Požiūris

Kiekviena „save gerbianti“ televizijos žinių laida turi kriminalų rubriką, per kurią žūtbūt siekia pranešti apie kraujo praliejimu ir laidotuvėmis pasibaigiančius įvykius keliuose, namuose ir šeimose. Ne visuomet ir spėji sureaguoti, kai žydrąjį ekraną netikėtai juodai nuspalvina kriminalai. Trokštantiems tragedijų TV žiūrovams tai gali prilygti kone desertui. Tačiau liguisto potraukio naujienoms apie mirtis ir iškrypimus neturintys piliečiai, išgirdę dar vieną avarijomis, išžaginimais ar žmogžudystėmis apipintą pasakojimą, stengiasi kuo greičiau perjungti TV kanalą ar sprukti į kitą kambarį. Baisūs vaizdai sapnuose — tik smulkmena, palyginti su tuo, kokį aštrų pėdsaką mūsų (pa)sąmonėje gali palikti nuolat peršamų kraupių žinių dozės. Vargu ar apie tai susimąsto „juodos“ informacijos skleidėjai.

Apie kriminalinių naujienų Lietuvos žiniasklaidoje kultūrą bei jos poveikį — interviu su knygos „Kriminalinio elgesio psichologija“ autore, Mykolo Romerio universiteto profesore, psichologe Rita Žukauskiene.

Daug kalbama, kad viešai rodomas smurtas, nusikaltimai skatina žmonių kriminalinį elgesį. Kaip šis mechanizmas veikia?

Kuo daugiau žiaurumų rodoma, kuo daugiau apie juos rašoma, tuo labiau silpsta mūsų jautrumas jiems. Pirmą kartą sužinojus ar pažiūrėjus kokią nors šiurpią sceną apimtų siaubas, bet jau matant ją kokį septintą kartą, tai atrodytų visai normalu. Todėl galime pastebėti, kad smurtas kine tik aštrėja. Septintojo dešimtmečio filmuose nužudymas būdavo parodomas labai atsargiai. Vaizdas, kai auka nukrenta, tada atrodė baisus, o pastarojo meto scenarijuose atsiranda vis įmantresni ir įmantresni žiauraus elgesio vaizdai, pavyzdžiui, kablys, įsmigęs į nugarą. Daugėja tokio siaubo, kurio lyg ir negalime žiūrėti, bet vis tiek žiūrime.

Kita problema ta, kad žiniasklaida, literatūra, kinas žmogų moko tam tikro kriminalinio elgesio, kitaip tariant, praplečia smurto ir agresijos „repertuarą“. Vienas iš pavyzdžių — Bostone vaikinai išprievartavo mergaitę alaus buteliu, nes būtent tokią sceną jie matė vaidybiniame filme. Be to,  kine smurtas dažnai pateisinamas. Štai visuose koviniuose filmuose su Stalone iš pradžių jo personažas kankinamas, paskui jis „blogiečiams“ pradeda keršyti. Ir žiūrovui atrodo, kad siekiant „gerų“ tikslų smurtas galimas.

Vaikų mąstymą ir elgesį ypač veikia animaciniai filmai ir kompiuteriniai žaidimai. Situacijos, kai herojus išsitaško į gabalus, o paskui susirenka dalimis ir tęsia kovą, įtikina, kad mirtis nėra kažkoks baigtinis dalykas, užtat galima ir žudyti, ir naikinti.

Vis dėlto pastebima, kad daugiau įtakos visuomenei daro realūs įvykiai. Pavyzdžiui, po Marilyn Monroe tragiškos baigties labai padaugėjo savižudybių, atkartojančių jos mirtį. Užkrečiamas poveikis — jau seniai specialistų išnagrinėtas ir žinomas. Pakartotino nusikaltimo stimulas yra mūsų tikroviška aplinka. Žurnalistai, ko gero, apie tai nepamąsto, o gal to mėgdžiojimo fakto tiesiog nežino.

Filmus, kaip ir literatūrą, renkamės patys, ir jų turinį galime prognozuoti jau iš anotacijų ir atsiliepimų, tad nenorime — nežiūrime. O štai žinių taip nepasirinksime. Koks vaidmuo kasdien per TV skleidžiamos kriminalinės informacijos, nuo kurios ne visuomet ir galime suspėti „pabėgti“?

Tų naujienų apie agresiją, nelaimes yra daug, todėl nuolatiniam žiūrovui susidaro iškreiptas įspūdis, kad Lietuvoje tik nusikaltimai ir tevykdomi. Taip pat gali susidaryti nebaudžiamumo įspūdis. Kiekvieną dieną mums pranešama, kokį kriminalą nusikaltėlis įvykdė, bet dažniausiai nepasakoma, kokia bausmė jo už tai laukia, arba apie tai informuojama vėliau. Esant didesniam laiko tarpui tarp tos istorijos pradžios ir pabaigos, netiesiogiai formuojama nuostata, kad už atliktą nusikaltimą gali likti nebaudžiamas.

