Kiekvienas, kuris pradeda savo profesinį kelią, turi suvokti, kad esminis dalykas čia yra procesas. Ypač – mene. Poetas Donaldas Kajokas dabar su šypsena prisimena laikus, kai kasdien parašydavo po septynis eilėraščius ir visi atrodė šedevrai. Jei jis būtų taip ir toliau siekęs rezultato, gal paskui būtų pavargęs ir tapęs kūno kultūros mokytoju. Tačiau vėliau su nuostaba jis pastebėjo – gali rašyti ir ilsėtis tuo pačiu. Štai tada ir suprato pasirinkęs savo kelią.

Ką jaunas žmogus turėtų suvokt prieš pradėdamas rašyti eilėraščius? Ar čia galioja taisyklė – jei gali nerašyti, tai nerašyk?

Galioja, aišku, galioja. Išimtys yra tik tie žmonės, kurie jos nepaiso, gal net visą gyvenimą. Žalioj jaunystėj, pamenu, parašydavau po penkis, po septynis eilėraščius kasdien. Tada atrodė – šedevrai. Vėliau pamačiau, kad tokius tik išmest. Dabar galvoju – nors jie ir neturėjo vertės, vis dėlto tai buvo tikrasis amato mokymasis, eilėraščio jaukinimas. Turėjau pereit savo vidinius universitetus.

Kiekvienas, kuris pradeda savo profesinį kelią, o ypač menininko, turėtų suprasti, kad čia esminis dalykas yra procesas. Rezultatas neturėtų ypatingai dominti. Jei procesas tau mielas ir svarbus, vadinasi, dirbi visai savo esybei. Jei svarbus vien rezultatas – vargu ar tai tavo kelias. Gal užgaida, verslo užuomazga, trumpalaikis susižavėjimas, aplinkos įtaka, žodžiu, jaunatviškas pakvailiojimas.

Interviu bernardinai.lt esate pasakęs, kad jei eilėraštis pavyksta, tai po dešimties metų skaitai jį, turėdamas jau kitokią patirtį, bet jis, rupūžiokas, vis tiek už tave protingesnis. Ar tai nepaneigia minties, kad poezijai būtina subręsti?

Kodėl? Jaunas žmogus gali parašyti gerą eilėraštį. Net gerą rinkinį išleist. Nesvarbu, kokio žmogus yra amžiaus, jei jo visi gyvybiniai centrai susieina į vieną, jis gali stebuklus daryt. Ir ne tik poezijoje.

Tačiau taip nutinka retai. Paprastai tokią tyrą jėgą turi maži vaikai, paskui daug kas išsiklaipo, susidrumsčia.

Jūs čia kalbate apie dvasingumą. Bet ar gera poezija būtinai yra susijusi su  dvasiniais dalykais?

Šia tema galima kalbėti iš įvairių pozicijų. Tarkim, vakarietiškoj tradicijoj poezija yra gana jaunų žmonių menas. Kadaise esu paskleidęs eretišką mintį, kad poezija rašoma tik iki keturiasdešimties. Dabar jau kiek stumteliu tą ribą – iki keturiasdešimt penkerių.

Rytų poezijai šitas dėsnis netinka. Jos meistrai sugebėjo galingai rašyti kone iki paskutinio atodūsio. Mano galva, Rytų poetai turėjo patikimesnį pagrindą po kojomis. Ne intelektualinį, ne emocinį, o būtent dvasinį. Todėl jų kūryboje kur kas mažiau aistrų, jaunatviškų sukibirkščiavimų. Jie galėjo rašyti tiesiog apie kalno atspindį svirplio akyje ar pražydusio bijūno ramybę. Apie amžinas gamtos formas, tūkstantmečiais patikrintas proporcijas.

Turite galvoja, kad Vakaruose dėmesio centre yra emocijos?

Emocijos arba mąstymo abrakadabros. Jei neramu – tai atseit jau įdomu. Tačiau įžengus į antrą gyvenimo pusę aistros blunka, pasitraukia į tolesnį planą. Jei neturi tvirtesnio pagrindo po kojomis, dvasinio stuburo, ir toliau iš inercijos kapstysies sąvokų ir išsivėdėjusių jausmelių sąvartyne. Tik jau be jaunatviškos jėgos, be vaikiško naivumo.

