Turbūt dauguma norėjo ir nori eiti į mokyklą - geriausiu atveju būdami pirmokais ir dar antrokais. Apie priežastis, kodėl taip atsitinka, pasvarstome tik susidūrę su dukros ar sūnaus nenoru mokytis. Bėda sena, lyg ir apie ją garsiai kalbama, bet situacija per lėtai keičiasi. Kodėl?  Nerijus Buivydas – devynerius metus veikiančios „Sėkmės mokyklos“ ir šiais mokslo metais  įkurtos „Demokratinės mokyklos” sumanytojas  ir vadovas, darbą didelėje korporacijoje iškeitė į savo idėjų įgyvendinimą Lietuvos švietimo sistemoje.

Dirbote rinkodaros srityje. Ir posūkis į švietimą – jo reformavimą. Kas lėmė tokias permainas?

Po studijų norėjosi darbo didelėje įmonėje, stiklinio biurų pastato, komandiruočių, didelio atlyginimo bei kitų privilegijų. Buvo jaunatviškos ambicijos ir noras kažką įrodyti... Praėjus keleriems metams, profesinėje veikloje pradėjo trūkti prasmės ir atsirado minčių inicijuoti socialinę veiklą. Mokykloje turėjau daug bėdų ir blogų prisiminimų iš jos. Aiškiai žinojau, kuo mokykla buvo naudinga ir ko trūko, kad būčiau geriau pasiruošęs gyvenimui po jos. Tad pagalvojau - nors man vėlu, bet nevėlu padėti kitiems moksleiviams, taip atsirado neformalaus ugdymo organizacija – „Sėkmės mokykla“. Nuo jos prasidėjo gilinimasis į švietimo sistemą bei jos ydas. Greitai pasidarė aišku, kad darbo didelėje korporacijoje ir pokyčių siekio švietime nepavyks suderinti. Teko rinktis, pasirinkau, kas buvo arčiau širdies – darbas ugdymo srityje.

„Sėkmės mokykla“ jau turi nemenką patirtį. Kokius jos veiklos momentus išskirtumėte? Ką apie mokymąsi, įgytą patirtį kalba buvę ir esami moksleiviai?

Išskirčiau, kad jau devynerius metus sėkmingai veikiame švietime, be atskiro valstybinio finansavimo sugebame save išlaikyti, veikdami kaip socialinis verslas. Tai yra, kurdami pridėtinę vertę kitiems, neprašydami paramos, sugebame išlikti tvarūs. Kitiems tai gali atrodyti nieko ypatingo, bet dar silpname Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektoriuje, manau, esame pavyzdys, kad galima išsilaikyti darant gerus darbus ir padedant kitiems.

Kiti įsimintini veiklos momentai - prieš trejus metus pradėta organizuoti Moksleivių praktikos savaitė. Ji leido beveik 300 mokinių išbandyti įvairiausias profesijas verslo įmonėse bei organizacijose. Net 94 proc. programoje dalyvavusiųjų teigė, kad praktika padėjo pasirinkti studijų ar karjeros kryptį.

Naujausias mūsų iššūkis moksleiviams – Footprint progama. Tai asmeninio tobulėjimo programa, kurios finalinė dalis – moksleivių grupės išvyka į Maroką ir kopimas į aukščiausią Š. Afrikos kalną. Skaičiuojame, kad per visą organizacijos gyvavimą bent kartą mokymuose apsilankė daugiau kaip 12 000 vyresniųjų klasių moksleivių. Džiaugiamės sulaukdami atsiliepimų, kaip mūsų programos padėjo jaunuoliams labiau pasitikėti savimi, naujų žinių, įkvėpė būti aktyvesniais, padėjo geriau pažinti save bei atrasti norimas studijų programas. Manau, sėkme galime laikyti, kad baigusiųjų jaunesni broliai ar sesės ateina taip pat lankyti mūsų programas.

Ar „Sėkmės mokykla“ moko išvengti nesėkmių, jas įveikti (apeiti)? Kokias išskirtumėte? Kurios labiausiai pakerta jauno pasitikėjimą?  

