Požiūris

Kelias į Žurnalistikos instituto direktoriaus kabinetą veda per biblioteką. Atidaręs duris naujasis instituto vadovas Žygintas Pečiulis (humanitarinių mokslų daktaras, einantis profesoriaus pareigas) dažnai nusišypso, pamatęs prie knygų šurmuliuojančius studentus: „Gražus vaizdas pirmajam laikraščio puslapiui. Kurgi daugiau galima pamatyti eiles prie knygų, jei ne Universitete“. Dvidešimt metų Vilniaus universitete dėstantis dr. Ž.Pečiulis aiškina, kad būtent studentai yra tikrieji instituto šeimininkai. Todėl dabar jis suka galvą — kaip padaryti, kad studentai universitete praleistų daugiau laiko ir čia taptų profesionaliais žurnalistais.

Interviu su naujuoju Žurnalistikos instituto direktoriumi — ir apie žurnalistikos studijų problemas, ir apie žiniasklaidos misiją.

Žurnalistams jau aiškinote, kad dabar daugiau dėmesio institute bus skiriama praktiniams dalykams?

Ir dabar pirmakursiai, studijuodami žanrų skirtumus, per seminarus rengia interneto laikraštį „Universiteto žurnalistas“. Mūsų antrakursiai yra suskirstyti į tris specializacijas — vaizdo, garso ir rašto žurnalistikos. Noriu, kad jie rengtų bendrą vadinamosios konvergencinės žurnalistikos projektą, kuriame viskas — ir vaizdas, ir garsas, ir raštas būtų sujungta.

Taip pat raginu studentus institute rengti pačias rimčiausias spaudos konferencijas. Sakau, tegu tai būna ne žaidimas, kvieskit Prezidentą, kodėl jis turėtų atsisakyti čia ateiti.

Žinoma, kai studentai gali rašyti į vadinamąją didžiąją spaudą, jiems atrodo, kad į Universiteto leidinius rašyti neverta. Dėl to siekiu, kad studentiškas kūrybinis darbas būtų neatsiejama studijų dalis — ne tik redakcijose atliktos praktikos, bet ir institute nuveikti darbai galėtų būti vertinami pažymiais.

Visi darbai bus internete, taigi, juos galės skaityti visi norintys. Viename interviu esu užsiminęs, kad mano svajonė yra, kad studentų darbai būtų cituojami didžiojoje žiniasklaidoje.

Kas mokys jaunuosius žurnalistus dirbti? Universitete dirbantys dėstytojai patys nelabai tų praktinių įgūdžių turi, o dirbantys žurnalistinį darbą į dėstymą dažnai pro pirštus žiūri.

Institute turėtų dėstyti ir vadinamieji „teoretikai“, ir „praktikai“. Studentams smagu čia matyti žinomus žurnalistus. Tačiau jūs teisi, sakydama, kad daugelis „praktikų“ iš esmės labdarą teikia. Atlygis mažas ir nėra konkurso, kad visi dėstyti veržtųsi. Prašome pagalbos prieš pora metų baigusių studentų, kuriems dar norisi sugrįžti į Universitetą. Pirmosiose paskaitose jie turi ką papasakoti, o paskui sunkiau — paskaitoms reikia ruoštis, laiko stinga.

Privilioti „praktikus“ ir priimti juos etatui yra labai sudėtinga. Tačiau įsivaizduoju, kad bendradarbiavimas galėtų būti lankstesnis. Galbūt patyrę žurnalistai sutiktų parecenzuoti „Universiteto žurnalistą“ ar ateitų susitikti su studentais ir pasakytų jiems pastabų. Nemanau, kad porąkart per semestrą juos būtų sunku prisikviesti.

Jau antrojo kurso studentai dažnai institute tampa retais svečiais — darbas jiems tampa svarbesnis. Ar turite idėjų, kaip pagerinti paskaitų lankomumą?

