„Net save rimtais laikančių leidinių žurnalistai dirba atgrubnagiškai“, — aštrios kritikos žurnalistams  negaili socialinių mokslų daktarė Aušra Maslauskaitė.  Sociologė, kuri anksčiau pati dirbo žurnaliste „Laisvosios Europos“ radijuje, aiškina, kad tokios profesijos kaip žurnalistika universitete išvis neturėtų būti — kur kas geriau būtų, jei į žiniasklaidos verslą ateitų gerai politologiją, ekonomiką, sociologiją ar kitas disciplinas studijavę žmonės, gebantys užduoti rimtus klausimus.  Dabar mokslininkė jaučia kokybiškos žiniasklaidos badą.  Tačiau  ji tiki, kad pamažu situacija pasikeis — „treningų“ laikai jau baigiasi ir vis daugiau žmonių nori gurmaniškos informacijos.

Ko Jums pačiai trūksta lietuviškoje žiniasklaidoje?

Aš jaučiu kokybiškos žiniasklaidos badą. Turiu galimybę prenumeruoti užsienio spaudą, tačiau žinau, kad žurnalas „Time“ niekada neparašys apie lietuviškas aktualijas. Lietuvoje trūksta žurnalistų, kurie gebėtų profesionaliai parengti informaciją.

Esate dirbusi „Laisvosios Europos“ radijuje.  Ką  vadintumėte žurnalisto profesionalumu?

Lietuvoje stinga sugebėjimo pastebėti reiškinius, kurie mūsų visuomenėje yra. Užsienio žiniasklaidoje iš kasdienių dalykų padaromos labai įdomios publikacijos. O pas mus daugelis reiškinių išvis nepastebimi.

Man teko pačiai ne kartą būti žurnalistų pašnekove. Kalbino žurnalistai, dirbantys leidiniuose, kurie žiniasklaidos rinkoje save laiko rimtais, tačiau susidarė įspūdis, kad jie dirba atgrubnagiškai. Atkalbėdavau jiems valandą, įvairius klausimus apvartydavau iš visų pusių. Kai galiausiai jie parašydavo straipsnį, tai, kas svarbu, kažkur dingdavo. Mano žodžiai staiga tapdavo žurnalisto žodžiais. Mano pavardę prirašydavo tik prie kokios nors „saldaininės“  frazės — suprantu, kad kiekvienam žurnalistui svarbu iš pašnekovo ištraukti patrauklią skambią frazę, bet keista, kai visi kiti tavo žodžiai staiga tampa žurnalisto tekstu.

Anksčiau prašydavau, kad atsiųstų tekstą pažiūrėti. Paprastai atsiųsdavo paskutinę valandą, kai medžiagą reikėdavo skubiai redaktoriui atiduoti.

Manyčiau, į interviu žurnalistas turėtų ateiti jau turėdamas pamatinių žinių. Žurnalistas turėtų ne „nusiurbti“ informaciją nuo pašnekovo, o su juo diskutuoti, jį sukirsti. Per BBC yra tokia laida „Hardtalk“, ten dirba toks Timas Sebastianas, kurio pokalbius itin malonu žiūrėti. Žinoma, jis dirba ne vienas, jis turi visą būrį žmonių, kurie tą temą jam padeda išgvildenti. Užtat tie interviu nėra visiškai bendros informacijos „nusiurbimas“. Matosi, kad žurnalistas įspėja, ką pašnekovas galvoja, bando pašnekovą išprovokuoti taip, kad šis paaiškintų, kodėl jo idėjos yra tokios.

Kalbėdamasis su politiku, žurnalistas turėtų „išlupti“, ar jo galvoje yra kažkokių idėjų, ar tai yra tiesiog žmogus, kuris savo partijoje išklausė mokymus, kaip bendrauti su žmonėmis ir žiniasklaida.  Smegenų plovimo technikų politikai išmoksta pakankamai ir per televiziją dažnai girdi, kaip jie kalba šablonais ir schemomis, nes daugiau nieko ir neturi savo galvoje.

Kaip manote, kodėl žurnalistai nesugeba dirbti —  ar intelekto, ar noro jiems trūksta?

Galbūt mano įsitikinimas kvailas, bet manau, kad tokios profesijos kaip žurnalistika būti negali. Žmogus turi baigti ekonomiką, sociologiją, politologiją, kad galėtų užduoti pašnekovams rimtus klausimus. O tada ateiti į žurnalistikos magistrantūros studijas, kur jam padėtų įvaldyti tam tikras technikas.

„Laisvojoje Europoje“, bent jau toje komandoje, kurioje aš dirbau, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų baigęs žurnalistikos studijas.

Gali būti, kad žurnalistus veikia ir visuotinis apatiškumas. Jie mąsto: „Mano reikalas yra padaryti produktą, kurį atkišiu redaktoriui ir tai nebūtinai turi būti įdomu“.