Jaunuoliai labiausiai bijo suklysti. Dažnai jie nepradeda naujų veiklų, projektų bijodami nesėkmės. Tai stabdo jų tobulėjimą, naujų patirčių, pažinčių atsiradimą, kūrybiškumą. Klaidų baimė formuojama nuo pirmos klasės mokykloje. Už ilgesnį galvojimą, neteisingą sprendimą, ne tokią interpretaciją – mažinamas balas. Pažymys mokykloje yra viskas. Jis taip sureikšmintas, blogu pažymiu gąsdiname, bauginame. Sakome, kad jie niekur neįstos, ar kitaip duodame suprasti, kad gyvenimas dėl blogesnių pažymių nenusiseks. Tokį suformuotą visuomeninės spaudimą sunku pakeisti, bet stengiamės. Pavyzdžiui patekimą į Moksleivių praktikos savaitę lemia ir motyvacinis pokalbis. Pokalbyje visiems kandidatams aiškiai pasakome: jeigu jiems nepasisektų šį kartą, jie gali bandyti dar kartą. Nepraėjus atrankos, jaunuoliai gauna pastabas, ir yra labai normalu – nepavykus, pasitaisyti ir bandyti dar kartą. Džiugu, kad didelė dalis nepraėjusiųjų kandidatų bando ir jiems pavyksta.

Jei būtų galimybė, ką pakeistumėte švietimo sistemoje vyresniųjų mokyme?

Kelčiau pagrindinį tikslą – atsikratyti mokyklos baigiamųjų egzaminų baimės. Kol egzamino metu vyrauja baimė, negalima objektyviai sužinoti, kiek jaunuolis žino ir geba. Sukurta tokia aplinka, kuri kelia milžinišką stresą ir tuomet nustatoma, kiek kas gali atsiminti stresinėse situacijose. Neturėtų toks būti baigiamųjų egzaminų tikslas. Jei būtų siekis maksimaliai sumažinti baimės jausmą, tai atsirastų idėjos, kaip sukurti kasdienę įkvepiančią mokymosi aplinką, kokie pedagogai turėtų dirbti ir kaip kitaip galime patikrinti mokinių žinias bei gebėjimus. Tuomet nenutiktų taip,  kad iš 12 metų mokykloje kelios valandos gali nulemti baigimo rezultatus.

Kaip manote, kodėl pas mus nusirašinėjimas gajus tiek mokyklose, tiek ir pasirinkus specialybės mokslus?

Nusirašinėja iš praktinių sumetimų. Vaikai – labai racionalūs, jie žino, kad viskas, ko iš jų reikalauja mokytojai, tėvai, visa švietimo sistema – geresnis pažymys. Todėl jie pasirinks lengvesnę užduotį atlikti, plonesnę knygą perskaityti ar nusirašyti, kad tik gautų geresnį pažymį. Siekis mokytis sunkiau ar daugiau dažniausiai lieka neįvertintas ir jaunimas nemato prasmės papildomai stengtis. Aišku, nusirašinėtų mažiau, jeigu vaikai turėtų stiprius vertybinius įsitikinimus šiuo klausimu. Šie dalykai ateina iš šeimos, nes vertybių formavimo procese tėvų įtaka yra didžiausia.

Ar kuriant „Sėkmės mokyklą“ ir „Demokratinę mokyklą“ pravertė rinkodaroje įgyta patirtis?

Taip. Rinkodara praplėtė suvokimą, kad svarbiausia yra kliento (šiuo atveju moksleivio) poreikiai ir turima problema. Nes norint kurti pridėtinę vertę visuomenei, turi išanalizuoti ir spręsti egzistuojančias tikslinės grupės problemas. Kitaip gali užsisvajoti tik apie savo kuriamą produktą ar paslaugą t.y. siūlyti ką nori pats, o ne ko reikia kitiems.

Antras žingsnis – „Demokratinė mokykla“. Kelias iki minties ir jos virsmo realybe.

2009 m. su kolege iš „Sėkmės mokyklos“ dalyvavome švietimo konferencijoje, kurioje buvo atvykęs mokytojas iš seniausios pasaulyje demokratinės mokyklos – „Summerhill“. Jo pranešimas apie demokratinį ugdymą bei jo naudą kuriant laisvas, kūrybiškas ir atsakingas asmenybes, mus labai sužavėjo. Vėliau kolegė išvyko į Europos demokratinių mokyklų metinę konferenciją, po kurios supratome, kad Lietuvai irgi reikia turėti tokią mokyklą. Trys metai ruošimosi, mokymosi, konsultacijų, reikiamos komandos ir investicijų paieškų, ir štai 2015 metų rugsėjį duris atvėrė pirmoji Demokratinė mokykla Lietuvoje.

Kuo jūsų „Demokratinė mokykla“ skiriasi nuo įprastų demokratinės šalies - nors tik gyvuojančios ketvirtį amžiaus - mokyklų ir privačių, kurios irgi skelbiasi atliepiančios vaikų poreikį pasijusti svarbiu?

