„Čia išdarkytas Čiurlionis“ – tokia Punske gyvenančios lietuvės replika Liną Bankauską ne juokais išmušė iš vėžių.  Jis tikėjosi, kad, dovanodamas kompaktinį diską „Čiurlionis KITAIP“ Lenkijos lietuviams, sulauks pagyrų. Akimirką suabejojo – gal moteris  tikrai mano, kad džiazuoti Čiurlionį yra šventvagystė? O gal ji tiesiog pamiršo lietuvių kalbą? Tada suprato – kad ir kaip būtų, tai nėra taip svarbu. Daug svarbiau buvo išgirsti po koncerto komplimentą iš darbininko: „Dabar jau ir aš Čiurlionį klausysiu“.

Interviu su Druskininkuose ir Lazdijuose dirbančiu mokytoju ir Druskininkų Džiazo Ansamblio nariu – apie pačiam netikėtai atsiradusį ryšį su M. K. Čiurlioniu.

Gal jau ryšį su garsiuoju Lietuvos kompozitoriumi pajutote jau vaikystėje – juk tikrai ne kartą teko lankytis Druskininkų M. K. Čiurlionio meno muziejuje?

Nors Druskininkuose išties visi nuo vaikystės žino M.K. Čiurlionio pavardę, artimiau su šiuo kūrėju susipažinau daug vėliau. Juk kiek mokiniams aiškinama apie šį kūrėją? Žinojau, kaip atrodo keletas jo paveikslų, išklausiau per muzikos pamokas simfoninių poemų „Miške“ ir „Jūra“ fragmentus. Net  konservatorijoje, kai teko rimtai mokintis apie lietuvių kompozitorius, išmokau šį tą apie M. K. Čiurlionį, atsiskaičiau ir viskas tuo užsibaigė. Žinojau, kad yra toks Čiurlionis – ne daugiau.

Galima tai vadinti tradiciniu lietuvišku žinojimu. Nors mes, lietuviai, kalbam, kad M. K. Čiurlionis yra tautos pasididžiavimas, ne tiek jau daug žmonių namuose klausosi jo kūrybos. Kada jūs pats pradėjote įsileisti šią muziką į širdį?

Galiu būti tik dėkingas likimui, kad tai apskritai nutiko – geriau vėliau negu niekad. Beje, susidomėjimo pradžia ir buvo konservatorijoje – tik ne per paskaitas, o bendrabutyje. Mano kolegos pradėjo groti gitara garsiuosius preliudus F/a-moll ir h –moll. Tai labai ryškios temos, populiariausios šio kompozitoriaus miniatiūros.

Tada susidomėjau tuo, kad Čiurlionį galima groti gitara. Daug vėliau, grįžęs į Druskininkus, prisiminiau tas bendrabučio draugų grotas temas. Kaip tik rengiau autorinį koncertą ir trūko kūrinių programoje. Mus po savo stogu repetuoti ir koncertuoti priėmė Druskininkų memorialinis M. K. Čiurlionio muziejus. Pagalvojau, kad reikia tas temas sugroti kaip duoklę.

Grojote kaip duoklę ir staiga pradėjo patikti?

Po pasirodymo tuometinis muziejaus direktorius pasiūlė surengti koncertą Čiurlionio 100-ųjų mirties metinių proga. Taigi, buvo  visiškai pragmatinis interesas paklausyti daugiau jo kūrinių. O štai tada tai nustojo būti kaip duoklė. Pajutau, kokios gražios temos ir man artimos.

Gal tas artumo jausmas todėl, kad esu dzūkas. Pats M.K. Čiurlionis yra sakęs, kad nuo regiono priklauso muzika – kalniečiai dainuoja kitaip negu lygumų žmonės. Gal tie miškai aplink Druskininkus tokio uždarumo, paslaptingumo prideda.

Mano vienas pažįstamas iš Suvalkijos į svečius atvažiavo ir sakė, kad miškas pas mus kaip siena. Jei teko kada automobiliu vykti į Druskininkus, tai tą jausmą galima pagauti juo nuo Merkinės. Tai formuoja ir šio regiono nuotaiką.

Mano siekis ir buvo perteikti tą nuotaiką. Nuolat primindavau ansamblio nariams per repeticijas, kad spalvos turi būti pastelinės – kaip Čiurlionio pastele pieštuose darbuose.

Projektą „Čiurlionis KITAIP“ juokais vadinote šventvagyste. Sulaukėte replikų, kad toks džiazas atrodys kompozitoriaus kūrybos išniekinimas?