Ne vienas ir Lietuvos aukšto lygio poetas į senatvę ėmė gaminti ne aukščiausios prabos tekstus. Iš tos pačios inercijos. Tai jau kūrėjo drama, kai autoriaus vardas tampa svarbesnis už tekstą.

Įdomus dalykas, kad kitoje profesijoje tu gali kaupti patirtį – tapti vis geresniu bankininku, vis geresniu teisininku. Sutiktumėte, kad mene nėra jokių garantijų?

Garantija vis dėlto gal yra. Kai esi procese, kai mažiausiai rūpiniesi rezultatu, atsiranda kažikoks sunkiai apčiuopiamas pagrindas, ant kurio gali tvirtai stovėti. Negali jo įvardinti, negali kitam persakyti, bet žinai, kad jis yra. Tuomet pastebi ir tam tikras racionalaus mąstymo ribas, už kurių ima šmėžuoti jau kažkas kita, kitoks pažinimo būdas. Gal artimesnis tam, kurį visų civilizacijų žmonės vadina tikėjimu, religija, kitaip sakant, ryšiu.

Ryšiu su kuo? Su Dievu?

Su itin mįslinga jėga X. Tuomet netgi sokratiškasis „Žinau, kad nieko nežinau“, tiesą sakant, tampa kalbos nonsensu. Ne filosofine išvada, o poetine metafora. Jeigu aš nieko nežinau, vadinasi, negaliu žinoti ir to, kad nieko nežinau.

Todėl Sokratą kiek modifikuočiau: „Žinau, kad nieko nežinau, todėl tikiu“. Tai ir yra mano garantija. Ir nebūtinai kaip poeto, veikiau kaip buvėjo.

Tai, kad jaunystėje pradėjote rašyti, irgi susiję su ieškojimu, kaip būti?

Taip, tada kilo tikėjimo, pasaulio sandaros, mąstymo patikimumo klausimų. Tai buvo sovietiniai laikai, jokia religija ar filosofija negalėjo pagelbėti. Tada atsiverčiau kai kuriuos poezijos rinkinėlius. Atradau, kad tie dalykai, kurie man skauda, paliesti būtent poezijos tekstuose.

Taip poezija mane pasigavo ir iki šiol veda. Nors dabar matau daug ir kitų nuostabių dalykų – ir įvairių tikėjimų šventraščius, ir gamtą, ir iškiliausius filosofus, ir „neprotingo tikėjimo“ mažutėlių pastangas. Bet kol visa tai buvo neprieinama, poezija buvo vienintelis keliukas.

Turėjo būti stipri trauka, juk jūs baigęs Kūno kultūros institutą. Kodėl netapote sportininku ar bent „fizruku“ vidurinėje mokykloje?

Aš galvojau apie rašymą jau mokykloje. Norėjau studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete. Tačiau buvau ne komjaunuolis. Kai į priėmimą nuvežiau dokumentus, man mandagiai buvo paaiškinta, kad į tokią ideologinę sritį tikrai ne man įstoti. Tada ir baigiau Kūno kultūros institutą, mat mama jau sunkiai sirgo, nenorėjau eiti į kariuomenę. Metus atidirbau treneriu, o paskui patraukiau į niekur.

Tais laikais patraukti į niekur turbūt buvo didesnis iššūkis negu dabar?

Ir iššūkis, ir ne. Išeiti į niekur reiškė, kad dirbsiu kokį nors paprastą darbą. Duonos kriaukšlė visada buvo užtikrinta. Dirbau sanitaru „greitojoje“, šiek tiek turistų klube, regis, instruktoriumi. Katilinėj dirbau kūriko parankiniu – kūrikas buvo mano viršininkas.

Išeiti į niekur sovietmečiu buvo sudėtinga todėl, kad tokiu būdu tarsi pasirašydavai nuosprendį – jokio kitoj srity nieko doro nepasieksi, taip ir dirbsi pagalbinius darbus visą gyvenimą. Tačiau tokį darbą visada galėjai rasti. Dabar tai nėra taip lengva, girdėjau, dėl valytojos vietos valstybinėje įstaigoje žmonės net pešasi.

Dėl to šių dienų jaunuoliams aš nepavydžiu. Anksčiau galėjai rinktis gyvenimo paraštę ir žinoti, kad valgyti turėsi. Dabar gali atsidurti tokioje situacijoje, kad teks gyventi pusbadžiu arba emigruoti.

Tačiau jauniems rašytojams turbūt dabar lengviau – išleidžiama daugybė knygų, kurios net nėra aukšto meninio lygio.