Mes ne tik deklaruojame, bet mūsų mokykla tikrai sukurta vaikams ir dėl vaikų. Tai reiškia, kad pradinėse klasėse mes nesiekiame apriboti jų vaikystę ir natūralius poreikius daug judėti, žaisti, ginčytis, domėtis ir patirti skirtingų dalykų. Vaikai gali drąsiai išeiti iš pamokos ar užsibūti prieš tai vykusioje pamokoje ilgiau ir neateiti į naujai prasidėjusią. Norime, kad smalsumas, kūrybiškumas ir vidinė motyvacija pradinėse klasėse vestų žinių ir patyrimų keliu. Taip pat mums svarbus kiekvienas vaikas ir jo natūralus poreikis jaustis išgirstam. Tad mokykloje vyksta susirinkimai, kurių metu vaikai ir suaugusieji diskutuoja svarbiausiais klausimais ir priima sprendimus kartu. Taip nuo mažų dienų mokomės išklausyti kitą, diskutuoti, priimti sprendimus bei prisiimti atsakomybę už sprendimų nevykdymą ar taisyklių laužymą. Baigusieji Demokratines mokyklas užsienyje būtent tokius susirinkimus įvardina, kaip svarbiausias pamokas mokykloje, kurios padėjo ateityje susikurti sėkmingą ir laimingą gyvenimą.

Sunkiau buvo rasti pedagogus, suprantančius demokratinės mokyklos idėjas, ar lėšų norint idėją įgyvendinti?

Tai skirtingi dalykai. Drąsių, atvirų, suprantančių vaikus ir pasiryžusių mokyti metodais efektyviausiais vaikams, o ne patogiausiais sau – nėra lengva rasti. Bet džiaugiamės, kad mums pavyko, ir turime pedagogų komandą, kuria didžiuojamės. Mokytojų vyrų dirba kone tiek pat kiek moterų, nes manome, kad vaikams svarbu patirti abiejų lyčių mokymą.

Lėšų atidarant mokyklą labiausiai reikėjo įsirengiant patalpas bei įsigyjant reikiamas ugdymo priemones. Pavyko atrasti daug gerų žmonių bei įmonių, kurios ženkliai prisidėjo prie mokyklos atidarymo. Išskirtinai dėkingi SBA koncernui, kurių dėka pavyko rekonstruoti patalpas ir pradėti mokslo metus gražesnėje bei šviesesnėje aplinkoje.

Kas Europoje yra Demokratinės mokyklos lyderiai? Iš kur Jūs sėmėtės patirties?

Stebime didėjantį Demokratinių mokyklų skaičių Europoje. Nors daugelis naujų tokių mokyklų atsidaro Rytų Europos, bet neabejotini lyderiai – Anglijoje, Vokietijoje, Izraelyje. Mes patys patirties semiamės iš dviejų mokyklų Anglijoje bei jau 25 metus veikiančios mokyklos Leipcige, Vokietijoje. Visas šias mokyklas esame aplankę, jos konsultuoja mus ir apmoko pedagogus. Kai tų mokyklų atstovai atvyksta į Lietuvą, organizuojame atvirus mokymus ar atskiras diskusijas su tėvais, mokytojais, švietimo politikos formuotojais.

Teko girdėti, kad jūsų mokinukai į mokyklą važiuoja traukiniu. Kokių dar įdomių dalykų patiria „Demokratinės mokyklos“ mokinukai?

Taip, dauguma vaikų į mokyklą ir iš jos važiuoja traukiniu. Vaikams tai viena nuostabiausių atrakcijų, kuri apima ne tik kelionę traukiniu, bet ir 900 metrų pėstute nuo stoties link mokyklos per mišką. Taip pat mokyklos teritorija apima 1,7 ha plotą, kur gryname ore vaikai gali nevaržomi žaisti, bėgioti, statyti slėptuves, kasti smėlį, karstytis po medžius. Lauke esame įkūrę ir muzikos parką. Jame prie dvylikos pušų pritvirtinti instrumentai, kuriais vaikai gali groti, atrasti muzikos garsus bei melodijų skambesį. Teritorijoje yra žemės sodininkystei ir daržininkystei. Su vaikais jau pasodinome česnakus ir braškes, o pavasarį ketiname pasistatyti ir šiltnamį. Norėčiau paminėti, kad vaikai mokykloje turi istorijų pasakojimo, kulinarijos pamokas, o kartą per savaitę vyksta į miško mokyklą. Per ją keliaujame į mišką, renkame augalus, kuriame laužą ir kepamės ką nors skanaus.