Mąsčiau, ką mes galėtume padaryti, kad studentus ilgiau išlaikytume universitete. Vienas būdų — atidėti praktikas. Būtent po praktikų studentai į universitetą grįžta viena koja. Galėtume praktikantus į redakcijas siųsti tik po trečiojo kurso, o praktinių dalykų mokytis institute.

Tačiau jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad studentų į redakcijas neleisime. Praktika čia vis tiek yra truputį žaidimas, o ten - jau rimtas darbas. Jie daug ką pamato, išmoksta, ką mes teoriškai dėstome.

Štai per paskaitas aiškinu, kad televizija yra kūrybinis darbas, kad yra komanda, kad labai svarbu bendrauti. Pasakoju anekdotus apie vairuotojus, kurie greičiausiai iš visų išalksta ir sustoja, išvydę pirmą cepelininę, apie besikeikiančius operatorius, kurie sako „aj, užteks čia tau tų vaizdų“ ir montuotojus, kurie numoja ranka „nu tai aišku, Petras filmavo, tai vaizdų ir nėra“. Galiu aš pasakoti apie tai, kiek noriu, bet vis tiek jiems reikia patiems tą patirti.

Žurnalistika yra specifinė specialybė. Viena vertus, tai yra greitų kojų reikalaujantis amatas, kita vertus, tai turėtų būti brandžios asmenybės darbas. Rengdami žurnalistus susiduriame su problema, ar juos treniruoti, kad kuo greičiau sprintu šimtą metrų nubėgtų, ar mokyti gilesnių dalykų.

Puikiai suprantu, kad Nyčės filosofijų prifarširuotas žurnalistas į redakciją nuėjęs jausis prastai — iš jo bus pasijuokta. Žinių svoris gali trukdyti žurnalistui bėgti.

Tačiau Vakarų pasaulyje žurnalistikos mokomasi ilgiau ir žurnalistais dirbti pradedama vėliau.

Užsieniečiai stebisi, kad mūsų studentai prezidentus kalbina ir pokalbių laidas veda. Ten visiškai normalus dalykas, kad iš pradžių jaunas žmogus yra žymaus žurnalisto asistentas ir verda jam kavą. Studentų praktikos Vakaruose dažnai yra tik pasižiūrėjimas per petį — retai leidžiama praktikantui pačiam rengti reportažus. Štai vienas mūsų žmogus praktiką atliko belgų regioninėje televizijoje. Jam buvo... leista tik stebėti, kaip kiti daro. Reikėjo didelių pastangų, kol leido pačiam daryti reportažus.

Mūsų praktikos yra gamybinės — po jų studentas turi parodyti dėstytojams publikuotus savo darbus. Ir jei yra galimybė padirbėti iš tikrųjų, tai visai neblogai.

Anksčiau studentai bruzdėdavo dėl reikalavimo praktiką atlikti regioninėje žinaisklaidoje. Ką manote apie tokias praktikas? Ką studentai gali išmokti iš provincijos žurnalistų? Beje, tarp jų yra ir bemokslių.

Tuomet problema buvo su regioninėmis televizijomis. Ir dabar pirmakursiai praktiką visi atlieka regionuose, bet spaudoje ir didelių problemų nekyla.

Regioninė spauda yra tam tikras fenomenas — ji yra arčiau žmogaus. Nesunku rasti gerų dalykų — neskubėjimo, sensacijų vengimo, rašymo apie paprastą žmogų. Provincijoje dirba daug kūrybingų gerų žurnalistų. Jie įdomiausius herojus atranda — ne veltui visos televizijos publicistinės laidos informacijos ieško regioninėje žiniasklaidoje.

Sveika pamatyti ir kitą — blogąją pusę, nes iš klaidų irgi mokomasi. Sveika suprasti, kad yra lygis ir yra ne lygis. Štai vienos regioninės televizijos generalinė direktorė net charakteristikų studentams nesugebėjo parašyti be septynių kalbos klaidų.

Yra kalbančių, kad žurnalistikos bakalauro studijų universitete apskritai nereikia. Žmonės turėtų baigti kokią nors kitą specialybę ir pasimokyti žurnalistikos magistrantūroje ar kursuose. Galbūt tokie žurnalistai tikrai būtų profesionalesni?

