, nes seksas padeda parduoti, įsiūlyti, suvilioti (yra populiarus angliškas posakis „sex sells“).

Seksas parduoda ir vyrams. Vis daugiau vyriškos lyties asmenų sunkiai atsispiria populiariojoje kultūroje sklandantiems vyriško žavesio vaizdiniams. Net ir Vakaruose atlikti tyrimai rodo, kad anoreksija ir bulimija nebėra vien tik merginų ligos. Paaugliai vaikinai ima vartoti vis daugiau raumenis auginančių ir išpučiančių papildų, norėdami tapti panašūs į populiariosios kultūros superherojus.

Kokių stereotipų ragintumėte atsikratyti žurnalistus ir kaip jiems tai siūlytumėte padaryti?

Negaliu nieko raginti, prašyti ar reikalauti. Būtų gerai, kad žiniasklaida, apskritai populiarioji kultūra, pateiktų skirtingų kūno vaizdinių paletę. Būtų smagu, jei pamėgintume vaizduoti vyrus taip, kaip dabar vaizduojamos moterys, o moteris — taip, kaip vyrus. Pavyzdžiui, vyrai būtų pateikiami itin seksualizuotame kontekste, o moterys — itin neutralioje darbinėje aplinkoje. Įsivaizduokime, jei vyrams skirtas žurnalas FHM rašytų ne tik apie automobilius ir būdus suvilioti moteris, bet ir apie vyrų ašaras, kančias, neišsipildžiusias svajones. Apie silpnus, ašarojančiu, pasidavusius vyrus.

Žinau, kad tai vargiai įmanoma. Stereotipai patrauklūs žiniasklaidos vartotojui. Pavyzdžiui, televizijoje vyrai privalo atrodyti rimtai, o moterys gali koketuoti ir leisti sau būti lengvabūdėmis. Gal todėl Jungtinėse Amerikos Valstijose žinomų moterų grupė veda lengvų pokalbių laidą „View“ (požiūris), o vyrai itin dažnai skaito rimtas vakaro žinias. Žinoma, yra išimčių, bet jos nepaneigia taisyklių.  

Nesu idealistas, todėl nemanau, kad galime išvengti stereotipinių vaizdinių. Tačiau galėtume mėginti dekonstruoti dominuojančius stereotipus ir pateikti žiniasklaidos vartotojo dėmesiui itin skirtingų, stereotipų neatitinkančių žmonių gyvenimų. Neabejoju, kad žiniasklaida tai ir daro, tačiau neatitinkantys stereotipų žmonės, kūnai, elgesio būdai tampa itin egzotiškais, juokingais, netgi nenormaliais. Norint nustebinti, sukrėsti, patraukti imamasi visokiausių triukų. Tai puikiai iliustruoja ilgas, bet ne itin „skanus“ Lietuvos žiniasklaidos koketavimas su tokiu personažu kaip Minedas.

Tačiau žiniasklaida turi problemų ne tik su Minedu. Įvairių mažumų grupių žmonės irgi patenka į itin riboto vaizdavimo zoną. Jei tu čigonas, dažniausiai būsi siejamas su vagystėmis, bedarbyste, taboru ir pan. Jei tu lesbietė, būsi panaši į vyrą. Jei neįgalus, tavęs iš viso nematysime.

Tačiau ką daryti, jei žurnalistas pastebi mažumų bendruomenėse egzistuojančius blogus dalykus? Juk žiniasklaida turi pastebėti ir pozityvius, ir negatyvius reiškinius.

Prieš pora dešimtmečių ši problema buvo itin plačiai diskutuojama Jungtinėse Amerikos valstijose.  Nevyriausybinių organizacijų - ir homoseksualų, ir afroamerikiečių, ir meksikiečių — atstovai teigė, kad galbūt geriau būti matomam žiniasklaidoje net ir neigiamuose kontekstuose, negu būti iš viso nematomam ir nepastebimam. Televizijų kanalus ir laikraščių redakcijas užplūsdavo laiškų lavinos — buvo mėginama įrodyti, kad pačios mažumos netoleruos vien tik neigiamų savo vaizdinių ir reikalaus, kad žurnalistai pateiktų juos taip, kaip pateikiami daugumos žmonės. Tokie žiniasklaidos vartotojų veiksmai buvo iš dalies paveikūs. Žurnalistai pasidarė atsargesni pateikdami informaciją apie mažumas ir jautresni mažumoms.

