Regioninė žiniasklaida tvirtai užėmė pozicijas ir nepanašu, kad lengvai jas galvotų atiduoti. Išaugusią šių laikraščių galią ir savivertę rodo ir vienas po kito pasipylę regioniniai žurnalai — dauguma leidėjų visai teisingai mano, kad ne vien savivaldybės naujienomis ir kriminalais gyvas skaitytojas. Be to, dailaus spalvoto žurnalo buvimas išskiria rajoną ar kraštą iš kitų — kultūra visada asocijavosi su geresniu ir gražesniu gyvenimu, tad tokio žurnalo pasirodymas tam tikra prasme iliustruoja inteligencijos lygį konkrečiame regione. Daugiau apie regioninę žurnalistiką sužinosime, perskaitę Vaivos Radikaitės-Žukienės, Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondo tarybos pirmininko pavaduotojos, regioninių žurnalų apžvalgą.

Regioninė spauda yra jėga, kurią vis sunkiau ignoruoti. Praėjo laikai, kai nuomonės monopolis priklausė porai laikraščių. Seniai paniekinamai nebesirauko ir didieji reklamos užsakovai, išgirdę apie rajoninius laikraščius — nė vienas didlaikraštis atskirai paimtame rajone neturi nė trečdalio prenumeratorių, kuriuos surenka vietiniai laikraščiai. Dauguma regioninei kultūrai skirtų žurnalų gauna paramą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo pagal Regioninės žiniasklaidos programą (Visuomenės informavimo įst. 28 str.3d.). Kadangi pagal Konkurso nuostatus Fondas privalo gauti tam tikrą skaičių remiamų leidinių, su Fondu susiję asmenys turi privilegijuotą galimybę susipažinti su regionine kultūrine žiniasklaida. Tad apimta pakilaus jaudulio dėl šitokio savo išskirtinumo, išdidžiai imu blizgančius, neplonus ir nemažus žurnalus iš įvairių Lietuvos vietų: „Šiaurietiškus atsivėrimus“ iš Pasvalio, „Prie Nemunėlio“ iš Rokiškio, „Kultūros priemenę“ iš Kaišiadorių, „Dainavą“ iš Alytaus, „Sietuvas“ iš Utenos, „Eskizus“ iš Ukmergės bei „Žemaičių žemę“ ir „Žiemgalą“, kurie leidžiami Vilniuje ir Kaune. Pastarieji du leidžiami jau ganėtinai seniai ir pasitarnavo kaip prototipai tikriesiems regionų kultūros žurnalams, tačiau nėra tipiški regioniniai leidiniai, tad apie juos ir nekalbėsime. Juolab kad tiek vienas, tiek kitas vis labiau suka istorijos mokslo link, akademiškai toldami nuo tikrojo gyvenimo — krašto žmonių, jų kalbų ir rūpesčių, tarsi įkūnydami senų bibliotekininkų kredo: kas buvo paimta iš bibliotekų lentynų, tas privalo į jas ir sugrįžti.

Kas gi vienija ir skiria regionų kultūros leidinius?

Visi gausiai iliustruoti, kai kuriuose esama ir spalvotų įklijų. Gražūs, pasižymintys nepriekaištinga spaudos kokybe, gero formato — žodžiu, nedarantys gėdos nei leidėjams, nei rėmėjams. Nors ne visuose leidiniuose nurodytas tiražas, tačiau pagal analogiją galima numanyti, kad visų žurnalų tiražas panašus — apie tūkstantį egzempliorių. Ne tiek ir mažai, palyginus su nacionaline kultūrine spauda, kuri retai peržengia 2000 egzempliorių ribą. Visi paminėtieji žurnalai leidžiami ne dažniau kaip du kartus per metus.