Be to, mūsų visuomenėje yra prigiję įvaizdžiai, kuriais agresija tarsi pateisinama. Pavyzdžiui, lakstančius automobiliais vairuotojus įprasta viešai vadinti kelių ereliais, o kriminalinių nusikaltėlių vadus — autoritetais. Tokiu būdu jie iškeliami, atrodo kaip gerbiami žmonės.

Kita vertus, pastebėjau, kad mūsų žiniasklaida keičiasi: nebėra „Kruvinosios bangos“ pobūdžio laidų, mažiau rodoma  smurto ir jį atkartojančių scenų.

Tačiau žinių laidose kriminalų rubrika tik stiprėja, o mūsų žiniasklaidos atstovai inertiškai kartoja tai darą dėl viešojo intereso ir reitingų. Bet kodėl be tų kriminalų apsieina BBC, CNN ir kitos solidžios televizijos?

Lietuvos žurnalistai įsitikinę, kad visuomenę „papirksi“ žiniomis apie smurtą, mirtis, bet nepagalvoja apie rytdieną, pasekmes. Pasaulyje per solidžius TV kanalus nėra tiek daug transliuojama kriminalų, stengiamasi auditoriją pritraukti šviesesniais dalykais. Tik retais, ypatingais atvejais pranešama apie žudynes, labai trumpai informuojama apie tokį įvykį, žmogus nemėsinėjamas, kraujas nerodomas. Manau, tai yra žurnalistikos kultūros dalis.

Aš pati, kad išvengčiau tų kruvinų naujienų, prenumeruoju lietuvišką dienraštį, kuriame nėra kriminalų rubrikos.

O gali būti, kad lietuvių tauta yra liguistai linkusi į „juodas“ nuotaikas, todėl pas mus ir klesti tas mirties, avarijų kultas?

Kalbėti apibendrintai būtų spekuliatyvu. Reikėtų daryti tyrimus. Tikrai mitas, kad lietuviai yra savižudžių tauta. O galbūt tai skelbiama todėl, kad bent kažkuo turime pasižymėti? Pesimizmo ir savęs plakimo lietuvių tautoje galbūt yra. Labiau mėgstame dejuoti dėl to, ko neturime, o ne džiaugti tuo, ką turime.

Manau, dėl žiniasklaidos įtakos toms neigiamoms nuotaikoms tam tikrą poziciją turėtų užimti  valdžia. Pavyzdžiui, Švedijoje TV laidos, kuriose rodomas smurtas, yra reguliuojamos valstybės. Todėl taip įkyriai nerodomas - taip žiūrovo teisės apsaugomos. O dabar Lietuvoje žiniasklaidos atstovai susirenka ir nusprendžia, kad prie laidos ar filmo uždėsi raidelę „N“ ar „S“, ir problemos jau nebus. Kita vertus, bent šis tas padaryta. Tačiau, kai kriminalai „metami“ per  žinių laidas, niekas negali likti nuo to apsaugotas.

Kaip žiūrovą paveikia, kai tarp rodomų kultūros, sporto, pasaulio aktualijų būtent netikėtai išnyra žinios apie nupjautas kojas ir rankas ar galvažudystes?

Kaip minėjau, žmonės linkę mėgdžioti kitų elgesį. Pavyzdžiui, neseniai buvo rodoma laida apie vaikiną, kuris Kaune nužudė tėvus, ir po maždaug mėnesio analogiškas nusikaltimas įvyko Klaipėdoje. Kai tik pranešama apie kokį nors nusikaltimą, netrukus tokio pobūdžio įvykių visuomenėje padaugėja.

Sakėte, kad žmogaus išgyvenimas dėl tos skleidžiamos šiurpinančios informacijos bunka, bet galbūt paraleliai aštrėja fobijos, kiti negatyvūs jausmai?

Kriminalinės naujienos ypač pasėja nerimą ir nepasitikėjimą aplinka. Tada žmogus jaučiasi priešiškai nusiteikęs prieš pasaulį. Jis ima pernelyg save saugoti, agresyvėja, iš karto bando apsiginti net nesant tikram pavojui. Psichologams žinoma, kad agresyvūs paaugliai į kitų veiksmus reaguoja neadekvačiai. Būna, kas nors vaikui pataikė kamuoliu į nugarą netyčia, bet jis mano, kad taip jam padarė specialiai, ir pradeda prie „kaltojo“ kabinėtis. Vieni specialistai mano, kad polinkis tokiu būdu reaguoti yra įgimtas, tačiau kiti linkę manyti, kad tokio elgesio išmokstama dėl nepalankių patirčių.

