Tapytoja Kunigunda Dineikaitė: „Man kiekviena spalva turi emociją, garsą ir kvapą“

2015-09-15

Kai tapytoja Kunigunda Dineikaitė sutinka žmogų, ji gali pasakyti, kokios jis yra spalvos. Jausmuose ir garsuose, kvapuose ir net oro gūsiuose – spalvas ji pastebi visur. Atradusi naują spalvą, K. Dineikaitė ją perkelia ant baltos drobės ir užrašo pavadinimą. Ten, kur kiti mato šviesiai mėlynus potėpius, menininkė regi „Prašau, ateik“ spalvą. Rožinė jai primena skausmą, o violetinė – pasislėpimą svajonėse.

Pokalbis su K. Dineikaite – apie gyvenimo spalvas.

Minėjote, kad niekada neinate tapyti supykusi, blogos nuotaikos? Kodėl?

Žinau, kad taip negalima, nes viską žiūrovui pasąmoningai perduodi. Jei nori, kad meno kūrinys kažką atvertų žiūrinčiajam, kai kuri, turi suvokti, kokia tavo sąmonė. Juk nuo tavo būsenos priklauso, ką matai, ką jauti. Tada natūraliai aiškėja, ką nori išreikšti kūrinyje. Kaip sujungti dažą ir spalvą su tuo, ką jauti.

Tapyboje ir apskritai mene viskas yra kodai, ženklai, simboliai - paviršius, potėpis, spalva, dydis, eksponavimas. Turi mokėti tai perteikti per kodus ir ženklus.

Studijuodama Sussexo universitete Didžiojoje Britanijoje rašiau magistro darbą apie tai, kaip integruojame realybę kūrybos procese. Tapydama juk galvoju ne tik apie tai, kaip komponuoti ar dėlioti spalvinius kodus drobėje. Ateina visokiausių prisiminimų, būna visokiausių nuojautų, svajonių. Viską įkrauni į drobės paviršių, ne tik spalvas sudėlioji, bet ir kai ką gali paveiksle įteigti.

Bet iš kur jūs žinote, kad tuos prisiminimus gali nuskaityti ir paveikslų žiūrovai?

Vienas mano dėstytojas labai tiksliai nuspėdavo, ką galvojau tapydama. Su juo net žaisdavau žaidimus: aš tapau, o jis spėja, ką įtapiau. Kartą tapiau dušo kabiną – ant drobės, be porėmio, žmogaus ūgio. Jis žvilgtelėjo ir pasakė: „Čia tuščias kūnas“. Sakiau: „Ne, Maksai, čia dušas“. Jis ėmė kalbėti, kad tai yra tuščias kūnas, o srovė per centrą – kaip stuburas.

Ir tikrai - tapydama tą dušą, mąsčiau apie žmogų. Kai mirė mano dėdė architektas Arnas Dineika, stovėjau prie jo karsto ir ilgai žiūrėjau. Mąsčiau: „Kur tu? Juk šitas kūnas – tai ne tu“. Buvo įdomu, kas yra žmogus ir kas jį padaro žmogumi. Juk tai – ne akys, ne nosis, o siela, esybė. Sakiau mamai, kad norėčiau į tai gilintis, ir galvojau tokią juokingai klaikią mintį,- gal nuvažiuot į morgą.

Ir mintis tapo kūnu. Po kelių dienų mano noras išsipildė. Sėdėjom rašytnamy, gėrėme kavą, prie mūsų prisėdo išgėrę vyrai. Pradėjome kalbėtis. Kažkaip prasitariau, kad norėčiau į morgą nuvažiuoti, suvokti, tai ką norėjau suvokti, o gal net ir projektą padaryti. Vienas iš jų davė vizitinę kortelę ir paaiškėjo, kad bendraujame su morgo direktoriumi.

Buvote tokia drąsi, kad nuvažiavote į laidojimo namus?

