Požiūris

„Jei „Maksima“ pardavinėtų tik daigintus kviečius, gal žmonės juos ir pirktų. Dabar pilnos lentynos čipsų, ir jie pirkėjus vilioja labiau nei sveikas maistas. Ir mes, žurnalistai, turime gaminti čipsus“, - tokią filosofiją dėstė mano pirmasis darbdavys. Tas pačias mintis, tik išreikštas kitokiais žodžiais, vėliau girdėjau ne kartą. Tad buvo kiek keista ir malonu sutikti vieną barzdotą optimistą. Aurelijus Katkevičius, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius, tiki, kad žmonės yra protingos būtybės ir jiems reikia rimtesnės spaudos. Ir tvirtina — viskas pasikeis į gera, jei tik norėsime kažką keisti.

Populiarus žiniasklaidininkų pasiteisinimas — visuomenei rimtesnės žiniasklaidos nereikia. Gal tikrai didžioji dauguma vartotojų — neišmanėliai?

Čia mes patenkam į juokingą uždarą ratą. Žurnalistai mano, kad žmonės yra debilai, jie nori visokių niekų, tad ir gamina tuos niekus. Niekas nė nebando ieškoti pašnekovo, su kuriuo galima šnekėtis protingai. Auditorija, kuri galėtų būti protingesnė, mato, kad ją laiko durna, ir eina kur nors kitur. Likusi masė ir toliau tai „valgo“.

Tada iš tos terpės išauga jaunuolis, kuris norėtų būti raštininkas, ir jis greitai supranta — reikia daryti taip, kaip daro visi. Jokių aukštesnių standartų — nei rašymo, nei mąstymo nereikia. Po dviejų kursų mokslų jis ima dirbti spaudoje. Ir rašo, kaip kas papus pasididino ar kas kam įgnybo per kokį balių.

Taip tas ydingas žiedas maitina pats save. Bet iš to rato galima išeiti. Tegu jis sau gyvena, tačiau šalia gali susiformuoti kitoks žiedas. Visose šalyse yra tabloidų, tačiau yra ir rimtesnių leidinių. Gamtoje irgi yra įvairių žvėriukų — ir hienų, ir antilopių, ir dramblių. Bulvarinė spauda nėra nei blogai, nei gerai. Problema ta, kad pas mus tokia „šešėlinė“ žiniasklaida laikoma įtakinga, nors žmonės ir suvokia, kad jais manipuliuoja.

Manote, žmonės suvokia, kad jais manipuliuoja? O gal jie tiki skelbiama informacija?

Netiki. Vakaruose jau seniai nebetiki, suvokia viską kaip žaidimą. Lietuvoje dar tik pasiekėme tą tašką, kai pradedama nebetikėti tuo, kas žiniasklaidoje kalbama. Ji nebėra sudedamoji daugumos žmonių gyvenimo dalis nei kaip informacijos gavimo kanalas, nei kaip tų žmonių gyvenimą nagrinėjanti priemonė. Ji kuria savo realybę, kuri menkai susijusi su realiu gyvenimu.

Mane džiugina, kad per pastaruosius penketą metų pasitikėjimas žiniasklaida gerokai smuktelėjo. Vadinasi, žmonės mąsto ir geba atsirinkti informaciją. Tai neišvengiamai turės veikti pačią žiniasklaidą.

„Verslo žinios“ užsakė tyrimus apie sprendimų priėmėjus ir jų įpročius. Tiriamieji turėjo pažymėti neigiamus ir teigiamus leidinių bruožus. „Verslo žinias“ 40 procentų skaitytojų įvertino kaip patikimą laikraštį, tik 6 procentai nurodė, kad jis yra klaidinantis. Tačiau buvo keista matyti, kaip tiriamieji vertina vieną didžiausių šalies dienraščių. 68 procentai tą leidinį laikė patikimu ir maždaug 40 procentų tuo pat metu pranešė, kad jis yra klaidinantis ir manipuliuojantis. Vadinasi, kai kurie žmonės pažymėjo, kad tas pats dienraštis yra ir patikimas, ir klaidinantis. Nežinau, ar tai plaukia iš totalios mūsų šizofrenijos, ar mes tiesiog mėgstame būti apgaudinėjami.

Kai kurie intelektualai tvirtina, jog reikia įvesti cenzūrą. Tai, kad egzistuoja bulvarinė spauda, jiems atrodo tragedija. Draugiškai šnekėtis su žiniasklaidininkais jiems atrodo beprasmiška.

Daugeliui intelektualų tragedija yra tai, kad jų nespausdina. Buvo toks laikotarpis, kai žmonės teigė, kad tiktai jų tiesa turi teisę gyvuoti. Tai prasidėjo devyniasdešimtaisiais, o tęsiasi iki dabar. Šitas fanatiškas tikėjimas savo tiesa gimdo visišką idėjinį pažliugimą. Dingsta pagarbus dialogas tarp skirtingai mąstančių žmonių.