Gal čia daugiau mano paties baimė. Gal baisiau buvo ne improvizuoti pagal M. K. Čiurlionio temas, bet tai, kad į kompaktą „Čiurlionis KITAIP“ įtraukėme ir savo kūrinių. Kai kurių M.K. Čiurlionio temų fragmentai virto mūsų Druskininkų Džiazo Ansamblio kurtų kūrinių koliažu arba tik išeities  tašku mūsų  spontaniškai kuriamam kūriniui. Atrodė,  lyg jau nueita per toli. Kas juose bendro su M. K.Čiurlioniu? Nuotaika. Pasitikėjau intuicija, kad būdamas dzūkas juk negrosiu kaip nors nelyriškai – svetimai dzūkiškam charakteriui.

Sakoma juk – jeigu liūdnas, tai dzūkas. Kažkada net konservatorijos dėstytojas juokaudamas sakė: „Linai, kodėl esi toks liūdnas, turbūt esi dzūkas“. Man M. K. Čiurlionis labai su dzūkiškomis liaudies dainomis siejasi. Gal šis projektas taps tiltu į kitą – lietuviško folkloro ir džiazo projektą.

Po koncerto mus visi labai gyrė, tačiau sulaukiau ir vieno suerzinusio atsiliepimo. Nuvežiau į Lenkiją dovanų mūsų kompaktą ir įsivaizdavau, dzūkiškai sakant, kad taip darau „dzidelį loskų“. O man pasakė: „Čia išdarkytas Čiurlionis“. Taip pasakė Punsko lietuvė, gal ji žodžius ne taip parinko.

O pats manote, kad tai šventvagystė?

Žinoma, ne. Tema džiazo improvizacijai –  tas pats, kas citata. Argi nuodėmė yra ką nors pacituoti, o po to interpretuoti?

Į kokius klausytojus orientavotės? Ar į M. K. Čiurlionio gerbėjus ar kaip tik į tuos, kurie šio kūrėjo muzikos nėra girdėję?

Tikėjau, kad tai bus nuoroda pasiklausyti M. K. Čiurlionio originalių kūrinių. Džiugu, kad po vieno koncerto priėjo toks paprastas žmogus, darbininkas ir pasakė: „Dabar jau ir aš Čiurlionį klausysiu“. Jam tokia interpretacija tiko. Gal jis niekada neklausys, bet bent jau idėja atsirado, kad galima klausytis Čiurlionio.

O gal kokiam M. K. Čiurlionio gerbėjui mūsų kūryba gali tapti paskatinimu klausytis džiazo? Visko gali nutikti.

Kaip pavyko surinkti kartu džiazuojančius muzikantus? Stengėtės rasti tuos, kuriuos jau domino M.K. Čiurlionis? Ar tai tiesiog buvo jūsų draugai?

Galima taip sakyti, kad jie visi buvo mano draugai. Be to, Druskininkuose aktyvius  džiazuojančius muzikantus apskritai ant pirštų galima suskaičiuoti. Susibūrėme tada, kai visų gyvenimuose buvo kūrybinis štilis, nebuvo daugiau ypatingų darbų.

Nesu pats labai stiprus improvizacijoje, dar reikėjo žmogaus, kuris galėtų su mumis plėtoti temas. Taip pasikviečiau vieną legionierių  iš Vilniaus – gitaristą Luką Zinkevičių, su kuriuo jau buvo tekę groti ir juo pasitikėjau, taip pat prikalbinti Druskininkietį saksofonininką Tomą Čiukauską.  Ritminį-harmoninį pamatą kiek anksčiau buvom pakloję su bosistu ir būgnininku broliais Ričardu ir Valdu Meškeriais.

Aišku, visi grojo iš idėjos –  pinigų aš negalėjau garantuot. Rėmėjų susiradom tiek, kad galėjom padaryti vieną premjerinį koncertą. Paskui atsirado daugiau rėmėjų. Taip pavyko surengti apie penkiolika koncertų Lietuvoje, kompaktinio disko „Čiurlionis KITAIP“ pristatymą Druskininkuose, Kaune, Vilniuje, taip pat pasirodymą Briuselyje Lietuvos pirmininkavimo ES tarybai proga.

Jei jau koncertuoti kvietė į Briuselį, tai tikrai jus galima laikyti rimtais muzikantais. Juokauju, bet daugelis žmonių juk taip mano.

O aš dar pasigirsiu. Mūsų prodiuseris nežinojo, ar mumis galima pasitikėti, tai nusiuntė koncerto premjeros įrašą profesoriui Giedriui Kuprevičiui. Tą, kur drebančiom rankom grojom, klaidų privėlėm. Nesinori spekuliuot tais žodžiais, bet G. Kuprevičius pasakė: „Šiandien sakau „gerai“ ir tikiuosi, kad rytoj bus „puiku“. Apie meistriškumą dar nekliudys pagalvot“.

Teko spaudoje skaityti, kad G. Kuprevičius jums patarė „netapti svarbesniais už Čiurlionį“?

Mes buvome pakviesti į radijo laidą ir laidos rengėjai telefonu kalbino G. Kuprevičių. Jis kalbėjo apie bendras tendencijas, sakė, kad turbūt kūrėjus kamuoja idėjų badas, kad jie naudoja Čiurlionio temas.