Apatiškumo kultūra reprodukuoja pati save. Jeigu žurnalistų gildijoje priimta, kad redaktorius viską paims ir nelieps perrašyti, kas atsitiks su žmogumi, kuris norės dirbti profesionaliai? Po kažkiek laiko jis pagalvos, kodėl dėti tiek pastangų, jei kitiems mokama tiek pat, o jie dirba daug  paprasčiau. Pirmiausia redaktoriai turėtų reikalauti profesionalesnių žinių.

Intelektualai kalba net apie tai, kad reikėtų įvesti cenzūrą. Gal tikrai dabartinė žiniasklaida yra pavojinga ir žaloja visuomenę?

Vienas iš patarimų tiems patiems intelektualams — eikite į žiniasklaidą ir bandykite ją keisti. Tai labai tiktų intelektualui — dalyvauti ir keisti. Žinoma, labai patogu sakyti, kad dėl visko kalta žiniasklaida. Labai daug dalykų suverčiama žiniasklaidai — pavyzdžiui, neva ji turėtų būti atsakinga dėl paauglių nusikalstamumo. Manau, tai yra demono kūrimas, bandymas priskirti žiniasklaidai vaidmenį, kurio ji neturi.

Bet kokį socialinį reiškinį sąlygoja daugybė priežasčių. Reikėtų daugiau balsų, kurie parodytų, kad žiniasklaida tėra viena iš detalių, kuri egzistuoja margoje visuomenės paklodėje. Labai trūksta sociologinio raštingumo.

Nereikia manyti, kad žiniasklaida gali viską pakeisti. Gerokai svarbiau sutvarkyti ne žiniasklaidą, o mūsų viešąjį sektorių — mokyklas, poliklinikas, seniūnijas. Jei nuėjęs į savivaldybę, žmogus susidurtų su maloniai besielgiančiais žmonėmis, jis galvotų — nėra taip blogai, kaip žiniasklaida rodo. Žinoma, kai žmogus pas valdininkus nuėjęs jaučiasi baudžiauninku, o ir žiniasklaida apie tai transliuoja, informacija susideda, ir blogas įspūdis tik stiprėja.

Žiniasklaidai priekaištaujama dėl negatyvių žinių gausos. Tačiau tik pozityvių dalykų kalbėjimas būtų kitas kraštutinumas. Negali rašyti vien apie šviesuolius, kai jų yra ne tiek jau daug.  Rašykime ir apie šviesuolius, ir apie nusikaltėlius, apie viską, kas yra aplink. Tik padarykime tai profesionaliai.

Esate mokslininkė. Kaip vertinate mokslininkų ir žiniasklaidos ryšį?

Čia „kaltos“ visos trys pusės — ir žurnalistai, ir mokslininkai, ir visuomenė.

Visuomenei dažnai tai, ką mokslininkai sako, yra visiškai neįdomu. Ekspertų žinios daro labai menką įtaką sprendimų priėmimui. Ir kai mes kalbame apie Lietuvą kaip apie žinių visuomenę, tai yra juokinga. Mes nesame žinių visuomenė ne todėl, kad turime mažiau prisijungimų prie interneto, bet todėl, kad žinios pas mus nieko nereiškia, kai priimami politiniai sprendimai.

Mokslininkai, pamatę, kad jų žinios nelabai vartojamos, pradeda manyti, kad viešas kalbėjimas yra laiko švaistymas.  Nors tai yra pilietinė pareiga, kurią kiekvienas mokslininkas turi, ypač socialinių mokslų srityje dirbantis. Lietuvoje ta pareiga apslopinama, mokslininkai galvoja, kad ir kažkaip kitaip gali panaudoti savo žinias vardan tos Lietuvos.

Noras kalbėti praeina ir susidūrus su žurnalistų neprofesionalumu — kai jie į interviu ateina nepasirengę, nesugeba užduoti elementarių klausimų. Tarp mano kolegų yra daug tokių, kurie tvirtina su žurnalistais daugiau nekalbėsią.

Ar tikrai mokslinė informacija gali būti skaitytojams įdomi? Gal tokie tekstai pasmerkti nepopuliarumui?

Čia reikėtų atskirti, koks yra mokslas. Jei paimsime fiziką ar biomedicinos mokslus, tai išties yra labai sudėtingi dalykai ir nedaug žmonių jais domisi bei supranta. Štai nusipirkau „Scientific American“, man tas mokslo populiarinimo žurnalas pasirodė pernelyg sudėtingas.

Tačiau jei kalbėtume apie socialinius mokslus, kurie nagrinėja mūsų kasdienybės reiškinius, tai kuo daugiau tokio mokslo žiniasklaidoje, tuo įdomiau.

Kitas klausimas, kiek gebama suprantamai tą informaciją — sociologinę, politologinę ar ekonominę —  pateikti, kad ji būtų paskaitoma plačiajai auditorijai. Tai ir žurnalistų, ir mokslininkų problema. Pavyzdžiui, sociologams yra ganėtinai sudėtinga kalbėti paprasta lietuvių kalba, nes teoriniai modeliai ne mūsų kalba kuriami ir iškart atsiranda sąvokų problema.