Taip, nuvažiavau į morgą. Tie išskrosti, tušti kūnai padarė didžiulį įspūdį. Jie buvo atidaryti kaip indas, kuriame nieko nėra. Man nebuvo baisu, nes nejaučiau ten Žmogaus. Siūlė išgert degtinės, bet atsisakiau – norėjau viską matyti blaiviai. Kaulai, oda, o esybės nėra. Apie tai mąstydama ir tapiau tuščią dušą. Ir dar keletą baltų paveikslų nutapiau, vėliau tą temą pamiršau.

O kai mano tėtis mirė nuo vėžio, tapiau beprotiškai ryškius paveikslus. Degančius, stichiškus. Labai gražius. Su stiklo dažais, blizgiu paviršiumi. Toks susiliejusių dažų mikrokosmosas. Tiek pas mane buvo susikaupę pojūčių. Ir jie visi buvo nauji.

Tėčio mirtis daug ką atvėrė?

Viską atvėrė. Viską atvėrė. Pamačiau aiškiai, kas mano gyvenime prasminga, o kur tuščiai leidžiu laiką.

Ta mirtis buvo penkerių metų kova. Labai sunki kova. Išgyvenau labai jautriai, mūsų ryšys buvo labai stiprus. Kiekvieną metastazę susapnuodavau. Pavyzdžiui, važiuoja autobusas į kalniuką, o aš mintimis stumiu tą autobusą, kad jis ant kalniuko sustotų, o ne pakalnėj. Ir kiekviename sapne mačiau viską, kaip bus, viską. Net palatą, kurioje viskas ir baigėsi.

Paskutinis sapnas prieš mirtį buvo, kad einu per daug daug daug kambarių. Matau greitąją, policininkus. Paskutinis etapas – dantisto kabinetas. Man krenta iltinis dantis, o aš jį kišu atgal, desperatiškai kišu atgal, laikau, kad neiškristų. Buvusi brolio žmona sako: „Nieko tokio, ataugs naujas ir man taip buvo“. Ir tada aš jį paleidau, baltas baltas mažas dantukas iškrito – taip švariai, be jokio kraujo.

Tėčio mirtis buvo labai švari. Ta paskutinė sekundė, tik vienas iškvėpimas. Šnekėti apie tai, kad mirtis yra labai graži, gal ir keista, tačiau kitaip nemoku apsakyti tos akimirkos didybės. Manau, kad kūdikio gimimas ir mirtis – tai du tokie dalykai, kurie prilygsta vienas kitam. Egzistenciniai, nepaaiškinami momentai. Labai gražūs, labai didingi.

Minėjote, kad po tėčio mirties paveiksluose atsirado daugiau šviesesnių spalvų? Todėl, kad mirtis jums nustojo kelti baimę?

Mirtis man niekados nekėlė baimės. Visada ją suvokiau labai natūraliai. O po tėčio išėjimo supratau, kad po mirties ryšiai nenutrūksta. Ir jau po dviejų mėnesių sapnavau nuostabų sapną. Eina tėtis pajūriu, o aš stebiu jį iš viršaus, kaip paukštis. Labai didelis vėjas ir didelės bangos, daug erdvės. Ir tas erdvės pojūtis tame vėjyje neapsakomas! Mačiau, kaip prieš jį ateina du žmonės ir kai jie susitiko, laikas sustojo. Sustojo laikas! Ir prabudau.

Kitą dieną pas mus į svečius atėjo šeimos draugas su žmona. Buvo ruduo, mama iškepė obuolių pyragą. Jie atsinešė vyno. Sėdėjom, kalbėjomės, pyragą valgėm. Ir jis sako: „Sapnavau Vincą praėjusią naktį“.

Aš nustėrau: „Geras, aš irgi sapnavau, o kaip jūs sapnavote?“. Ir jis pradėjo pasakoti sapnavęs, kad eina su žmona pajūriu. Didelės bangos, stichija siaučia. Priešais eina Vincas – mano tėtis.

„Aš jam užduodu egzistencinius klausimus ir jis viską man atsako. Bet man su vėju viskas įeina ir išeina”, – pasakojo tėčio draugas. Ir kai jie priartėjo prie vienas kito, jis nubudo.