Kokia tėvelių reakcija į mokymą ir visą mokyklos veiklą? Galbūt „Demokratinėje mokykloje“ yra ir kitoks bendravimas su mokinių tėvais?

Tėvai nustemba, kad vaikai geba labiau išreikšti savo mintis, drąsiau bendrauja su suaugusiais ir pajuokauja, kad jų atžaloms demokratiškėjant, tai kelia daugiau rūpesčių šeimoje. Vaikai nori, kad su jais būtų tariamasi šeimos išvykų, pirkinių ar kitais svarbesniais klausimais. Atžalos reikalauja iš tėvų daugiau bendravimo ir diskusijų, o ne tik nurodymų, ką jie turi padaryti. Kiti įvardijami atsiliepimai, kad vaikai nori eiti į mokyklą, grįžę pasakoja, ko išmoko, patyrė. Džiaugiasi, kad vaikams sumažėja noras puikuotis savo daiktais ar gražiais rūbais. Keičiasi vaikų vertybės, išmoksta dalintis, atsiranda meilė gamtai, noras kurti.

Mūsų bendravime su tėvais, gal yra vienas išskirtinumas, kad papildomai reguliariai vykdome individualius mokytojų ir administracijos pokalbius su tėvais. Tai nereiškia, kad vaikas kažką blogai padarė ar turi problemų, tėvus norime matyti, kad galėtume ir pasidžiaugti jų vaikais.

Esate minėjęs, kad sūnus bus „Demokratinės mokyklos“ mokinys, bet šiuo metu jis lanko valstybinį darželį. Kodėl toks pasirinkimas?

Privatus darželis mūsų šeimai būtų sunki finansinė našta. Gavę vietą valstybiniame darželyje ir pamatę, kaip jame dirba su vaikais, apsidžiaugėme ir nebeieškojome alternatyvų.

Yra ne tik „Demokratinė mokykla“, bet ir „Demokratinio ugdymo instututas“. Kokie jo tikslai, veiklos principai, nuveikti darbai?

„Demokratinio instituto” tikslas – padėti keistis valstybinėms mokykloms. Tos kurios nori tapti demokratiškesnėmis ir labiau pritaikytomis vaikams (kad ir kaip keistai tai skambėtų), mes konsultuojame, lankome ir padedame eiti pokyčių keliu. Bendradarbiaujame su Kauno Kazio Griniaus progimnazija, Panevėžio “Vyturio” progimnazija bei Aukštelkės pagrindine mokykla. Nuveikti darbai ir tų mokyklų vadovų bei bendruomenių teigiami atsiliepimai, leidžia džiaugtis permainomis. Pavyzdžiui, atsirado kiekvienos klasės atstovų komanda, kuri kartą per mėnesį atstovauja klasei bendrame mokyklos susirinkime. Komandą sudaro klasės auklėtoja, du mokiniai ir du tėvai. Tas susitikimas leidžia visai bendruomenei jaustis lygiaverčiai, diskutuoti ir aktyviai įsitraukti į mokyklos gyvenimą.

Kitoje mokykloje atsirado bendri vaikų, mokytojų ir administracijos susirinkimai. Juos moderuoja vaikai. Sprendimai priimami balsų dauguma: direktorius ar penktokas, visi turi po vieną balsą. Geras pavyzdys, kai administracija iš sutaupytų lėšų norėjo įsigyti nešiojamą kompiuterį, bet susirinkimas po diskusijų nusprendė, kad geriau tas lėšas skirti ne kompiuteriui, o bevielio interneto mokykloje įvedimui.

Kodėl veiklai pasirinkote socialinio verslo modelį?

UAB’o kurti neketinome, nes tikslas nėra pinigai, o idėja prisidėti prie geresnės švietimo sistemos kūrimo Lietuvos vaikams. Nemokamas ugdymas ir bandymas išsilaikyti iš kitų paramos – nėra tvaru siekiant ilgalaikių ir sisteminių pokyčių. Todėl rinkomės socialinio verslo modelį - ugdymas yra mokamas, bet visos pajamos skiriamos mokyklos kaštams padengti ir investuojamos į ugdymo priemones bei veiklas.

Dėkui už pokalbį ir lieka tikėtis, kad greit turėsime galimybę save patikrinti motyvaciniame pokalbyje „Suaugusiųjų sėkmės mokykloje“...

Kalbėjosi Eugenija Gimbutienė

Mokyklos gyvenimas (N. Buivydo asmeninio archyvo nuotr.):