Baisiausia, kad net tie intelektualai — filologai, filosofai, kultūrologai, politologai — nesueina tarpusavyje pasišnekėti. Yra viena chebra, kita chebra, trečia chebra.

O dialogas yra kertinis tiesos paieškos ir radimo būdas. Jei užuot kalbėjęsis lipi į tribūną, nereikia stebėtis, kad niekas nebesiklauso.

Vienas iš tokios iškreiptos būklės simptomų buvo praėjusiais metais, kai metų Tolerancijos žmogaus titulas buvo suteiktas už netoleranciją. Turiu galvoje Jurgą Šeduikytę, kuri atsisakė priimti apdovanojimą iš Algirdo Paleckio. Nesakysiu savo nuomonės nei apie dainininkę, nei apie politiką. Jei ta premija būtų pavadinta Pilietinės pozicijos premija, tada viskas gerai. Bet mes kažką ne taip suvokiam.

Štai žurnalistai verkia, kad niekas nebekreipia dėmesio į jų tekstus. Ir nebekreips. Buvo laikai, kai spausdintas žodis reiškė institucijos sakinį. Jeigu laikraštis parašė, kad direktorių nuims, partijos sekretorių atleis, valytojui rašys papeikimą, taip ir įvykdavo. Žurnalistai tebeliko įtikėję savo galia — neva pasakysiu žodį, ir ministras nugrius. Tačiau jie jau nebeturi tokios poveikio galios ir patys dėl tokios situacijos kalti. Įsitikinimas savo teisybe nuvertino tą teisybę. Visi išsiskyrė, gyvena savo erdvėse.

Jei atsirastų kokybiškesnių leidinių, greičiausiai jie ir kainuotų brangiau. Ar tikrai kas nors norėtų juos pirkti? Gal viena iš problemų — tai, kad gyvename skurdžiai?

Problema yra ta, kad mūsų kalba kalbančių žmonių pasaulyje gal penki milijonai. Iš jų skaito koks penktadalis. Galinčių mokėti už skaitymą yra turbūt apie dešimt procentų, tai mes ir turim šimtą tūkstančių žmonių — tokia auditorija, į kurią gali Lietuvoje orientuotis.

Yra tokių intelektualų, kurie keikiasi, matydami brangų žurnalą — net dešimt litų. Ir neperka. Kartais jie ateina pas mane ir siūlosi rašyti. Paklausia apie honorarus, aš pasakau, kad debiutantams, o man visi yra debiutantai, kol nepradėjo rašyti nuolat, galiu mokėti šimtą eurų. Jie piktinasi, kodėl tiek mažai. Sakau jiems, kad tai yra tiesioginis atsakas į padėtį rinkoje: aš mokėsiu tiek, kiek žmonės pasiryžę mokėti už žurnalą.

Tačiau pagrindinės žiniasklaidos pajamos — iš reklamos. Reklamos planuotojams rūpi auditorijos dydis, o intelektualių žmonių, kaip minėjote, ne tiek jau ir daug.

Labai džiaugčiausi, jei reklamos planuotojų mąstymas pasikeistų. Kol kas jiems rūpi pasiekiamumas ir kontakto kaina. Jie neatsižvelgia į tai, kaip pasikeis įmonės reputacija, jei reklama bus įdėta prie smurto ar sekso. Gali būti, kad po penkiolikos metų dėl to tavo pardavimai pablogės. Ten, kur žmonės laisvos rinkos sąlygomis gyveno kur kas ilgiau nei mes, žvelgiama ir į ateitį. Tačiau pas mus tokiais ilgais laiko tarpais niekas neskaičiuoja. Jei tavo reklama buvo rodoma per populiarią kriminalinę laidą ir pasiekei tam tikrą pardavimų rezultatą, vadinasi, viskas gerai.

O gal ateityje egzistuos tik elektroninė žiniasklaida? Galima pastebėti, kad žmonės kuo toliau, tuo mažiau skaito tradicinę spaudą.

Taip, tai liūdna, bet natūralu. Aš pats jau kurį laiką žinias susiformatuoju iš interneto — iš RSS juostos, iš mėgstamų interneto svetainių. Turbūt daugelis žmonių daro lygiai tą patį.

Pamažu atsiranda ir nauja profesija, angliškai ji vadinasi „newsmaster“ — tai yra žmogus, kuris dirba tarsi mažas leidinys. Jis atsirenka žinias sau, o kiti į jo puslapį užeina pasižiūrėti. Iš tų interneto darželių anksčiau ar vėliau kažkas turėtų išaugti.