Tada pradėjau galvot, kad esu ir savo temų parašęs, kad reikėtų jas įrašyti.

O kaip netapti svarbesniais už Čiurlionį? Manau, kad džiazas ir yra tas dalykas, kuris temą leidžia perleist per save. Bet čia jau reikėtų klausti gitaristo Luko Zinkevičiaus ir Tomo Čiukausko, kurie improvizavo tomis temomis. Aš nebuvau tiek drąsus, kad pats improvizuočiau. Nuopelnus veikiau prisiimčiau už organizavimą ir kūrinių sudėjimo į formą.

Gal  šis projektas bus tiltas į autorines pjeses?

Manau, kad nuoširdžią ir konceptualią temą esu tik vieną parašęs – savo mylimai sužadėtinei. Tad kol kas tik vieną teturiu tokią, kur tikiu, kad ji tikrai turi teisę egzistuot.

Aš nesu iš tų, kurie yra vien tik jaučiantys. Nesuprantu, kai pradedama kalbėt, kad reikia groti „iš dūšios“ ir viskas bus gerai. Toks požiūris gali vesti į sentimentalumą. Bet ta mano parašyta tema man miela, kad ji parašyta ir iš meilės, bet kartu yra ir konceptuali.

Kartu čia išsakysiu nuomonę, kad žmonės klaidingai įsivaizduoja improvizaciją – neva, improvizuoti galima kaip tik nori.  Improvizacija turi vykti tam tikruose rėmuose. Tą kartoju ir savo mokiniams, kad, futbolo terminais šnekant, „neišspirtų kamuolio  į užribį“.

Kada pats pradėjote mokytis groti?

Čia įdomi istorija. Mano mama, kaip ne viena dešimtis lietuvaičių, prieš du dešimtmečius griebėsi verslo - veždavo iš Lietuvos į Lenkiją įvairias prekes – daugiau visokius grėblius, buitinę techniką. Kadangi mama į savo verslą žvelgė kūrybiškai, tad kartą tarp tų grėblių ir gitara pasitaikė. Paprašiau, kad paliktų, ir ji sutiko. Netikėjo, kad grosiu, manė, bus dar vienas namų baldas, bet gal atvažiuos mokantys mėgėjiškai paskambint giminės.

O aš po truputį knibinėjau knibinėjau. Pats netikėtai atradau kvartos intervalą – žinoma, nežinojau, kad tai kvarta, bet darniai skambėjo. Tai susiderinau gitarą kvartomis, nors antrą ir trečią stygą reikia didele tercija derinti. Taip atradau savo akordus, tokias formas nestandartines. Čia turim prisiminti, kad prieš dvidešimt penkerius metus dar nebuvo interneto...

Kaip tada pavyko persimokyti groti teisingai?  

Druskininkuose buvo keli savamoksliai gitaristai, kurie žinojo net akordų pavadinimus. Taip sulaukiau pirmosios pamokos – tie labiau pažengę kolegos suderino gitarą taip, kaip priklauso. Taip prasidėjo pirmieji mėgėjiški pagrojimai, pažintys su kitais muzikantais pasiūliūsiais mokytis. Taip pakliuvau pas Druskininkų M.K. Čiurlionio meno mokyklos mokytoją (amžiną atilsį) Olegą Bogdanovą, toliau kelias vedė pas Vilniaus konservatorijos dėstytoją Stasį Daugirdą, kuriam ypač dėkingas esu už džiazinės harmonijos pamokas.

Kaip ir visi paaugliai truputį pramokęs groti (tame ankstyvajame savamokslių studijų periode), ėmiau įsivaizduoti, kad esu didis gitaristas. Su keliais mėgėjais sukūrėme grupę, išleidome kasetę „Prieš srovę“, kurią iki šiol galima rasti Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Man dėl jos labai gėda, raudonuoju, kai kas nors randa tuos mano pirmuosius kūrinius. Kaip paaiškint, kad tada jaunas ir naivus buvau?

Dabar savo mokinius įspėjate pernelyg anksti nelipti ant scenos?

Moralizuoti nemėgstu. Tik papasakoju savo istoriją, koks man buvo šokas, kai aš, didis provincijos muzikantas, nuvažiavau į Vilnių. Tada supratau, kad ten tokių didžių muzikantų yra tiek daug ir geresnių. O Vilniumi pasaulis dar neužsibaigia...

Kita vertus stengiuosi neįvaryti mokiniams kompleksų. Reikia reguliariai, palaipsniui jaukint save prie scenos. Bendraujant su mokiniais labai svarbu turėti humoro jausmą. Gal todėl, po vienos atviros pamokos Lazdijų meno mokyklos direktorė maloniai nustebinta tarė: „Mokiniai jūsų nebijo!“

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ

Gitaristas Linas Bankauskas M.K.Čiurlionį atrado džiazuodamas (asmeninio albumo nuotr.)