Pirmiausia turi išmokti groti gamas, o tada galėsi ir džiazuoti. Pirmiausiai išmok piešti gipsinę galvą, o tada galėsi nors ir visą Šiuolaikinio meno centrą pristatyti instaliacijų. Daugeliui iš mūsų atrodo, kad taip mokyti jauną menininką yra normalu. Dėl to dailininkė Jūratė Stauskaitė į jos mokyklą atėjusio piešti mokinio visuomet klausia: „Kas buvo tavo mokytojas?“. Menininkė tvirtina, kad kartais daugiau tenka dirbti ne mokant piešti, bet atstatant tai, ką žmogus prarado netinkamai mokomas.

Įsitikinimas, kad menininkas – tai profesionalas, jauniems žmonėms atima kūrybos džiaugsmą. Atgimimo metu pirmąją privačią meno mokyklą įkūrusi J. Stauskaitė įsitikinusi – pradedantis kūrėjas turi išsišėlti. Kai jam pradės nesisekti improvizuoti, tada jis pats supras, kad verta padirbėti ir tradiciškai.

Minėjote, kad sunkiausia mokyti piešti tuos jaunuolius, kurie jau buvo mokyti piešti.

Taip ir yra. Jūs teisingai pavartojote žodį „mokyti“. Jūs man pasakykite, ar kada nors girdėjote apie poetų mokyklą? Nėra. Žinoma, reikia žinoti taisykles, kaip sukurti eilėraštį. Tačiau taisyklės poeto nepadarys. Užteks žodį padėti į kitą vietą ir tai jau nebebus poezija.

Paklausykite: „Įsisupus plačiai vakarų vilnimis“. O dabar pasakykit: „Plačiai įsisupus vakarų vilnimis“. Nebėra Maironio poezijos, nors pasakyta tarsi tas pats.

Todėl mane stebina, kai ateina kažkur jau pasimokę piešti žmonės ir jie negali atsakyti, kas jų mokytojas. Sakau: „Kaip tu mokeisi metus ar du meno ir net nepasidomėjai, kas tave mokė?“ Aš net neičiau pas žmogų mokytis, nežinodama, kokia jo filosofija. Jei mokini meno kitus, net nenorėdamas perduodi save.

Kartais tenka sugaišti šiek tiek laiko, kol atspėji, ką žmogus iš savo mokytojo gavo. Gali būti, kad gavo, o gal kažką ir prarado, tada jame reikia tą atstatyti.

Ką jis galėjo prarasti?

Jis galėjo prarasti džiugesį kurti. Mūsų mokyklos koncepcija tokia, kad pirmiausia leidžiame žmogui pasireikšti – išleisti džiną, o tik tada po truputėlį profesionalumo duot. Tradicinėse mokyklose požiūris toks, kad pirma turi išmokyti, o tik paskui leisti daryti tai, ką nori. Tačiau to „paskui“ gali ir nebūti, nes žmogus nebeleis sau atsipalaiduoti.

Žinau, kad naujausi muzikos mokymo metodai panašūs. Jei vaikas užsinori groti, geriau jam duoti prastą pianiną ir tegu daužo, kuria ką tik nori. Galima duoti temą, tegul galvoja. Kai jam pradės nesisekti, jis supras, kad, norėdamas kažką padaryti, turi mokytis. Jis turi pats norėti ieškoti priemonių padaryti tai, ką nori.

Pati baigiau septynias B. Dvariono mokyklos klases ir fortepijonu groti iki šiol nemoku. Tikra tiesa – kai zulini du kūrinius tris mėnesius, kad pasiruoštum egzaminui, noras kurti neatsiranda.

 Tas pats ir dailėje. Jei pastatysi vaikui „uzboną“ ir liepsi nupiešti tiksliai tokį, kokį mato, jis išsigąs: „Dieve, dabar reikia nupiešt“. Bet jei sakysi: „Štai uzbonas. Ar jis įdomus tau? O gal tu jį apipaišyk gėlėmis?“ Reikia savęs įdėt. „Uzbonas“ jau yra, gyvena sau. Tačiau tai tu jį paišai, vadinasi, darai naują „uzboną“ - ne tą, kurį matai. Savo „uzboną“.

