TV laidos „Negali būti“ vedėjas, biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas teigia, kad mokslas tarp masių negali būti toks populiarus kaip, pavyzdžiui, pramogos, nes jo uždaviniai — visiškai kitokie. Bet, pašnekovo nuomone, šalyje po truputį atsiranda mokslo žurnalistika: į „miniatiūrinę“ rinką bando įsiterpti du mokslą populiarinantys verstiniai žurnalai („Iliustruotas mokslas“ ir „Scientific American“), daugėja žurnalistų, besidominčių šia sritimi. Tiesa, informacijos ir komunikacijos studentai Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose mažesnėse Europos šalyse, kol kas neturi mokslo žurnalistikos kurso. Kita vertus, žinios ir praktika kaupiama ne tik tarp universitetų sienų. R. Maskoliūnas įsitikinęs, kad savarankiškai siekti profesionalumo mokslo žurnalistikoje — nesudėtinga. Vadinamiesiems savamoksliams jis patartų daug skaityti literatūros apie mokslą.

Paradoksas: mokslas tiesiogiai daro įtaką ar diktuoja mūsų kasdienybę kone kiekvieną akimirką, tačiau žurnalistikoje, tarp kitų temų, jis tarsi atlieka jauniausiojo broliuko vaidmenį. Nors šiandien mokslo pasaulyje sukasi milžiniški pinigai ir daugybė neatsakytų klausimų, Lietuvoje tai nėra tiriamosios žurnalistikos taikinys. Mokslo naujienos tarsi ištirpsta ir politikos, ekonomikos, kultūros aktualijų virtinėje.

Lietuvoje gausu kultūros, ekonomikos, politikos žurnalistų, tačiau tuos, kurie specializuotųsi mokslo srityje, vos ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti. Kodėl?

Todėl, kad tokių žurnalistų nereikia. Rinka maža. Mokslo temos — nelabai paklausios reitingų prasme nei televizijoje, nei spaudoje. Natūralu, kad žiniasklaidos kompanijos nėra suinteresuotos daug apie mokslą rašyti ar rodyti.

Bet juk tiek žurnalistus, tiek visuomenę lyg ir turėtų traukti mokslas, nes jame — daug atradimų ir išradimų, mįslių ir net aferų.
Viena vertus, žmogus naudojasi mokslo pasiekimais kasdien, kita vertus, jam to ir užtenka — nėra ypatingo noro gilintis, ši sritis neatrodo labai patraukli. Nebent, kad patrauktų visuomenės dėmesį, žurnalistams reikėtų, tarkim, kažką sprogdinti, kaip kad tai daroma kai kurių užsienio televizijų laidose, pavyzdžiui, „Discovery“ kanale. Tada, kai mokslo pateikimas būna toks pramoginis, jo temos tampa paklausesnėmis, bet jei pateikimas rimtesnis — ir susidomėjusiųjų ratas žymiai siauresnis. O norint parengti pasaulinio lygio laidą, reikia daug investicijų. Bet manau, kad vis dėlto svarbiausia yra visuomenės noras ar nenoras mokslu domėtis. Tai atskleidžia ir tam tikrą jos intelektualinį lygį.

O kokiai „kategorijai“ priklausytų jūsų laida?

Ji nėra labai labai žiūrima. Vadinasi, skirta tai publikai, kuri mokslu kryptingai domisi.

Pastebėjau, kad lietuviškuose leidiniuose „Mokslo“ rubrikose paprastai aptinkame tik perspausdintas užsienio agentūrų žinutes, dažniausiai apie kokius nors eksperimentus vos ne dėl smagumo. Pavyzdžiui, kaip šokoladas veikia lytinį gyvenimą. Tačiau galbūt žmonėms ne tik pramoginio pobūdžio, bet ir rimtesnių naujienų reikia — apie tai, kas daro tiesioginį poveikį mūsų gyvenimui, galbūt kelia didžiulę žalą ar atvirkščiai — kas galėtų išspręsti kai kurias žmonijos problemas, tik tos informacijos spauda nepateikia?