Technologijos keičia žiniasklaidos vartojimo įpročius. Mūsų koncernas „Bonnier Business Press“ kalba apie tai, kad per penkerius metus visi resursai turės būti perskirstyti ir 60 procentų bus skirta internetinei žiniasklaidai. Tačiau nemanau, kad elektroninė žiniasklaida pakeis popierinę. Juk kinas nepakeitė teatro, o televizija kino.

Kalbame apie rimtesnę žurnalistiką. O kas yra ta „rimta“ žurnalistika? Kartais girdžiu aiškinimus, kad rimta yra kalbėti apie politiką ir ekonomiką, o visos kitos temos jau ne tokios ir svarbios.

Aš rimta žurnalistika vadinu nemanipuliuojančią žurnalistiką. Reikia sąžiningai pirmiausia pačiam sau užduoti klausimus, be šališkumo pasirinkti pašnekovus. O temoms nėra ribų. Už kalbas apie energetiką ir šildymo kainas man daug rimtesnės atrodo diskusijos apie abortų draudimą, nes tai veikia daug fundamentalesnius žmogaus buvimo klodus.

Svarbi ne pati tema, o kaip ji atskleidžiama. Štai Almą Jonaitienę žiniasklaida apdainavo iš visų pusių, bet gilesnio žiūrėjimo nebuvo. Niekas nebandė atsakyti, kodėl iš viso tokie reiškiniai vyksta, kaip jie atsiranda, kas darosi su šeima kaime.

Kritiškai atsiliepėte apie tai, kad žurnalistai ima anksti dirbti. Kaip vertinate žurnalistikos studijas?

Žurnalistikos mokymo būdą reikėtų keisti. Mano giliu įsitikimu, žurnalistika yra amatas arba menas. Būdas išmokti to amato yra vienas vienintelis: žiūrėti, kaip kiti daro ir daug kartų daryti pačiam. Amato pagrindams išdėstyti užtektų vienerių, daugiausiai dvejų metų.

Dažnai sakau, jog žurnalistikos bakalauro studijų išvis neturėtų būti. Po teisės, po medicinos, po kelių statybos studijų žmogus, turintis išsilavinimą, turėtų ateiti į žurnalistikos magistro studijas. Ten jam išdėstytų amato pagrindus ir jis galėtų rašyti tomis temomis, kur bent jau šiek tiek graibosi.

Dabar į redakcijas studentas ateina sulaukęs vos dvidešimties, turėdamas nulinę gyvenimo patirtį — štai Pasaulio sveikatos organizacija laiko, kad tik sulaukus dvidešimt vienerių baigiasi paauglystė ir prasideda jaunystė.

Tai ką tam jaunam žurnalistui daryti?

Jei per tuos ketverius studijų metus žmogus kažkuo domėsis, jis įgys išsilavinimą pats.

Būsimasis raštininkas turėtų nuolat skaityti ir rašyti. Siūlyčiau užsivesti savo tinklaraštį ir kasdien jį pildyti. Anksčiau ar vėliau tave atras. Gali siųsti tekstus ir į redakcijas. Tačiau čia noriu pasakyti vieną pastabą. Labai daug gaunu tekstų, iš kurių atrodo, kad žmogus net nepasidomėjo, kam jis siunčia. Reikėtų pasiskaityti bent tris laikraščio ar žurnalo numerius, kad suprastum, ko iš tavęs reikia.

Iš tinklaraščių ir retsykiais žurnaluose publikuojamų tekstų išgyventi nelabai lengva. Greičiausiai tas jaunas žurnalistas įsidarbins kokioje nors redakcijoje. Ar greitas tempas ir žemi standartai nepakeis to žmogaus požiūrio?

Jeigu žmogus jau žino tam tikrus atsakymus į pradinius klausimus, kas jis yra ir ko nori, tokia patirtis jo nesužalos. Jei jis savęs nepažįsta, visko gali būti. Gali atsirasti tikrų piranijų. Ypač televizijos žinių ar dienraščio greitas ritmas gali žaloti.

Tačiau laiko stoka galbūt nėra svarbiausias dalykas. Vilhelmas Čepinskis irgi kasdien groja, o Ričardas Berankis žaidžia tenisą. Tačiau kartą per mėnesį vienas sugroja koncertą, o kitas sužaidžia svarbias rungtynes. Svarbesnis yra priimtų standartų klausimas. Galbūt užtektų pasakyti, kad taip tiesiog negalima rašyti. Dabar kartelė taip nusmuko, kad grąžinti kalbėsenos kokybę reikės daug laiko.

O tai kokie turėtų būti tie standartai? Ką žurnalistai daro ne taip?

Aš antrus metus redaguoju žurnalą ir tikrai nesu juo visiškai patenkintas. Nuolat ieškau atsakymo, kaip pasakyti žmonėms, kad jie turėtų rašyti prozą.

