Nusprendus monotonišką kasdienybę paįvairinti kultūriniu intarpu, nebūtina iškart sukti link sostinės ar didesnio miesto. Suveskite koordinates 55° 45' 0.83", 25° 50' 36.62" ir gali būti, kad būsite šiek tiek nustebinti. Riedėsite žaviais Aukštaitijos keliukais, besigėrėdami meistriškai gamtos suvertais melsvų ežerų karoliais. Sakote, ne žirgų lenktynės, kad trauktumėte Sartų link? Leiskite sau atrasti meno galeriją bene mažiausiame Lietuvos mieste.

Beveik 700 gyventojų turintis Dusetų miestas gali didžiuotis šiemet dvidešimtmetį švenčiančia dailės galerija ir draugėn susibūrusiais menininkais. Prieš kelerius metus į naujas patalpas perkeltos ir jungtinį pavadinimą - Kultūros centras Dusetų dailės galerija – gavusios įstaigos veikla platesnė, tačiau dailei ir vizualiesiems menams dėmesys nemažėja.

Centro direktorius, dailininkas ir fotografas Alvydas Stauskas sako, kad mažo miestelio unikalaus dėmesio dailei šaknys driekiasi iki tų metų, kai čionykštėje mokykloje pradėta sustiprintai mokyti dailės. O štai galerijos fotografų parodos atidaryme vienas iš svečių tiesiog konstatavo – magija. Šio krašto magija, auginanti, kviečianti, glaudžianti ir įkvepianti kurti.

Matyt, teisūs abu, nes vieno paaiškinimo negali būti, kodėl iš gimtojo krašto neišvažiavo Alvydas Stauskas, kodėl čia mokytojauja ir kuria Eugenijus Raugas, Romualdas Pučekas, kodėl čia tapyti pasirinko Nomeda ir Šarūnas Saukos... Ir čia tik maža dalis tų, kuriuos dailės galerija vadina savo menininkais. A. Stauskas šypteli, kad kartais jie užsiima ir „importu“ – savais šviesuliais tampa ne tik dusetiškiai, kurie yra čia ir dabar, bet ir tie kultūros, meno puoselėtojai, kurie su šiuo kraštu turi individualių ryšių, sąsajų. „Tai vis dėlto, – klausiu centro direktoriaus, – kaip atsirado ta dusetiškių meilė dailei?“

Pradžia – mokyklos suole

A. Stauskas yra iš pirmosios mokyklos abiturientų laidos, kurie sustiprintai mokėsi dailės. „Iniciatyvus mokytojas Raimondas Gapšys įrodė visai respublikai, kad įdomiai gali kurti ir kaimo vaikai. Nuo pirmos klasės būdavo atrenkami gabesni vaikai. Gal geriau suvokiantys formą, gal turintys platesnę vaizduotę... Mokytojai tokių vaikų atsirinkdavo kokius 25 ar 30“, – pradžių pradžią prisimena dailininkas, kurį patį, tuometinį penktoką, įkvėpė mokykloje eksponuota dailės mokytojo paroda. Vyras pasakoja, kad iki šiol prisimena potėpius – toks stiprus tas įspūdis buvęs. Pagavęs ir nepaleidęs. Įsukęs į spalvų, atspalvių ir šešėlių pasaulį. Ir tokių vaikų buvo ne vienas.

„Tuo metu iki vienuoliktos klasės (vėliau – dvyliktos) būdavo po šešias savaitines dailės pamokas. Didesnis dėmesys dailei buvo kryptingas ir, sakyčiau, per tuos vienuolika metų moksleiviai galėjo daug pasisemti. Mokytojų buvo šeši ar septyni. Įsivaizduojate, mažame miestelyje? Ir dar patys aktyvūs menininkai. Kai dėsto kuriantis praktikas, dalyvaujantis parodose, visada daro didesnį įspūdį vaikui. Turėjome didelę laimę, kad tokie mokytojai buvo šalia“, – pasakoja A. Stauskas. Vėliau vaikų ėmė mažėti, nebeliko sustiprinto dailės mokymo, tačiau pedagogai sugebėjo išlaikyti tradicijas ir dailės skyrių atidarė Dusetų muzikos mokykloje.