Atsimenu, kad mama man pylė vyną ir pylė. O aš taip išsiverkiau, pirmą kartą per penkerius metus. Suvokiau, po šio sapno, ryšiai nenutrūksta. Juk dieną prieš sapną klausiau tiesiog žiūrėdama į orą autobuso stotelėje: „Kur tu esi, tėti? Ką darai, ar mane matai, ką veiki?“ Ir gavau atsakymą, kad jis yra visur, didžiulėje sąmonėje. Tik kūno nebėra, bet su juo vis dar galima kalbėtis, jis gyvas. Tai man buvo atsakymas į esminį gyvenimo klausimą.

Kaip tie egzistenciniai klausimai persikėlė į jūsų kūrybą?

Kažkuriuo metu tapiau vien tai, kas man buvo emociškai svarbu. Tie paveikslai gražūs, geri, didelių formatų. Tačiau žinojau, kad jie ne visiškai atitinka mano mąstymą. Tada nustojau tapyti, daug mąsčiau, skaičiau. Taip pradėjau vėl tapyti spalvas.

Spalvų kvadratėliai baltoje drobėje su skirtingais užrašais. Gal įkvėpimo tokiam minimalizmui sėmėtės iš Rytų šalių, ypač Japonijos meno?

Tikrai įkvėpimo nesisėmiau iš Rytų kultūrų. Šį projektą pradėjau jau senai, kai studijavau Anglijoje, 2006 metais – dėl to ir tekstas anglų kalba. Tačiau tuomet man tai atrodė kaip žaidimas, tiesiog nieko rimto. Truputį pažaidžiau ir pamiršau, nes norėjau tapyti didelius, labai didelius paveikslus. O prieš porą metų, ši idėja, rinkti spalvas, vėl grįžo.

Save vadinate spalvų kolekcininke. Kaip spalva jums tapo tokia svarbi?

Taip, aš kolekcionuoju spalvas. Man kiekviena spalva turi emociją, turi garsą, turi kvapą, net savitą oro gūsį. Man žmonės yra su spalvomis, visur aš jas matau ir girdžiu. Spalvoms suteikiu naują prasmę, kiekvienai mano spalvai duodu naujus pavadinimus. Vadinu tai viso gyvenimo projektu, nes čia sukoncentruota visa, ką tapydavau anksčiau.

Kai pradėjau dėstyti studentams vizualiąją raišką, taip pat pradėjau nuo spalvos. Iš pradžių teoriškai paaiškindavau, kad spalva talpina be proto daug informacijos. Tada liepdavau mieste patiems ieškoti spalvų. Jie fotografavo melancholijos, džiaugsmo, vaikystės, tėvo spalvas. Kai aptardavome, paaiškėdavo, kad visi jaučia skirtingai.

Kai kurie idėją pagaudavo labai greitai – ypač tie, kurie LEU dailės katedrą atėjo ne iškart po mokyklos – jie turi gyvenimiškos patirties, tad jų jutiminis pasaulis kiek platesnis. Pamenu, labai gerai sekėsi vyresnei, filosofiją studijavusiai moteriai. Su jaunesniais studentais pirmuosius du mėnesius dirbti sunku, bet paskui ir jie persilaužia. Pradeda matyti spalvą kitaip. Pradeda skirti, kokia yra liūdesio balta, džiaugsmo balta. Nakties balta ar ryto balta. Pavasario ar žiemos balta.

Ir tada visi pradeda matyti panašiai?

Visai ne. Juk aš jiems nesakau, kad štai ši spalva yra džiaugsmo spalva. Ne, gal jam tai primins senatvę ir liūdesį. Negalima labai kištis į suvokimo procesą. Labai įdomu, ką kiekvienas žmogus mato ir unikaliai jaučia.

Panašius žaidimus žaisdavome ir su linija, su tašku, formomis. Į pirmąjį kursą įstoję studentai labai nori piešti realistiškai. O tada kaip tik išeina naivus piešinys.

Statydavau jiems tokius natiurmortus, kurie būdavo ne natiurmortai. Ne gėlė, vazonas, obuolys, o spalvų, erdvės, linijų, šešėlių kompozicijos. Sakydavau jiems: „Nekreipkit dėmesio į materiją. Matykite ne gėlę, o spalvą, formą, šviesą su šešėliu. Ir natūraliai gausis organiška graži gėlė“.