Esate sakiusi kituose interviu, jog reikia piešt „uzbono“ sielą. Bet kaip tą pagauti?

Pagavimas atsiranda, kai sugebėjimas žiūrėti virsta gebėjimu matyti. Suprantate, žiūrėti ir matyti yra du skirtingi dalykai.

Kartą su vaikais piešėme Dievo Motinos skulptūrą – Pietą. Vienas mokinys tik stovėjo ir žiūrėjo. Buvo gal jau trečias susitikimas. Kai paklausiau, kodėl nepiešia, atsakė: „Nežinau, žiūriu aš į ją. Jaučiu, kad negaliu jos paišyti, ji man per daug tobula, neišeis“. Pasakiau: „Renkis paltą, eik namo, tau pamoka jau įvyko“.

Čia viena sėkmingiausių pamokų – jis suvokė, kad negali nupaišyti. Suvokė, ką jis mato, ir pasijuto tam neadekvatus. Vieni yra apdovanoti tokiu jutimu, kiti – ne, tačiau bent jau galima atkreipti jų dėmesį, kad taip gali būti. Tegul iš dešimties žmonių grupės vienas supras ir sielos akytės prasivers.

Tai vadintumėte asmenybės išsilaisvinimu?

Tai yra vienas iš būdų. Mes vadinamės mokykla, nes turime programą. Tačiau nėra nei stojamųjų egzaminų, nei pažymių. Apeliuojame į laisvę. Egzaminai ir pažymiai yra stresas. Po įvertinimo gali taip užsidaryt, kad niekada nebeatsidarysi.

Pamokos pradžioje aptariame užduotį, o pabaigoje žiūrime, kaip mums pavyko. „Jonai, tau nepavyko, žiūrėk, kaip Vytautas gražiai padarė“, - ne, tikrai ne taip, tai jau mirtis. Būna, kad Jonas sako, kad jam nepavyko, o tada klausi: „Kodėl? Pasižiūrėk, kaip gražiai nupiešei koją, kokia ji įdomi, jei ne ta koja, piešinio nebūtų“.

Ateina įvairių gabumų žmonės. Kai kurie – visai negabūs, bet dirbi su jais, nes kažkokia jėga juos čia atvedė. Kalbi su juo, lygini jo galimybių ribose, o ne su kitais gabiais vaikais. Tada pasirodo, kad tas beviltiškas vaikas gali labai daug padaryti. Turėjau vieną mokinį, kuriam nebuvo Dievo duota įvaldyti amatą, tačiau jis labai išradingai atlikdavo užduotis ir per aptarimą apgindavo kūrinius. Nustebau neseniai jį sutikusi – įstojo į Vilniaus Dailės Akademiją, videomedijų katedrą.

Vadinasi, jau ir Akademijoje amatas yra nebe pirmoje vietoje.

Jei nereikalaujama amato, visuomenė praranda atskaitos tašką, kaip vertinti meną?

Tada galerijose randasi darbų, kurie tarsi idėjiškai pagrįsti, bet kas iš tų idėjų, jei į paveikslą žiūrėti nesinori?

Visais laikais buvo meistrų ir prie jų prisišliejusių marginalų. Ir viduramžiais, ir baroko, ir renesanso metais. Ką jau kalbėti apie modernius laikus, kai impresionizmas ir kubizmas prasidėjo. Dabar yra postmodernizmo laikotarpis pagal tą pasakymą: „Kiekvienas yra menininkas, bet ne kiekvienas tai žino“. Be abejo, įžūlesni menininkais gali greitai tapti. Tačiau junti, ar tai falšas, ar padaryta su užtaisu.