Nors dabartiniams vaikams, turintiems lyg ir didesnes galimybes, pirmasis meno įspūdis „praeina“ atrodytų paprasčiau. „ Dabar gerokai daugiau vizualinės informacijos, vaikai daugiau gali visko sužinoti. Kompiuterinės informacijos gal net ir per daug, nebelieka laiko pabūti gamtoje, įsigilinti į paprastus, jautrius dalykus. Mes daugiau stebime monitorių negu aplinką“, – kalba centro direktorius.

Jo manymu, kultūros centrai, renginiai padeda išlaikyti „gyvą“ ryšį. Tačiau bet koks centras bejėgis prieš žiūrovą, kuriam nieko nereikia. „Domėjimosi daile ir apskritai menais pagrindo reikia ieškoti namuose. Tai lemia tėvų požiūris. Aš vis sakydavau, kad gerai, jog turime galeriją, galime rengti dailininkų parodas, nes tėvai, nuvežę į Vilnių vaikus, vargiai nuves į parodą ar muziejų... Bet į parduotuves nueis... O vaikui reikia meno. Štai čia, šalia. Svarbiausia – vaikų ugdymas. Jei nebus mokyklos sąlyčio su menais, jų skatinimo, nežinau, ar mes čia ką gero tuomet padarysime“, – svarsto A. Stauskas.

Galerija – kūnu virtęs žodis

Gal tikrai sustiprintas dailės mokymas Dusetose paruošė drobę puikiam paveikslui? A. Stauskas, E. Raugas ir R. Pučekas – žmonės, sugebėję įrodyti sau ir aplinkiniams, kad profesionalus menas toli nuo sostinės gali ne tik egzistuoti, bet ir skleistis, žavėti bei jaudinti. Tuomet trisdešimtmetis A. Stauskas viešai prisižadėjo, kad Dusetos turės savo galeriją. „Tai buvo... keistas dalykas. Tai buvo 1995 metai, Lietuva kėlėsi, turėjome daug vilčių, tikėjome viskuo: ir menu, ir šalių atsivėrimu, ir būsimais kontaktais su pasauliu“, – prisimena dailininkas.

Prie A. Stausko prisijungė R. Pučekas, E. Raugas. Vyrai visi kartu nuėjo pas tuometinį Zarasų rajono merą Benjaminą Sakalauską. Jis parėmė iniciatyvą ir seniūnijos patalpose buvo įsteigta galerija, sulaukusi didžiulio žiniasklaidos dėmesio – kad čia nuostabu, tikra profesionalaus meno galerija... Buvo ir nuogąstavimų, kad tai – vienos vasaros galerija, na, gal metų... Bet štai galerija gyvuoja jau dvidešimtį.

„Unikalu, kad išgyvenome, išlaikėme lygį, bet be valdžios pagalbos ir palaikymo būtume uždusę po metų“, – pripažįsta direktorius ir priduria, kad galerijoms savarankiškai išsilaikyti, išgyventi iš parduodamų kūrinių sunku net ir didesniuose miestuose, o ką jau kalbėti apie miestelį. Kita vertus, reikia pasistengti ir pritraukti profesionalius menininkus, kad jie norėtų savo darbus eksponuoti ir Dusetose.

Menininko teigimu, tokiai galerijai dirva Dusetose jau buvo paruošta – paprastas dusetiškis nebuvo ne tik priblokštas, net ir nustebęs vargiai ar buvo. Nes dailės kalba miestelis kalbėjo jau daugiau negu dvidešimt metų: vaikai augo mokydamiesi dailės, apie potėpius ir kompoziciją bent girdėję buvo ir jų tėvai, šalia gyveno patys aktyviai kuriantys mokytojai, vykdavo plenerai, praktikos. A. Stauskas juokauja, kad nors provincija galėjo sureaguoti provincialiai, bet to neįvyko. Atrodo, ši Sartų pakrantė tik ir laukė jos grožį gebančių įvertinti akių ir perteikti mokančių rankų.

Dabar krašto dailininkų branduolį sudaro apie dešimt dailininkų ir šiek tiek daugiau fotografų. Centro direktorius toliau sėkmingai tapo mažo miestelio unikalų paveikslą – net penki jo menininkai yra dailininkų sąjungos nariai, Šarūnas Sauka – Nacionalinės premijos laureatas. Fotografus labiau vienija ne specialybė, bet pomėgis, nors tai jokiais būdais nereiškia mėgėjiškos kokybės.