Žmonių, pasiryžusių leisti tokio pobūdžio spaudą, tikslus labai aiškiai įvardija „Dainavos“ redaktorė A.Jakunskienė: „Vartydama žurnalui atsiųstus straipsnius, daugumos kurių autoriai vietiniai istorikai, etnologai, fotografai, dailininkai, gamtininkai, kraštotyrininkai, matau, kaip po kruopelytę užsipildo krašto kultūros istorijos grindinys. Po grūdelį rankiojama ir užrašyta atmintis nugula širdyse, slapčiausiuose sielos kampučiuose ir taip įtvirtina mūsų tapatybę. Tai padeda atpažinti ir „įkūnyti“ gimtojo krašto išskirtinumą.“

Nyksta mūsų etnografiniai skirtumai Lietuvoje, trinasi tarmės, senosios kultūros paveldas — statiniai, amatai, vaistažolių ir maisto receptai, išeina Anapilin žmonės — ir regioniniai žurnalai tarsi įsipareigoja sustabdyti, užfiksuoti šitą nebūtin grimztantį gyvenimą, išsaugoti prisiminimus, nupūsti dulkes nuo senųjų albumų ir dienoraščių. Tai ir yra ta sritis, kurioje šiems leidiniams labiausiai sekasi. Dar neatvertusi žurnalo, jau žinojau, kad būtinai rasiu straipsnį apie kokius nors krašto atlaidus arba bažnyčią — ir nė karto nesuklydau. Taip pat iš anksto žinojau, kad būtinai rasiu bent kokį straipsnelį apie to krašto dvasininką ir nuotraukų iš „močiutės albumo“, kuriose šelmiškai šypsosi 1935 ar panašių metų gegužinių dalyviai, tarmiškai parašytų tekstų ir vietinės poezijos.

Viskas taip ir buvo. Kadangi skaičiau žurnalus vieną po kito, vienu metu apėmė monotonijos jausmas — nesibaigiantys atlaidai, dvasingų išraiškų monsinjorai ir šiaip kunigai, senkapiai, pilkapiai, kuriuos vargu ar žino netgi vietiniai gyventojai ir prisiminimai, prisiminimai, prisiminimai... Apie P.Širvį, V.Krėvę-Mickevičių, Vaižgantą ir kitus, nemažiau nusipelniusius žmones. Savaime aišku, leidėjas renkasi pats, kokią medžiagą spausdinti, bet kartais susidaro įspūdis, kad visa, kas geriausia, jau buvo ir regiono kultūra teapima, bent jau skaitant šiuos žurnalus, kraštotyrą. Kad ir kaip vertinčiau minėtus literatūros klasikus, nepasakyčiau, kad keli padriki prisiminimų lapeliai turėtų išskirtinę vertę: specialistas ir taip rastų šiuos fragmentus kurioje nors bibliotekoje ar muziejuje, o kas mažai domėjosi šiais žmonėmis, neatras tuose trumpuose tekstuose nieko tokio, kas paskatintų domėtis daugiau. Kaip teigė išmanantis reikalą žmogus, žurnaluose tiesiog spausdinama tai, kas netilpo į prisiminimų knygas, savotiškos „atraižos“.

Vis dėlto kultūra yra gyvas procesas, o būtent šio proceso refleksijų ir pasigedau. Man įdomu žinoti, kas šiandien formuoja regiono kultūrą, ką kuria mano amžininkai, ar vyksta kokie nors reikšmingi įvykiai, galintys turėti įtakos regiono kultūriniam gyvenimui. „Kultūros leidiniai yra instrumentai, kuriuos pasitelkus kuriamos būsimų visuomenės kultūros, meno, intelektinio gyvenimo formų vizijos,“- teigia kultūrologas A.Samalavičius. Suprantama, regioniniam žurnalui gal ir nebūtinos tokios ambicijos kaip nacionaliniam leidiniui, bet vis dėlto tų vizijų, kad ir nedideliam arealui, labai trūksta.

Tai, kad kai kuriuose leidiniuose chronologiškai išvardijami renginiai, nėra kultūros atspindžiai, o tik parodo, kad regionuose apskritai kažkas vyksta — galima daryti išvadą, kad neblogai dirba savivaldybių kultūros skyriai. Nes sunku pavadinti kultūros renginiu, o tuo labiau — įvykiu, A.Lemano koncertą, įvykusį po Seimo nario ataskaitos rinkėjams. Savo ruožtu kai kurie straipsniai greičiau primena reportažus apie renginius — panašu, kad redakcija tiesiog atrinko labiausiai pavykusius rašinius kultūros tema iš rajoninio laikraščio ir tiek.