Man patinka studentus skatinti savitai matyti.

Kaip supratau, studijuodama Anglijoje jūs taip pat labai artimai bendravote su savo dėstytojais.

Mano dėstytojams buvo labai įdomu, kaip aš mąstau. Aš jiems A. Tarkovskio filmus aiškindavau. Prašydavo manęs: „Padaryk savo vertimą, taip įdomu“. Labai mėgdavo su manimi šnekėtis, aš jiems buvau tiesiog kitokia. Jie yra giliai mąstantys žmonės, bet jie iš kitos kultūros – mes, taip vadinami Rytų europiečiai, pasaulį suvokiame kitaip.

Suvokiau, kad yra įvairiausių mąstymo kampų ir visi jie yra geri. Kaip religijos – visose į pasaulį žvelgiama skirtingai, bet kartu jos ir apie tą patį.

Nuo pat vaikystės dalyvaudavau panašiose diskusijose. Jei pas mano tėvus ateidavo svečių, jie vaikų neišvarydavo iš kambario, o jie diskutuodavo labai sudėtingas temas. Taip tėvai mus auklėjo neauklėdami.

Pavyzdžiu, ateidavo į svečius režisierius Eimuntas Nekrošius. Jie šnekėdavo apie ženklus ir jų reikšmę spektaklyje, o mes, vaikai, gerdavome arbatą ir klausydavomės. Tada klausdavau savęs: „Ar aš irgi galvoju kaip Nekrošius? Ne, dar ne“.

Kokios svarbiausios tėvų pamokos?

Labai sunkus klausimas, nes jie tiek daug išmokė. Po tėčio mirties atrodė, kad jis davė viską, ką gali duoti tėvas. Tėvai išugdė mano buvimą pačia savimi, niekados nesu kitas, o tik tas kas esu.

Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, buvo krachas su matematika. Tragedija. Pareidavau su dvejetu išsigandusi. Mano klasiokės bijodavo, kad tėvai pyks, ir aš bijodavau. O mama (rašytoja Vidmantė Jasukaitytė) ir tėtis (darnos filosofas ir sveikatingumo tradicijų puoselėtojas Vincas Dineika) juokdavosi: „Baik tu, negi tau kada nors lygtis reikės spręsti?“ Jie džiaugdavosi, kad puikiai rašau literatūros analizes ir jas skaito prieš visą klasę, kad puikiai piešiu.

Taip atsirado suvokimas, kad mes visi esame saviti, ne tokie, kaip visi. Taip pat supratau, kad viskas praeina, nieko nėra amžino. Jei labai liūdna, liūdesys begalinis, jis praeis. Nėra gyvenime situacijų, iš kurių negali išlipti.

Dabar ramiai einu per gyvenimą, nes žinau – kaip bus, taip gerai. Mėgaujuosi tuo, kas yra dabar. Šia akimirka.

Tavo parodos pristatyme buvo parašyta, kad tapai apie tai, kas yra čia ir dabar. Kodėl dabarties akimirka yra tokia svarbi?

Ką reiškia „čia ir dabar“? Visas gyvenimas telpa į tą sąvoką. Juk mes nieko daugiau neturime, tik šią akimirką. Galima sakyti, kad ši akimirka per visą gyvenimą ir tęsiasi. „Čia ir dabar“ eina kartu su laiku. Tas patyrimas kartais nušvinta.

Studijų laikais, kaip ir visi žmonės, ieškojau savęs. Dabar irgi ieškau, bet jau lygmuo kitas. Kaip kokiame kompiuteriniame žaidime: pereini vieną lygmenį, tuomet kitą turi pereiti – ten viskas tas pats, tik sudėtingiau. Dabar labai įdomu būti nematomai, pačiai stebėti aplinką, įsilieti į ją.

Ypač būnant prie jūros ir keliaujant man atsiveria nauji matymo kanalai. Tada aiškiai pamatau organizmą, kuriame gyvenu. Suprantu, kaip vieni veiksmai daro įtaką kitiems. Pajuntu, kaip reikia elgtis, kaip dabartyje būti.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