Tačiau matomumas žiniasklaidoje visada turi savo kainą. Ypač tai pasakytina apie skirtingas mažumų grupes. Jie vis dar dažnai rodomi kaip nepritapėliai, egzotiškos mūsų gyvenimo nuotrupos, „frykai“ (anglų k. „freak“ — keistas, nenormalus). Keistumas traukia, užburia, žavi. Bet kartu ir atstumia. Ir atstumia daug dažniau.

Kalbant apie moterų, mažumų, kūno vaizdavimą, reikia dar kartą pabrėžti, kad ne viskas priklauso nuo žurnalisto, nuo žiniasklaidos organizacijos, visos populiariosios kultūros industrijos. Daug lemia ir pats žiniasklaidos vartotojas. Jei jis suvoks žiniasklaidos vaizdinių konstravimo taisykles, žinos, kad net žinių laidos kuriamos remiantis dramaturgijos, skandalo, netikėtumo dėsniais, jam bus daug lengviau kritiškai priimti pateikiamą informaciją. Su kuo sutikti ir ką atmesti bus jo valioje. Tad žiniasklaidos vartotojo, suvokėjo, interpretuotojo rankose — dalis galios svertų.

Geras pavyzdys, iliustruojantis skirtingas interpretacijos galimybes — filmas „Esminis instinktas“ (Basic Instinct, 1992). Pagrindinė filmo herojė — biseksuali, o gal ir lesbietė, moteris, žudanti vyrus. Filmui pasirodžius, homoseksualų organizacijos piketavo prie JAV kino teatrų teigdamos, kad Holivudas eilinį kartą pateikė stereotipinės lesbietės — vampyrės, vyrų nekenčiančios žudikės — vaizdinį. Tačiau tuo pat metu atsirado sakančių, kad filmas anaiptol nėra neigiamai nusistatęs homoseksualių asmenų atžvilgiu: kas gali būti geriau nei pagrindinė herojė lesbietė, žudanti vyrus? Ji galinga, seksuali, stipri, moteriška ir jai patinka moterys. „Esminis instinktas“ buvo itin sėkmingas komerciškai, tapo savotiška kino klasika.

Aš pats manau, kad mažumos turėtų būti matomos žiniasklaidoje, kad galimos įvairiapusio vaizdavimo strategijos. Žiniasklaida formuoja viešumo politiką, joje matomas žmogus tampa viešas, jam suteikiama teisė turėti balsą ir įvaizdį.

Minėjote, kad stebite ir užsienio žiniasklaidą. Kuo, Jūsų nuomone, lietuviška žiniasklaida skiriasi nuo vakarietiškosios?

Stebiu ne tiek žiniasklaidą, kiek populiariąją kultūrą apskritai. Kalbant apie žiniasklaidą Vakaruose, galima pastebėti, kad ji yra politiškai korektiškesnė. Kaip jau minėjau, žurnalistai jautresni skirtingoms socialinėms grupėms, arba bent jau žino, ką galima ir ko negalima sakyti viešai. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti Skandinavijos dienraštį, kuriame būtų spausdinamas straipsnis apie tai, kad moters vieta virtuvėje.

Man pasigėrėtinos žurnalistikos pavyzdys yra BBC. Čia žiniasklaidos kūrime dalyvauja patys klausytojai ir žiūrovai. Į jų nuomones atsižvelgiama, jiems leidžiama pasisakyti, kritikuoti, klausti, nesutikti. Tai tikros viešosios žiniasklaidos pavyzdys.

BBC yra nekomercinė kompanija. Didžioji dalis lietuviškos žiniasklaidos siekia komercinių tikslų. Sunkus klausimas, ar įmanoma ir šviesti visuomenę, ir sėkmingai parduoti informaciją?

Esu girdėjęs žurnalistus sakant, kad jie negali kurti rimtų, švietėjiškų, įvairiapusių laidų ir straipsnių, nes prarastų vartotoją, kuriam rūpi tik pramogos ir žaidimai. Taip, žiniasklaida yra pramogų industrijos dalis, tačiau ir pramogos gali būti rimtos.

Esu įsitikinęs, kad žiniasklaida gali ne tik linksminti, bet ir auklėti. Ne tik pramogauti, bet ir kviesti viešai diskusijai. Ne tik taikytis prie auditorijos skonio, bet ir jį formuoti.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