Lengviau todėl, kad anksčiau knygą įteikdavai leidyklai, o ji išeidavo po trejų ar net penkerių metų. Buvo neaišku, ar cenzūra praleis. Nebuvai garantuotas, kad išvis kada nors pamatysi savo knygą. Dabar blogiausiu atveju gali sukrapštyti kiek pinigėlių ir kone bet kurioje leidykloje išsileisti. Tarsi pranešti apie save: „Aš egzistuoju, vertinkit – prasti mano tekstai ar šio to verti“.

Tačiau čia vėl verta prisiminti, kad procesas svarbiau už rezultatą. Kai pradėjau rašinėti, pamenu, iškart svajojau apie knygą, taigi – apie rezultatą. Tada atrodė įdomu būti knygą jau turinčiu rašytoju, neva gali vaikščioti pakelta galva, tavo savivertė tarsi pakyla – sovietmečiu rašytojo statusas buvo gana aukštas.

O va neseniai ruošdamasis rašyti naują knygą pagalvojau: „O jeigu turėčiau burtų lazdelę, most – ir knyga jau parašyta. Ir net tik parašyta, bet, tarkim, tampa pasauliniu bestseleriu, atnešančiu didelį pinigą...“ Ir ką – kitą mirksnį supratau, kaip su ta burtų lazdele pasielgčiau – sudaužyčiau į smulkiausius druzgus ir išmesčiau. Juk ne dėl „bestseleriškumo“ rašau. Patirtis, kuri sukaupiama rašant, ir yra didžiausia vertybė.

Dabar buvimas rašytoju reiškia, kad gyvensi sunkiai. Gal tai daugelį apsaugo nuo tapimo grafomanais?
 
Matau, kad daugelis žmonių dabar energingai pradeda, o po kelių metų atšoka ir nueina kitais keliais. Jie suvokia, kad rašymas nėra plaučiai, kuriais jie alsuos visą gyvenimą. Čia, matyt, padeda ir suvokimas, kad rimto pinigo veikiausiai taip neuždirbsi. Viskas gerai, tegu pabando, tegu vėliau randa kitą veiklos sritį.

Tačiau yra ir tų, kurie pasmerkti – arba palaiminti, čia jau kaip pažiūrėsi – šitai veiklai. Jie tai darys net ir už menkus pinigus. Tokia jau jų skirtis. Beje, tik šitie kūrėjai dažniausiai šį bei tą ir parašo.

Yra manančių, kad būdamas menininku gali nešti pasauliui šviesą, o būdamas politiku privalai murdytis purve. Ar jūs manote, kad būti politiku yra taip pat vertinga kaip būti menininku?

Tai yra absoliučiai tas pats – būti žemdirbiu, poetu, gydytoju, politiku, verslininku. Jeigu tai yra tavo plaučiai, kuriais laisviausiai kvėpuoji – puiku, tai yra tavo. Niekada meno neiškeliu aukščiau už bet kokį kitą būties pavidalą ar aspektą.

Tik štai būti geru menininku gal net lengviau negu geru politiku. Sunku politikoje būti sąžiningu ir turėti jėgą, saugančią, kad tavęs „nesuvalgytų“, ir sykiu gebančią ką nors keisti, – juk ten labai greitai vieni kitus sužiaumoja. Arba įbaugina, nuperka. Bet jeigu išlikai, jeigu esi santarvėje su savo sąžine, politikoje gali padaryti nepaprastai daug gerų darbų, šalį gelbstinčių judesių. Yra poetų grafomanų, yra ir politikų grafomanų. Šių, nesutvarkiusių savo vidaus, bet jau pretenduojančių tvarkyti visą šalį, gal netgi daugiau.

O gal geriausia, jei žmogus iš pradžių tampa politiku? Tada, patyręs, kas yra purvas, jis gali pradėti rašyti eilėraščius?

Jaunystėje vienas žmogus man yra sakęs – jeigu nori rašyti, privalai patirti absoliučiai viską. Ir viršūnes, ir nuopuolius, ir visokias perversijas. Po keliasdešimt metų supratau, kad jis ne visai teisus. Su daugeliu patirčių reikia būti itin atsargiam, vertėtų nepamiršti auksinės taisyklės: bet kokia patirtis atima nepatyrimo galimybę. Atima nepatyrimo patirtį. O nepatyrimas kartais  daug vertingesnis už kai kuriuos „patyrimus“.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