Klausimas – kaip atskirti? Turi būti išlavintas jausmas, kas yra menas.

Ne viską ir man pavyksta suprasti. Štai niekaip neišsiaiškinu, koks skirtumas tarp videomeno ir kino. Juk galiu kine pasižiūrėti filmą trumputį, penkių minučių, tai kodėl ten ne vaizduojamasis menas? Ne, ten kinas. O štai jau ŠMC rodomas vaizduojamasis menas.

Minite, kad turi būti išlavintas jutimas. Teigtumėte, kad loginiu protu neįmanoma suvokti, kas yra menas?

Jokiu būdu. Menas būtinai turi būti susijęs su jutimu. Tačiau tas jausmingumas nėra egzaltuotas. Čia jau galime grįžti prie profesionalumo sąvokos. Profesionalumas padeda, kad tu savo emocingumą gebi suvaldyti taip, kad jis pasidarytų ne tik tau, bet visiems įdomus.

Turi atrasti tokią formą, kuri veiktų pati savaime. Tai gali būti tiesiog akmuo pastatytas. Tačiau talentingas žmogus pastatys jį į tokią vietą, kad stovėsi ir žiūrėsi į tą akmenį. O kitas pridės ragus, padarys akis – ir nieko iš to.

Kaip manote, kokia tradicijos vertė?

Kurgi kitur ieškoti atskaitos taškų, jei ne tradicijoje? Visų kartų jaunuoliai mano: „Aš pasaulio bamba, tai, kas buvo iki manęs, nėra svarbu“. Jokiu būdu tai nėra blogai. Tačiau kiek tavęs gali užtekti, kad pasaulis suklustų? Kai save užaugini, savo formą atrandi, tada jau gali šį bei tą pasakyti. Bet jei nesidomėsi tradicija, tai netapsi profesionalu vien dėl to, kad būsi begaliniai susireikšminęs.

Kaip suvokti, kur yra pagarba tradicijai, o kur – kopijavimas?

Kopijuoti išvis nieko nereikia, dabar yra kopijavimų aparatų. Reikia tik žinoti.

Iš kur P. Picasso gavo įkvėpimo? Iš Afrikos. Laikai P. Picasso genijumi, kuris visa tai atrado, kol nepasidomi Afrikos meno istorija ir nepamatai, kad ten tokios kaukės, tokios skulptūros, tikras lobis. Klausimas buvo tik tas, kas pirmas iš menininkų supras, kad tuo remiantis galima improvizuoti ir kurti savo dalykus.

Kai esi jaunas, turi viską matyti, visur eiti, žinoti, kas buvo prieš tave. Tik per tai atrandi savo vietą. Anksčiau ar vėliau turėsi domėtis, jei nenorėsi gyventi nuo vienos sofos iki kitos su kavos puodeliu. Jeigu tikrai norėsi gyventi.

O ką jūs vadinate gyvenimu?

Viską. Draugą, mylimąjį, dukrą, daržus, krautuves. Viskas, ką gaunu, yra gyvenimas. Ir aš jį priimu. Pajuntu, kad manyje tas viskas ima klostytis į kažkokią lyg išvadą, lyg jausmą, kuris neduoda ramybės. Galiausiai tai pradeda įgauti formą.

Galiu nors ir metus nieko nedaryti. Paskui ateis savaitė, kai niekur neisiu iš namų ir tik paišysiu. Niekada nežinau, kada ta savaitė bus. Čia man taip. Šiaip yra priimta, kad kiekvieną dieną menininkas turi eiti į savo dirbtuvę ir kažką padaryti. Arba kaip rašytojai sako, kad reikia parašyt kasdien po tris ar penkis puslapius. Man tai netinka – kaip galiu rašyti, jei dar neužpuolė mintys.

Turiu būti užpulta, kad ką nors padaryčiau.