Priesakas sau – parodos

Pats A. Stauskas vienodai stipriai myli ir tapybą, ir akvarelę, ir fotografiją, nors į pastarąją „įkrito“ tik prieš gerą dešimtmetį. Penkiasdešimtmečio proga dailininkas šį pavasarį uteniškius ir pakvietė į tris parodas: Kraštotyros muziejuje eksponuoti aliejinės tapybos darbai, Kultūros centro galerijoje akį traukė akvarelė, o gegužę A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos skaitytojus įtraukė nespalvota fotografija. Parodos trys, bet pavadinimas vienas, taikliai apibūdinantis ir didžiąją dalį A. Stausko kūrybos – „Nostalgija peizažui“.

„Mėgstu ir daug metų tapiau peizažą, nuo vaikystės prisiminimuose jis man išlikęs. Ta peizažo idilija, seno kaimo istorija, dvasia, virsmas, pasikeitimas... Nykstančios sodybos, nykstantis kaimas. Įdomi tema ir sodas. Kaip jis keičiasi, žydi, nyksta, lūžta... Mano daug darbų yra kaimo, sodo tema“, – pasakoja menininkas, prisipažįstantis, kad centro direktoriaus darbas diktuoja savo kūrybinį ritmą. Pasak jo, pleneruose gali atsipalaiduoti, susitelkti į akimirką, į molbertą, leisti rankai pajausti ritmą ir kai jau ranka atgauna meistriškumą – vėl tenka sustoti keliems mėnesiams.

Fotografija – momentinis dalykas, jam nebūtina taip stipriai nusiteikti, įsijausti. Išgyvenimo mirksnis trumpesnis. Unikalūs kadrai gali gimti ir turint poros valandų pertrauką tarp susitikimo ir renginio. Čia A. Stauskas kiek kitoks. Menininkas itin mėgsta vandens metamorfozių temą – ledas, vanduo, virsmas, tirpsmas jo fotografijose suskamba it magiška simfonija. Bet ir fotografijoje jam labai svarbūs dailės pamatai – kaip erdvėje komponuojami objektai, kaip jie žiūrisi, koks išdėstymas, tema.

Į klausimą, ar toks darbo ritmas skersvėju neištrauks dažų kvapo negrįžtamai, A. Stauskas purto galvą – laiko priesakas pačiam sau ir moralinis įsipareigojimas aplinkai kas penkerius metus surengti parodą. Toks laiko tarpas jau gana solidus ir leidžia parodyti naujų darbų. O juk be personalinių, dusetiškiai dažnai drauge su kitais galerijos menininkais dalyvauja parodose ne tik savose erdvėse: Zarasai, Utena, Rokiškis, Marijampolė, Šiauliai, Panevėžys, Vilnius, Daugpilis, Sankt Peterburgas ir kiti miestai galėjo susipažinti su aukštaičių kūryba.

„Miestelio žmones irgi reikia ugdyti“

Alvydas Stauskas, nors pats yra vizualiojo meno žmogus, būdamas centro direktoriumi, rūpinasi ir bendrąja kultūra – kad ir spektakliai vyktų, ir koncertai, ir kad žmonės į renginius susirinktų. Provokuojamas standartiniu teiginiu – „kam tas profesionalusis menas provincijoje“, dusetiškis pripažįsta, kad į klasikinės muzikos koncertą susirenka kone perpus mažiau klausytojų negu, tarkime, į popdainininkės. „Bet juk ir miestuose ne visada klasikos klausosi sausakimšos salės. O kuo skiriasi kaimo ar miestelio žmonės? Juos irgi reikia ugdyti. Negi tai darysi tik popžvaigždėmis... Norisi, kad jie gautų visko, kad turėtų galimybę rinktis“, – pasakoja A. Stauskas.