Viskas prasideda nuo matymo — kaip matai žmogų ir pasaulį, kaip pastebi spalvas ir detales. Paskui turi įvardyti visa tai savais unikaliais žodžiais. Retas kuris gerai mokame kalbą. Reikia dirbti su žodynais — mokytis kitokių žmonių, daiktų, veiksmų pavadinimų.

Labai trūksta to piešimo žodžiu. Žinių agentūroje to nereikia, ten teturi pasakyti, kas vyksta. Tačiau ir dienraščiuose, ir žurnaluose yra erdvių, kur svarbiau ne kas pasakojama, o kaip pasakojama.

Žmogaus noras klausytis gero pasakojimo yra gerokai senesnis nei žiniasklaida. Pasakojant galima pritaikyti ir tuos intrigos kūrimo principus, kurie naudojami bulvarinėse televizijos laidose. Sakykim, anonsuose ar prieš reklamą palieki kažką „kyboti“, nepasakai iki galo. Ir televizijoje, ir spaudoje galima kaitalioti vaizdus iš arti ir iš toli, išeiti į kitus asociacijų sluoksnius. Tačiau čia vėl grįžtame prie išsilavinimo — tas asociacijų laukas pinasi iš tavo patirčių.

Tačiau spalvingas pasakojimas neišvengiamai bus subjektyvus. Ar neturėtume stengtis būti objektyvūs?

Objektyvumas yra vienas vienintelis — jeigu tu leidi vienam tipui konflikte pasakyti a, tai tipui, kuris su juo ginčijasi, turi leisti pasakyti b. Čia viskas ir baigiasi.

Šiaip manau, kad tokio dalyko kaip objektyvumas išvis nebūna. Jau rinkdamasis pašnekovus gali sumodeliuoti situaciją. Dažnai tai vyksta net nesąmoningai. Natūralu, jog šnekini žmogų, su kuriuo tau malonu bendrauti. Ir tekstą dėlioji veikiamas savo simpatijų ir antipatijų.

Žinoma, naujienose derėtų vengti visokių spalvingų apibūdinimų — tokių formuluočių kaip „skandalingai žinomas“. Štai tuo aršiai piktnaudžiaujama. O straipsniuose apie gyvenimo būdą kaip tik trūksta subjektyvių pastebėjimų.

Ar tikite, kad žiniasklaidos situacija pasikeis?

Žiniasklaida yra tokia, kokie ir mes esame. Aš esu optimistas. Žmonės iš esmės yra protingos būtybės. Gamta ir laikas viską sutvarkys. Tas mėšlynas turėtų perpūti. Ateis sliekai, padarys iš to reikalo dirvožemį, ir tada jau mes sodinsim ten kokias nors gražias daržoves. Kiek laiko tai užtruks, sunku pasakyti. Manau, kad šiltnamyje, kuris vadinasi Europos Sąjunga, puvimo procesas bus greitesnis ir greičiau pasieksim dirvožemio lygį.

Tai, kad praėjusiais metais pasirodė net du mokslo populiarinimo žurnalai, yra ženklas, kad kažkas keičiasi. Aš matau perspektyvą. Reikia tiesiog norėti kažką keisti.

***

AURELIJUS KATKEVIČIUS - mėnesinio žurnalo "Verslo klasė" redaktorius.

Gyvenimo moto: "Ponai, jūsų pernelyg rimti veidai. Visos kvailystės daromos būtent su šia veido išraiška".

Tinklaraštis: http://vklase.livejournal.com

Gimė 1962 12 22, Kaišiadoryse.

Žmona -  Regina (g. 1963), leidyklos "Tyto alba" redaktorė.
Vaikai: Martynas (g. 1981), programuotojas, Ieva (g. 1986), studentė, Povilas (g. 1989), moksleivis.

Studijavo VU Filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą.

Ankstesnės darbovietės:

1986—1990 dirbo savaitraštyje  "Literatūra ir menas". 

1990—1992 buvo LR  Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininko patarėjas. 

1992—1993 - Danijos konsultacinės įm. "Fyns erhvervsrad" konsultantas.

1993—1995 - Lietuvos ir Danijos bendros įmonės "Linea artis" viceprezidentas.

1995—1997 -  dienraščio "Verslo žinios" finansų ir rinkų skyriaus vadovas.

1997—2000 - savaitraščio "Veidas" vyriausiasis redaktorius.

2000—2000 -  ryšių su visuomene agentūros "Viešųjų ryšių partneriai" projektų vadovas.

2000—2005 -  ryšių su visuomene agentūros "DDB & Co ir Katkevičius" valdybos pirmininkas.

2005—2006 - ryšių su visuomene agentūros  "PR Service/Edelman affiliate" valdybos pirmininkas.