Rimtesnės informacijos — apie fundamentinio mokslo naujoves, kosmologiją — irgi pateikiama, tik mažiau, galbūt dėl to, kad žurnalistams trūksta specialaus pasiruošimo, kryptingo domėjimosi. Iš lietuviškų interneto portalų, kur rašoma apie mokslą, man atrodo vertas dėmesio technologijos.lt. Rekomenduočiau ir mūsų svetainę www.mokslofestivalis.eu. Mano mėgiamiausias žurnalas yra „New scientist“, kaip ir jo tinklalapis. O Masačiūsetso technologijos instituto portale www.technologyreview.com informacija temiškai suskirstyta į įvairias grupes, pavyzdžiui, medicinos, technologijų ir pan., kur tikrai galima rasti ir atsirinkti daug naujienų.

Pats daugiau pavyzdžių atrandate užsienio spaudoje ar televizijoje? O kaip mokslo naujienos yra įsispraudusios į populiarius spaudos leidinius Lietuvoje, palyginti su kitomis panašios rinkos Europos Sąjungos šalimis?

Palyginimo nedariau, nežinau. Bet, manau, mūsų pagrindiniuose interneto portaluose mokslo žinučių yra palyginti mažai.

Prieš kelerius metus Lietuvos žiniasklaidos atstovams su Britų taryba rengėte seminarą, kurį vedė žurnalistai iš Jungtinės Karalystės. Kokios reakcijos renginys susilaukė?

Sunku būtų vertinti ir daryti išvadas, nes seminaras buvo rengtas tik vieną kartą. Galima būtų palyginti, kiek po to padaugėjo mokslo žurnalistų ir pan. Tada susirinko nemažai skirtingų sričių žurnalistų iš kelių leidinių. Dalyvavo ir mokslininkai.

Seminarai paprastai būna nuobodoki. Bet galima manyti, kad šis susidomėjusiųjų ratą pritraukė?

Mes ir pakvietėme įdomius žmones — Mycą Riggulsfordą ir Quentiną Cooperį. Jie labai geri seminarų rengėjai ir vedėjai. Taip smagiai reikia ir mokyti apie mokslą, ir populiarinti mokslą.

Pamenu, kai praeitais metais Europos Komisijos rengto tarptautinio mokslo žurnalistų forumo Barselonoje dalyviai, kartodami sąvokas „colaborate“ ir „partnership“, vis pabrėždavo, kad mokslininkai ir žurnalistai turi bendradarbiauti. Ar tai reiškė paskatą, kad mes, žiniasklaidos atstovai, turėtume šlovinti mokslą ir jo atstovus?

Tuos jų pasakymus ir reikia tiesiogiai suprasti — kad turime bendradarbiauti: mokslininkai turi suteikti informacijos, parodyti medžiagą, jei žurnalistai prašo, o žurnalistai turėtų domėtis mokslo naujienomis, palaikyti ryšius su mokslininkais, klausti, teirautis informacijos, paprašyti, kad apie mokslo naujienas jiems būtų pranešta. Žodžiu, vieni — žurnalistai — turėtų domėtis mokslu ir jo naujovėmis, o kiti, t.y. mokslininkai, turėtų norėti apie tai visuomenei papasakoti.

Ar teisingą įspūdį susidariau, kad vis dėlto mokslininkų — ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai visame pasaulyje, bendruomenė, palyginti su kitų sričių (pavyzdžiui, meno) atstovais, labai uždara, vengianti viešumos? Galbūt tai iš dalies užkerta kelią tam vadinamajam bendradarbiavimui?

Menininkų ir mokslininkų funkcija visiškai kitokia. Menininkas nuolat turi apie save visuomenei priminti, kad užsidirbtų pinigus. O mokslininkas atvirkščiai — turi sėdėti laboratorijoje, kad kažką padarytų. Jei jis bus šoumenas, greičiausiai moksle rezultatų nepasieks.

O kaip patartumėte jaunam, entuziastingam, į mokslo sritį norinčiam nerti žurnalistui geriausiai užmegzti kontaktą su tais mokslininkais „iš kitos planetos“?