Sunku įsivaizduoti, kad žmogus dešimt metų studijavęs mediciną ar penkerius studijavęs teisę ateina dirbti reporteriu. Per didelis žinių kiekis tikrai gali trukdyti bėgimui, o redakcijoms reikia bėgikų — reporterių. Reikia žinoti tam tikrus informacijos rinkimo dėsnius ir viską padaryti greitai. Juk žinome — jei žinia nepasirodys šiandien, rytoj jos jau niekam nereikės.

Kitas dalykas - specializuota žurnalistika, kur galima matyti daug baigusiųjų kitas specialybes. Tačiau net vadovėliuose rašoma, kad kartais, kai kalbasi du specialistai, pavyzdžiui, konstitucinio teismo pirmininkas su kitu teisininku, jiems net į galvą negali ateiti, ką žino ir ko nežino paprastas žmogus.

Kartais diletantiškumas, dėl kurio dažnai kaltinami žurnalistai, yra teigiama savybė. 99 procentai žiniasklaidos auditorijos yra tos srities dilentantai. Žurnalistas, kuris irgi yra dilentantas, gali įsivaizduoti, ko tie žmonės gali norėti ir kas jiems gali būti neaišku.

Labai gražu, kai žurnalistas išdrįsta paklausti: „Atleiskite, aš nesupratau, o kas yra ta konvergencija?“ Studentai taip elgtis prisibijo — jie sėdi, linkčioja galva, nors nieko nesupranta. Visuomet jauniesiems žurnalistams sakau, kad nelinkčiotų, o klaustų, visada klaustų.

Štai dėl šių priežasčių manyčiau, kad nėra reikalo varyti žurnalistus iš Universiteto. Kurgi kitur mokyti žurnalistus, jei ne universitete? Juk žurnalistas ir turi būti universalus žmogus, būti visuomet pasirengęs persiorientuoti į kitą temą. Juk dažnai tenka kalbinti visiškai skirtingų sričių specialistus.

Manote, kad greita reakcija ne mažiau svarbi už išsilavinimą?

Svarbiausia, kad žurnalistas būtų guvus ieškotojas, o apie nanotechnologijas gali būti tik girdėjęs.

Stojantieji į žurnalistiką iki šiol turi laikyti stojamąjį egzaminą. Ką per stojamąjį mes tikriname? Iš esmės mėtome akmenis iš visų pusių — vienas klausimas apie operą, kitas — apie politiką, trečias — apie žemės ūkį. Taip galima tarsi apčiuopti, ar žmogus turi poreikį daug kuo domėtis, ar jis pajėgus rasti išeitį keblioje situacijoje. Netvirtinu, kad tokia atranka ideali, bet kartais akivaizdžiai matosi, kad žmogus nebus geras žurnalistas. Gana dažnai galima išgirsti: “oj, šituo nesidomiu! Oj, užmiršau! Oj, pavardžių neįsimenu".

Žurnalistas negali sėdėti bunkeryje, jis turi išgirsti ir pamatyti. Dažnai sakau, kad net skelbimų stulpus verta skaityti, ten daug informacijos apie miestą.

Ankstesnysis instituto vadovas doc. Andrius Vaišnys studentams daug aiškindavo apie objektyvumą. Ar Jums objektyvumas irgi yra vertybė? Juk daugelis studentų, iš instituto išėję, greitai supranta, kad realybėje to objektyvumo nėra.

Aš objektyvumą traktuoju kaip siekiamybę, bet nepasiekiamą. Bent jau šimtu procentų nepasiekiamą. Gal ir baisu pasakyti, kad tai yra pasenusi koncepcija, bet ji išties yra diskutuotina.