Beveik visi regioniniai žurnalai dalį leidinio skiria kūrybai — ganėtinai nelygiavertei, nes šalia spausdinami ir garsių poetų, kilusių iš atitinkamo regiono, ir vietinių kūrėjų eilės. Nustembi pamatęs nei iš šio, nei iš to įdėtą rašomo romano fragmentą, be jokio komentaro, kodėl jis čia atsidūrė: tad nevietiniam skaitytojui belieka tik pečiais gūžčioti — gal tiesiog tuščią vietą reikėjo užpildyti?..

Neišvengta ir tam tikrų literatūrinių štampų. Tarkime, kai kurie pavadinimai skirtinguose leidiniuose yra tiesiog identiški, pavyzdžiui, „Iš praeities į dabartį“. Galbūt bėda buvo tai, kad, kaip jau minėjau, skaičiau tuos leidinius vieną po kito, tad tokie dalykai labiau krito į akis, bet, kita vertus, kultūriniam žurnalui tikrai reikėtų vengti tokių nuvalkiotų klišių: jeigu tarmė, tai būtinai šaltinis arba versmė, o poezija — dar ir gaivinanti arba amžinoji versmė. Pakyri įvairiom progom ir kontekstais kartojamas šviesos simbolis — ir asmenybės švyti, ir gimtinės šviesa šviečia; nepagerina stiliaus ir tokie pleonazmai kaip šviesi saulė, ypač kai pasakojama apie švietimo draugijos jubiliejų.

Įdomiausia ir labiausiai nusisekusi žurnalų dalis

Tai regiono istorijos puslapiai. Kadangi visi paminėtieji leidiniai glaudžiai bendradarbiauja su vietos bibliotekomis ir muziejais, žurnaluose galima rasti be galo įdomių skaitinių, gausiai iliustruotų archyvinėmis nuotraukomis. S.Sadaunikienės „Neskelbti Eugenijos Šimkūnaitės laiškai“ ir A.Gasperaičio „Elvyras, pamilęs Vaclovynę“ („Sietuvos“), J.Kuckailio „Dzūkiškos pabiros“(„Dainava“), O.Lukoševičiaus „Pirmieji Kaišiadorių automobiliai“ bei R.Gustaičio „Neregėtoji Žiežmarių aikštė“ („Kultūros priemenė“) — straipsniai, kurie papuoštų bet kokį leidinį.

Vertinga, mano manymu, yra naujų knygų rubrika, esanti ne viename žurnale. Joje pristatomi leidiniai, vienaip ar kitaip susiję su gimtuoju kraštu.

Norėčiau tikėti, kad tos kelios geranoriškos pastabos neįžeis leidėjų, nes jų užmojai — skirti atskirą leidinį krašto kultūrai ir istorijai — yra visokeriopai remtini ir skatintini. O apie kritines pastabas galima pasakyti, kaip pageidaujama viename iš 1940 m. perspausdintame recepte: „Pipirai čia turėtų būti kvepiantieji.“

Iš patirties galiu patarti būsimiems (nevietiniams) skaitytojams: tokius leidinius reikia skaityti po vieną, o dar geriau — su nedidele pertrauka. Tik tada galima įvertinti tai, ko ir siekia leidėjai — atpažinti krašto išskirtinumą. Ir, anot Mažvydo, imti ir skaityti, nes mes dar patys nesuvokiam, kaip visiškai nežinom Lietuvos.

Žurnalai:

„Eskizai“ 2007, almanachas. Ukmergės kultūros draugija
„Šiaurietiški atsivėrimai“, 2007, (leidžiamas 2 kartus per metus). „Šiaurės atsivėrimų“ visuomeninė redakcija, Pasvalys.
„Dainava“, 2007, (leidžiamas 2 kartus per metus). Dzūkų kultūros draugė ir Alytaus apskrities literatų klubas „Tėkmė“.
„Nemunėlis“2007, (leidžiamas 2 kartus per metus). Rokiškio J.Keliuočio viešoji biblioteka ir J.ir A. Keliuočių paplikimo studijų centras.
„Sietuvos“, 2007, almanachas. UAB „Utenos Indra“.
„Kultūros priemenė“, 2007, almanachas.UAB „Emduva“. Kaišiadorys.