Pirma reikėtų paskambinti ir užduoti protingą klausimą. Arba bent reikia norėti suprasti. Tai palankiai nuteikia mokslininką, net jeigu žurnalistas nieko nenutuokia toje srityje. Panašiai ir man kai kada būna, kai ateina žurnalistas visiškai nepasirengęs pokalbiui ir užduoda klausimą ne į temą. Pasitaiko, kad kai kurie žurnalistai net nežino, kas tas asmuo, kurį kalbina. Tai pašnekovą gali labai įžeisti.

Beje, kodėl pasaulio, ypač Vakarų, žiniasklaidoje atsispindi didžiulė priešprieša ir netgi supriešinimas šiuolaikinio, vos prieš šimtą metų gimusio, mokslo ir senųjų, susiformavusių dar prieš tūkstančius metų, mokslų (čia tikrai neturiu omeny Palmiros horoskopų ar rankų gestais „gydančių“ cirkininkų)?

Ką reiškia senasis mokslas?

Tai senųjų civilizacijų aplinkos ir žmogaus pažinimo, laiko skaičiavimo sistemos (kaip astrologija), gydymo sistemos, paremtos kelių tūkstančių metų stebėjimais ir praktika (kaip tradicinė kinų medicina, tradicinė Tibeto medicina), taip pat architektūros mokslas, kurio pavyzdys — sudėtingų konstrukcijų piramidės ar tokie statiniai kaip Didžioji kinų siena ir pan. Visa tai mūsų žiniasklaidoje nustumiama kažkur į istorijos užkaborius, nors per amžius sistemintos, ir žodžiu, ir raštu perduotos žinios labai padėjo žmonijai vystytis ir pažinti pasaulį.

Mokslas yra sritis arba šaka, kurioje naudojamas mokslinis metodas. Todėl skirstyti senąjį ir šiuolaikinį mokslą beprasmiška. Čia reikėtų kalbėti apie mokslą ir pseudomokslą. Piramidžių statymas — tai technologija, kur pasitelkiamos fizikos žinios, tik jos dėsniai buvo atrasti ir aprašyti palyginti neseniai. Astrologija — bandymas susieti gamtos, kosmoso stebėjimus su žmogaus gyvenimu, tai statistika, bet ne mokslas.

Vadinasi, mokslas dabar siejamas tik su šiuolaikiniais pasaulio pažinimo metodais ir teorijomis?

Patariu lietuvių kalba paskaityti Alano F. Chalmerso knygą „Kas yra mokslas?“ ir Paulo Stratherno „Mendelejevo sapną“ (apie chemijos mokslo raidą). Jose aiškiai parodoma, kaip mokslas vystosi. Moksle naudojamas mokslinis metodas, kuris padeda atlikti korektiškus eksperimentus ir padaryti tam tikras išvadas. Dažnai viskas prasideda nuo hipotezės. Teorija susiformuoja tuomet, kai sukaupiama pakankamai faktų. Ji gyvuoja tol, kol nauji eksperimentai arba nauji duomenys jos nepaneigia. Mokslas, kaip pasaulio aiškinimo, jo reiškinių analizės sistema, natūraliai evoliucionuoja, augant mūsų žinių bagažui. Jis negali duoti šimtaprocentinio atsakymo į įvairius svarbius klausimus (pavyzdžiui, kaip atsirado pasaulis?) dabar, o žmonės jo ieško ir tada kreipiasi į tą asmenį, kuris neva viską žino, kuris viską gali pasakyti iš delno arba išmetęs kortas. Aš kalbu apie mokslą, kaip apie procesą, kurio metu gimsta naujos idėjos, atsiranda mąstymo lūžiai.

Jei žurnalistikos studentas ateitų į „Negali būti“ redakciją ir pareikštų norą laidoje atlikti praktiką. Ar priimtumėte?

Greičiausiai priimčiau. Pora merginų kažkada bandė, bet greitai „atšoko“ — matyt, nelabai patiko.

Kalbino Goda JUOCEVIČIŪTĖ