Negalvoju, kad mažiau darau kurdama mokyklą, dėstytojaudama, augindama vaiką. Tokia daugiašakė veikla yra labiau būdinga moteriškajai giminei. Tokia jau mūsų, moterų, prigimtis, kad eidama piešti, mąstai, ar nupirkai duonos, nes nebus šeimai prie sriubos ką paduoti. Taip jau surėdytas moters protas, kad jame yra rūpestis kitais.

Tačiau turi būti tai, kas jus veda, kad tarp tų veiklų nepasimestumėte.

Veda smalsumas. Niekada nežinai, kaip tave užkabins ir kada.

Matyt, turiu kelias prigimtis. Galvojau studijuoti ir režisūrą, ir anglų kalbą, ir literatūrą. Beveik atsitiktinai tapau dailininke ir labai džiaugiuosi. Tai puiki profesija, nes tu visąlaik esi gyvas. Net viską praradęs gali kažką padaryt. Turi pagaliuką, gali piešt ant smėlio, pastatyt kažką iš akmenukų.

Aš baigiau grafiką. Tačiau juk galėjau papulti studijuoti tapybos. Tais laikais stojant galėjai pakliūti bet kur. Jei įstojai į grafiką, visuomet ir būsi grafikos ceche. Imsiesi daryti ką kita, iškart į tave neigiamai žiūrės – juk tu grafikė, nemoki tapyti.

Štai Leonardas Gutauskas ir piešė, ir rašė. Buvo manančių, kad kažkas čia ne taip – arba jis blogas dailininkas, arba blogas rašytojas, arba ir ten, ir ten blogai. Neva – tik jei susikoncentruoji į vieną dalyką, tik tada gali padaryti gerai.

Tačiau menininkas tol yra menininkas, kol jis savyje jaučia esąs vaiku. Vaikas geba būti drąsus, reikštis, kaip nori ir kada nori. Ir jei jam užduodi piešinio temą, tai jis ir piešia be jokių varžtų.

Jei pati galite metus nepiešti, kodėl vaikams liepiate piešti kiekvieną dieną?

Jei esi menininkas, nuo tavęs priklauso, ar tu nori piešti kasdien. Bet jei mokaisi, tai būtina. Čia kaip žmogus, kuris mokosi muzikos – jei jis nepagros kasdien bent gamos, jam pirštai sustings po savaitės. Taip įprasi matyti santykį su tuo, kas aplink tave. Paišymas iš tiesų yra įprotis stebėti.

Teko būti Japonijoje. Ten vaikai nuo pat mažens turi tokius dienoraštukus ir jie kiekvieną vakarą grįžę namo turi parašyti, kas įvyko per dieną ir būtinai tai nupiešti. Niekas nereikalauja, kad būtų nupiešta teisingai. Kodėl neužtenka parašyti? Todėl, kad piešimas fiksuoja labiau negu parašymas. Net įrodyta dabar, kad iš visų menų būtent per dailę labiausiai galima kūrybingą žmogų išvystyti. Pirmiausia todėl, kad piešdamas žmogus turi galimybę būti vienas su savimi.

Kai pieši, yra lapas ir tu. Nėra žiūrovo. Kai šoki ar muzikuoji, tavęs kažkas klauso, iškart tave vertina. O piešdamas turi savo pasaulį. Tik tada, kai iš jo išeini, tavo darbas gali būti įvertintas. Suprantate, koks paprastas dalykas, bet koks esminis.

Tos vienumos šiuolaikiniam žmogui turbūt labai reikia?

Siaubingai reikia. Pasižiūrėkit, kas darosi. Sėdi žmonės keturiese, nesikalba, tik įsikniaubę į telefonus. Tai jau liga darosi. Vis stebiu procesą mokykloje ir galvoju, kada viskas užsidarys, nes mokiniai nebeateis. Jaunimo tikrai sumažėjo, bet vaikų vis daugėja. Matyt, tėvai pajuto, kad reikia juos kažkaip gelbėti, kad jie gautų erdvę, kurioje galėtų padaryti kažką ne kompiuteriu, o savo rankomis.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