Vasarą centras sulaukia gerokai daugiau lankytojų. Vien todėl, kad yra turistiniame regione. Į tarp ežerų išsislapsčiusias sodybas suguža nemažai atostogautojų. Patogi geografinė padėtis – Dusetos yra savotiškame centre tarp Zarasų, Utenos ir Rokiškio – leidžia pritraukti ir aplinkinių gyventojų. O išskirtinis įvykis (toks, kaip Š. Saukos parodos atidarymas) į galeriją atgena ir didmiesčių, sostinės intelektualus. Galbūt kada atsiras ir daugiau įvykiu tampančių renginių, gal užgims koks kino festivalis ir pan. Galų gale, Europoje nieko nestebina, kad nedideliuose miestukuose jaukiai įsitaiso galerijos, muziejai, o žmonės savaitgaliais važiuoja pailsėti, susipažinti, atrasti.

„Kol Utenos kultūros centras buvo remontuojamas, žmonės važiuodavo į Dusetas. O dabar ir pačioje Utenoje renginių pasiūla didelė, tik norinčiųjų apsilankyti juose ne visada užtektinai. Bet čia ir vėl ugdymas... Nuo mokyklos suolo ugdomas žiūrovas ir klausytojas. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo finansinių galimybių. Šeimos ne visada gali leisti sau eiti į koncertus kelis kartus per mėnesį. Štai, atvažiuoja cirkas. Bilietas – penki eurai. Du vaikai – jau dešimt. Kai atlygiai minimalūs arba žmonės išvis bedarbiai, tai nemenka suma“, – situaciją supranta direktorius. Todėl centras nemažai organizuoja ir nemokamų arba labai nedaug kainuojančių renginių, į kuriuos tikrai galėtų ateiti visi. Tačiau... neateina. Tad negalima teigti, kad tik pinigai lemia, gal tiesiog noro nėra, o gal televizorius yra geriau ir paprasčiau.

A. Stauskas garsiai svarsto, kad muzikos pasaulyje jau įprasta garsi reklama, įvaizdžio formavimas, o štai vizualiųjų menų atstovai ramesni, jų gerokai mažiau girdisi ir žiniasklaidoje. Bet ar tai yra gerai?

Menininkas samprotauja, kad muzikos pasauliui natūraliai ir reikia gerokai didesnės reklamos, kad kuo daugiau žiūrovų susirinktų. Juk koncertas kone kiekvieną kartą nuskamba unikaliai ir po dviejų valandų viskas lieka tik ore, tik įspūdis. Klasikinės dailės kūriniai gyvena ilgesnį gyvenimą, kalba net ir po autoriaus mirties.

„Kartais rengiu parodos atidarymą ir suvokiu, kad galiu taip nesijaudinti, jog nesusirinko žmonių būtent tą dieną. Žinau, kad paroda vyks dar mėnesį, ir kas norės – ateis. Gal kaip tik apžiūrės ramiau, giliau, kai niekas netrukdys. Bet jei į koncertą nesusirinko, tai poryt – šaukštai po pietų. Ir tokiais atvejais jaudinuosi gerokai labiau. Visą laiką galvoju, kad jei čia gyventų nors 5 000 gyventojų, gal tada nebūtų tiek nejaukumo nuogąstaujant, kad nebus tiek žiūrovų, kiek norėtųsi...“, – menininkas narplioja kasdienybės prie banguojančių Sartų tinklus ir džiaugiasi, kad yra ir klasikos atlikėjų, kurie net žinodami, kad didelių honorarų negaus, nepasididžiuoja užsukti į mažesnius miestelius.

Maži mūsų miesteliai dar ir gerokai pratuštėję. A. Stausko nuomone gerai, kad mažesnėse gyvenvietėse ima kurtis daugiafunkciai centrai, kuriuose glaudžiasi ir seniūnija, ir biblioteka, ir medicinos punktas, ir paštas, ir kultūrinė erdvė. Tuomet, atėjęs susitvarkyti kasdienių reikalų, žmogus gal ir knygą pasiims paskaityti ar parodą apžiūrės...

Dusetose kultūra turi atskirą erdvę ir paneigia mitus, kad kokybiškas menas žiūrovą susiranda tik didmiesčiuose. „Mano misija buvo ir šio krašto profesionalius menininkus suburti, paskatinti, ir šiam kraštui profesionalųjį meną parodyti“, – sako A. Stauskas, sėkmingai besilaikantis pažadų ir sau, ir gimtinei. O keliai į šią kultūros salą vienodai patrauklūs ir vietiniams, ir miestelio svečiams.

Asta LAUKAITIENĖ

 Dusetų galerijoje atidaroma nauja paroda