Ar gali būti, kad viena priežasčių, dėl ko keliuose avarijų daugėja, ta, kad nuolat apie tragiškus eismo įvykius pranešama, ir dar brukamos avarijų „reklamos“ su išlekiančia pro langą mergaite? Juk tada žmonės, prisižiūrėję tokių košmariškų vaizdų ir prisiklausę gąsdinimų, prie vairo sėda drebančiomis rankomis, sutrikę.

Žmonės išties yra labai imlūs neigiamai informacijai. Nors dėl agresyvaus vairavimo nėra kalta vien žiniasklaida. Žmonėms reikalingas adrenalinas, tam prisigalvojama įvairių užsiėmimų. Kai kurie žmonės aštriais pojūčiais pasisotina tik sėdę už vairo ir greitai lėkdami.

Mūsų visuomenėje tikrai trūksta tolerancijos, pakantumo. Pamenu, per mūsų televizijas buvo rodoma keletas gražių reklaminių klipų, kai vairuotojai vienas kitam užleidžia kelią, šypsosi. O kai vaizduojama skrendanti pro langą mergaitė, išties padidėja baimė, ir išsigandęs, įsitempęs vairuotojas nepasitiki nei savimi, nei aplinkiniais, gali be reikalo signalizuoti, stabdyti ir t.t., tokiu būdu sukelti pavojų sau, kitiems. Bauginimas nėra geras metodas. Geriau visuomenę mokyti gražios kultūros keliuose. Tada žmonėms pavyzdžiu taptų tolerantiškas, kultūringas vairuotojas ir visi stengtųsi tokį per televiziją rodomą asmenį, jo gražų elgesį atkartoti.

Vadinasi, galima būtų tikėtis, kad tos agresijos proveržių Lietuvoje sumažėtų, jei žiniasklaida atsisakytų vadinamųjų patologinių temų?

Čia jau visi šalies žurnalistai turėtų susitarti, kad nerodytų tiek daug to kraujo ir smurto. Žinoma, svarbi žinia apie nusikaltimą eilute galėtų prabėgti, bet nereikėtų tais kriminalais mėgautis. Bet yra ir pokyčių Lietuvos žurnalistikoje. Dabar jau nebeaprašinėjamos savižudybės detalės. Tai psichologų nuopelnas. Jie daug kalbėjo su žurnalistais ir įtikino juos, kad jei spauda parašys, kaip dvi paauglės, susikibusios rankomis, nušoko nuo stogo, tai tikrai atsiras jų elgesį atkartojančių jaunuolių. Dėl to pastaruoju metu informuojama apie patį savižudybės faktą, bet jau nebe taip vaizdingai ir be smulkmenų. Panašiai juk galima būtų pateikti ir kitas kriminalines naujienas. Net ir nusikaltimą galima parodyti kitaip, rasti kitų įvykio pateikimo kampų. Tačiau vis dar trūksta analitinių, gilesnių publikacijų tomis temomis. O gal tiesiog trūksta labiau išsilavinusių žurnalistų ar jų pašnekovų.

Kas galėtų pakeisti kriminalines temas Lietuvos žiniasklaidoje?

Tas žinias apie nusikaltimus galima būtų iškelti į atskirą laidą, jei jau tikrai kažkam tai įdomu, ir tada per žinias nereikėtų iš kambario bėgioti. Apskritai laidų, straipsnių turinys turėtų labiau keistis, kad ir be smurto žmonės rastų pažiūrėti, paskaityti kažką įdomaus. Tiesiog neieškoma kitų būdų, kaip pritraukti žiūrovus ir skaitytojus. Galima būtų keisti žinių laidų modelius (nes žmonėms senas formatas, šablonai atsibosta), pažiūrėti, kaip užsienyje jos kuriamos. Bet matau problemą ne tik kriminalų žurnalistikoje. Pas mus yra rodoma ir kitų laidų, rašoma spaudoje ir kitomis temomis, kurios daug kur pasaulyje išvis neaktualios ir kurių realiai žmonėms nereikia. Bet juk galima pasistengti visuomenę pakelti ir į aukštesnį lygį.

O jei jums šalies žiniasklaidos magnatai atkirstų, kad esame ne mokykla, o komercinė įstaiga, todėl neprivalome žmonių kažko mokyti, rodyti teigiamą pavyzdį?

Atsakyčiau, kad žiniasklaidos atstovai — tos pačios visuomenės nariai. Manau, jie irgi nori, kad jų vaikai būtų apsaugoti, kad šalyje būtų mažiau nusikaltimų. Visi už savo veiksmus turi atsakyti — ir gydytojai, ir mokytojai. Tą atsakomybę turėtų prisiimti ir žurnalistai. Jei žiniasklaidos atstovai nemano, kad jie sau, o visuomenė — sau, tada jie ir savo misiją turėtų plačiau suvokti.

Kalbino Goda JUOCEVIČIŪTĖ