Tačiau reikia stengtis. Užsienyje daug pavyzdžių, kai sociologų tekstai tampa bestseleriais. Sociologija yra mokslas apie grupių ir žmonių santykius — apie tai, kodėl ryšiai yra tokie, kokie yra, kodėl jie keičiasi ar nesikeičia. Tai yra mokslas apie mūsų kasdienybę. Sociologinio požiūrio visuomenėje turėtų būti daug daugiau. Vienas sociologijos žinių šaltinių yra nustebimas: kodėl tie dalykai, kurie laikomi savaime suprantamais, yra tokie?

Tikrai keista — štai psichologinės informacijos žiniasklaidoje dar yra, o sociologija daugeliui žmonių išvis yra mažai girdėtas žodis.

Psichologinės informacijos žiniasklaidoje tikrai daugiau. Galbūt tai rodo, jog mums įdomu tai, kas vyksta mūsų viduje, o štai visuomenės santykiais ne taip domimės.  Tas nesidomėjimas grupių elgesiu gali rodyti, kad nesame socialūs, kad jungtumėmės į bendruomenes ir save per kažkokią bendruomenę išreikštume.

Kiek teko domėtis sociologija, tai yra mokslas, kuriame nėra absoliučių tiesų. O visuomenė mėgsta mąstyti juoda — balta kategorijomis. Gal ir dėl tos baimės neįtikti skaitytojui sociologai kalbinami retai?

Taip, tai gali būti viena iš priežasčių.

Tuo mūsų visuomenė ir skiriasi nuo bet kurios kitos išsivysčiusios vakarietiškos visuomenės.

Mes norime aiškių pasakojimų, kurie mums viską paaiškintų, tikime, kad tie pasakojimai egzistuoja. Vakaruose pasaulėžiūra pliurali, manoma, kad gali būti visaip.

Kita vertus, kai kuriais klausimas mes esame gerokai didesni reliatyvistai negu vakariečiai. Nors ten visuomenė yra pliurali, žmonės yra susisaistę su labai aiškiomis doktrinomis.

O pas mus daugelis vertybinių dalykų gali būti ir vienaip, ir kitaip.

Norite pasakyti, kad lietuviai neturi aiškių vertybių?

Teoriškai turi, bet praktikoje tos vertybės išskysta. Lietuvoje labai stipri įtampa tarp vertybės ir veiksmo. Man visuomenė dažnai atrodo simuliacinė. Mes simuliuojam politinį procesą, strategijų kūrimą ir jų taikymą — perimami išoriški veiksmų šablonai, bet tai nėra susaistoma su vertybėmis, įsitikinimais.

Nėra vertybinių karų ir tai yra problema. Niekada nebus visuomenės su viena pasaulėžiūra. Ir turėtume siekti, kad atsirastų grupės žmonių, kurių gyvenimo ašis yra tam tikros vertybės. Kuo tų tarpusavyje „kariaujančių“ grupių daugiau, tuo geriau.

Vertybinių karų nebuvimas atsispindi ir žiniasklaidoje. Vakaruose leidiniai atstovauja skirtingoms ideologijoms ir tu renkiesi, kuri pozicija tau artimesnė. Lietuvoje to nėra. Kol kas vienintelis dalykas, kuriam savininkai naudoja žiniasklaidą, yra finansinės galios stiprinimas.

Dažnai sakoma, kad štai Sąjūdžio laikais visi buvo tokie entuziastai, už vertybes kovojo, o dabar tas idealizmas išgaravo nežinia kur.

Tai yra visiškai normalu. Kiekviena revoliucija yra laikina. Pabandykime įsivaizduoti visuomenę, kuri dešimt metų gyvena revoliucinėmis nuotaikomis, didžiulėje emocinėje įtampoje. Manau, žmonės į psichiatrijos ligonines netilptų.

Tačiau man liūdna, kad dabar atsirado labai daug cinizmo. Nebėra pasitikėjimo viešojo lauko žaidėjais. Įvyko rinkimai ir aš nebegalėjau balsuoti už tuos, už kuriuos visąlaik balsuodavau, nes mano akyse jie susidirbo.

Labai didelis atotrūkis tarp teksto ir veiksmo. Tas atotrūkis mane labai liūdina.

Kaip manote — ar pirmiau turi keistis visuomenė, ir tada pasikeis žiniasklaida, ar gali būti ir atvirkščiai?

Čia amžinas vištos ir kiaušinio klausimas — kada prasideda pokyčiai.

Pokyčiai prasideda ne kaip didelė banga. Kiekvienas savo darbą turėtų gerai dirbti, tada iš tų mažų atomėlių gausis bangelė, kuri nuvilnys ir iššauks kitus pokyčius.

Tačiau manau, kad laikai, kai visi vaikščiojo su „treningais“, jau baigiasi. Pažiūrėkite, kiek Vilniuje įsikūrė gurmanų parduotuvėlių — tai rodo, kad žmonės pradeda vartoti skonio dalykus, kad atsiranda normali vidutinė klasė, kuri turi pinigų. Manyčiau, jie turi poreikį ne tik gastronominiams dalykams, bet ir gurmaniškai informacijai. Tai, kas standartiškai kišama, jiems jau nusibodo skaityti.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