Objektyvumas nėra Dievo sugalvotas dalykas. Esu skaitęs, kad siekti objektyvumo imta tuomet, kai tai tapo patogiau ir naudingiau negu stoti į vieną pusę. Kai JAV susiformavo dvipartinė sistema, laikraščių leidėjai pamatė, kad remdami respublikonus, jie praras demokratus skaitytojus. Vaizduoti reiškinius objektyviai buvo politinis-komercinis sprendimas.

Objektyvumu tikrai galima spekuliuoti. Žurnalistas kartais niekaip negali nuslėpti, kokios yra jo pažiūros. Tarkim, vyksta mano televizijos diskusijų laida. Į ją kviečiu du pašnekovus, kurie pasisako „už“ ir du, kurie yra „prieš“. Formaliai tai yra objektyvu. Tačiau tai pozicijai, kuriai simpatizuoju, aš pakviečiau charizmatiškus stiprius kalbėtojus, o tai, kuriai nepritariu, atstovauja tie, kurie pašnekėti nesugeba ir žiūrovams nepatinka. Praktiškai išeina, kad aš taip tik slepiuosi už objektyvumo.

Visiškai neigti objektyvumą ir jo nesiekti yra blogai. Reikia visuomet ieškoti kelių nuomonių, naudotis keliais informacijos šaltiniais, žiniose vengti būdvardžių „geras“, „blogas“, „gražus“, „negražus“, vengti žodelyčių „tik“, „ne“, „vos“. Man labai nepatinka, kai žinių laidos konkuruoja, konstruodamos naujienas vien iš šauktukų, ištiktukų, būdvardžių: pavyzdžiui, „Šiurpi žmogžudystė, kurią padarė susikompromitavęs politikas“.

Tikriausiai studentai ne iš vieno dėstytojo išgirsta apie žiniasklaidos misiją? Kokia ji, Jūsų nuomone? Ar žurnalistai privalo visuomenę šviesti?

Žiniasklaida yra amžinas laviravimas. Jei per daug persisversi verslo link, tapsi verslininku, jei rūpės tik misija, tapsi neįdomus.

Intelektualai aiškina, kad žiniasklaidininkai turi šviesti visuomenę, tačiau tai yra utopija. Mes nepakeisime pasaulio. Visuomenė visada bus pasidalijusi pagal išsilavinimą, pagal poreikius, visada bus masė ir grietinėlė.

Tokios problemos visada egzistavo. Skaitai A.Čechovą ir matai, kaip jo herojai devynioliktajame amžiuje ragino: ponai, važiuokim į kaimą, skaitykim valstiečiams knygas. Ir tai man labai primena LRT tarybos kalbas apie tai, kaip liaudį reikia prusinti… Inteligentų norai priversti, kad kiti gyventų taip, kaip jie. Tačiau įdomus dalykas — vos tik intelektualai pamato, kad liaudis laipteliu aukščiau palipo, jie irgi pasilypėja, tačiau atstumas vis tiek išlieka.

Laikai keičiasi, keičiasi ir komunikacija. Kaip, Jūsų manymu, per ateinančius dešimtmečius pasikeis žurnalistika?

Upės nesustabdysi — akivaizdu, kad žurnalistika pasikeis. Tačiau į kurią pusę ji pasikeis, neaišku.

Yra kalbų, kad mes išgyvename paskutinius masinės komunikacijos metus, kad vėl grįšime į asmeninės komunikacijos laikus, tik masinės komunikacijos kanalais. Žmogus galės susidaryti savo televizijos tinklelį, internete „vaikščioti“ po įvairius šaltinius. Aktyvūs vartotojai nustos būti „penimi“ masine produkcija ir atsirinks tik tai, ko jiems reikia. Kita vertus, dalis auditorijos tingės tai daryti. Aš ir pats nesu tikras, kad išvargęs po darbo netingėsiu užsiimti tokiais dalykais — gal paprasčiau bus žiūrėti, ką per televizorių rodo.

Žurnalisto vaidmuo tokioje visuomenėje gali sumažėti, nes kiekvienas žmogus galės tapti tarsi žurnalistu — naudotis daugybe šaltinių ir publikuoti viešai savo mintis.